Žmogus turi būti dėl kitų

Žmogus turi būti dėl kitų

Žmo­gus tu­ri bū­ti dėl ki­tų

Kra­žiuo­se M. K. Sar­bie­vi­jaus kul­tū­ros cent­ro pro­jek­tų va­do­vę Jur­gi­tą Du­dė­nai­tę-Ge­lum­bic­kie­nę kai ku­rie vie­ti­niai at­si­me­na dar vai­ką: „O, čia Du­dė­ni­ki“. Da­lį vai­kys­tės Jur­gi­ta pra­lei­do ne­to­li Kra­žių esan­čia­me Ged­mi­nių kai­me. Pas­kui tė­vai per­si­kė­lė į Kel­mę. Čia mer­gai­tė iš­gar­sė­jo kaip gra­žia­bal­sė dai­ni­nin­kė, „Kel­my­nės“ ka­pe­los so­lis­tė, „Dai­nų dai­ne­lės“ kon­kur­so lau­rea­tė. Bai­gu­si uni­ver­si­te­tą Jur­gi­ta su­grį­žo į Kra­žius. Ji la­biau­siai bran­gi­na sa­vo šei­mą ir ar­ti­muo­sius. „Žmo­gus tu­ri bū­ti dėl ki­tų“, – sa­ko.

Re­gi­na MUS­NEC­KIE­NĖ

Ko ma­ma su­spė­jo iš­mo­ky­ti

Bū­da­ma sep­ty­nio­li­kos Jur­gi­ta ne­te­ko ma­mos. Tais pa­čiais me­tais kaip lau­rea­tė pa­te­ko į „Dai­nų dai­ne­lės“ te­le­vi­zi­jos kon­kur­so fi­na­lą. Sten­gė­si ge­rai pa­si­ro­dy­ti dėl ma­mos.

„Vis­ką pa­vel­dė­jau iš ma­mos. Ir bal­są, ir nuo­šir­du­mą, ir plau­kus, – ne­ga­lė­da­ma nu­slėp­ti aša­rų apie sa­vo bran­giau­sią žmo­gų kal­ba Jur­gi­ta. – Abi tu­rė­jo­me il­gas ka­sas. Abi dai­nuo­da­vo­me neį­ga­lių­jų drau­gi­jos an­samb­ly­je. Mu­zi­ka bu­vo mū­sų at­si­pa­lai­da­vi­mas ir poil­sis. Su mu­zi­ka jaus­da­vau­si gy­va. Ma­mos pa­mo­ky­mus iki šiol pri­si­me­nu: „Vi­si mo­ky­to­jai yra ge­ri. My­lėk, ir ta­ve my­lės. Būk ge­ra – ir tau vi­si bus ge­ri.

Ma­ma mo­kė­jo pri­glaus­ti, nu­glos­ty­ti. Pa­ti li­go­ta slau­gė kur­čią tė­ve­lio tė­vą, pa­skui ir ak­lą ma­mą. Ji bu­vo žmo­gus dėl ki­tų. Vi­si tu­rė­tu­me to­kie bū­ti.“

Kai Jur­gi­ta ne­te­ko ma­mos, vy­res­nie­ji bro­liai ir se­se­rys jau tu­rė­jo sa­vo gy­ve­ni­mus. Tė­ve­lis Jur­gi­tai sten­gė­si at­sto­ti ma­mą. Rė­mė su­bti­liau­sio­se si­tua­ci­jo­se. Jau­nė­lę duk­rą lei­do mo­ky­tis į uni­ver­si­te­tą. Rū­pi­no­si.

Da­bar Jur­gi­ta rū­pi­na­si tė­vu. Prie pie­tų sta­lo jam pir­mam pa­ro­do­ma pa­gar­ba.

Pa­ti bū­da­ma dvie­jų duk­rų ma­ma jau­na mo­te­ris džiau­gia­si dar­nia sa­vo šei­ma, vy­ru.

„Man pa­si­se­kė. Pri­si­bi­jo­jau blo­gų žmo­nių. Jų ne­ma­žai. O ge­rų ir­gi rieč­ku­čiom ne­se­mi. Sa­vo tė­vų ir se­ne­lių šei­mo­se ma­čiau tik mei­lę. To­dėl ir sa­vo šei­mo­je sten­giuo­si ją puo­se­lė­ti,“ – ne­sle­pia jaus­mų Jur­gi­ta.

Ne­se­niai Lie­tu­vos te­le­vi­zi­jos ir ra­di­jo ar­chy­ve ji su­ra­do 1999-ųjų „Dai­nų dai­ne­lės“ fi­na­li­nin­kų kon­cer­to vaiz­do įra­šą. Pa­ro­dė jį duk­rai Eve­li­nai. Nes ir ji lan­ko me­no mo­kyk­lą, mo­ko­si dai­nuo­ti, da­ly­va­vo „Dai­nų dai­ne­lės“ kon­kur­se.

Ke­lias į Kra­žius

Į Kra­žius Jur­gi­ta pa­te­ko ne iš kar­to bai­gu­si moks­lus. Ga­vo dar­bo Pak­ra­žan­čio vi­du­ri­nė­je mo­kyk­lo­je. Dės­tė ang­lų kal­bą. Mo­kė dai­na­vi­mo Me­no mo­kyk­los Pak­ra­žan­čio sky­riaus vai­kus.

Dar­bai nu­trū­ko, kai gi­mė duk­re­lė Eve­li­na. Tik po mo­ti­nys­tės ato­sto­gų ne­ti­kė­tai pa­te­ko į Kra­žius. Ga­vo dar­bo gim­na­zi­jo­je. Pa­va­da­vo mu­zi­kos mo­ky­to­ją. Čia li­ki­mas su­ve­dė su kul­tū­ros cent­ro dar­buo­to­jais. Kai anks­tes­nė mu­zi­kos mo­ky­to­ja su­grį­žo į dar­bą, Jur­gi­ta Kul­tū­ros cent­re pa­va­da­vo bib­lio­te­kos ve­dė­ją. Vė­liau ga­vo nuo­la­ti­nio pro­jek­tų va­do­vės dar­bo.

Šiuo me­tu Jur­gi­ta dar pa­va­duo­ja ir mo­ti­nys­tės ato­sto­gų išė­ju­sią me­no va­do­vę. Va­do­vau­ja mo­te­rų vo­ka­li­niam kvin­te­tui ir dai­nuo­jan­čiam teat­rui.

Mu­zi­ka – jos sie­lai ar­ti­miau­sia veik­la. Sva­jo­jo stu­di­juo­ti mu­zi­kos ak­ade­mi­jo­je, ta­čiau ma­te­ria­li­nės ga­li­my­bės ver­tė stu­di­joms rink­tis Šiau­lius.

Su dai­nuo­jan­čiu teat­ru mo­te­ris ap­va­žia­vo Kel­mės ir dau­ge­lį kai­my­ni­nių ra­jo­nų.

Ži­nia apie Kra­žių dai­nuo­jan­tį teat­rą ei­na iš lū­pų į lū­pas. Į sa­vo šven­tes ir ren­gi­nius kvie­čia kul­tū­ros įstai­gos, bend­ruo­me­nės, se­niū­ni­jos. Dai­nuo­jan­tis teat­ras yra pa­ren­gęs ke­lias pro­gra­mas, ku­rios pa­trau­kia ak­tua­liu bend­raž­mo­giš­kuo­ju tu­ri­niu.

Kul­tū­ros vers­mė

Už pro­jek­tus at­sa­kin­ga Jur­gi­ta Ge­lum­bic­kie­nė yra sa­vo­tiš­kas Kra­žių M. K. Sar­bie­vi­jaus kul­tū­ros cent­ro stu­bu­ras. Ji tu­ri pa­si­rū­pin­ti, kad tęs­ti­niai ir nau­ji pro­jek­tai gau­tų bent da­li­nį fi­nan­sa­vi­mą. O pro­jek­tų kul­tū­ros cent­re vyks­ta iš­ties daug: Kra­žių fes­ti­va­lis, be­si­tę­sian­tis ke­lis mė­ne­sius, su dau­gy­be ren­gi­nių; Kra­žių ko­le­gi­jos re­zi­den­ci­ja – tarp­tau­ti­nis pro­jek­tas, ku­ria­me da­ly­vau­ja pa­sau­li­nio gar­so me­ni­nin­kai; ba­ro­ko ope­ros kur­sai. Ba­ro­kas – tai Kra­žių ski­ria­ma­sis ženk­las. Kul­tū­ros cent­ro dar­buo­to­jai ba­ro­ko epo­chos rū­bais pa­si­puo­šia per šven­tes.

Daug dė­me­sio ski­ria­ma ir et­no­kul­tū­rai, įvai­rioms edu­ka­ci­nėms pro­gra­moms.

„Mies­tuo­se yra di­des­nė ren­gi­nių pa­siū­la, – pa­sa­ko­ja J. Ge­lum­bic­kie­nė. – O mies­te­lių vai­kams įspū­dį pa­lie­ka ir duo­ne­lės iš­si­ke­pi­mas sa­vo ran­ko­mis, ir žva­kės nu­si­lie­ji­mas.“

Šie­met kul­tū­ros cent­ro dar­buo­to­jai per Už­ga­vė­nes ap­lan­kė kiek­vie­ną mies­te­lio so­dy­bą, iš vi­sų kie­mų va­rė žie­mą.

Kra­žiš­kiai daž­nai pa­kvie­čia­mi į že­mai­tiš­ką va­ka­ruš­ką su kas­ti­niu ir šil­ki­ne ko­še.

Ar neankš­ta kul­tū­ros žmo­gui ne­di­de­lia­me Kra­žių mies­te­ly­je? Ar už­ten­ka oro ir at­gai­vos jo sie­lai?

Jur­gi­ta ti­ki­na neat­si­sa­kan­ti ga­li­my­bės nu­va­žiuo­ti į kla­si­ki­nės mu­zi­kos kon­cer­tą ar spek­tak­lį di­džiuo­siuo­se mies­tuo­se. Ta­čiau tai, ką duo­da Kra­žiai, ir at­gai­vi­na, ir pra­ple­čia aki­ra­tį, ir įkve­pia.

„Bend­rau­ja­me su žy­miais mu­zie­ji­nin­kais, pa­sau­li­nio ly­gio ope­ros so­lis­tais, Vil­niaus uni­ver­si­te­to pro­fe­so­riais, ži­no­mais me­ni­nin­kais. Su­ži­nau la­bai daug,“ – džiau­gia­si pro­jek­tų va­do­vė, pro­tu ir šir­di­mi su­ge­rian­ti vi­są gau­na­mą in­for­ma­ci­ją.

Dar­bą Kra­žiuo­se ji va­di­na pa­čiu pro­duk­ty­viau­siu sa­vo gy­ve­ni­mo lai­ko­tar­piu. Čia įgi­jo daug ir įvai­rios pa­tir­ties. Sma­gu tarp drau­giš­kų ir kū­ry­bin­gų bend­ra­min­čių. Net kas­die­nė ke­lio­nė iš Kel­mės į ma­žą mies­te­lį at­ro­do ro­man­tiš­ka.

Au­to­rės nuo­tr.

NA­MAI: „Kra­žiuo­se jau­čiuo­si kaip na­mie,“ – sa­ko Jur­gi­ta Ge­lum­bic­kie­nė, su­grį­žu­si į vai­kys­tės mies­te­lį.

DU­RYS: Du­rys į Kra­žių ko­le­gi­ją Jur­gi­tai Ge­lum­bic­kie­nei bu­vo du­rys į kul­tū­rą.

As­me­ni­nės nuo­tr.

SVE­ČIAI: Kra­žių ko­le­gi­jo­je lan­ko­si daug gar­bin­gų žmo­nių. Jur­gi­ta Ge­lum­bic­kie­nė (vi­du­ry­je) tarp sve­čių iš Vil­niaus uni­ver­si­te­to.

BA­RO­KAS: Ba­ro­ko kul­tū­ra – Kra­žių mies­te­lio iš­skir­ti­nis ženk­las. Pir­mo­ji iš kai­rės – Jur­gi­ta Ge­lum­bic­kie­nė.

TEAT­RAS: Dai­nos teat­ras – at­gai­va Jur­gi­tai Ge­lum­bic­kie­nei ( iš kai­rės), Ri­tai And­ru­lie­nei ir Jū­ra­tei San­kaus­kie­nei.