Naujausios
Negandos nesužlugdė
Devyniasdešimtmetį švenčiančiai kuršėniškei Zuzanai Jurevičienei likimas yra kaip reikiant sujaukęs gyvenimą. Pokaryje jų šeimai ramybės nedavė stribai bei valdininkai. Atrodė, kad jau praslinks tremties grėsmė, bet nepavyko jos išvengti.
Algimantas BRIKAS
brikas@skrastas.lt
Zuzaną Jurevičienę švęsti jos devyniasdešimtmečio vaikai vešis į Radviliškio rajoną, Sidabravą. Šios parapijos klebonu antrus metus dirba jos sūnus Remigijus, prieš tai dešimtmetį klebonavęs Šakynoje.
Sidabrave bus aukojamos šv. Mišios sukakties proga. Čia dalyvaus ne tik sūnus, bet ir dukra medikė, atvyksianti iš Tauragės, bei du anūkai.
Klausaisi Z. Jurevičienės ir jauti, kad jos skaudžiausi įspūdžiai net ne iš tremties. Daug klausimų kyla dėl to, kad buvo sugriautas jų gyvenimas ir kodėl jie buvo atsidūrę toli nuo Tėvynės.
Dideliame, gražiame name Vidsodyje (Kelmės rajonas) gyvenę Žilvyčiai turėjo 35 hektarus žemės.
Augustiną Žilvytį 30 metų rinko seniūnu – ir nepriklausomoje Lietuvoje, ir šalį okupavus vokiečiams, porą metų teko ir užėjus sovietinei santvarkai. Seniūnu niekas nesiskundė, o jis ne kartą padėjo, net ir mirtinų pavojų nebodamas.
Vieną 1946 metų dieną iš Šaukėnų atvažiavo stribai ir valsčiaus viršininkas. Namuose – vien tik Zuzana.
Pareikalavo raktų. Pirmiausiai griebėsi krautis drabužius. Po to pradėjo varyti gyvulius. Į sunkvežimį sukrovė 10 avių, tiek pat kiaulių, tris iš turimų 15-os melžiamų karvių, 2 jaučius, žąsų, vištų – jas gaudė, kišosi į maišus.
Zuzana stovėjo į namą atsirėmusi ir į visa tai žiūrėjo. Priėjo vienas iš atvykėlių ir paklausė: „Ar žiūri, kaip banditų turtas išvažiuoja?“
Mergina suabejojo, kuo skiriasi banditas nuo vagies?
Griebė jai už gerklės, o ji spyrė į tarpukojį. Stribas virto aukštielninkas. Zuzana per verandą leidosi į bulves. Nuskriaustasis liko šūkauti, kad rytoj atvažiuosiąs ir ją nušausiąs.
Merginą apėmė baimė. Buvo ko bijoti, nes tas stribas buvo aršus, jau du žmones nušovęs.
Vėliau sužinojo, kad jo giminaičiai, partizanų pagrasinti, jį paskandino.
Plėšikėliai užrašė, kad Žilvyčių gerą konfiskavo ne 1946-aisiais, bet metais anksčiau. Z. Jurevičienė mano, kad jie nė vieno paimto daiktelio neužpajamavo valstybei – pasiėmė sau.
Vis dėlto Žilvyčiai gavo raštą, kuriuo reikalaujama sumokėti „buožinį mokestį“, kuris buvo skiriamas stambesniems ūkininkams. Bet kaip jį sumokėti, jeigu viskas atimta? Teko gerokai pavargti, kol tą mokestį nuėmė.
1948-aisiais prasidėjo tremties metas. Žilvyčių jie nepalietė. 1949-aisiais renkant tremiamuosius pritrūko iki reikiamo skaičiaus. Jau po pietų atvyko ir pas Žilvyčius, bet kur tu ką berasi. Pažįstamas Gricius tėvą įspėjo: bėk ir ūkiu nesirūpink.
Tėvai pasislėpė. Zuzana buvo Telšiuose, jos brolis dar anksčiau išvykęs į mokslus. Pavyko išvengti tremties.
Vėl slinko gyvenimas. Atvažiuodavo pyliavų – ateidavo pas Žilvyčius pernakvoti. Suguldavo ant grindų. Matyt, tikėdavosi, kad pas nemenką ūkininką miškiniai jų neieškos.
Po dvejų metų Vidsodyje prireikė mokyklos. Nusitaikė į Žilvyčių namą. Jis – didelis. Išardė sienas, padarė salę, klasę, kambarį mokytojai gyventi. Žilvyčius išvarė iš namų.
Apsigyveno netoli Kuršėnų, Pakumulšiuose.
1951-ųjų spalio pradžia. Naktį į kiemą suvažiavo daugybė kareivių ir stribų. Liepė susiruošti kelionei.
Kol Žilvyčiai ruošėsi, nuvažiavo kiton geležinkelio pusėn, surinkti kitų tremiamųjų sąraše esančių šeimų. Žilvyčių saugoti paliko du kareivius.
Vienas jaunutis rusas kareivėlis Zuzanai šautuvu rodo į karklyną: bėk. Zuzana papurtė galvą. Mama nepaeina, brolis ir ji pati – stipresni, gal pavyks ir tėvus tremtyje išlaikyti.
Žilviyčiai ne ką galėjo pasiimti. Šiek tiek turėjo duonos, mėsos, pasimelžė pieno, kaimynai kas duonos kepalėlį, kas dar šio to įdavė.
Iš Lietuvos išvežė spalio antrąją. Kelionėje maitinosi, kas ką turėjo. Vėliau, anot Z. Jurevičienės, „davė tokios pachliobkės“.
Spalio 18-ąją jie atsidūrė Rusijos gilumoje, Krasnojarsko krašto Balachtos rajone, Mosino kaime.
Kai atvežė į tremties vietą, vietiniai sulėkė į juos pažiūrėti. Valdžia sakė, kad atveš raguotų, o pamatė, kad atvežė tokius pat, kaip jie.
Zuzana šiek tiek dirbo kolūkyje, vėliau – siuvykloje. Brolis išmoko vairuotoju, kombainininku.
Moteris sako, kad to krašto žmonės – tiesiog auksiniai, jiems, tremtiniams, padėdavo, kiek galėdami. Pamelžia karvutę, pieno gal litrą gauna, – pusę jiems atiduoda. Bet ar ji gali daugiau duoti, jei žiemą, kai spaudžia 40-50 laipsnių speigas, paleidžiama į lauką?
Karvei – jokio tvartelio. Apipina plotelį eglišakiais ir mėšlu apdeda, viršų šienu apkloja.
Zuzana, Jenisiejuje kirsdama ledus, kad tilto nenuverstų, sušalo, susirgo. Atsidūrė Krasnojarsko ligoninėje. Ja rūpinosi taip pat tremtinys maskvietis profesorius.
Kur bebūtų, kas beatsitiktų, širdyje vis neblėso gimtinė. „Rytą mintyse – Lietuva, vakare guliesi – Lietuva... O jos vis nėra ir nėra“, – dienas Sibire dabar mena Z. Jurevičienė.
Kai mirė Stalinas, tėvelis atsiklaupė ir tarė: „Viešpatie, visgi tu esi“. Gal dar grįšiąs į Lietuvą.
Draugė Zuzanai pasakojo, kad lageryje ėmė iš džiaugsmo juoktis, per radiją girdėdama, jog „tėvelis mirė“. Pro šalį ėjęs prižiūrėtojas, pamanęs, kad mergina verkia, ją ėmė raminti: neverk taip – visi mirsime.
Žilvyčius iš tremties paleido 1957 metų vasarą. Jie pagalvojo, ką grįžę darys: čia turi karvę, turi pasisodinę bulvių, o kas laukia Lietuvoje? Grįžo 1959-ųjų balandį.
Tėvas per vasarą vaikščiojo, vaikščiojo vienas su savo mintimis, netardamas nieko, ėmė nieko nebevalgyti ir – mirė.
Prieš ištremiant į Sibirą, Zuzana Žilvytytė draugavo su Broniumi Jurevičiumi. Jie jau buvo nusprendę kurti naują šeimą.
Vestuviniai žiedai jau buvo nupirkti, bet ant Zuzanos ir Broniaus pirštų jie nesužibėjo daugelį metų. Tarp jų įsiterpė daugybę gyvenimų sužlugdžiusi tremtis.
Laikas neblukino jausmų.
Žilvyčiams grįžus į Lietuvą, Bronius atėjo ir Zuzanai tepasakė, kad tebeturįs tuos pačius žiedus.
Jaunuoliai susituokė. Kuršėnuose nusipirko trobelę. Joje gyveno ir čia pat statėsi namą, kuriame kūrė savo, bendrą gyvenimą.
Autoriaus nuotr.
JUBILIATĖ: Zuzanai Jurevičienei pasakoti apie neartimą praeitį padeda gera atmintis.
Asmeninės nuotr.
ŠEIMA: Žilvyčiai tremtyje. Dešinėje – Zuzana Žilvytytė.
PROCESIJA: Lietuvio laidotuvės tremtyje. Priekyje – Augustinas Žilvytis, kryžių pasidaręs iš dviejų pagalių. 1952 m.
DARBAS: Dionizas Žilvytis taigoje kirto ir traukė medžius. 1953 m.