PASLAPTIS, PRASIDĖJUSI ŠIĄ VASARĄ

PAS­LAP­TIS, PRA­SI­DĖ­JU­SI ŠIĄ VA­SA­RĄ

Ni­jo­lė SAI­MI­NIN­KIE­NĖ

Kai įsė­do į prie­mies­ti­nį au­to­bu­są, Ak­vi­lė su­rau­kė no­sį: na ir ly­gis... Ne­jau­gi nor­ma­lūs žmo­nės ga­li taip va­ži­nė­ti? Au­to­bu­sas bu­vo il­gas ir dul­ki­nas, ant nu­trin­tų sė­dy­nių plerp­so­jo ke­lios tuk­te­lė­ju­sios mo­te­riš­kės, po­ra ap­še­pu­sių vy­rio­kų ir ke­li paaug­liai.

Su­si­ra­du­si vie­tą au­to­bu­so ga­le, Ak­vi­lė įsi­tai­sė prie mur­zi­no lan­go ir su­si­kė­lė ko­jas ant sė­dy­nės. Koks skir­tu­mas? Vis tiek vis­kas čia pur­vi­na ir pra­stai kve­pia.

Ak­vi­lė py­ko ant tė­vų, kam jie pra­dė­jo tą ne­lem­tą re­mon­tą ir nie­kaip ne­ga­li pa­baig­ti. Pu­sė na­mų išar­dy­ta, nei nu­si­praust, nei pa­val­gyt žmo­niš­kai nė­ra kur. Ge­rai jau, ge­rai, Ak­vi­lė pa­ti pa­si­siū­lė pa­gy­vent pas mo­čiu­tę... Bet kad tė­vas ne­ras lai­ko jos nu­vež­ti au­to­mo­bi­liu, tai bu­vo „virš vis­ko“. Kra­ty­tis ke­lias de­šim­tis ki­lo­met­rų ši­ta dar­ži­ne ant ra­tų...  „Tai ko­kius ner­vus reik tu­rėt?“ – pa­sa­ky­tų ta pa­ti mo­čiu­tė.

Ak­vi­lė iš­si­trau­kė te­le­fo­ną, ėmė nar­dy­ti „tink­luo­se“. Iš­tie­su­si ran­ką nu­fo­tog­ra­fa­vo sa­ve nu­trin­tų ga­li­nių sė­dy­nių fo­ne, pri­ra­šė pa­nie­ki­nan­tį sa­ki­nį po nuo­trau­ka ir pa­lei­do į in­ter­ne­to pla­ty­bes. Pa­si­py­lė „lai­kai“, klau­si­mai, ap­gai­les­ta­vi­mai ir lin­kė­ji­mai stip­ry­bės iš­gy­ven­ti „tą koš­ma­rą vie­ša­me trans­por­te“.

Au­to­bu­sas truk­te­lė­jo, Ak­vi­lė loš­te­lė­jo sa­vo sė­dy­nė­je, dar la­biau pa­si­pik­ti­no to­kiu ne­pa­ke­lia­mu ke­lia­vi­mo bū­du, ir vėl įni­ko į te­le­fo­ną.

Vel­tui mies­to na­mai at­si­svei­kin­da­mi nuo lan­gų siun­tė sau­lės zui­ku­čius, o už­mies­ty­je vi­su ke­liu me­džiai len­kė­si pra­va­žiuo­jan­čiam au­to­bu­sui, pa­vy­mui pa­mo­da­mai ža­liom ša­kom. Ak­vi­lė to ne­ma­tė. Ji vos ne­pra­va­žia­vo sa­vo sto­te­lės, ku­ri ma­žu­čiu įlin­kiu glau­dė­si prie miš­ko, ša­lia neas­fal­tuo­to ke­liu­ko į kai­mą.

Ak­vi­lė iš au­to­bu­so stryk­te­lė­jo ant grin­di­nio ir, už­si­me­tu­si ant pe­čių ne­men­ką kup­ri­nę, už­si­ki­šu­si au­sis au­si­nu­kais, nu­pė­di­no ne dul­ki­nu ke­liu­ku, o tie­siai per pie­vą to­ly­je ky­šan­čių so­dy­bų link. Ji ne­gir­dė­jo nei paukš­čių gie­do­ji­mo, nei to­li­mo šu­nų amb­ri­ji­mo, nei dar gau­sy­bės gar­sų, iš ty­los iš­ny­ran­čių tik ten, kur mies­tas jau se­niai nu­to­lęs, kur tams­ža­lė miš­ko juos­ta at­ski­ria gau­džian­tį plen­tą nuo so­dy­bų.

Sma­gaus ber­nio­kiš­ko švilp­te­lė­ji­mo, o pa­skui ir šūks­nio Ak­vi­lė taip pat neiš­gir­do. Pė­di­no sau pik­ta ant vi­so pa­sau­lio.

Ta­dui te­ko ge­ro­kai pa­min­ti dvi­ra­čiu, kol pa­si­vi­jo pie­vo­mis žirg­lio­jan­čią Ak­vi­lę. Tik dvi­ra­čiu už­kir­tus ke­lią, Ak­vi­lė pa­kė­lė akis ir iš­siė­mė iš au­sų au­si­nu­kus.

„Ko?“ – dau­giau aki­mis ir ju­de­siu nei žo­džiu pa­klau­sė Ak­vi­lė Ta­dą. „Duok daik­tus. Ma­ne siun­tė ta­vęs pa­si­tikt, daik­tus par­vežt“, – iš­tie­sė ran­ką į kup­ri­nę Ta­das.

Ak­vi­lė ne­pa­tik­liai pa­žiū­rė­jo į Ta­dą ir trink­te­lė­jo per jo iš­ties­tą ran­ką: „Aha, tuo­jau!... Kad tik ne­pa­da­vus... Eik iš čia! Aš šauk­siu!“ – pik­tai rik­te­lė­jo Ak­vi­lė ir už­si­mo­jo gin­tis.

„Dur­nė...“ – nu­si­spjo­vė Ta­das ir nu­si­va­rė dvi­ra­tį ant ke­lio. At­si­su­kęs rik­te­lė­jo: „Tik ne­sa­kyk pa­skui, kad ne­siū­liau pa­vež­ti!“

Ak­vi­lė su­glu­musi aki­mis nu­ly­dė­jo tols­tan­tį dvi­ra­ti­nin­ką ir vėl pa­si­lei­do per pie­vą. Tik da­bar ne­beuž­si­kim­šo au­sų au­si­nu­kais, o dai­rė­si ap­lin­kui.

Mo­čiu­tė dar­že sė­jo agur­kus, kai Ak­vi­lė, už­si­kro­vu­si ant pe­čių sa­vo ne­šu­lį, įžen­gė į kie­mą.

– Mo­čiut, aš at­va­žia­vau, – šūk­te­lė­jo Ak­vi­lė.

Mo­čiu­tė at­si­tie­sė dar­že ir, pri­lai­ky­da­ma ge­lian­čias strė­nas, pa­žiū­rė­jo Ak­vi­lės link.

– La­bas, vai­ke­li. O Ta­du­kas ta­vęs ne­pa­si­ti­ko? – ėjo ar­tyn, į pri­juos­tę va­ly­da­ma­si ran­kas.

– Tas ber­nas su dvi­ra­čiu? – Ak­vi­lė nu­me­tė kup­ri­nę į prie­bu­tį.

– Kai­my­nų vai­kas, Ta­das, pa­pra­šiau, kad pa­dė­tų. Tai ne­su­si­ti­kot?

– Mo­čiut, ki­tą kar­tą, kai kur­je­rį sių­si, man pa­sa­kyk, ge­rai? Nes aš pa­ma­niau, kad jis ma­ne ap­vogt no­ri. Ką aš ži­nau, kas čia toks į ma­no kup­ri­nę tai­ko­si? Ant kak­tos ne­pa­ra­šy­ta...

Mo­čiu­tė su­si­juo­kia, ku­bi­liu­ke nu­si­plau­na ran­kas, mos­te­li ei­ti į vi­dų.

– Kad tu, vai­ke­li, vi­sai su­lau­kė­jai ta­me mies­te. Žmo­nių bi­jai. Ko­kius lo­bius to­je kup­ri­nė­je ne­ši, kad va­gių bai­dai­si?

Įžen­gus į vi­dų, Ak­vi­lė kles­te­lė­jo ant kė­dės vir­tu­vė­je. Mo­čiu­tė at­si­sė­do prie­šais.

Mo­čiu­tės „barkš­tu­kai“ kas kar­tą ki­to­kie, bet vi­sa­da la­bai ska­nūs. Čia, kai­me, Ak­vi­lė pa­mirš­ta, kad yra ma­din­gos die­tos, ir val­go vis­ką, ką mo­čiu­tė pa­duo­da. Keis­tas da­ly­kas – tai vi­sai ne­ken­kia nei svei­ka­tai, nei fi­gū­rai.

Kai ant sta­lo at­si­ran­da mo­li­nis du­be­nė­lis šal­tų barš­čių su bul­vė­mis, Ak­vi­lė pa­si­li­pa ant kė­dės ir sprag­te­li te­le­fo­nu – nu­fo­tog­ra­fuo­ja val­gį. Sku­biai pra­ne­šu­si pa­sau­liui, kur yra ir ką val­gys, ji ima šaukš­tą ir pra­de­da val­gy­ti.

– O ką tu čia ką tik pa­da­rei? – klau­sia mo­čiu­tė, iš kep­tu­vės į lėkš­tę krau­da­ma ap­skru­du­sius mal­ti­nius.

– Nu­fot­ki­nau ta­vo barkš­tu­kus. Pa­lei­dau „į pa­sau­lį“, te­gu ma­to vi­si, kaip ska­niai val­gau.

Mo­čiu­tė pri­sė­do ant kė­dės, įdė­miai žiū­rė­da­ma į Ak­vi­lę.

– O ko­dėl? Ko­dėl žmo­nėms tu­ri rū­pė­ti, ką tu val­gai? – su­si­rū­pi­nu­si pa­klau­sė.

– Mo­čiut, da­bar vi­si vis­ką ro­do. Ką ver­da, ką val­go, kaip šven­čia, kaip mie­ga, ar­ba, pa­vyz­džiui, su kuo bu­čiuo­ja­si...Vi­si vis­ką pa­si­ro­do, – kal­ba Ak­vi­lė, per abu žan­dus kimš­da­ma bul­ves su barš­čiais.

Mo­čiu­tė krei­vai šyp­te­li, nu­brau­kia nuo sta­lo kaž­ko­kį tru­pi­nį.

– Tai vi­sas gy­ve­ni­mas – vie­šai? Kaip pa­ro­da?

– Ži­no­ma. Juk įdo­mu! – Ak­vi­lė džiu­giai šyp­te­li.

– Kam įdo­mu? Sve­ti­miems, pa­žįs­ta­miems? O kur pa­slap­tis?

– Ko­kia pa­slap­tis? – ne­sup­ran­ta Ak­vi­lė.

– Ta­vo pa­slap­tis. Ta­vo gy­ve­ni­mo slė­pi­nys. Juk ta­vo gy­ve­ni­mas yra vie­nin­te­lė bran­ge­ny­bė: vie­nin­te­lis toks, ir tik ta­vo. Ar to­kią bran­ge­ny­bę ga­li ro­dy­ti bet kam? Vi­siems nuo kraš­to? Ga­li sa­vo aki­mir­kom taš­ky­tis kaip lie­taus van­de­niu? O kas liks tau, kai vi­siems iš­si­ro­dy­si?

– Tu, mo­čiut, vėl kal­bi sa­vo se­nom lie­tu­vių kal­bos mo­ky­to­jos fra­zėm. Baik. Da­bar gy­ve­ni­mas ki­toks. Tau sun­ku tai su­pras­ti, bet ži­nok, kad da­bar vis­kas yra ki­taip. Mes esam lais­vi ir at­vi­ri.

Ak­vi­lė, bai­gu­si val­gyt, ei­na į sa­vo kam­ba­rį man­sar­do­je. At­vė­rusi lan­gą kai­my­nų kie­me pa­ma­to tą pa­tį vai­ki­nu­ką, ku­ris bu­vo siųs­tas pa­si­tik­ti Ak­vi­lės. „Ta­das“, – pri­si­me­na var­dą Akvi­lė.

Ta­das pjau­na žo­lę, ir žo­liap­jo­vės burz­gi­mas už­go­žia bet ko­kius ki­tus gar­sus. Ak­vi­lė sė­da ant pa­lan­gės, pa­lau­kia, ka­da Ta­das iš­jungs žo­liap­jo­vę. Vos jai nu­ti­lus, Ak­vi­lė šūk­te­li;

– Ei! Tai tu iš tik­rų­jų mū­sų kai­my­nas?

Ta­das pa­ke­lia gal­vą, su­sto­ja.

– Tai­gi sa­kiau...

– Ne­sa­kei! – at­me­ta Ak­vi­lė. – Ar­ba ne­gir­dė­jau.

– Ei­si mau­dy­tis? – rik­te­li Ta­das, ir Ak­vi­lė tą pat aki­mir­ką pa­jun­ta, kaip pa­siil­go to van­den­žo­lėm kve­pian­čio tven­ki­nio, to gluos­nio, ša­kas su­mer­ku­sio į van­de­nį, to pa­kran­tės smė­lio, švagž­dan­čio ko­jų tar­pu­pirš­čiuo­se.

Be­veik mė­ne­sį Ak­vi­lė su Ta­du ėjo į tven­ki­nį ir miš­ką, mo­čiu­tės siųs­ti žo­lia­vo ir uo­ga­vo, dir­bo vi­so­kius dar­bus ir va­ka­rais klau­sė­si paukš­čių. Ta­das vi­sus ga­lė­jo at­pa­žin­ti iš bal­sų.

Tie­sa, Ak­vi­lė re­tai nau­do­jo­si te­le­fo­nu. Ne­ži­nia ko­dėl, ne­be­fo­tog­ra­fa­vo ir ne­be­ro­dė pa­sau­liui sa­vo bu­vi­mo vie­tos ir įvy­kių. Jai iš tie­sų ėmė din­go­tis, kad pra­ne­šus, kur yra ir ką vei­kia, tu­rės ati­duo­ti da­lį sa­vęs, sa­vo jaus­mų ir min­čių. O to da­ry­ti nie­kaip ne­be­si­no­rė­jo.

Kai pa­skam­bi­no tė­tis ir pa­sa­kė, kad at­va­žiuos pa­siim­ti, Ak­vi­lė pra­ne­šė lie­kan­ti iki va­sa­ros pa­bai­gos. Ji tie­siog dar ne­no­rė­jo grįž­ti ten, kur vis­kas at­vi­ra, kur vi­si vis­ką pa­ro­do. Ji dar la­bai no­rė­jo su Ta­du iš­brai­dy­ti ryt­me­ti­nes pie­vas, iš­plau­kio­ti tven­ki­nio du­bu­rius, iš­sė­dė­ti kie­me il­gus va­ka­ro še­šė­lius.

Ir nie­kam to ne­ro­dy­ti, ne­si­da­lin­ti ir vie­šai ne­si­mė­gau­ti. Nes tai – jos pa­slap­tis, ku­ri pra­si­dė­jo šią va­sa­rą.