Naujausios
PO TO, KAI RAŠĖME
„Brangus depresyvus pokštas“
Šiaulietis dailininkas Bronius Rudys, Lietuvos dailininkų sąjungos narys, „Šiaulių kraštui“ išsakė savo nuomonę apie Prisikėlimo aikštės meninį akcentą „Verksmas“. B. Rudys reaguoja į kitų profesionalų argumentus, pagarsintus šeštadienį „Šiaulių krašte“, publikacijoje „Verksmai dėl „Verksmo“.
Rūta JANKUVIENĖ
ruta@skrastas.lt
Ar pagerino miesto įvaizdį?
– Skulptoriaus Gintauto Lukošaičio meniniam akcentui „Verksmas“ apginti nuo „minios baimių“ surengtoje spaudos konferencijoje profesionalai ir konkurso vykdytojai pabrėžė akcento unikalumą. Kūrinio meninę vertę, filosofo Gintauto Mažeikio žodžiais, įrodo „suformuota tema“, auginama diskusija. Ką apie tai manote?
– Gaila, kad niekas nepaklausė konkurso vykdytojų, koks buvo meninių akcentų plenero tikslas. Konkurso nuostatuose skelbiama, jog tikslas buvo sukurti meninės mažosios plastikos akcentus, kuriančius ir pabrėžiančius unikalų miesto įvaizdį.
Niekas neturi priekaištų skulptoriui: verkiančios mergaitės galva – klasikinė, gerai padaryta. Bet ar ji atitinka plenero siekius, jaukios aplinkos kūrimo lūkesčius?
Vienas iš meninių akcentų statymo kriterijų – suderinamumas su urbanistine aplinka.
Žmonės sako, pažiūrėkite – nedera. Bet jiems atrėžiama – dera. Žmonės sako: Šiauliai – ne verksnių miestas. Bet jiems atsako: labai gerai – kuo labiau lūkesčių neatitinka, kuo labiau ginčysitės, tuo labiau kūrinio meninė vertė augs.
– Bet gal profesionalai teisūs?
– Konkurso nuostatuose nekalbama apie jokius meninius pokštus, performansus ir menines provokacijas, sukeliančias diskusijas.
Tai kuo vadovavosi konkurso komisija?
Jos uždavinys buvo surinkti ir vertinti paraiškas mažosios plastikos akcentams sukurti. Antra, kurti miestiečiams jaukią gyvenamąją aplinką. Trečia, skatinti miestiečius domėtis miesto istorija, pabrėžti Šiaulių savitumą.
Aiškėja, jog ta istorija – verksmo istorija, o verksmas – „Šiaulių paveikslas“ ir „veidrodinis atspindys“.
Dar buvo užsibrėžta ugdyti miestiečių menines kompetencijas.
Dabar suprantu, kad tos kompetencijos nėra tokios prastos.
Kultūros žmonės, kurie pasirašo po peticija, kad akcentas būtų iškeltas iš aikštės, pastebi tą patį, ką pastebėjo kviestinis spaudos konferencijos svečias Vilniaus dailės akademijos profesorius Romualdas Inčirauskas. Jis taip pat mato, kad verkianti mergaitė yra pasiklydusi toje erdvėje.
Ketvirta, konkurso nuostatuose nekalbama apie akcento kilnojimą iš vienos vietos į kitą. Autoriai suprato, jog konkrečiai vietai turi kurti ilgaamžį akcentą. Šiuo atveju paaiškėjo, jog galima buvo kurti trumpalaikį „kilnojamąjį pokštą“.
Apie profesionalų „pokštą“
– Profesorius filosofas Gintautas Mažeikis „verkiančią mergaitę“ lygina su Nacionalinę premiją gavusio skulptoriaus Vlado Urbanavičiaus „vamzdžiu“. Jis taip pat buvo sulaukęs kritikos bangos.
– Bet V. Urbanavičiaus kūrinys pastatytas ne Katedros aikštėje, o paupyje, ir vadinasi ne „vamzdžiu“, o „Pakrantės arka“ ir jos kontekstas kitas.
Iš tiesų, ten dvi arkos: viena prie vandens, kita – ant kranto ir jos abi susikimba už „rankų“.
V. Urbanavičius seniai dirba minimalistine maniera, naudodamas metalo vamzdžius, sijas.
Dabar bandoma su jo kūryba lyginti kūrinėlį, kuris tik stovi ant kanalizacijos vamzdžio. Iš pradžių buvo aiškinama, kad galvytę galima bus paglostyti, bet galva nepasiekiama, ir kaip „pokštas“ nurodoma, jog „liesti galima tik vamzdį“.
– Ką rodo miestiečių reakcija?
– Manau, teisūs tie, kurie sako: pasijutome apgauti, mūsų pinigus turėjo panaudoti menininiam akcentui, o čia tiesiog brangus depresyvus pokštas.
Diskusijos rodo ne kūrinio augančią vertę, o tai, kad yra perpildyta miestiečių kantrybė.
Geriausias profesionalų „pokštas“ – kad meninę vertę kūriniui sukuria nepasitenkinimas. Tokiu atveju išeitų, kad „bevertis“ kūrinys yra pramonininkų Ch. Frenkeliui pastatytas paminklas, kurį sukūrė garsus skulptorius Romualdas Kvintas.
Gal dar tris mėnesius „papokštaukime“, „paauginkime“ kūrinio vertę. Kadangi kūrinys kilnojamas, perduokime jį Kaunui. Kaunas, padedant filosofui, dar jo vertę išaugins – tuomet liks tik perkelti į Vilnių ir tikėtis Nacionalinės premijos.
Giedriaus BARANAUSKO nuotr.
NUOMONĖ: Dailininkas Bronius Rudys mano, jog nepavyko įgyvendinti konkurso tikslo – gerinti miesto įvaizdį.
