Knygoje vaikams – laimės paieškos

Kny­go­je vai­kams – lai­mės paieš­kos

De­biu­ti­nė šiau­lie­tės Mo­ni­kos Do­mei­kie­nės kny­ga vai­kams pra­si­dė­jo nuo iliust­ra­ci­jos – jos de­vyn­me­tės duk­ters pie­ši­nio. Aukš­tyn ko­jo­mis ant ša­kos ky­bu­riuo­jan­ti mer­gai­tė pa­puo­šė ir kny­gos vir­še­lį. Apie lai­mės paieš­kas, ver­ty­bių svar­bą gy­ve­ni­me kal­bė­ti šiau­lie­tę įkvė­pė daug me­tų lan­ko­mi jo­gos už­siė­mi­mai.

Si­mo­na SI­MO­NA­VI­ČĖ

simona@skrastas.lt

Var­dą įkvė­pė grai­kų dei­vė

Idė­ja pa­ra­šy­ti kny­gą, pa­sak Šiau­lių dai­lės ga­le­ri­jo­je kul­tū­ri­nės veik­los va­dy­bi­nin­ke dir­ban­čios M. Do­mei­kie­nės, sklan­dė ore. Užuo­maz­ga ta­po duk­ros Atė­nės pie­ši­nys – gi­mė min­tis pa­ra­šy­ti kny­gą apie lai­min­gą mer­gai­tę. Pra­džio­je ma­ma svars­tė vi­są kny­ge­lę iliust­ruo­ti duk­ters pie­ši­niais.

„Su Atė­ne daug dis­ku­ta­vo­me, ar tai tu­rė­tų bū­ti kny­ge­lė tik apie lai­min­gą mer­gai­tę, ar at­si­ras­ti ir blo­gas per­so­na­žas, kaip bū­na pa­sa­ko­se. Duk­ra da­vė užuo­mi­ną, kad rei­kia nu­liū­du­sio ber­niu­ko, taip su­kū­riau per­so­na­žą“, – pa­sa­ko­jo M. Do­mei­kie­nė.

Pag­rin­di­nės kny­ge­lės „Ki­toks pa­sau­lis“ vei­kė­jos Are­tės ne­kan­ki­na su­dė­tin­gos pro­ble­mos, to­dėl jai svar­bu, kad ša­lia jos esan­tys žmo­nės bū­tų to­kie pat lai­min­gi, kaip ir ji. Mer­gai­tė nu­ta­ria pa­dė­ti nu­si­mi­nu­siam drau­gui Hed­ri­kui – pa­siū­lo ei­ti ieš­ko­ti lai­mės, ver­ty­bių ir gė­rio.

Tik pa­ra­šiu­si vi­są is­to­ri­ją au­to­rė su­gal­vo­jo per­so­na­žų var­dus bei kny­gos pa­va­di­ni­mą. „Gy­ve­na­me šiuo­lai­ki­nia­me pa­sau­ly­je, ku­ria­me daug pyk­čio. Pa­gal­vo­jau, kad ga­li­ma ge­rą pa­sau­lį su­kur­ti kny­go­je. Gal­būt tai šiek tiek idi­liš­ka, bet vi­si to sie­kia­me“, – šyp­te­li.

Išs­kir­ti­nai skam­ban­čius pa­sa­kos per­so­na­žų var­dus ra­šy­to­ja kū­rė spe­cia­liai – ieš­ko­jo ki­to­kio skam­be­sio, įsi­min­ti­nu­mo. Idė­jų ieš­ko­jo tarp grai­kų dei­vių, nag­ri­nė­jo grai­kų mū­zas. Ga­liau­siai at­ra­do idea­liau­sią va­rian­tą – Are­tę, do­ry­bės ir to­bu­ly­bės dei­vę.

Grai­kų mi­to­lo­gi­jo­je pa­sa­ko­ja­ma is­to­ri­ja, kad He­rak­lis kryž­ke­lė­je su­ti­ko dei­vę Are­tę, ku­ri pa­si­ro­dė kaip jau­na mer­gi­na, siū­ly­da­ma šlo­vę ir ko­vą prieš blo­gį, o Ka­ki­ja vie­to­je to jam siū­lė tur­tus ir ma­lo­nu­mus. He­rak­lis pa­si­rin­ko ei­ti Are­tės ke­liu. „No­rė­jau, kad vi­sų tiks­las bū­tų pa­si­rink­ti tei­sin­gą, lai­min­gą gy­ve­ni­mo ke­lią“, – sa­ko Mo­ni­ka.

Ber­niu­ko Hed­ri­ko var­dą įkvė­pė šiek tiek pa­ko­re­guo­tas bri­tės ra­šy­to­jos J. K. Row­ling fan­tas­ti­nio ro­ma­no vei­kė­jas, Švil­py­nės ko­le­džo mo­ki­nys Sed­ri­kas.

Jo­gos ži­nios kny­ge­lė­je

„Apie ver­ty­bes kal­ba­me nuo se­nų se­no­vės, tik kar­tais jas pa­mirš­ta­me. Kar­to­ji­mo ma­gi­ja daž­niau­siai vei­kia, ga­liau­siai tuo pa­ti­ki­me. Tai no­rė­jau at­gai­vin­ti kny­ge­lė­je“, – pa­sa­ko­jo au­to­rė.

Prieš ra­šy­da­ma kny­gą ji daug do­mė­jo­si ver­ty­bė­mis, ku­rių yra dau­giau nei 1 500. Pag­rin­di­nė ver­ty­bė yra em­pa­ti­ja, nuo ko ir pra­si­de­da kny­ge­lė – mer­gai­tė pa­jun­ta drau­go liū­de­sį, pri­si­tai­ko, pa­de­da. M. Do­mei­kie­nę nu­ste­bi­no at­ras­tas fak­tas, kad em­pa­tiš­kų, ge­ban­čių įsi­jaus­ti į ki­to emo­ci­nę bū­se­ną žmo­nių pa­sau­ly­je yra tik du pro­cen­tai.

Ra­šy­to­ja į kny­ge­lę įdė­jo ne­ma­žai jo­gos ži­nių. Pa­sak jos, ver­ty­bės – tai pen­kios sto­te­lės – ener­gi­niai cent­rai. Kiek­vie­nas jų at­sa­ko už tam tik­rą sa­vy­bę, tu­ri sa­vo spal­vą. Pa­vyz­džiui, pir­mo­ji yra drą­sa, iš­gy­ve­ni­mas – rau­do­na spal­va. Šio­mis sto­te­lė­mis ke­liau­ja kny­gos per­so­na­žai.

„Tai iš da­lies ma­no pa­čios ver­ty­bės, kas man svar­bu, kad bū­čiau lai­min­ga. Tai bu­vo tar­si su­sto­ji­mas, pa­mąs­ty­mas. Daž­nai gal­vo­ja­me, kad tu­ri­me vie­nas ver­ty­bes, bet iš tie­sų el­gia­mės vi­siš­kai ki­taip. Ka­dan­gi pa­ti au­gi­nu vai­kus, no­rė­jo­si, kad ne­me­luo­čiau nei jiems, nei sau“, – kal­bė­jo M. Do­mei­kie­nė.

Lei­dy­bą pa­rė­mė rė­mė­jai

Kny­ge­lės iliust­ra­to­rė – Vil­niaus dai­lės aka­de­mi­jos stu­den­tė Lau­ry­na Kve­da­rai­tė, ku­rią šiau­lie­tė pa­ži­no­jo iš kar­tu lan­ko­mų jo­gos už­siė­mi­mų.

Au­to­rės tei­gi­mu, i­liust­ra­ci­jos kny­go­je tokios pat svar­bios, kiek ir teks­tas. Pie­ši­niai at­spin­di pa­sa­ko­ja­mą is­to­ri­ją. Jau­nie­ji skai­ty­to­jai pa­ste­bė­jo, kad pa­veiks­liu­kai šiek tiek pa­na­šūs į di­džiaa­kius, pa­sau­ly­je po­pu­lia­rius ja­po­nų ani­ma­ci­nių fil­mų ani­me per­so­na­žus.

Tiek kny­gos ra­šy­mas, tiek iliust­ra­vi­mas abiem mo­te­rims bu­vo pir­ma­sis kar­tas, to­dėl nu­ta­rė su­vie­ny­ti jė­gas. Kny­ge­lę nuo pa­sa­kos kū­ri­mo, iliust­ra­vi­mo, lei­di­nio ma­ke­ta­vi­mo da­rė pa­čios, pro­ce­sas už­tru­ko ga­na trum­pai – vos pen­kis mė­ne­sius.

Pra­džio­je pla­nuo­ta, jog kny­ge­lė bus 50 vie­ne­tų ir 12 pus­la­pių, skir­ta tik drau­gams, bet at­si­ra­do drau­gas, pa­si­siū­lęs pa­rem­ti lei­di­nį. Taip kny­ge­lė iš 12 pus­la­pių išau­go iki 40, ti­ra­žas – iki 1 000 vie­ne­tų.

Pas­kel­bu­si apie kny­ge­lės idė­ją so­cia­li­nia­me tink­le „Fa­ce­book“ M. Do­mei­kie­nė su­lau­kė pa­lai­ky­mo, kas su­tei­kė dar di­des­nę mo­ty­va­ci­ją – kny­gos lei­dy­bą fi­nan­siš­kai pa­rem­ti pa­si­siū­lė dau­giau nei 30 žmo­nių.

Iš­lei­du­si kny­gą M. Do­mei­kie­nė la­biau­siai bi­jo­jo ją duo­ti skai­ty­ti vai­kams, nes jie – di­džiau­si kri­ti­kai.

Di­dak­ti­nė kny­ga

M. Do­mei­kie­nės kny­ge­lė di­dak­ti­nė – pa­mo­ky­mai aiš­kiai ma­to­mi skai­ty­to­jui, tai pa­da­ry­ta tiks­lin­gai. Net siun­čiant ją į lei­dyk­las pa­skai­ty­ti lei­dė­jai ste­bė­jo­si se­niai to­kią ma­tę, nes dau­ge­lis ra­šo pa­mo­ky­mus už­mas­kuo­da­mi.

„Lai­mė. Kiek rei­kia, kad bū­tu­me lai­min­gi? Ką ži­no lai­min­gi žmo­nės, ko ne­ži­no­me mes? Ar už­ten­ka ug­dy­ti ver­ty­bes, kad bū­tu­me lai­min­gi ir ge­ri žmo­nės?“ – pa­sa­ko­je klau­si­mus ke­lia ra­šy­to­ja ir kvie­čia apie tai kal­bė­tis ją skai­tan­čius pra­di­nių kla­sių vai­kus su tė­vais, drau­gais. Ji vi­lia­si, kad kny­ge­lė pa­ska­tins šei­mos na­rius bend­rau­ti tar­pu­sa­vy­je, dis­ku­tuo­ti.

Į kny­gą įtrauk­tos ir in­te­rak­ty­vios už­duo­tys, la­vi­nan­čios vaiz­duo­tę ir kū­ry­biš­ku­mą, mo­kan­čios sa­va­ran­kiš­ku­mo – vai­kai tu­ri pa­tys ap­ra­šy­ti sa­vo drą­sius poel­gius, su­kur­ti sa­vo lai­mės is­to­ri­ją.

Ko­kia pa­čios Mo­ni­kos lai­mės for­mu­lė? „Lai­mė su­si­de­da iš dau­ge­lio da­ly­kų“, – at­sa­ko. Ne­se­niai Šiau­lių P. Vi­šins­kio bib­lio­te­ko­je vy­ku­sia­me kny­gos pri­sta­ty­me lai­mės su­tei­kė atė­jęs gau­sus bū­rys drau­gų. Svar­bi drau­gys­tė ir drau­gų pa­lai­ky­mas.

„Šiuo me­tu esu lai­min­ga, kad pa­ga­liau įgy­ven­di­nau sa­vo sva­jo­nę, pa­ra­šiau kny­ge­lę. Dar lai­min­ges­nė, kad pra­dė­jau nuo vai­kų, o ne nuo suau­gu­sių­jų. Vai­kai yra mū­sų atei­tis – tai, ko juos iš­mo­ky­si­me, to­kį jie gy­ve­ni­mą atei­ty­je su­kurs“, – nea­be­jo­ja M. Do­mei­kie­nė.

Vai­kys­tės įta­ka gy­ve­ni­me

De­šimt­me­tę duk­rą ir sep­ty­ne­rių sū­nų au­gi­nan­ti M. Do­mei­kie­nė ra­šy­da­ma kny­gą daug rė­mė­si ir sa­vo vai­kų pa­tir­ti­mi. Iš jų ji mo­ko­si, kaip rei­kia gy­ven­ti, at­si­pa­lai­duo­ti.

Sa­vo pa­čios vai­kys­tę šiau­lie­tė va­di­na vie­nu ge­riau­sių eta­pų gy­ve­ni­me. Iš­dy­kė­liš­ka, links­ma, drą­si, kre­čian­ti šu­ny­bes, ge­rai be­si­jau­čian­ti tarp ar­ti­mų­jų ir drau­gų – to­kia vai­kys­tė­je bu­vo Mo­ni­ka, šias sa­vy­bes per­kė­lė ir sa­vo kny­gos per­so­na­žei mer­gai­tei.

„Ma­nau, vai­kys­tė man pa­da­rė di­de­lę įta­ką, vai­kys­tės pri­si­mi­ni­mai iš­ky­la gan daž­nai. Ji su­for­ma­vo po­žiū­rį į drau­gys­tę. Nors drau­gai su lai­ku kei­čia­si, drau­gys­tės sam­pra­ta iš­li­ko“, – kal­ba M. Do­mei­kie­nė.

Jau vie­nuo­li­ka me­tų jo­gą lan­kan­ti mo­te­ris įsi­ti­ki­nu­si, jog tai vie­na prie­žas­čių, pa­de­dan­čių jai at­si­ri­bo­ti nuo ne­ga­ty­vių da­ly­kų.

„Jo­ga pa­dė­jo su­pras­ti, kad vis­kas yra įma­no­ma, tik mes pa­tys sa­ve ri­bo­ja­me. Ga­li­ma tie­siog im­ti ir pa­ban­dy­ti kas­dien ras­ti džiaugs­mą ma­žuo­se da­ly­kuo­se, – siū­lo M. Do­mei­kie­nė.

Gied­riaus BA­RA­NAUS­KO nuo­tr.

PIE­ŠI­NYS: Pa­ra­šy­ti de­biu­ti­nę kny­gą šiau­lie­tę Mo­ni­ką Do­mei­kie­nę įkvė­pė duk­ters Atė­nės pie­ši­nys, ku­ris pa­puo­šė kny­gos vir­še­lį.

PO­ZI­TY­VU­MAS: Vie­nuo­li­ką me­tų lan­kan­ti jo­gos už­siė­mi­mus Mo­ni­ka Do­mei­kie­nė sa­ko, jog jie ne tik pra­ver­tė ra­šant kny­gą, bet pa­de­da į gy­ve­ni­mą žvelg­ti po­zi­ty­viau, kas­die­ny­bė­je ras­ti da­ly­kų ku­riais ga­li­ma džiaug­tis.

VER­TY­BĖS: Kny­go­je vai­kams Mo­ni­ka Do­mei­kie­nė su­dė­jo sa­vo pa­čios ver­ty­bes, kas jai svar­bu, kad bū­tų lai­min­ga.