Važiuokim į miestą

Va­žiuo­kim į mies­tą

Ni­jo­lė SAI­MI­NIN­KIE­NĖ

– Va­žiuo­kim į mies­tą!– šūk­te­li pro tvo­rą Al­gis.

Al­ma at­si­tie­sia nuo lys­vės, ku­rio­je ką tik už­ly­gi­no su­ber­tas mor­kų sėk­las.

– O ko? – klau­sia, smauk­da­ma nuo ran­kų že­mė­tas pirš­ti­nes. – Rei­ka­lų tu­ri?

– Va­žiuo­ju dėl dar­bo tar­tis. Pas­kam­bi­nau, sa­ko, at­va­žiuok. Jei­gu gau­siu tą dar­bą, kraus­ty­siuos į mies­tą. Ga­na čia po šū­dus brai­dyt. At­si­bo­do, jo­kios atei­ties čia ne­be­ma­tau. Ku­lia­mės ku­lia­mės kaip va­ba­lai po pa­ku­las, o koks re­zul­ta­tas? Jo­kio. Net per te­le­vi­zo­rių juo­kia­si, run­ke­liais va­di­na. Tai kiek ga­li­ma? Tu – run­ke­lė?

Al­ma šyp­te­li, priei­na ar­čiau tvo­ros. Al­gis pa­gau­na azar­tą.

– Tai va, juo­kies. Aiš­ku, kad ne run­ke­lė. Dau­gu­mai mies­tie­čių iki ta­vęs – o-ho-ho! O vis tiek juo­kia­si. Nes tu iš kai­mo. O mies­te su sa­vo pro­tu ir darbš­tu­mu, ži­nai, kaip gy­ven­tum?!

– Ne­ži­nau. Ir net neį­do­mu.

– Neįdomu... O tu pa­si­do­mėk! Nus­teb­si su­ži­no­jus, kiek ga­li­my­bių!

– O kaip bus su ta­vo na­mais? – nu­krei­pia kal­bą Al­ma.

– O ką na­mai? Šal­čių ne­bėr, kros­nis ne­sug­rius, žo­lę Fe­lik­sas nu­pjaus. Bai­siai čia man rei­kia... – krapš­ty­da­mas pirš­tu tvo­ros kuo­lą, nu­lei­džia akis Al­gis.

– Na, jei nereikia...Važiuok,– Al­ma nu­si­su­ka, pa­sii­ma lais­ty­tu­vą ir ly­giai už­lie­ja ei­lu­tę ką tik pa­sė­tų mor­kų.

Al­gis įei­na pro var­te­lius, ne vi­sai ryž­tin­gai pai­ma iš Al­mos lais­ty­tu­vą.

– O tu ne­no­ri kar­tu va­žiuot? Į mies­tą...

Al­ma pra­jun­ka, pur­to gal­vą:

– Šian­dien tik­rai ne – vi­są dar­žą ap­sėt rei­kia. O vi­sam laikui... Nežinau... Ap­si­žiū­rėt reikia... Vėl at­gal į siu­vyk­lą? Kaž­kaip ne­be­si­no­ri.

Al­gis iš­va­žia­vo vie­nas. Dar­bą ga­vo san­dė­ly­je kro­vi­ku, su­si­ra­do kam­ba­rį nuo­mai. Kuk­lų, bet dėl to ir ne­bran­gų, su se­nais, bet tvar­kin­gais bal­dais ir bū­ti­niau­siais in­dais. Al­giui už­te­ko.

Kai po mė­ne­sio ap­si­lan­kė kai­me, at­ro­dė, kad ne­bu­vo čia la­bai il­gai: vis­kas su­ža­lia­vę, pil­na gy­vy­bės, vis­kas ku­pa ir žy­di, tar­si lie­ja­si per kraš­tus spal­vo­mis, gar­sais ir gai­via ši­lu­ma.

Tik na­muo­se vis­kas at­vė­sę, at­si­duo­da drėg­me. Al­gis ati­da­ro lan­gus, įlei­džia gry­no oro.

Kie­me per­žvel­gia pie­va vir­tu­sį dar­žo lo­pi­nį, ar­ti­pil­nę mal­ki­nę, pa­krapš­to ne­bal­tin­tos obels žie­vę. Kaž­kaip grau­du ir il­gu pa­si­da­ro, bet, su­val­dęs beužp­lūs­tan­čius jaus­mus, Al­gis pa­su­ka link kai­my­nų.

Al­ma kaž­ką siu­va. Prie at­da­ro lan­go, pa­lin­kus ties siu­vi­mo ma­ši­na, pri­kan­dus apa­ti­nę lū­pą, at­sar­giai stu­mia gė­lė­tos me­džia­gos skiau­tę. Lan­ge pa­ma­čiu­si Al­gį, iš­jun­gia ma­ši­ną, nu­si­šyp­so ir pa­ky­la kais­ti ka­vos.

Su­sė­dę su ka­vos puo­de­liais kie­me, dau­giau kal­ba­si, ne­gu ka­vą ge­ria. Al­gis pa­sa­ko­ja, kad mies­te vis­kas ki­taip: rit­mas, žmo­nių dau­gy­bė, ir svar­biau­sia – nie­kam tu neį­do­mus. Čia, kai­me, kiek­vie­ną ta­vo žings­nį ma­to ir ap­šne­ka, o mies­te – eik gat­ve, nie­kas nei la­bas, nei kaip gy­ve­ni. Gy­ve­ni sau, kaip no­ri. Grįž­ti po dar­bo, už­si­da­rei kam­ba­ry, ir ne­su­ki gal­vos, koks ry­toj bus oras, ar už­teks mal­kų, ar ne lai­kas ką nors sė­ti ar­ba rau­ti. Sė­dėk sau, ko­jas su­si­kė­lęs – vis­ko pil­na, tik pi­ni­go tu­rėk.

– Tai, sa­kau, gal va­žiuo­jam į mies­tą? Aš čia tik sa­vait­ga­liui, pir­ma­die­nį ry­te į dar­bą. Gal kar­tu? – vil­tin­gai į akis Al­mai žiū­ri Al­gis.

– Ogi va­žiuo­jam! Pa­žiū­rė­siu, ką tu ten tu­ri. Be to, nu­si­pirkt daug ko rei­kia. Aš siūt pra­dė­jau. Tą, kaip jis ten... pa­žy­mė­ji­mą iš­siė­miau. Pa­žįs­ta­ma pa­siū­lė to­kias de­ta­les įmo­nei siū­ti, tai su­ti­kau. Vi­sai ne­blo­gai mo­ka, o kai mais­tas sa­vo ir na­mai ne­sug­riu­vę, tai to pi­ni­go kaip ir ga­na.

– Vėl siu­vi? Čia?

– Ir čia gy­ve­na žmo­nės. Aš ir pa­gal už­sa­ky­mus siu­vu. Va­liu­kai­tei iš­leis­tu­vėms su­kne­lę pa­siūt ap­siė­miau, Gra­jaus­kie­nei si­jo­ną... Man juk ge­rai se­kė­si ka­dai­se... – nu­lei­džia akis Al­ma. – Jei­gu ne ma­mos li­ga, gal mies­te ir bū­čiau li­kus. Bet kai at­gu­lė, tai pa­ts su­pran­ti...

Al­gis su­pra­tin­gai lin­guo­ja gal­vą. Juk vis­kas vy­ko jo aky­se, kai­my­nys­tė­je. Vi­si ži­no­jo, kad Al­mą ma­ma užau­gi­no vie­na, bet da­vė jai vis­ką, ką tu­rė­jo pa­ti. O svar­biau­sia – rū­pes­tį ir mei­lę. To­dėl kai ma­mą su­rie­tė vė­žys, Al­ma me­tė dar­bą mies­te ir grį­žo.

Į mies­tą Al­ma ir Al­gis iš­vy­ko la­bai anks­ti. Apa­kin­ta te­kan­čios sau­lės spin­du­lių, Al­ma su­ko gal­vą į šo­ną ir dai­rė­si per at­vi­rą au­to­mo­bi­lio lan­gą į pa­ke­lės so­dy­bas ir gai­viai su­ža­lia­vu­sį miš­ką.

Al­gio ma­ši­na su­sto­jo mies­te, pil­kų blo­ki­nių na­mų ap­tva­re. Vos iš­li­pus iš au­to­mo­bi­lio, per kie­mą pra­si­su­ko skers­vė­jis, su­kel­da­mas spran­gių dul­kių ir kaž­ko­kių po­pier­ga­lių sū­ku­rį.

Al­ma ėjo pa­skui Al­gį per daug ne­si­dai­ry­da­ma. Ne­bu­vo į ką čia žiū­rė­ti: na­mas, kaip tūks­tan­čiai to­kių pat dė­žu­čių, iš­ri­kiuo­tų vie­no­do­se gat­vė­se. Ski­ria­si ne­bent bal­ko­nų spal­va ir skur­di aug­me­ni­ja kie­muo­se.

Al­gio kam­ba­rys – vie­nas iš dvie­jų se­na­me bu­te. Al­gis už­kai­čia ar­ba­ti­nį, už­pli­ko ka­vos, iš šal­dy­tu­vo iš­trau­kia šio to už­kąs­ti, dė­lio­ja į lėkš­tes. Al­ma akies kraš­te­liu pa­ste­bi ant mais­to pa­kuo­čių ryš­kius nuo­lai­dų lip­du­kus.

– Na, kaip? Neb­lo­gai aš čia įsi­kū­riau, ką? – sma­giai mirk­te­li Al­gis.

Al­ma pri­ta­ria­mai link­te­li gal­va:

– Nor­ma­liai. Koks skir­tu­mas, kai vis­kas ne ta­vo. Svar­bu, ne­su­lau­žyt sve­ti­mo daik­to. Pas­kui prieš šei­mi­nin­kę ne­pa­to­gu.

– Nu ir kas, jei ir su­lau­žy­siu? Aš pi­ni­gus mo­ku!

– Mo­ki, mo­ki... – ty­liai at­sa­ko Al­ma, pa­de­da nu­ger­tą puo­de­lį ir sto­ja­si ei­ti.

– Pa­lauk, dar ga­lim pa­bū­ti, – stab­do Al­gis.

-- Ne­be­bū­kim. Ne­jau­ku man čia. Vis­kas sve­ti­ma...

Al­gis išė­jo į dar­bą, Al­ma – į mies­tą, ku­ria­me ka­dai­se mo­kė­si ir dir­bo. Pri­si­pir­ko siu­vi­mo reik­me­nų, ka­vi­nė­je pa­pie­ta­vo ir nu­ta­rė ne­be­lauk­ti Al­gio dar­bo pa­bai­gos. Pa­var­go mies­te. Nuo gau­sy­bės ma­ši­nų, dul­kių, nuo žmo­nių, ku­rie sku­ba ne­ži­nia kur ir ko, ir ku­riems vi­sai neį­do­mu, esi tu, ar ne­si. Al­mai ėmė trūk­ti oro, akys pail­so nuo pil­kų sie­nų mo­no­to­ni­jos, jos ieš­ko­jo to­lių, ho­ri­zon­to, o ne­ra­du­sios ėmė maus­ti kaž­kur gi­liai, aki­duo­bė­se.

Pa­ra­šiu­si ži­nu­tę, kad va­žiuo­ja na­mo, Al­ma sė­do į au­to­bu­są ir grį­žo.

Kai­mas sto­vė­jo, kur pa­lik­tas, nors Al­mai at­ro­dė, kad ne­bu­vo čia vi­są am­ži­ny­bę. Net kai­my­nė Ely­tė at­ro­dė pa­si­kei­tu­si – lyg links­mes­nė, lyg gra­žiau ap­si­ren­gus.

– Tai ko taip trum­pai vie­šė­jai? – klau­sia Ely­tė, –manėm, gal jau vi­sam pa­vi­lios pa­skui sa­ve mū­sų Al­ge­lis...

– Dar ne­pa­vi­lios. Tu­riu ir čia ką veik­ti.

– Jau­nam rei­kia išei­ti, iš­va­žiuo­ti, pa­sau­lį pa­ma­ty­ti. Kas ta­me kai­me? Var­gai ir dar­bai.

– Man pa­tik­tų taip: iš­va­žiuot, pa­būt ir su­grįžt na­mo, kur esi sa­vas, kur vi­si pa­žįs­ta­mi...

– Va va, tiek vi­si pa­žįs­ta­mi, kad net blo­ga. Vie­nam kai­mo ga­le nu­si­čiau­dai, ki­tam „Į svei­ka­tą“ at­sa­ko,- nu­si­juo­kia Ely­tė, ir abi pa­su­ka į sa­vo kie­mus.

Iš dar­bo Al­gis grį­žo pik­tas. Jam bu­vo aiš­ku, kad Al­mos į to­kį gy­ve­ni­mą, į mies­tą ne­pri­vi­lios. Ne to jai rei­kia. Vi­sa, ko jai rei­kia, ji tu­ri kai­me. O ko rei­kia jam, Al­giui?

Gy­ve­na da­bar mies­te, kaip ir no­rė­jo. Dar­bą tu­ri...Bet kaž­ko trūks­ta.

Ko čia klau­si­nėt, ir taip aiš­ku: pi­ni­gų trūks­ta! Kiek­vie­ną mė­ne­sį už kam­ba­riu­ką to­kius pi­ni­gus pa­likt... Sa­vo na­muo­se tris mė­ne­sius už elekt­rą tiek ne­su­mo­kė­tų, o čia tik už sie­nas. Už vi­sa ki­ta – pa­pil­do­mai. Kur žings­nį žen­gi, ten mo­ki. Ir dar kiek! Rink­tis mais­tą nu­kai­nuo­to­se len­ty­no­se, tai dar nie­kis. Nie­kas čia ne­pa­žįs­ta, „ne­pa­dy­vys“. Bet net ir taip tau­pant, mė­ne­sio ga­le cen­to prie dū­šios ne­be­li­ko. O už­dirbt dau­giau nie­kaip nei­šei­na. Yra pa­skir­ta al­ga, ir baig­ta. Aukš­čiau bam­bos neiš­šok­si, kaip be­si­steng­tum ta­me san­dė­ly. Vi­sa, ką bu­vo su­tau­pęs, iš­lei­do ke­lio­nei į kai­mą. Pa­si­ro­dyt no­rė­jo. Prieš ką?

Kuo jis Al­mą ga­lė­jo nu­ste­bin­ti? Nu­kai­no­ta viš­tos kul­šim? Pas ją pa­čią tų viš­tų su vi­sais kiau­ši­niais pil­nas kie­mas laks­to. No­ri – de­dek­lės, no­ri – mė­si­nės. Ir kas iš tų ak­ci­ji­nių po­mi­do­rų be sko­nio ir kva­po? Al­ma iš­trau­kė iš rū­sio rau­gin­tų ko­pūs­tų du­be­nė­lį, pa­bars­tė svo­gū­niu­kų laiš­kais, alie­jaus už­py­lė, val­gai ir at­si­val­gyt ne­ga­li. Ką čia ly­gint...

Juk iš tie­sų, ga­lus su­ve­dus, nie­ko jis čia, mies­te, neiš­lo­šė, ir nie­ko neuž­dir­bo. Tik iš­gy­ve­no.

„Rei­kia va­žiuo­ti na­mo. Ko čia sve­ti­mus kam­pus trin­ti, kai sa­vas na­mas yra?“ – min­ty­se sa­ve ra­gi­no Al­gis, vis gal­vo­da­mas, kur įki­šo sa­vo pro­fe­si­nį pa­žy­mė­ji­mą, ir kaip ga­li juo pa­si­nau­do­ti, kad ga­lė­tų kai­me dirb­ti ir už­si­dirb­ti.

Al­gis į kai­mą grį­žo, mies­te iš­gy­ve­nęs ly­giai tris mė­ne­sius. Per pa­sku­ti­nią­sias sa­vai­tes su­gal­vo­jo, kaip jis pa­ts pa­va­di­no, „vers­lo pla­ną“. Dirbs sau.

O kol kas jis tvar­ko sa­vo na­mus, so­dą, pa­dar­gus ir tech­ni­ką sa­vo „vers­lui“. Al­ma do­va­nų at­ne­šė gai­džiu­ką ir ke­lias de­dek­les viš­tu­kes, kad dy­kas ne­sė­dė­tų, kol jo dar­bai įsi­bė­gės. Ir Al­gis pa­si­ju­to vi­siš­kai ra­mus ir ne­tgi lai­min­gas, žiū­rė­da­mas į miš­kin­gas to­lu­mas, ga­lė­da­mas, iš­tai­kęs pro­gą, su meš­ke­re nend­rė­se žu­vų pa­ty­ko­ti, ar­ba te­pa­luo­tom ran­kom nars­ty­ti se­no trak­to­riaus vi­du­rius, ar­ba tai­sy­ti sto­gą.

Kaip tik nuo sto­go, be­va­ly­da­mas ka­mi­ną, jis dar iš to­lo pa­ma­tė atei­nan­čią Al­mą.

– Va­žiuo­kim į mies­tą! – nuo var­tų šūk­te­li Al­ma ir sma­giai pa­mo­juo­ja ran­ka.

Al­gis nu­si­ropš­čia že­mėn, priei­na, šluos­ty­da­mas suo­di­nas ran­kas, ne­pa­tik­liai žiū­ri Al­mai į akis.

– O ko? Ar čia ne­be­ge­rai?

– Ge­rai, tik šio to nu­si­pirkt rei­kia. Sa­kau, gal ir į ki­ną nuei­tu­mėm? Va­ka­re grį­šim!

– Na, jei va­ka­re grį­šim, ta­da va­žiuo­jam. Į mies­tą!