Gimtadienio proga – Talinas per vieną dieną

Gim­ta­die­nio pro­ga – Ta­li­nas per vie­ną die­ną

Ju­bi­lie­ji­nis gim­ta­die­nis ki­taip – Es­ti­jos sos­ti­nė­je Ta­li­ne. Iš­va­ka­rė­se nu­vy­kus į Ta­li­ną, gim­ta­die­nio eks­kur­si­ja trun­ka ly­giai vie­ną die­ną. Pla­nas – pa­si­vaikš­čio­ti po se­na­mies­tį su gur­ma­niš­kais po­ty­riais. Be jo­kio sku­bė­ji­mo. Su šiek tiek mo­bi­liog­ra­fi­jos – de­ta­lių fik­sa­vi­mo te­le­fo­nu.

Si­mo­na SI­MO­NA­VI­ČĖ

simona@skrastas.lt

Pirk­liai ir mig­do­lai

Au­to­bu­so bi­lie­tas Ry­ga-Ta­li­nas su ak­ci­ja – vos 11 eu­rų pir­myn-at­gal. Au­to­mo­bi­liu nu­vyk­ti iki Ry­gos oro uos­to, ten jį pa­lik­ti ir per­sės­ti į kom­for­ta­bi­lų au­to­bu­są – dvi­gu­bai pi­giau nei va­žiuo­ti au­to­bu­su tie­siai iš Šiau­lių.

Ta­li­nas yra ir svar­biau­sias Es­ti­jos uos­tas, įsi­kū­ręs ša­lies šiau­rė­je, pie­ti­nė­je Suo­mi­jos įlan­kos pa­kran­tė­je. Šiau­rė sa­vait­ga­lį iš­ryš­kė­jo vi­su smar­ku­mu – pa­si­ti­ko pū­ga, snie­go pri­drėb­ta kaip gi­lią žie­mą.

Svar­biau­sias lan­ky­ti­nas ob­jek­tas – į UNES­CO pa­sau­lio pa­vel­do są­ra­šą įtrauk­tas Ta­li­no se­na­mies­tis. Se­no­vi­nis Han­zos sti­liaus mies­tas vie­nas ge­riau­siai iš­li­ku­sių vi­du­ram­žių mies­tų Eu­ro­po­je, iš­sau­go­jęs se­ną­ją Han­zos lai­kų dva­sią, be­veik au­ten­tiš­kas pirk­lių re­zi­den­ci­jas, ak­me­ni­mis grįs­tas siau­ras gat­ve­les, pa­si­puo­šęs vi­du­ram­žiais sta­ty­to­mis baž­ny­čio­mis.

Pirk­lių lai­kus me­na ir ryš­kio­mis du­ri­mis iš­si­ski­rian­tys Juo­da­gal­vių ri­te­rių bro­li­jos rū­mai – be­ne vie­nin­te­lis re­ne­san­so lai­kų sta­ti­nys mies­te. XIV a. pab. įsteig­ta bro­li­ja vie­ni­jo jau­nus pirk­lius kol šie ne­pa­tek­da­vo į Di­džią­ją gil­di­ją. La­biau­siai fo­tog­ra­fuo­ja­mos šio sta­ti­nio ža­lios, auk­so gė­lė­mis de­ko­ruo­tos du­rys.

Ar­tė­jant link se­na­mies­čio cent­ro vi­du­ram­žių kos­tiu­mais vil­kin­tys šauk­liai šne­ki­na be­si­dai­ran­čius tu­ris­tus už­suk­ti bū­tent į jų res­to­ra­ną. Gun­do net iš kap­še­lio iš­trauk­ta ir pa­do­va­no­ta „se­no­vi­ne“ mo­ne­ta – pa­ro­džius ją va­ka­re lauk­tų pa­si­ti­ki­mo gė­ri­mas.

Ša­lia šiuo­lai­ki­nių pirk­lių kur kas ge­res­nis pa­siū­ly­mas – lau­ke par­da­vi­nė­ja­mi karš­ti mig­do­lai, iš­vo­lio­ti de­gin­ta­me cuk­ru­je su im­bie­ru. Iš­kart su­šil­do, pa­si­da­ro la­bai jau­ku ir ma­lo­nu vaikš­čio­ti po se­na­mies­tį.

Ro­tu­šės aikš­tė­je

Mies­tą su­da­ro trys is­to­ri­nės da­lys: Toom­pea, ar­ba „Ka­ted­ros kal­va“, Se­na­mies­tis ir gy­ve­na­mo­ji da­lis, esan­ti pie­čiau. Se­na­mies­tį juo­sia au­ten­tiš­ka apie du ki­lo­met­rus be­si­tę­sian­ti mies­to sie­na su bokš­te­liais. Tarp Nun­na, Sau­na ir Kuld­ja­la bokš­tų yra apie 200 met­rų sie­nos at­kar­pa, ku­ria ga­li­ma pa­si­vaikš­čio­ti.

Mies­to sve­čiai daž­nai pa­si­vaikš­čio­ji­mą pra­de­da nuo Vi­ru var­tų, ku­rie yra vie­nas pa­grin­di­nių įė­ji­mų į Ta­li­no se­na­mies­tį. Iš abie­jų var­tų pu­sių esan­tys bokš­tai pa­sta­ty­ti XIV a.

Mes su­ka­me nuo ki­to­je pu­sė­je sto­vin­čio Sto­ro­sios Mar­ga­ri­tos bokš­to. Sa­ko­ma, kad to­kį pa­va­di­ni­mą bokš­tas ga­vo dėl to, kad šio­je vie­to­je mies­to sie­na bu­vo tvir­čiau­sia ir sto­riau­sia. Bokš­tas tu­rė­jo ap­sau­go­ti mies­tą nuo ata­kų iš jū­ros, ja­me vei­kė gink­lų san­dė­lis, ka­lė­ji­mas. Da­bar bokš­te įreng­tas Es­ti­jos lai­vy­bos mu­zie­jus.

Se­na­mies­ty­je įsi­kū­ru­si XIII a. sta­ty­ta Ta­li­no ro­tu­šė (Rae­ko­da) yra vie­nas iš Ta­li­no mies­to sim­bo­lių. Ro­tu­šės aikš­te­je anks­čiau vyk­da­vo mu­gės, bu­vo vyk­do­mos mir­ties baus­mės. Šio­mis die­no­mis ji taip pat svar­bi, pa­vyz­džiui, pa­va­sa­rį vyks­ta Se­na­mies­čio fes­ti­va­lis – mo­der­nio­ji Vi­du­ram­žių kar­na­va­lo ver­si­ja.

Aš­tuon­kam­pio go­ti­ki­nio 64 met­rų aukš­čio ro­tu­šės bokš­to vir­šū­nė­je iš­kel­tas Se­no­jo To­mo vė­ja­ro­dis. Ne­to­lie­se ga­li­ma pa­ma­ty­ti Šven­to­sios Dva­sios baž­ny­čią, ku­ri yra vie­na se­niau­sių Ta­li­ne. Virš įė­ji­mo į šią baž­ny­čią ka­bo rai­ži­niais puoš­tas se­niau­sias mies­to laik­ro­dis.

Ro­tu­šės aikš­tė­je re­ko­men­duo­ja­ma ap­lan­ky­ti Ta­li­no ro­tu­šė­je įkur­tą se­no­viš­ką „Tre­čio­jo dra­ko­no“ užei­gą. Vi­du­ram­žiš­kais dra­bu­žiais vil­kin­čios pa­da­vė­jos par­duo­da le­gen­di­nę brie­die­nos sriu­bą, pa­tie­kia­mą mo­li­nia­me in­de. Jos pa­ra­gau­ti ne­te­ko, nes ma­žu­tis ba­ras vos tal­pi­no smal­suo­lius – ei­lė lin­do net pro du­ris.

Pa­no­ra­ma su ki­ru

Že­mu­ti­nį se­na­mies­tį ir Toom­pea kal­vą ski­ria dvi gat­vės, va­di­na­mo­sios Ta­li­no „ko­jos“. Gal­vių pa­va­di­ni­mai iš es­tų kal­bos taip ir ver­čia­mi – Il­go­ji ko­ja ir Trum­po­ji ko­ja. Vie­na ko­ja už­li­pi ant kal­vos, ki­ta – nu­si­lei­di.

Ant kal­vos sto­vin­čio­je Toom­pea pi­ly­je šiuo me­tu įsi­kū­ru­si ša­lies val­džia – Es­ti­jos Par­la­men­tas, Rii­gi­ko­gu. Apž­val­gos aikš­te­lė­je ša­lia Par­la­men­to lan­ky­to­jai nu­ta­rė su­reng­ti Snie­go se­nių be­sme­ge­nių skulp­tū­rų fes­ti­va­lį – apim­ti azar­to, pa­ma­tę pirm­ta­kų dar­bus, ant tvo­ros kraš­to ėmė sta­ty­ti ne­di­de­lius snie­go se­nius. Di­des­nį snie­go kū­ri­nį atė­jo nu­krapš­ty­ti ap­sau­gos dar­buo­to­jai.

Prie­šais Toom­pea pi­lį sto­vi Alek­sand­ro Nevs­kio or­to­dok­sų ka­ted­ra – XIX a. ca­ro val­džios sim­bo­lis, di­džiau­sia ku­po­li­nė baž­ny­čia mies­te. Pas­ku­ti­nio­jo Ru­si­jos ca­ro Ni­ko­la­jaus II sta­ty­ta ka­ted­ra pa­si­žy­mi gau­sia puo­šy­ba, mo­zai­ko­mis, svo­gū­no for­mos ku­po­lais.

Jos var­pi­nė­je ky­bo net vie­nuo­li­ka var­pų, tarp ku­rių yra di­džiau­sias Ta­li­ne – 15 to­nų sve­rian­tis var­pas. Pa­sak le­gen­dos, ka­ted­ra bu­vo pa­sta­ty­ta ant es­tų tau­tos did­vy­rio Ka­le­vo ka­po.

Tom­pea kal­vo­je įreng­tos ke­lios ap­žval­gos aikš­te­lės, nuo ku­rių at­si­ve­ria se­na­mies­čio bei Ta­li­no uos­to pa­no­ra­ma. Vie­no­je jų la­biau­siai fo­tog­ra­fuo­ja­mu ob­jek­tu ta­po ne rau­do­ni se­na­mies­čio sto­gai, bet at­skri­dęs ki­ras. Išle­pęs nuo tu­ris­tų dė­me­sio ir še­ria­mų mig­do­lų, paukš­tis ra­miai stri­pi­nė­jo at­brai­la, gal­vą mei­liai su­ko po­zuo­da­mas as­me­nu­kėms.

Gy­dan­tys mar­ci­pa­nai

Pikk gat­ve­lė­je įsi­kū­ręs ne­di­du­kas Ka­le­vo mar­ci­pa­nų mu­zie­jus, pa­sa­ko­jan­tis šio sal­du­my­no is­to­ri­ją nuo tų lai­kų, kai mar­ci­pa­nai bu­vo nau­do­ti gy­dy­ti. Mu­zie­jus įsi­kū­ręs vie­to­je, kur XIX a. mar­ci­pa­nų ga­my­bą pra­dė­jo vo­kie­tis Georg Stu­de. Mar­ci­pa­ną pa­kram­ty­ti gy­do­mai­siais tiks­lais snie­guo­ta­me Ta­li­ne pra­vers­tų ir da­bar.

Le­gen­da pa­sa­ko­ja apie vi­du­ram­žiais su­si­rgu­sį tur­tin­gą me­ce­na­tą, ku­ris pas žy­miau­sią mies­to vais­ti­nin­ką už­si­sa­kė vais­tų. Pats vais­ti­nin­kas tuo me­tu bu­vo per­si­šal­dęs, be per­sto­jo čiau­dė­jo, sei­lės tiš­ko ant vis­ko, to­dėl pa­pra­šė sa­vo pa­gal­bi­nin­ko ber­niu­ko su­mai­šy­ti vais­tą už jį.

Pa­dė­jė­jas per­si­sten­gė, no­rė­da­mas pa­ska­nin­ti vais­tą su­kei­tė ke­le­tą ing­re­dien­tų – pa­pil­dė mig­do­lais ir me­du­mi. Vais­tas me­ce­na­to nė vel­nio neiš­gy­dė, bet jam taip pa­ti­ko, kad už­si­ma­nė jį val­gy­ti kaip de­ser­tą po kiek­vie­nų pie­tų. Taip ska­nus „vais­tas“ iš­po­pu­lia­rė­jo.

Dar vie­nas me­di­ci­ni­nis ob­jek­tas Ta­li­no se­na­mies­ty­je – XV a. pr. pa­sta­ty­ta vais­ti­nė „Raeap­teek“, vie­na se­niau­sių vais­ti­nių vi­so­je Eu­ro­po­je.

Čia pir­kė­jai ieš­ko­da­vo ne­tra­di­ci­nių me­di­ka­men­tų: džio­vin­tų var­lių ko­jų, juo­do­jo ka­ti­no krau­jo, jau­nys­tę iš­lai­kan­čių mu­mi­jų sul­čių, vie­na­ra­gio mil­te­lių, bi­čių ge­luo­nių ant­pi­lo ar net me­di­ka­men­tų nuo „su­dau­žy­tos šir­dies“.

Kok­tei­lis la­bo­ra­to­ri­jo­je

Va­ka­ro pra­mo­gos nak­ti­nia­me Ta­li­ne da­lis – tor­to ga­ba­lė­lis bo­he­miš­ko­je ka­vi­nė­je, šo­ko­la­di­nė­je „Pier­re“, įsi­kū­riu­sio­je vie­na­me sie­na­mies­čio skers­gat­vių.

Lau­ko kie­me­ly­je su snie­gu kont­ras­tuo­ja sa­mo­va­ruo­se šiū­ruo­jan­čios ryš­kios plast­ma­si­nės gė­lės, prie įė­ji­mo pa­so­din­tas meš­ki­nas su pla­ka­tu „I am from Mo­na­co, what about you?“ (liet. „Aš iš Mo­na­ko, o tu?").

Vi­du­je po­jū­tis, tar­si bū­tum at­si­dū­ręs 1920-ųjų Pa­ry­žiu­je ar­ba Žil­vi­no Gri­gai­čio bu­te: ab­so­liu­ti ek­lek­ti­ka ir daik­tų miš­kas. Vi­sa­me ba­re nė­ra nė vie­no vie­no­do sta­le­lio ir prie jo pa­sta­ty­tos vie­no­dos kė­dės.

Len­ty­no­se daik­tai iš­dė­lio­ti tar­si flu­xus me­no ins­ta­lia­ci­jo­je – jų lo­giš­ką at­si­dū­ri­mą ten rei­kia su­gal­vo­ti pa­tiems: nuo for­te­pijo­no, nar­ve­lio, gaub­lio iki me­ta­li­nės len­te­lės su klou­nu, kan­džių ap­kram­ty­tų kai­li­nių, mar­go ki­li­mo ant sie­nos ar bor­do spal­vos au­dek­lu už­deng­tos ne­be­nau­do­ja­mos kriauk­lės. Gim­ta­die­nio tor­to ga­ba­lė­lis ten – die­viš­kas!

Ant­ro­ji nak­ti­nio mies­to pra­mo­ga – la­bo­ra­to­ri­jos te­ma­ti­kos „La­bor“ ba­ras, ku­ria­me vi­si gė­ri­mai pa­tei­kia­mi iš kol­bų ar­ba mė­gin­tu­vė­lių. Bar­me­nai kok­tei­lius pla­ka ap­si­ren­gę kaip moks­li­nin­kai, sta­liu­kai su­žyb­si prie jų pri­si­lie­tus, sie­nas puo­šia švy­tin­tys, fos­fo­ri­niai gra­fi­tai, ky­šo keis­ti įren­gi­niai.

Siurb­čio­dama kol­bą imu dai­ry­tis į ba­ro rea­ly­bės šou, pa­gal­vo­ju, kad paly­gi­nti su dau­ge­liu lan­ky­to­jų, esu čia jau per se­na.

KAI­NOS TA­LI­NE

Mag­ne­tu­kas – 1 Eur

Ga­ba­lė­lis py­ra­go ka­vi­nė­je – 5 Eur

Lat­te ka­va – 2,80 Eur

Šo­ko­la­do ply­te­lė „Ka­lev“ (100 g) – 1,5 Eur

Pie­tūs res­to­ra­ne – nuo 12 Eur

Alus (0,5 l) ba­re – nuo 3,5 Eur

Alus (0,5 l) par­duo­tu­vė­je – 1,10 Eur

Vy­nas ba­re (100 ml) – 4 Eur

Pu­to­jan­tis vy­nas (200 ml) – 8 Eur

Alkoholinis kok­tei­lis kol­bo­je „La­bor“ ba­re – 8 Eur

Si­mo­nos SI­MO­NA­VI­ČĖS nuo­tr.

SE­NA­MIES­TIS: Svar­biau­sias lan­ky­ti­nas ob­jek­tas Ta­li­ne – į UNES­CO pa­sau­lio pa­vel­do są­ra­šą įtrauk­tas se­na­mies­tis, iš­sau­go­jęs Han­zos lai­kų dva­sią.

RO­TU­ŠĖ: Se­na­mies­ty­je įsi­kū­ru­si XIII a. sta­ty­ta Ta­li­no ro­tu­šė (Rae­ko­da) yra vie­nas iš Ta­li­no mies­to sim­bo­lių. Jo­je įsi­kū­ru­si vi­du­ram­žiš­ka užei­ga „Tre­čia­sis dra­ko­nas“.

PA­NO­RA­MA: Aukš­tu­ti­nia­me se­na­mie­ty­je, ant Toom­pea kal­vos yra ke­le­tas ap­žval­gos aikš­te­lių, kur at­si­ve­ria Ta­li­no se­na­mies­čio pa­no­ra­ma. Vaiz­dą pa­pil­dė ir čia pat nu­tū­pęs ki­ras.

VI­DU­RAM­ŽIAI: Vi­du­ram­žiš­ką se­na­mies­čio dva­sią pa­pil­do ir įvai­rūs se­no­viš­ki, „stim­pun­ki­niai“ įren­gi­niai – vie­nas to­kių rek­la­ma­vo pa­na­šaus sti­liaus nak­ti­nį ba­rą.

EK­LEK­TI­KA: Bo­he­miš­ka at­mos­fe­ra, neįp­ras­tu daik­tų de­ri­niu žvilgs­nį trau­kia vie­na­me Ta­li­no skers­gat­vių at­ras­ta šo­ko­la­di­nė „Pier­re“.

KOL­BOS: La­bo­ra­to­ri­jos sti­liaus ba­ras iš išo­rės ir vi­du­je de­ko­ruo­tas la­bo­ra­to­ri­nė­mis kol­bo­mis, mė­gin­tu­vė­liais su švy­tin­čiais, ryš­kias­pal­viais skys­čiais.

KA­TED­RA: XIX a. ca­ro val­džios sim­bo­lis, di­džiau­sia ku­po­li­nė baž­ny­čia mies­te – Alek­sand­ro Nevs­kio or­to­dok­sų ka­ted­ra, ku­rios var­pi­nė­je ky­bo net vie­nuo­li­ka var­pų.