Naujausios
Lietuviškoji odisėja: ir valstybė tampa emigrante
Vidurdienis, bet Šiaulių universiteto bibliotekos skaitykloje tuščia. Caksi tik humanitarinių mokslų daktarės Dalios Staponkutės klaviatūra. „Kai aš dirbu Lietuvoje, tempas būna nežmoniškas. Kipre ramiau“, – sako žinoma eseistė ir vertėja, buvusi šiaulietė, jau 26-erius metus gyvenanti Kipre.
Šiauliuose tądien buvo 5, o jos namuose, Nikosijoje, – 25 laipsniai šilumos. Ji nustojo lyginti Kiprą ir Lietuvą, nes tai praranda prasmę. Ten ji mato daug lengvinančių būties aplinkybių: geras oras, aplinka, jai tinkantis chaotiškumas.
D. Staponkutės knyga „Iš dviejų renkuosi trečią. Mano mažoji odisėja“ išrinkta metų knyga, literatūros kritikai ją įvertino ir kaip kūrybiškiausią. Emigracijos blaškomai Lietuvai knyga labai artima – joje susipina daug temų: žmogus be konkrečios vietos, motinystė ir mišri santuoka, atstumas nuo gimtosios kalbos, Lietuvoje laukiantys artimieji, apmąstymai apie gyvenimo laiką ir mirtį.
Gyvenimas svetur turi savo šalutinį poveikį: jis dvejina, neretai būna dramatiškas ir nežada ramybės. Žvelgdama į Lietuvą per atstumą D. Staponkutė mato, kad ir pati Lietuva atsidūrė emigracijoje: „Išėjusi iš senos sistemos, o naujos dar nesukūrusi“.
Pokalbis su Dalia Staponkute – ne tik apie tai.
– Šiaulių universiteto Tęstinių studijų institute iki balandžio 22 dienos skaitėte „Kūrybinio rašymo ir literatūros vertimo“ kursą. „Google“ vertėjo, SMS ir „Facebook“ epochoje mokyti kūrybinio rašymo atrodo tarsi iššūkis?
– Mokyti kūrybinio rašymo – tai griauti mitą, kad rašytojas yra Dievo nušviestas asmuo. Be to, tai primena žmonėms, kad jie yra žmonės su individualia saviraiška. Žmonės kasdien vartoja kalbą. Kaip jie kalba, taip ir gyvena. Kai jų kalba aiškesnė, gražesnė ir rišlesnė, gyvenimas tampa rišlesnis, gražesnis, spalvingesnis. Kūrybinio rašymo kursas atkreipia dėmesį į kasdienės kalbos kokybę, nes esame „paskendę“ labai nekokybiškuose tekstuose.
– Lietuvoje anglų kalbos valstybinį egzaminą išlaiko daugiau procentų abiturientų negu lietuvių kalbos. Ar tai nykstančios gimtosios kalbos požymiai?
– Nematau nieko blogo, kad kita kalba ateina į mūsų gyvenimą, bet jei lietuvių kalba išeina, tai yra drama. Be gerų gimtosios kalbos žinių užsienio kalba irgi būna silpnesnė – tai įrodyta.
Gimtoji kalba tarytum kupina švietėjiškos magijos. Gimtosios kalbos žinojimas suteikia saugumo jausmą bendraujant, pokalbio energiją ir savaip apdovanoja. Gimtoji kalba – tai motinos simbolis. Tu ateini į pasaulį, ir jį pirmiausia pažįsti per gimtosios kalbos garsus. Šie garsai yra unikalūs. Pagaliau tai kalba mus paverčia tuo, kuo esame – lietuviais.
– Išvykusieji gyventi į kitas šalis dažnai svarsto, kokia kalba šnekėti su savo vaikais. Vieni grįžta į Lietuvą, kad vaikai čia mokytųsi ir nepamirštų gimtosios kalbos. Bet yra mišrių šeimų, kaip ir jūsų, kurioje augantys vaikai girdi abiejų tėvų kalbas ir dar trečiąją. Kaip išspręsti kalbos dilemą šeimoje?
– Man dilemos nebuvo. Aš žinojau, kad su savo vaikais kalbėsiu lietuviškai. Tai – tarsi kalbinis instinktas, susijęs su tuo, kad kalba turi išlikti. Galbūt – tai lietuvės jausmas, nes mes, įvairių tautybių žmonės, stiprūs būtent savo kultūros paveldu. Norėjosi perduoti kalbą vaikams kaip įrankį, kaip savotišką amatą, nes niekada nežinai, kur gyvenimas nuves. Neišmintinga atsisakyti kalbos, kurios lopšyje gimei, tai būtų tarsi atsisakyti namų ar tėvų.
Gal aš esu kolekcionierė, sauganti tai, kas man dovanota, kaupianti man prasmingus dalykus?
– Jūs išmokote graikų kalbą. Versdama iš graikų kalbos Niko Kazantzakio „Paskutinį gundymą“ ir kitas jo knygas važinėjote po kaimus Kipro kalnuose, klausėtės dialekto, kad tiksliai išverstumėte kiekvieno žodžio prasmę. Kas išvažiavus į Kiprą buvo sunkiausia bandant pritapti?
– Kalba – tik viena iš priemonių suprasti, kuo gyvena vietos bendruomenė. Tai – kelias į vietos kultūrą, t. y. gali nueiti į teatrą, skaityti literatūrą, giliau suvokti, kaip kipriečiai bendrauja, ką jie išgyvena, o ne stebėti juos tarsi nebylų filmą, kurio nesupranti.
Aišku, kiekviena bendruomenė pirmiausia stengiasi padėti savo nariams, o ne atvykėliams. Juk visur yra ir tradicijos, ir sava tvarka, ir vietiniai politiniai niuansai. Tu, kaip „naujas“ žmogus, atvažiuoji ir tučtuojau norėtumei įsilieti į vietinę bendruomenę kaip „sava“. Tačiau greit suvoki, kad iš esmės nieko dėl tos bendruomenės dar nepadariusi, nesi jai istoriškai svarbi.
Išvykus gyventi į kitą šalį, nepakanka išmokti kitos kalbos, reikia pasiaukojimo ir atsakomybės platesniąja prasme. Man dėl savo profesijos, humanitarinio išsilavinimo, teko konkuruoti su intelektualais, didžiaisiais protais. Tai – viena sunkiausių sričių. Yra profesijų, kuriose užsienietis gali įsitvirtinti lengviau: sportas, verslas, populiari kultūra. Kur kas sudėtingiau įsitvirtinti tokiose srityse kaip literatūra, politika, mokslas. Rungtyniavimas šiose srityse kur kas aršesnis.
– Vadinasi, integracija skausminga?
– Tai kainuoja milžiniškas pastangas. Turėti kelias valandas profesoriaus darbo universitete man kainavo dešimtmetį nuoseklaus darbo, reikėjo mokslinio tyrimo, įvairiapusės veiklos, kelionių į konferencijas, kontaktų, kurie atsiranda ne per vienus metus.
– Neretai lietuviai emigracijoje gyvena tarsi „pakibę": tebežiūri lietuvių televiziją, klausosi lietuviškos muzikos, vaikšto į lietuvių parduotuves. Vadinasi, jie jaučia nenumaldomą ilgesį tėvynei?
– Ir aš panašiai gyvenau... Man daug metų norėjosi grįžti gyventi į Lietuvą. Neįmanoma išvažiavus nesidairyti atgal. Mes, pirmoji posovietinės emigracijos karta, esame dvigubos tapatybės. „Dvigubą“ gyvenimą neretai tenka gyventi, išnaudojant visus savo vidinius rezervus ir jėgas. Juk vaikai tarsi tau nepriklauso: jie – kitos kultūros dalis; o tėvai, likę Lietuvoje ir negyvendami šalia tavęs, daug ko, ypač blaškymosi tarp šalių, nerimo ir ieškojimų, tiesiog nepajėgūs suprasti.
– Ir tada susikuri trečiąją erdvę... Knyga „Iš dviejų renkuosi trečią. Mano mažoji odisėja“ šiemet išrinkta 2015-ųjų metų knyga. Pernai ji tapo kūrybiškiausia knyga. Knygoje viena iš temų – žmogus be vienos konkrečios vietos; tarsi esi ne ten, kur turėtum būti. Kas toji trečioji erdvė?
– Tai labai asmeniška erdvė. Aš nesugebėjau visa savo esybe „išvykti“ iš Lietuvos ir nesugebėjau tapti Kipro bendruomenės dalimi, tokia, kuri su viskuo susitaiko. Kelionės ir veikla man suteikė „trečiąją“ – niekur – erdvę, kurioje jaučiausi geriausiai. Tėvynė būna viena. Gyvenamoji vieta irgi viena. Jos gali nesutapti.
Kartais pagalvoju, o jei dar viena emigracija? Į trečią šalį? Lietuva, Kipras ir, pavyzdžiui, Anglija? Gal tai būtų įmanoma, jeigu gyventume 300 metų.
– Pristatydama knygą sakėte, kad dabar, po 26-erių metų gyvenimo Kipro saloje, galite pasakyti, kad namai vis dėlto ten: savas stalas, langas ir vaizdas pro jį...
– Aš tai supratau parašiusi knygą „Iš dviejų renkuosi trečią. Mano mažoji odisėja“. Štai kodėl rašymo procesas yra svarbesnis už rezultatą – jis tave atveda prie netikėtų atradimų. Knyga man atsakė, kad namai yra „šiandien ir dabar“, namai yra ten, kur esi. Ta paprasta ir, regis, tokia aiški tiesa nustebino. Pasirodo, namai yra ta vieta, iš kurios labiausiai knieti pabėgti.
– Lietuviams svarbu, kur jie bus palaidoti: jie užsiima kapavietes, iškala savo vardą antkapyje, nors dar yra gyvi, parsiveža artimųjų palaikus iš svetur. Ir jūsų knygoje mirties tema užima svarbią vietą.
– Miršta mano Lietuva, nes pamažu mirštu ir aš. Aš taip pat bijau, tiksliau – bijojau, būti palaidota kitur, ir neparuošiau nei antkapio, neturiu nei pasirinktos kapavietės. Šia prasme man daug ką paaiškino vieno Kipro poeto eilutė: „Kur žemė, ten ir kapas“. Norėčiau, kad vietą turėtų mano vardas.
– Sakote: miršta jūsų Lietuva. Ką turite omenyje?
– Artimi žmonės išeina, be to, aš nebespėju paskui Lietuvos pokyčius. Turbūt jau žiūriu į Lietuvą užsienietės akimis. Gal todėl, kad didesnę dalį gyvenimo gyvenu ne Lietuvoje?
Miršta daug man svarbių prasmių, mano aikštės ir gatvės, žmonės atrodo ir bendrauja kitoniškai, neretai jaučiuosi tarsi užsienyje ir sykiu praeityje, kuri atrodo kaip užsienis. Visa mano jaunystės simbolika yra išnykusi. O prisiminimai gyvi. Keista.
Vizualiai Lietuva atrodo ramus, labai gražus kraštas. Ypač vasarą. Kaip keliautoja Lietuvą aš labai mėgčiau, jeigu tai būtų tik turizmas. Tačiau kaip lietuviškai kalbantis ir rašantis žmogus jaučiu ir girdžiu daug vidinių įtampų šalyje – tarp bendruomenių, partijų, atskirų žmonių. Tada imu klausytis pilietiškai.
– Emigracijos tema pas mus jau rašomos knygos, emigraciją vadina grėsme nacionaliniam saugumui. Ar emigracija iš tiesų reiškia pavojų tautai išnykti?
– Nežinia, kaip viskas keisis, kaip atrodys mūsų žemė ir valstybė, bet mes, tauta, išliksime, net jei ir negyvensime Lietuvoje. Mes išsisklaidysime, bet neišnyksime kaip lietuviai, kol kalbėsime lietuviškai, kol suvoksime save kaip lietuvius.
Išvažiuodami mes keičiame savo šalį ir save.
Mūsų žemė tuštėja, bet nieko nevyksta be priežasties. Jei žmonių neišvaro karas, juos išveda vargas ir svajonė. Žemė bus užpildyta kitais reikalingais žmonėms arba konteineriais ir fabrikėliais. Tai jau vyksta. Sparčiau, nei mes galvojame.
– Paradoksas, bet emigracija vėl suintensyvėjo pernai, tuo metu, kai valdžia giriasi ekonominiu stabilumu, netgi augimu. Kažkas nesutampa, gal aplinka kalta?
– Aplinka Lietuvoje atrodo pilna „aukštų įtampų": nėra pralaidaus bendravimo tarp tautinių bendruomenių, socialinių sluoksnių ir valdžios struktūrų. Daug sunkinančių darbo aplinkybių: ilgos valandos, mažas užmokestis, viršininkų „dvarponiškumas“, dideli mokesčiai. Pastarieji smukdo smulkųjį verslą, būtiną mažai šaliai.
Pasisavinome patirtį tų šalių, kurios mums tolimos, didelės, supervalstybės, savotiškos imperijos – JAV, Švedija ar Vokietija. Mes savinamės iš kiekvienos „imperijos“ po truputį ir turime gana eklektišką laisvos rinkos modelį, kuriame sunku dirbti. O kai sunku dirbti, kai užmokestis mažas, o išnaudojimas didelis, žmogus galvoja, kad blogiau būti nebegali... Todėl išvažiuoti darosi nebesunku.
Manau, kad maža valstybė turi kopijuoti ne didelės valstybės ekonominius stebuklus, o įvertinti ir pasidairyti į kitų mažų valstybių patirtį.
– Kaip Kipro graikai išgyveno bankų krizę, juk asmeninių finansinių praradimų buvo daug?
– Jie tapo solidarūs. Kipriečiai suprato, kad problema – ne tik jų mažos valstybės klaidos ir vidaus rinka, o sykiu ir Europos Sąjungos biurokratijos ir monopolijų intrigos. Juk visos krizės susijusios su Europos bankų sistema, globalizacijos procesu, monopolijų sprendimais, akcijų verte ir jų galia.
Krizės metu kipriečiai akimirksniu tapo patriotais ir euroskeptikais. Jeigu paklaustumėte kipriečių, turbūt 99,9 procento pasakytų: mes galėtume ir išeiti iš ES, nes ES nepateisino mūsų lūkesčių, neapgynė mūsų, „pajuokė“ mažą šalį, užuot gynusi.
Tai – savotiškas Europos Sąjungos ideologijos pralaimėjimas Kipro teritorijoje. „Tai – ne tik mūsų problema, tai – ir Europos biurokratų problema,“ – taip krizę traktavo kipriečiai. O Lietuvoje dažniausiai sakoma: „Pas mus blogiausia“.
Lietuviai bando gelbėti Ukrainą, Europos saugumą, t. y. kitas šalis, o pirmiausia neįstengia išgelbėti savęs. Lietuvis – labai sunkiai dirbantis žmogus, ir dar jis linkęs prisiimti atsakomybę už svetimo nelaimes, nors jam, kaip asmeniui (taip pat ir valstybei), tai per sunku. Man regis, mes turėtume daugiau rūpintis savimi ir savo žmogumi, ir mažiau paisyti užsienio šalių politikos intrigų.
Mes prisiimame per daug atsakomybės už kitus. Norime būti svarbūs ir reikšmingi pasaulyje, nors turėtume labiau rūpintis vienas kitu, ne tarnauti išorinėms jėgoms, o derėtis su jomis, pajungti jas savo poreikiams. Sakydama „išorinės jėgos“ turiu omenyje ir Rusiją, ir Europą, ir NATO, ir kitas. Mes stokojame stipraus „savo centro“, ieškome jo už savo valstybės ribų. Lietuva stokoja savojo AŠ. Balanso.
Jeigu palyginčiau Lietuvą su asmenybe, tai būtų savimi nepasitikinti asmenybė, kuri prisiima nepamatuotai daug atsakomybės, nes nori atrodyti „puikiai“ prieš kitus. Tai tampa savęs aukojimu. Gyvenimu virš galimybių.
– Lietuvoje įprasta reakcija: jeigu kritikuoji Europos Sąjungos politiką, vadinasi, esi prieš europietiškas vertybes, prieš valstybės politiką.
– Gal dėl to ir su žodžio laisve yra problemų.
Lietuvoje labai lengva žmogų apkaltinti, o mes (tarkime, kaip katalikai) labai sunkiai pakeliame kaltės jausmą. Mes trauksimės į patį tamsiausią kampą, kad tik nebūtume apkaltinti.
Atrodo, išsivadavome iš sovietmečio, bet tebeveikia sovietiniai „kaltinimo“ mechanizmai. Keikdami Rusiją, mes tampame labai panašūs į ją. Žmogų Lietuvoje, bent jau psichologiškai, sutrypti yra beveik taip pat lengva kaip Rusijoje.
Iš baimės prarasti darbą, vardą ar panašiai, vardan ramybės žmogus traukiasi į savo asmeninę erdvę ir nutyla. Šiandien labai lengva žmogų apšaukti, tarkime, Rusijos agentu. Graikai pasijuoktų, jei kas nors apšauktų vieną jų „Turkijos agentu“ (o juk įtampa tarp Kipro ir Turkijos tolygi įtampai tarp Lietuvos ir Rusijos).
Lietuvoje ir rietenos su kaimynu gali būti traktuojamos kaip politinė provokacija. Pastaba painiojama su šmeižtu ir t. t. Stokojama sveiko humoro. Todėl ir sakau, kad mes gyvename taip, kaip kalbame.
Lietuvoje gyvename su savo žodžių cenzūra.
– Gal toną duoda valstybės vadovai? Po pedagogų profesinių sąjungų streiko mokytojams buvo mestas Rusijos agentų šešėlis.
– Apšaukti valstybės priešais – lengviausias būdas įbauginti, kad žmonės nieko nebereikalautų. Vyriausybės žodis turi didelę galią. Juk vyriausybės dabar yra tikrieji valdžios monopolininkai. Ne tik Lietuvoje.
Visur valdžią norima laikyti vienose rankose kaip brangų daiktą – vienos partijos, koalicijos rankose ir t. t., kurios pasiima „mūsų balsą“. Bet koks balsas iš apačios verčia valdžią bendradarbiauti. Kai kažkas reikalauja didesnio atlyginimo, lėšų, kurios numatytos kitam reikalui, reikalavimus neretai bandoma suvaldyti per baimę.
– Orveliška situacija: tave stebi, tau suras nusikaltimą ir paskirs nuosprendį. Bet auga nauja karta, kuri nori greitesnių pokyčių. Yra vilties?
– Jaunimas – jau kitoks, tai – globalizacijos vaikai.
Mano karta didelių pokyčių valdžios struktūrose, deja, nepadarė. Pavyzdžiui, neįvyko universitetų reforma. Lietuvos universitetuose aš regiu savo praeitį – darbo santykiuose, biurokratijoje. Plius šalia senosios biurokratijos šliejasi kita – europietiškoji biurokratija. Žmonės valstybinėse struktūrose tarsi dirba dvigubą darbą – veža „senąjį vežimą“ ir dar naują. Kiek žmogus gali vežti? Reikia laiku išmesti nereikalingą balastą.
Lietuva tarsi pati atsidūrė emigracijoje: išvykusi iš senos sistemos, o naujoje dar neįsitvirtinusi. Lietuva pati kaip emigrantė: tad ką ji gali apginti?
– Žodis „emigrantas“ kupinas neigiamos energijos...
– Ir man nepatinka žodis „emigrantas“. Jis gali būti ir ištrintas, nes žmonija seniai keliauja iš vienos vietos į kitą, sukeldama riziką valstybių sienoms. Štai Sirijoje (na, ir jos kaimynėje Kipre) yra daug ekologinių problemų, apskritai Artimųjų Rytų zona ekologiškai kenčia, nes ten nelieka gėlo vandens šaltinių. Žmonės ilgainiui kraustysis ten, kur bus vanduo.
Nereikia būti ekologu, kad suprastum, kaip keičiasi gamta. Gyvendama Kipre daug metų matau, kaip didžiuliai salos plotai virsta dykuma.
Tautų kraustymasis (jei apskritai galima taip sakyti, skamba labai pranašiškai) yra susijęs ne su religiniais karais, nors tikėjimas neretai panaudojamas politiniais tikslais – politiniai tikslai tapatinami su religiniais skirtumais.
Mes imsime derėtis dėl vandens ir dirbamos žemės. Tautinė valstybė – praėjęs laikas, reikia galvoti, kaip priimsime atvykėlius, kurių nebus nei daug, nei mažai. Bus tiek, kiek reikės – mums, žemei, ūkiui.
Tokioje situacijoje valdžių kabinimasis į nacionalinio valstybingumo prasmes atrodo kiek dramatiškai. Globalizacijos epocha paneigia prasmes, susijusias su nacionaliniais simboliais: valstybingumas nebesutampa su tauta, istorija nebesutampa su istorinėmis žemėmis. Įdomu, ar mes, lietuviai, esame globalizacijos pralaimėtojai? O gal – drąsuoliai, nebijantys pasaulio kaip senovės graikai?
Kalbėjosi Loreta KLICNER
Trumpa dosjė
Dalia Staponkutė 1964 metais gimė Šiauliuose. Baigusi filosofijos studijas Sankt Peterburge, nuo 1989 metų gyvena Kipre, Nikosijoje.
Humanitarinių mokslų daktarė, eseistė ir vertėja, dirba Kipro universitete. Daug keliauja.
Jos knyga „Iš dviejų renkuosi trečią. Mano mažoji odisėja“ pernai kritikų pripažinta kūrybiškiausia metų knyga, šiemet išrinkta metų knyga.
2014 m. Niujorke išleido monografiją apie iškilų JAV lietuvių kilmės filosofą Alphonso Lingį ir jo kalbos filosofiją „Exultant Forces of Translation and the Philosophy of Alphonso Lingis“.
2007 m. išėjo jos pirmoji esė rinktinė „Lietumi prieš saulę“, kuri buvo nominuota „Metų knygos“ titului ir pateko tarp kūrybiškiausių knygų.
D. Staponkutė yra išvertusi į lietuvių kalbą ne vieną graikų ir anglų literatūros autorių.
Pagal Šiaulių universiteto inf.
Giedriaus BARANAUSKO nuotr.
GYVENIMAS: Buvusi šiaulietė Dalia Staponkutė dažnai lankosi gimtajame mieste, Lietuvoje. Čia – jos tėvai, kiti artimieji, profesiniai ryšiai. Nors didesnę savo gyvenimo dalį ji gyvena ne Lietuvoje, tačiau sako, kad Tėvynė, kaip ir vieta, kurioje gyveni, yra viena. „Bet jos gali nesutapti“, – sako žinoma eseistė ir vertėja.
KALBA: Eseistė ir vertėja Dalia Staponkutė apie gimtąją kalbą šneka su įkvėpimu, kurio galima pavydėti. „Aš žinojau, kad su savo vaikais kalbėsiu lietuviškai. Norėjosi perduoti kalbą vaikams kaip įrankį, kaip savotišką amatą, nes niekada nežinai, kur gyvenimas nuves“, – sako dviejų suaugusių dukrų mama.