Krivaičiai – kaimas, po kuriuo dreba žemė

IŠEI­NAN­ČIŲ KAI­MŲ IS­TO­RI­JOS

Kri­vai­čiai – kai­mas, po ku­riuo dre­ba že­mė

Pak­ruo­jo ra­jo­ne, ne­to­li Klo­vai­nių mies­te­lio, yra spar­čiai sa­vo kraš­to­vaiz­dį kei­čian­tis Kri­vai­čių kai­mas. Čia že­mė dre­ba ke­lis kar­tus per die­ną, vie­to­je bu­vu­sių vien­kie­mių au­ga aukš­ti kal­nai, ša­lia jų ryš­kė­ja bū­si­mų eže­rų kon­tū­rai. Kri­vai­čių kraš­to­vaiz­dį neat­pa­žįs­ta­mai kei­čia do­lo­mi­to ka­sė­jai, kai­mą – de­mog­ra­fi­niai po­ky­čiai.

Ja­ni­na VAN­SAUS­KIE­NĖ

pa­kruo­jis@sk­ras­tas.lt

Vie­to­var­džių žo­dy­ne žo­džiai kri­vis ir kri­vai­tis   sie­ja­mi su pa­go­ny­bės lai­kais. Ar Kri­vai­čių kai­mas te­bė­ra sa­vo pa­va­di­ni­mą iš­lai­kęs nuo tų lai­kų, šian­dien ne­ga­li pa­sa­ky­ti nei pa­tys gy­ven­to­jai, nei kraš­to­ty­ri­nin­kai.

Klo­vai­nių mies­te­lio pa­grin­di­nės mo­kyk­los di­rek­to­riaus pa­va­duo­to­jas ūkio rei­ka­lams, kraš­to­ty­ri­nin­kas An­ta­nas Gas­čiū­nas ma­no, kad se­nų­jų Kri­vai­čių cent­ras ga­lė­jo bū­ti Klo­vai­nių-Kri­vai­čių dva­ras, da­bar jau esan­tis mies­te­lio te­ri­to­ri­jo­je.

Is­to­ri­niuo­se šal­ti­niuo­se šio dva­ro pa­va­di­ni­mas ap­tin­ka­mas 16 am­žiu­je.

Da­bar iš di­de­lės dva­ro so­dy­bos li­kę tik ke­li ap­lū­žę pa­sta­tai – 19 am­žiu­je sta­ty­tas me­di­nis gy­ve­na­ma­sis rū­mas, gy­ve­na­ma­sis na­mas su ke­liais drėb­to mo­lio ir ak­mens mū­ro tvar­tais.

„Kad dvar­vie­tė – bu­vu­si gy­ven­vie­tė nuo pa­go­ny­bės lai­kų, liu­di­ja mu­zie­ju­je sau­go­mas ak­me­ni­nis kir­vu­kas. Dva­ro te­ri­to­ri­jo­je yra iš­li­kęs ir sen­ka­pis“, – pa­sa­ko­jo A. Gas­čiū­nas, pažymė­da­mas, kad nie­ka­da ne­bu­vo ar­cheo­lo­gų ty­ri­nė­tas Kri­vai­čių že­mių kul­tū­ri­nis sluoks­nis, to­dėl įmin­ti kai­mo var­do mįs­lę var­gu ar be­pa­vyks.

Be­veik vi­są kai­mo te­ri­to­ri­ją bai­gia per­kas­ti do­lo­mi­to uo­lie­nos per­dir­bė­jai.

Nuė­mę ke­lių met­rų pa­vir­ši­nį že­mės sluoks­nį, ati­den­gia do­lo­mi­to klo­dus, juos sprog­di­na ir ka­sa.

Taip Kri­vai­čių kai­mo vi­du­ry­je at­si­ra­do di­džiu­lis do­lo­mi­to kar­je­ras. Ja­me su­for­muo­ti nu­kas­tos že­mės kal­nai, o vie­to­je iš­kas­tos uo­lie­nos pla­nuo­ja­mas dirb­ti­nis eže­ras.

Kai­me yra li­ku­sios še­šios gy­ve­na­mos so­dy­bos. Ki­tos pa­lik­tos tuš­čios griū­ti ar lan­ko­mos tik va­sa­rą.

Klo­vai­nių se­niū­ni­jos duo­me­ni­mis, prieš ge­rą de­šimt­me­tį Kri­vai­čiuo­se bu­vo 14 so­dy­bų, jo­se gy­ve­no 23 žmo­nės. Ta­da dar nie­kas ne­ži­no­jo, kad po der­lin­gos že­mės lau­kais glū­di do­lo­mi­tas.

„Kri­vai­čiai bu­vo di­de­lis kai­mas, der­lin­ga že­mė, žmo­nės ge­rai gy­ve­no. Da­bar ne­bėr kam gy­ven­ti: se­nie­ji iš­mi­rė, vai­kai tro­bas nu­grio­vė, že­mes par­da­vė“, – pa­sa­ko­jo Bro­nė Pra­nu­lie­nė, per sep­tin­tą de­šim­tį per­ko­pu­si Kri­vai­čių kai­mo gy­ven­to­ja.

Mo­te­ris tvir­ti­na, kad prie dul­kių ir nuo­la­ti­nių že­mės dre­bė­ji­mų, ku­riuos su­ke­lia do­lo­mi­to uo­lie­nos sprog­di­ni­mo ban­gos, pri­pra­tę yra ne tik žmo­nės, bet ir gy­vu­liai – jų tie­siog ne­be­gir­di ir ne­be­pas­te­bi.

Bro­nė – gi­mu­si ir au­gu­si gre­ti­ma­me Ber­ži­nių kai­me. Ta­čiau jo vie­to­je da­bar – ki­ta do­lo­mi­to ka­sy­bos ir per­dir­bi­mo ga­myk­la su di­džiu­liais kar­je­rų plo­tais.

Į Kri­vai­čius ji per­si­kė­lė be­veik prieš pus­šim­tį me­tų, ne­ma­ny­da­ma, kad ir prie nu­si­pirk­to di­džiu­lio se­no­vi­nio na­mo bus pra­dė­tas eksp­loa­tuo­ti do­lo­mi­to kar­je­ras.

„Kar­tais sprog­di­nant gir­di­me ke­lis kar­tus per die­ną. Že­mė po ko­jo­mis dre­ba. Pir­ma su­dre­ba, o po to iš­girs­ta­me spro­gi­mą“. Prip­ra­to.

„Gra­žus bu­vo kai­mas, – pri­si­me­na mo­te­ris. – Da­bar čia vis­kas la­bai pa­si­kei­tę. Se­nie­siems gy­ven­to­jams iš­mi­rus, jų so­dy­bas su­pir­ko do­lo­mi­to kar­je­rų ka­sė­jai.“

Skir­tin­giems sa­vi­nin­kams pri­klau­san­tys ob­jek­tai vie­nas nuo ki­to nu­to­lę vos ke­lis šim­tus met­rų.

„Prip­ra­tom, čia ge­ra. Nie­kur ki­tur ne­no­rė­čiau“, – sa­ko po­nios Bro­nės duk­ra Vil­ma.

Mo­te­ris dir­ba skal­dos ga­min­to­jų įmo­nė­je, ku­ri prie­šais tė­vų na­mus ėmė­si eksp­loa­tuo­ti be­veik 80 hek­ta­rų plo­to do­lo­mi­to tel­ki­nį.

Al­do­nos Va­si­le­vi­čie­nės so­dy­ba kai­mo pa­miš­kė­je – vie­na iš dvie­jų čia esan­čių dar gy­vų. Apie ki­tų li­ki­mus mo­te­ris nie­ko ne­ga­li pa­sa­ky­ti: sa­vi­nin­kai jas pa­li­ko.

Mo­te­ris sa­ko, jog kar­tą anū­kas pri­kal­bė­jo už­lip­ti ant vi­sai ne­to­li na­mų su­pil­to kal­no.

„Neį­ti­kė­ti­nas re­gi­nys: ma­tė­si net Lin­ku­vos bokš­tai, Pak­ruo­jis, Ro­za­li­mas, miš­kas ša­lia. Kaip nuo ap­žval­gos bokš­to“, – įspū­din­go ho­ri­zon­to to­lio ne­ga­li pa­mirš­ti mo­te­ris.

Au­to­rės nuo­tr.

KRAŠ­TO­VAIZ­DIS: Do­lo­mi­to ka­sė­jai neat­pa­žįs­ta­mai kei­čia vie­to­vių kraš­to­vaiz­dį.

SPROG­DI­NI­MAI: Bro­nė Pra­nu­lie­nė sa­ko, jog prie do­lo­mi­to sprog­di­ni­mų ir dėl to su­dre­ban­čios že­mės pri­pra­to, to­dėl ne­bek­rei­pia į tai dė­me­sio.

PO­KY­ČIAI: Al­do­na Va­si­le­vi­čie­nė pa­ste­bi, kad, pra­si­dė­jus do­lo­mi­to ka­sy­bai, spro­gi­mų smū­giai iš kai­mo iš­bai­dė miš­ko žvė­ris.

SMŪ­GIAI: Se­nie­ji Kri­vai­čių kai­mo pa­sta­tai ne­beiš­lai­ko sprog­di­ni­mų smū­gių – ati­trū­ko be­to­nu su­tvir­tin­ti na­mo pa­ma­tai.