
Naujausios
Žmogus turi būti dėl kitų
Kražiuose M. K. Sarbievijaus kultūros centro projektų vadovę Jurgitą Dudėnaitę-Gelumbickienę kai kurie vietiniai atsimena dar vaiką: „O, čia Dudėniki“. Dalį vaikystės Jurgita praleido netoli Kražių esančiame Gedminių kaime. Paskui tėvai persikėlė į Kelmę. Čia mergaitė išgarsėjo kaip gražiabalsė dainininkė, „Kelmynės“ kapelos solistė, „Dainų dainelės“ konkurso laureatė. Baigusi universitetą Jurgita sugrįžo į Kražius. Ji labiausiai brangina savo šeimą ir artimuosius. „Žmogus turi būti dėl kitų“, – sako.
Regina MUSNECKIENĖ
Ko mama suspėjo išmokyti
Būdama septyniolikos Jurgita neteko mamos. Tais pačiais metais kaip laureatė pateko į „Dainų dainelės“ televizijos konkurso finalą. Stengėsi gerai pasirodyti dėl mamos.
„Viską paveldėjau iš mamos. Ir balsą, ir nuoširdumą, ir plaukus, – negalėdama nuslėpti ašarų apie savo brangiausią žmogų kalba Jurgita. – Abi turėjome ilgas kasas. Abi dainuodavome neįgaliųjų draugijos ansamblyje. Muzika buvo mūsų atsipalaidavimas ir poilsis. Su muzika jausdavausi gyva. Mamos pamokymus iki šiol prisimenu: „Visi mokytojai yra geri. Mylėk, ir tave mylės. Būk gera – ir tau visi bus geri.
Mama mokėjo priglausti, nuglostyti. Pati ligota slaugė kurčią tėvelio tėvą, paskui ir aklą mamą. Ji buvo žmogus dėl kitų. Visi turėtume tokie būti.“
Kai Jurgita neteko mamos, vyresnieji broliai ir seserys jau turėjo savo gyvenimus. Tėvelis Jurgitai stengėsi atstoti mamą. Rėmė subtiliausiose situacijose. Jaunėlę dukrą leido mokytis į universitetą. Rūpinosi.
Dabar Jurgita rūpinasi tėvu. Prie pietų stalo jam pirmam parodoma pagarba.
Pati būdama dviejų dukrų mama jauna moteris džiaugiasi darnia savo šeima, vyru.
„Man pasisekė. Prisibijojau blogų žmonių. Jų nemažai. O gerų irgi riečkučiom nesemi. Savo tėvų ir senelių šeimose mačiau tik meilę. Todėl ir savo šeimoje stengiuosi ją puoselėti,“ – neslepia jausmų Jurgita.
Neseniai Lietuvos televizijos ir radijo archyve ji surado 1999-ųjų „Dainų dainelės“ finalininkų koncerto vaizdo įrašą. Parodė jį dukrai Evelinai. Nes ir ji lanko meno mokyklą, mokosi dainuoti, dalyvavo „Dainų dainelės“ konkurse.
Kelias į Kražius
Į Kražius Jurgita pateko ne iš karto baigusi mokslus. Gavo darbo Pakražančio vidurinėje mokykloje. Dėstė anglų kalbą. Mokė dainavimo Meno mokyklos Pakražančio skyriaus vaikus.
Darbai nutrūko, kai gimė dukrelė Evelina. Tik po motinystės atostogų netikėtai pateko į Kražius. Gavo darbo gimnazijoje. Pavadavo muzikos mokytoją. Čia likimas suvedė su kultūros centro darbuotojais. Kai ankstesnė muzikos mokytoja sugrįžo į darbą, Jurgita Kultūros centre pavadavo bibliotekos vedėją. Vėliau gavo nuolatinio projektų vadovės darbo.
Šiuo metu Jurgita dar pavaduoja ir motinystės atostogų išėjusią meno vadovę. Vadovauja moterų vokaliniam kvintetui ir dainuojančiam teatrui.
Muzika – jos sielai artimiausia veikla. Svajojo studijuoti muzikos akademijoje, tačiau materialinės galimybės vertė studijoms rinktis Šiaulius.
Su dainuojančiu teatru moteris apvažiavo Kelmės ir daugelį kaimyninių rajonų.
Žinia apie Kražių dainuojantį teatrą eina iš lūpų į lūpas. Į savo šventes ir renginius kviečia kultūros įstaigos, bendruomenės, seniūnijos. Dainuojantis teatras yra parengęs kelias programas, kurios patraukia aktualiu bendražmogiškuoju turiniu.
Kultūros versmė
Už projektus atsakinga Jurgita Gelumbickienė yra savotiškas Kražių M. K. Sarbievijaus kultūros centro stuburas. Ji turi pasirūpinti, kad tęstiniai ir nauji projektai gautų bent dalinį finansavimą. O projektų kultūros centre vyksta išties daug: Kražių festivalis, besitęsiantis kelis mėnesius, su daugybe renginių; Kražių kolegijos rezidencija – tarptautinis projektas, kuriame dalyvauja pasaulinio garso menininkai; baroko operos kursai. Barokas – tai Kražių skiriamasis ženklas. Kultūros centro darbuotojai baroko epochos rūbais pasipuošia per šventes.
Daug dėmesio skiriama ir etnokultūrai, įvairioms edukacinėms programoms.
„Miestuose yra didesnė renginių pasiūla, – pasakoja J. Gelumbickienė. – O miestelių vaikams įspūdį palieka ir duonelės išsikepimas savo rankomis, ir žvakės nusiliejimas.“
Šiemet kultūros centro darbuotojai per Užgavėnes aplankė kiekvieną miestelio sodybą, iš visų kiemų varė žiemą.
Kražiškiai dažnai pakviečiami į žemaitišką vakarušką su kastiniu ir šilkine koše.
Ar neankšta kultūros žmogui nedideliame Kražių miestelyje? Ar užtenka oro ir atgaivos jo sielai?
Jurgita tikina neatsisakanti galimybės nuvažiuoti į klasikinės muzikos koncertą ar spektaklį didžiuosiuose miestuose. Tačiau tai, ką duoda Kražiai, ir atgaivina, ir praplečia akiratį, ir įkvepia.
„Bendraujame su žymiais muziejininkais, pasaulinio lygio operos solistais, Vilniaus universiteto profesoriais, žinomais menininkais. Sužinau labai daug,“ – džiaugiasi projektų vadovė, protu ir širdimi sugerianti visą gaunamą informaciją.
Darbą Kražiuose ji vadina pačiu produktyviausiu savo gyvenimo laikotarpiu. Čia įgijo daug ir įvairios patirties. Smagu tarp draugiškų ir kūrybingų bendraminčių. Net kasdienė kelionė iš Kelmės į mažą miestelį atrodo romantiška.
Autorės nuotr.
NAMAI: „Kražiuose jaučiuosi kaip namie,“ – sako Jurgita Gelumbickienė, sugrįžusi į vaikystės miestelį.
DURYS: Durys į Kražių kolegiją Jurgitai Gelumbickienei buvo durys į kultūrą.
Asmeninės nuotr.
SVEČIAI: Kražių kolegijoje lankosi daug garbingų žmonių. Jurgita Gelumbickienė (viduryje) tarp svečių iš Vilniaus universiteto.
BAROKAS: Baroko kultūra – Kražių miestelio išskirtinis ženklas. Pirmoji iš kairės – Jurgita Gelumbickienė.
TEATRAS: Dainos teatras – atgaiva Jurgitai Gelumbickienei ( iš kairės), Ritai Andrulienei ir Jūratei Sankauskienei.