
Naujausios
Važiuokim į miestą
Nijolė SAIMININKIENĖ
– Važiuokim į miestą!– šūkteli pro tvorą Algis.
Alma atsitiesia nuo lysvės, kurioje ką tik užlygino subertas morkų sėklas.
– O ko? – klausia, smaukdama nuo rankų žemėtas pirštines. – Reikalų turi?
– Važiuoju dėl darbo tartis. Paskambinau, sako, atvažiuok. Jeigu gausiu tą darbą, kraustysiuos į miestą. Gana čia po šūdus braidyt. Atsibodo, jokios ateities čia nebematau. Kuliamės kuliamės kaip vabalai po pakulas, o koks rezultatas? Jokio. Net per televizorių juokiasi, runkeliais vadina. Tai kiek galima? Tu – runkelė?
Alma šypteli, prieina arčiau tvoros. Algis pagauna azartą.
– Tai va, juokies. Aišku, kad ne runkelė. Daugumai miestiečių iki tavęs – o-ho-ho! O vis tiek juokiasi. Nes tu iš kaimo. O mieste su savo protu ir darbštumu, žinai, kaip gyventum?!
– Nežinau. Ir net neįdomu.
– Neįdomu... O tu pasidomėk! Nustebsi sužinojus, kiek galimybių!
– O kaip bus su tavo namais? – nukreipia kalbą Alma.
– O ką namai? Šalčių nebėr, krosnis nesugrius, žolę Feliksas nupjaus. Baisiai čia man reikia... – krapštydamas pirštu tvoros kuolą, nuleidžia akis Algis.
– Na, jei nereikia...Važiuok,– Alma nusisuka, pasiima laistytuvą ir lygiai užlieja eilutę ką tik pasėtų morkų.
Algis įeina pro vartelius, ne visai ryžtingai paima iš Almos laistytuvą.
– O tu nenori kartu važiuot? Į miestą...
Alma prajunka, purto galvą:
– Šiandien tikrai ne – visą daržą apsėt reikia. O visam laikui... Nežinau... Apsižiūrėt reikia... Vėl atgal į siuvyklą? Kažkaip nebesinori.
Algis išvažiavo vienas. Darbą gavo sandėlyje kroviku, susirado kambarį nuomai. Kuklų, bet dėl to ir nebrangų, su senais, bet tvarkingais baldais ir būtiniausiais indais. Algiui užteko.
Kai po mėnesio apsilankė kaime, atrodė, kad nebuvo čia labai ilgai: viskas sužaliavę, pilna gyvybės, viskas kupa ir žydi, tarsi liejasi per kraštus spalvomis, garsais ir gaivia šiluma.
Tik namuose viskas atvėsę, atsiduoda drėgme. Algis atidaro langus, įleidžia gryno oro.
Kieme peržvelgia pieva virtusį daržo lopinį, artipilnę malkinę, pakrapšto nebaltintos obels žievę. Kažkaip graudu ir ilgu pasidaro, bet, suvaldęs beužplūstančius jausmus, Algis pasuka link kaimynų.
Alma kažką siuva. Prie atdaro lango, palinkus ties siuvimo mašina, prikandus apatinę lūpą, atsargiai stumia gėlėtos medžiagos skiautę. Lange pamačiusi Algį, išjungia mašiną, nusišypso ir pakyla kaisti kavos.
Susėdę su kavos puodeliais kieme, daugiau kalbasi, negu kavą geria. Algis pasakoja, kad mieste viskas kitaip: ritmas, žmonių daugybė, ir svarbiausia – niekam tu neįdomus. Čia, kaime, kiekvieną tavo žingsnį mato ir apšneka, o mieste – eik gatve, niekas nei labas, nei kaip gyveni. Gyveni sau, kaip nori. Grįžti po darbo, užsidarei kambary, ir nesuki galvos, koks rytoj bus oras, ar užteks malkų, ar ne laikas ką nors sėti arba rauti. Sėdėk sau, kojas susikėlęs – visko pilna, tik pinigo turėk.
– Tai, sakau, gal važiuojam į miestą? Aš čia tik savaitgaliui, pirmadienį ryte į darbą. Gal kartu? – viltingai į akis Almai žiūri Algis.
– Ogi važiuojam! Pažiūrėsiu, ką tu ten turi. Be to, nusipirkt daug ko reikia. Aš siūt pradėjau. Tą, kaip jis ten... pažymėjimą išsiėmiau. Pažįstama pasiūlė tokias detales įmonei siūti, tai sutikau. Visai neblogai moka, o kai maistas savo ir namai nesugriuvę, tai to pinigo kaip ir gana.
– Vėl siuvi? Čia?
– Ir čia gyvena žmonės. Aš ir pagal užsakymus siuvu. Valiukaitei išleistuvėms suknelę pasiūt apsiėmiau, Grajauskienei sijoną... Man juk gerai sekėsi kadaise... – nuleidžia akis Alma. – Jeigu ne mamos liga, gal mieste ir būčiau likus. Bet kai atgulė, tai pats supranti...
Algis supratingai linguoja galvą. Juk viskas vyko jo akyse, kaimynystėje. Visi žinojo, kad Almą mama užaugino viena, bet davė jai viską, ką turėjo pati. O svarbiausia – rūpestį ir meilę. Todėl kai mamą surietė vėžys, Alma metė darbą mieste ir grįžo.
Į miestą Alma ir Algis išvyko labai anksti. Apakinta tekančios saulės spindulių, Alma suko galvą į šoną ir dairėsi per atvirą automobilio langą į pakelės sodybas ir gaiviai sužaliavusį mišką.
Algio mašina sustojo mieste, pilkų blokinių namų aptvare. Vos išlipus iš automobilio, per kiemą prasisuko skersvėjis, sukeldamas sprangių dulkių ir kažkokių popiergalių sūkurį.
Alma ėjo paskui Algį per daug nesidairydama. Nebuvo į ką čia žiūrėti: namas, kaip tūkstančiai tokių pat dėžučių, išrikiuotų vienodose gatvėse. Skiriasi nebent balkonų spalva ir skurdi augmenija kiemuose.
Algio kambarys – vienas iš dviejų sename bute. Algis užkaičia arbatinį, užpliko kavos, iš šaldytuvo ištraukia šio to užkąsti, dėlioja į lėkštes. Alma akies krašteliu pastebi ant maisto pakuočių ryškius nuolaidų lipdukus.
– Na, kaip? Neblogai aš čia įsikūriau, ką? – smagiai mirkteli Algis.
Alma pritariamai linkteli galva:
– Normaliai. Koks skirtumas, kai viskas ne tavo. Svarbu, nesulaužyt svetimo daikto. Paskui prieš šeimininkę nepatogu.
– Nu ir kas, jei ir sulaužysiu? Aš pinigus moku!
– Moki, moki... – tyliai atsako Alma, padeda nugertą puodelį ir stojasi eiti.
– Palauk, dar galim pabūti, – stabdo Algis.
-- Nebebūkim. Nejauku man čia. Viskas svetima...
Algis išėjo į darbą, Alma – į miestą, kuriame kadaise mokėsi ir dirbo. Prisipirko siuvimo reikmenų, kavinėje papietavo ir nutarė nebelaukti Algio darbo pabaigos. Pavargo mieste. Nuo gausybės mašinų, dulkių, nuo žmonių, kurie skuba nežinia kur ir ko, ir kuriems visai neįdomu, esi tu, ar nesi. Almai ėmė trūkti oro, akys pailso nuo pilkų sienų monotonijos, jos ieškojo tolių, horizonto, o neradusios ėmė mausti kažkur giliai, akiduobėse.
Parašiusi žinutę, kad važiuoja namo, Alma sėdo į autobusą ir grįžo.
Kaimas stovėjo, kur paliktas, nors Almai atrodė, kad nebuvo čia visą amžinybę. Net kaimynė Elytė atrodė pasikeitusi – lyg linksmesnė, lyg gražiau apsirengus.
– Tai ko taip trumpai viešėjai? – klausia Elytė, –manėm, gal jau visam pavilios paskui save mūsų Algelis...
– Dar nepavilios. Turiu ir čia ką veikti.
– Jaunam reikia išeiti, išvažiuoti, pasaulį pamatyti. Kas tame kaime? Vargai ir darbai.
– Man patiktų taip: išvažiuot, pabūt ir sugrįžt namo, kur esi savas, kur visi pažįstami...
– Va va, tiek visi pažįstami, kad net bloga. Vienam kaimo gale nusičiaudai, kitam „Į sveikatą“ atsako,- nusijuokia Elytė, ir abi pasuka į savo kiemus.
Iš darbo Algis grįžo piktas. Jam buvo aišku, kad Almos į tokį gyvenimą, į miestą neprivilios. Ne to jai reikia. Visa, ko jai reikia, ji turi kaime. O ko reikia jam, Algiui?
Gyvena dabar mieste, kaip ir norėjo. Darbą turi...Bet kažko trūksta.
Ko čia klausinėt, ir taip aišku: pinigų trūksta! Kiekvieną mėnesį už kambariuką tokius pinigus palikt... Savo namuose tris mėnesius už elektrą tiek nesumokėtų, o čia tik už sienas. Už visa kita – papildomai. Kur žingsnį žengi, ten moki. Ir dar kiek! Rinktis maistą nukainuotose lentynose, tai dar niekis. Niekas čia nepažįsta, „nepadyvys“. Bet net ir taip taupant, mėnesio gale cento prie dūšios nebeliko. O uždirbt daugiau niekaip neišeina. Yra paskirta alga, ir baigta. Aukščiau bambos neiššoksi, kaip besistengtum tame sandėly. Visa, ką buvo sutaupęs, išleido kelionei į kaimą. Pasirodyt norėjo. Prieš ką?
Kuo jis Almą galėjo nustebinti? Nukainota vištos kulšim? Pas ją pačią tų vištų su visais kiaušiniais pilnas kiemas laksto. Nori – dedeklės, nori – mėsinės. Ir kas iš tų akcijinių pomidorų be skonio ir kvapo? Alma ištraukė iš rūsio raugintų kopūstų dubenėlį, pabarstė svogūniukų laiškais, aliejaus užpylė, valgai ir atsivalgyt negali. Ką čia lygint...
Juk iš tiesų, galus suvedus, nieko jis čia, mieste, neišlošė, ir nieko neuždirbo. Tik išgyveno.
„Reikia važiuoti namo. Ko čia svetimus kampus trinti, kai savas namas yra?“ – mintyse save ragino Algis, vis galvodamas, kur įkišo savo profesinį pažymėjimą, ir kaip gali juo pasinaudoti, kad galėtų kaime dirbti ir užsidirbti.
Algis į kaimą grįžo, mieste išgyvenęs lygiai tris mėnesius. Per paskutiniąsias savaites sugalvojo, kaip jis pats pavadino, „verslo planą“. Dirbs sau.
O kol kas jis tvarko savo namus, sodą, padargus ir techniką savo „verslui“. Alma dovanų atnešė gaidžiuką ir kelias dedekles vištukes, kad dykas nesėdėtų, kol jo darbai įsibėgės. Ir Algis pasijuto visiškai ramus ir netgi laimingas, žiūrėdamas į miškingas tolumas, galėdamas, ištaikęs progą, su meškere nendrėse žuvų patykoti, arba tepaluotom rankom narstyti seno traktoriaus vidurius, arba taisyti stogą.
Kaip tik nuo stogo, bevalydamas kaminą, jis dar iš tolo pamatė ateinančią Almą.
– Važiuokim į miestą! – nuo vartų šūkteli Alma ir smagiai pamojuoja ranka.
Algis nusiropščia žemėn, prieina, šluostydamas suodinas rankas, nepatikliai žiūri Almai į akis.
– O ko? Ar čia nebegerai?
– Gerai, tik šio to nusipirkt reikia. Sakau, gal ir į kiną nueitumėm? Vakare grįšim!
– Na, jei vakare grįšim, tada važiuojam. Į miestą!