Motinos nukryžiavimas

Mo­ti­nos nu­kry­žia­vi­mas

Kas ry­tą su­tin­ku kre­tan­tį gir­tuok­lį. Jis at­sar­giai dė­lio­ja ko­jas ant pės­čių­jų pe­rė­jos, ban­do iš­lai­ky­ti kryp­tį. Ne­ži­nau, kur jis gy­ve­na, su kuo, kie­no jis tė­vas, bro­lis ar vy­ras. Bet jis tik­rai kaž­kie­no sū­nus.

Lo­re­ta KLIC­NER

loreta@skrastas.lt

Pra­vė­ru­si du­ris, ji ne­drą­siai žen­gė į vi­dų. Daug nak­tų ver­ku­si, kol iš­drį­so atei­ti: „Man bu­vo sar­ma­ta...“

„Ma­ne la­bai vei­kia led­kal­nių vir­šū­nės“, – sa­ko tvir­tai žvelg­da­ma į akis. Ko­kios vir­šū­nės? „Tos, ku­rios žu­do“.

Su­si­kau­pia ir ne­ti­kė­tai ima dek­la­muo­ti ei­lė­raš­tį. Ei­lė­se – skaus­mas dėl šu­li­ny­je nu­skan­din­tų vai­kų, nu­žu­dy­tų mo­te­rų ir, ro­dos, vi­sos žmo­ni­jos. Tą ir pa­ti pa­kar­tos: „Atė­jau ne dėl sa­vęs, dėl ki­tų mo­ti­nų. Atė­jau dėl skaus­mo...“

Ant ke­lių pa­dė­ju­si pil­ną ran­ki­nę, vos pa­lin­ku­si į prie­kį, ji dek­la­muo­ja su aša­ro­mis aky­se ir už­bai­gia min­ti­mi, kad čia ne­be­no­ri lik­ti. Ne­pa­mes­da­ma žvilgs­nio ji su­pran­ta ma­no abe­jo­nę: „Ne­bi­jo­kit, aš ne­su iš­pro­tė­ju­si...“

Ke­tu­rių sū­nų mo­ti­na. Pra­si­gė­ru­sių vai­kų mo­ti­na. Jau­čia­si bal­ta var­na „tarp juo­dų var­nų“. Su­lau­kia pa­ty­čių. Ji ma­to, kaip ken­čia to­kios pat mo­ti­nos, kaip ji. Jų vai­kai šla­pi­na­si prie par­duo­tu­vės, pa­kam­piuo­se mie­ga: „Jūs net neį­si­vaiz­duo­ja­te, ką reiš­kia ken­tė­ti, bi­jo­ti, kas bus to­liau“.

Ji iš­trau­kia kry­že­lį. Ant odi­nės vir­vu­tės – Nu­kry­žiuo­ta­sis. Mo­ti­nai ti­kė­ji­mas pa­de­da iš­gy­ven­ti skaus­mą dėl sū­nų. Kris­taus ir mo­ti­nos kan­čia tar­si su­si­lie­ja.

Ji trau­kia nuo­trau­kas, do­ku­men­tus.

Du sū­nūs jau mi­rę. Mo­ti­na ži­no – abu nu­žu­dė al­ko­ho­lis. Vie­nas iš jų nu­si­žu­dė. Ki­tą į liū­ną įtrau­kė mo­te­ris, ją va­di­na „lan­dy­ni­nin­ke“. Da­bar ji ei­na į teis­mą ir pra­šo pri­pa­žin­ti jos vai­kus mi­ru­sio su­gy­ven­ti­nio vai­kais. „Kaip ga­li teis­mas po mir­ties tą pri­pa­žin­ti?“ – ste­bi­si mo­ti­na ir ne­ti­ki, kad trys vai­kai yra jos sū­naus. Gal ir ne­bū­tų svar­bus šis fak­tas, bet vai­kai su tė­vys­tės įra­šu gau­tų ir naš­lai­čio pa­šal­pas.

„Nei ji su juo gy­ve­no, nei jį lai­do­jo, – mo­ti­na ro­do sū­naus lai­do­tu­vių nuo­trau­ką. – Vaikš­čio­jo su bam­ba­liais, o aš žiū­rė­jau ir ver­kiau. Ji įtrau­kė sū­nų į pra­keik­tą al­ko­ho­lio liū­ną.“ O vai­kai... Vie­ną bu­vo ra­du­si be saus­kel­nių, pur­vi­ną, ran­ke­lė­se – ci­ga­re­čių nuo­rū­kos. „Ar mes taip gy­ve­nom?“

Da­bar, kai sū­nus jau mi­ręs, ji ne­no­ri ma­ty­ti to vaiz­do.

Dar du sū­nus tu­ri. Abu ge­ria. Jau­niau­sia­jam nė­ra tris­de­šim­ties.

„Ši­tiek ko­vo­ju­si gy­ve­ni­me, kas pa­dės? Juk al­ko­ho­lis yra bai­siau­sias da­ly­kas, aš ži­nau ir ma­čiau. Aš vi­sus pi­ni­gus iš­lei­dau, ve­žio­da­ma juos... Ko tik aš ne­da­riau. Su­lau­kiau tik pa­nie­kos. Tai skau­džiau­sia“, – mo­ti­na šluos­to­si akis. Pa­ti tu­ri gy­ve­ni­mo drau­gą jau ke­lis de­šimt­me­čius. Ar jis jai pa­de­da? „Pa­de­da, kai bū­na blai­vus...“

Mo­ti­na pyks­ta, kad nė­ra pri­vers­ti­nio gy­dy­mo nuo al­ko­ho­lio.

„Ar ge­riau, kai žmo­nės yra žu­do­mi? Jei­gu žmo­gus sa­vęs ne­val­do, ga­li nu­žu­dy­ti, to­kius rei­kia izo­liuo­ti“.

Ar jos sū­nūs ei­tų gy­dy­tis? „Ma­no sū­nus bu­vo už­si­ko­da­vęs, bet vis tiek nu­sly­do. Aš ži­nau, ko­dėl: to­dėl, kad ėjo į tas pa­čias lan­dy­nes, ne­bu­vo prie ma­nęs“, – ir stai­ga ima gin­tis, tar­si su­lau­ku­si prie­kaiš­to dėl blo­go vai­kų auk­lė­ji­mo: – Jūs ne­smuk­dy­kit žmo­nių mo­ra­liš­kai, aš per tiek me­tų taip iš­stu­di­ja­vau po­li­ti­ką. Jūs klau­siat... lik­siu aš kal­ta, o ne ma­no vai­kai... Juok­tis iš žmo­gaus yra leng­viau­sia, o pa­dė­ti sun­kiau­sia“.

„Ko­rup­ci­ja, kont­ra­ban­da... Po­li­ci­nin­kai rū­ko kont­ra­ban­di­nes ci­ga­re­tes, – ji tą ži­no. – Pir­ma, te­gul vi­si sa­vo dar­bą at­lie­ka są­ži­nin­gai. Jūs ne­ži­not, kaip mes ta­da lai­min­gai gy­ven­si­me, o aš ži­nau.“

Ji, ke­tu­rių sū­nų mo­ti­na, ne­ti­ki, kad kas nors im­sis kuop­ti jos ir ki­tų juo­dą kas­die­ny­bę.

„Nie­kas nie­ko ne­spręs, nes nie­kam neį­do­mu. Tai – skau­džiau­sia. Kam tie šou per te­le­vi­zi­ją? Ne­są­mo­nė vis­kas – jums pa­sa­kė juo­da­dar­bė pa­pras­ta kai­mie­tė.“

„Juo­da­dar­bė pa­pras­ta kai­mie­tė“ klau­sia: o jei­gu ku­ris al­ko­ho­li­kas pra­blai­vės?

„Vals­ty­bė jiems vis tiek nie­ko ne­tu­rės pa­siū­ly­ti“, – mo­ti­na iš tie­sų ne­tu­ri į ką at­si­rem­ti.

„Ko­dėl vals­ty­bė ne­paaiš­ki­no žmo­gui, kaip gy­ven­ti? Ne­paaiš­ki­no, kad kai­mie­tis tu­ri že­mę ar­ti, dar­bus dirb­ti, vai­kai tu­ri kar­tu su tė­vais dirb­ti. O da­bar sė­di, pa­šal­pas gau­na, bu­te­lį trau­kia, ir vis­kas neap­si­mo­ka.“ Eu­ro­pi­nis hu­ma­niz­mas.

Mo­ti­nos aky­se ga­li įžiū­rė­ti ką no­ri, bet ji pa­ti no­ri ma­ty­ti išei­tį, bent ply­še­lį. Gal pra­šy­to­jais, pa­šal­pi­nin­kais ta­pę žmo­nės iš tie­sų ne­spė­jo iš­mok­ti gy­ven­ti? Nie­kas ir ne­pa­mo­kė. Ro­dos, pa­pras­tas da­ly­kas – gy­ven­ti, bet kaž­ko­dėl esi gy­ve­ni­mo be­raš­tis... O tiek daug gy­ve­ni­mo mo­ky­to­jų ap­lin­kui!

Mo­ti­na dė­lio­ja sa­vo gy­ve­ni­mo pa­mo­kas: jau iš­mok­tas, ir pa­žy­miai be­veik su­ra­šy­ti.

„Aš kar­vę lai­kau, ži­nau, kad man rei­kia gy­ven­ti. Aš nei­siu pra­šy­ti pa­šal­pos, nes man di­džiu­lė sar­ma­ta“. Ir vi­są gy­ve­ni­mą sa­ko taip gy­ve­nu­si, vai­kus au­gi­nu­si be val­džios pa­gal­bos. Dau­gia­vai­kė mo­ti­na nea­ti­tin­ka vals­ty­bės stan­dar­tų – išau­gin­ti ir do­rai išauk­lė­ti vai­kus.

Prieš akis de­da jau­niau­sio sū­naus nuo­trau­ką: „Va, koks ma­no sū­nus. Ar jis ne­ga­lė­jo gy­ven­ti? Mes sva­jo­jom, kad jis ga­li bū­ti krep­ši­nin­ku... Ar žai­dė? Tik su bu­te­liais.“

Tar­si neuž­tek­tų naš­tos dėl vai­kų, mo­ti­na ser­ga on­ko­lo­gi­ne li­ga.

„Ko­dėl tu ne­nu­mirš­ti, val­ka­ta, be­ne tu ser­gi? To­kia val­ka­ta gy­ve­na ant svie­to“, – pri­si­me­na mo­ti­na sū­naus, ku­ris ga­lė­jo bū­ti krep­ši­nin­ku, žo­džius.

Ir čia pat ty­liai pri­si­pa­žįs­ta: „Jei­gu jis atei­tų blai­vus, aš jam ran­kas bu­čiuo­čiau. Vis tiek aš jį priim­čiau.

Nes aš esu jo mo­ti­na.“