Smuikelio melodijos lydi visą gyvenimą

Smui­ke­lio me­lo­di­jos ly­di vi­są gy­ve­ni­mą

Už­ven­tiš­kė Ona Ša­raus­kie­nė pir­mą kar­tą į ran­kas smui­ke­lį paė­mė bū­da­ma dar vai­kas. Smui­ke­lis ta­ry­tum lip­te pri­li­po. Taip ir ke­liau­ja smui­ki­nin­kė per gy­ve­ni­mą dau­giau ne­gu pen­kis de­šimt­me­čius su ver­kian­čio­mis ir džiū­gau­jan­čio­mis smui­ko me­lo­di­jo­mis.

Da­lia KAR­PA­VI­ČIE­NĖ

daliak@skrastas.lt

Nuo Jun­gi­rio kai­mo ne­to­li Už­ven­čio (Kel­mės raj.) ki­lu­si, bet dau­ge­lį me­tų mies­te­ly­je gy­ve­nan­ti smui­ki­nin­kė Ona Ša­raus­kie­nė au­go mu­zi­ka­lio­je šei­mo­je. Jos tė­vas Ado­mas Nu­tau­tas virk­dy­da­vo ar­mo­ni­ką, mo­kė­jo gro­ti kont­ra­bo­su. Mu­zi­kuo­ti pa­mė­go ir bro­lis Bo­les­lo­vas.

„Bro­lis tu­rė­jo smui­ką, bet man, ma­žes­nei už jį, ne­leis­da­vo nė į ran­kas inst­ru­men­to paim­ti. Dė­dė ma­nęs pa­gai­lė­jo – su­meist­ra­vo smui­ke­lį iš len­te­lės, pa­pras­čiau­sias vie­lu­tes vie­to­je sty­gų pri­tai­sęs. Čir­pin­da­vau ir čir­pin­da­vau, bet vis į tik­rą smui­ką dai­ry­da­vau­si. Nė pa­ti ne­ži­nau, kas prie smui­ko trauk­te trau­kė“, – šyp­so­jo­si mo­te­ris.

Sy­kį, kai bro­lio na­muo­se ne­bu­vo, ma­žo­ji Onu­tė su­si­ra­do jo pa­slėp­tą smui­ką ir pa­grie­žė į sve­čius atė­ju­siai te­tai sva­jin­gą me­lo­di­ją „Kaip gra­žu miš­ke“. Pa­ti, iš sa­vęs, nie­kie­no ne­mo­ky­ta su­ge­bė­jo smui­ke­lį pra­virk­dy­ti.Te­ta prieš bro­lį Onu­tę už­sto­jo, pa­gy­rė, kad ge­rai gro­ja. Bro­lis ir at­si­lei­do. Duo­da­vo sa­vo smui­ke­lį, su­pra­tęs, kad nie­ko blo­ga bran­gi­na­mam inst­ru­men­tui neat­si­tiks.

Kiek pra­ku­tu­si, ke­tu­rio­li­kos me­tų Onu­tė ėmė smui­ku griež­ti kai­mo ge­gu­ži­nė­se, tuo­met „va­ka­ruš­ko­mis“ va­di­na­mo­mis. Erd­via­me Nu­tau­tų kie­me su­tilp­da­vo vi­sas Jun­gi­rio jau­ni­mas. Prie Onu­tės smui­ke­lio la­bai de­rė­jo kont­ra­bo­sas, būg­nas. Sma­gios liau­diš­kos me­lo­di­jos pri­vers­da­vo ko­jas pa­čias kil­no­tis. Šo­kiai ne vie­ną va­lan­dą tęs­da­vo­si, bet jau­no­ji smui­ki­nin­kė lai­min­giau­sia bū­da­vo gro­da­ma, ir šo­kan­tie­siems ne­pa­vy­dė­da­vo.

O. Ša­raus­kie­nė bu­vo pra­dė­ju­si mo­ky­tis pro­fe­sio­na­liai griež­ti smui­ku Šiau­liuo­se, mu­zi­kos mo­kyk­lo­je. Bet dėl rim­tų prie­žas­čių moks­lus grei­tai te­ko nu­trauk­ti. Sep­ty­nio­lik­me­tė įsi­dar­bi­no Už­ven­čio koo­pe­ra­ty­ve, nea­ki­vaiz­di­niu bū­du bai­gė Kau­no koo­pe­ra­ci­jos tech­ni­ku­mą.

Ir dirb­da­ma, ir mo­ky­da­ma­si, su smui­ke­liu ne­nus­to­jo drau­gau­ti. Pra­dė­jo griež­ti ka­pe­lo­je, ku­riai va­do­va­vo da­bar jau mi­ręs An­ta­nas Kas­pa­ra­vi­čius. Iš tų lai­kų skam­biais pri­si­mi­ni­mais atai­di di­džiu­liai fes­ti­va­liai, vyk­da­vę vaiz­din­ga­me slė­ny­je.

Oną Ša­raus­kie­nę ga­li­ma va­din­ti ir ves­tu­vių mu­zi­kan­te. Kai dar Už­ven­tis bu­vo ra­jo­no cent­ras, mies­te­ly­je vei­kė Ci­vi­li­nės met­ri­ka­ci­jos sky­rius. O. Ša­raus­kie­nės smui­ko me­lo­di­jos skam­bė­da­vo ir per ofi­cia­lias san­tuo­kos ce­re­mo­ni­jas. Vyk­do­ma­ja­me ko­mi­te­te bū­da­vo šven­čia­mos var­dy­nos. Ona Ša­raus­kie­nė var­du­vi­nin­kams ne sy­kį pa­gro­da­vo ir akor­deo­nu. Pa­ti iš­mo­ku­si akor­deo­nu gro­ti, šio inst­ru­men­to ne­pa­mi­lo. Pa­si­li­ko prie vie­nin­te­lio ir ne­pa­kar­to­ja­mo smui­ke­lio.

Per ves­tu­ves už­ven­tiš­kė tik smui­ku griež­da­vo kar­tu su mu­zi­kan­tais, gro­ju­siais akor­deo­nu, kont­ra­bo­su ir triū­ba. Se­niau juk rei­kė­jo links­mų su­tik­tu­vių ar kel­tu­vių mar­šų, val­sų ir po­lkų. „Gai­la, kad iš tuo­me­ti­nio mū­sų ket­ver­tu­ko, tik aš gy­va li­ku­si“, – pri­dū­rė.

Per be­veik 60 smui­ka­vi­mo me­tų O. Ša­raus­kie­nė gro­ja tik su ant­ruo­ju smui­ku. Pir­mo­jo ne­te­ko per ne­lai­min­gą at­si­ti­ki­mą ves­tu­vė­se – ant že­mės pa­dė­tą smui­ką fut­lia­re per­va­žia­vo ves­tu­vi­nin­kų au­to­mo­bi­lis. Smui­ki­nin­kė iki šiol la­bai gai­li­si taip ne­lem­tai ne­te­ku­si bran­gaus inst­ru­men­to.

„Už­tat ant­rą­jį smui­ką la­biau­siai sau­gau. Kuo smui­kas se­nes­nis, tuo gra­žiau skam­ba“, – sa­kė.

Pa­va­sa­rį sueis dve­ji me­tai, kai Ona Ša­raus­kie­nė ta­po naš­lė. Sa­vo vy­rą Do­na­tą ji va­di­na ne­sa­va­nau­džiu, su­pra­tin­gu žmo­gu­mi, ne­truk­džiu­siu jai už­siim­ti la­bai ma­lo­niu po­mė­giu. „Jei ne­bū­tų ma­nęs su­pra­tęs, iš­lei­dęs į re­pe­ti­ci­jas, kon­cer­tus, iš­vy­kas ar ves­tu­ves, ne­bū­čiau ga­lė­ju­si tiek me­tų smui­ke­lį virk­dy­ti“, – įsi­ti­ki­nu­si už­ven­tiš­kė. D. Ša­raus­kas ir pa­ts mo­kė­jo kont­ra­bo­su gro­ti.

Smui­kas mo­te­riai pa­dė­jo ir pa­de­da vi­suo­se gy­ve­ni­mo eta­puo­se: ir kai sun­ku, ir kai nuo­bo­du, liūd­na, ir kai sa­vo links­mu­mu no­ri­si su ki­tais da­lin­tis.

„Ne­mo­kė­čiau be sa­vo smui­ke­lio gy­ven­ti“, – šyp­so­si mo­te­ris, pa­gar­biai ran­ko­se lai­ky­da­ma vi­so­mis pra­smė­mis jai bran­gų inst­ru­men­tą. Ta­čiau, pa­sak Onos Ša­raus­kie­nės, ne kiek­vie­nas, nors ir la­bai no­rė­da­mas, ga­li iš­mok­ti gro­ti smui­ku. Dar rei­kia tu­rė­ti pa­šau­ki­mą, klau­są, nė aki­mir­kai mu­zi­kos neap­leis­ti ir ne­pa­leis­ti. Gro­ti ir gro­ti.

40 me­tų Ona Ša­raus­kie­nė smui­ku gro­ja ne tik Kel­mės ra­jo­ne, bet ir vi­so­je Lie­tu­vo­je ži­no­mo­je ka­pe­lo­je „Ven­ta“. Jau pri­pra­to prie kū­ry­bi­nio rit­mo: daž­nų re­pe­ti­ci­jų, kon­cer­tų. Už­ven­tiš­kių ko­lek­ty­vas ne sy­kį yra kon­cer­ta­vęs Lie­tu­vos te­le­vi­zi­jo­je. O. Ša­raus­kie­nei gi­liai at­min­tin įsi­rė­žė iš­vy­kos į Veng­ri­ją, Vo­kie­ti­ją, Len­ki­ją, Es­ti­ją, pas kai­my­nus lat­vius. Sma­gu, nors ne ma­žiau at­sa­ko­my­bės pa­si­ro­dy­ti ir sa­viems žiū­ro­vams.

So­viet­me­čiu, bū­da­vo, po du-tris kar­tus per sa­vai­tę įvai­riau­sius ko­lū­kių ata­skai­ti­nius su­si­rin­ki­mus ap­va­žiuo­da­vo su sa­vo kon­cer­tais.

„Kai vy­ras mi­rė, ke­ti­nau smui­ke­lio dau­giau ne­beim­ti. Per di­de­lis bu­vo liū­de­sys. Bet ko­lek­ty­vo na­riai įkal­bė­jo su­grįž­ti. Sa­kė: jei ne­gro­siu, pa­ti nu­mir­siu. Ne­ga­li žmo­gus už­si­da­ry­ti tarp ke­tu­rių sie­nų ir žiū­rė­ti pro lan­gą. Žmo­gus tu­ri bū­ti tarp žmo­nių ir su žmo­nė­mis. Ir su­grį­žau į „Ven­tą“, – pa­sa­ko­jo.

Už­ven­tiš­kės šir­dį džiu­gi­na duk­ra Aud­ro­nė ir sū­nus Rai­mun­das su šei­mo­mis, anū­kai, ne­pa­mirš­tan­tys ke­lio į tė­viš­kės na­mus. Tik ap­gai­les­tau­ja, kad nė vie­nas jų ne­mo­ka smui­ku gro­ti.

Vy­tau­to RUŠ­KIO nuo­tr.

SMUI­KAS: Už­ven­tiš­kė Ona Ša­raus­kie­nė su smui­ku ne­si­ski­ria nuo vai­kys­tės, vien „Ven­tos“ ka­pe­lo­je mu­zi­kuo­ja 40 me­tų.