ČIA – JŪSŲ NAMAI

ČIA – JŪ­SŲ NA­MAI

Ni­jo­lė SAI­MI­NIN­KIE­NĖ

Se­no­ji Ged­vy­die­nė var­to­si nuo šo­no ant šo­no ir vis ne­ga­li už­mig­ti. Juk ta­da aiš­kiai ma­tė­si: Vil­mu­tė, vie­nin­te­lė, lau­kia­si. Nuo mo­ti­nos akių ne­pa­sis­lėp­si. Gal pa­ju­tus, kad ma­ma įta­ria, na­mie ne­si­ro­do jau vi­sus me­tus.

Ne­ga­li sa­kyt, kad din­go. Ne! Su­sis­kam­bi­na, šven­tėms gra­žų at­vi­ru­ką at­siun­tė, net su var­da­die­niu pa­svei­ki­no. Bet neat­va­žiuo­ja. Sa­ko, dar­bo daug. O da­bar ir te­le­fo­nu ne­beat­si­lie­pia. Tai ne­gi dir­ba die­na die­non, be išei­gi­nių? Ne, čia kaž­kas ki­ta. Ir apie jo­kį vy­rą nemini...Būtų gy­vas tė­vas, pa­klaus­tų. Tas ne­mė­go nu­ty­lė­ji­mų. O pa­ti ne­drįs­ta. Jei­gu ne­sa­ko, ma­tyt, tu­ri prie­žas­čių ty­lė­ti.

Pa­si­ver­tus ant ki­to šo­no, min­ti­ja to­liau: „O gal ne­svei­ką vai­ke­lį pa­si­gim­dė, o gal ne­gy­vą? Gal ne­no­ri ma­nęs jau­din­ti, ži­no, kad šir­dis tik vais­tais ir Die­vo va­lia krau­ją be­va­ri­nė­ja? Su­ži­no­siu blo­gą nau­jie­ną, ir brinkt ant len­tos! Ma­žas vai­ke­lis ir mo­ti­nos lai­do­tu­vės – sun­ki naš­ta jau­nai mo­te­riai. Ir taip paa­kiai pa­juo­dę, plau­ke­liai vi­sai nu­čiuš­kę, nei spal­vos, ne bliz­ge­sio. O ko­kias ka­sas tu­rė­jo! Ma­tyt, tik­rai daug dar­bo, ir dar kū­di­kė­lis... Bet juk ne­be bau­džia­va, kad be poil­sio ir pu­sal­ka­nė gy­ven­tų. Jei ką, ir iš na­mų mais­to vež­tis ga­li. Juk vis­ko na­mie yra, vis­kas čia pat au­ga.“

Pra­si­var­čius iki sau­lė­te­kio, nu­ta­rė Ged­vy­die­nė va­žiuo­ti pa­ti. Ad­re­są tu­ri, ne­gi ne­su­si­ras mies­te sa­vo vai­ko. Il­giau spė­lio­ti ir lauk­ti ne­bė­ra svei­ka­tos.

Anks­ty­vą sek­ma­die­nio ry­tą į pa­tį pir­mą au­to­bu­są Ged­vy­die­nė at­pūš­ka­vo kaip bi­tė ra­tuo­ta: krep­šys mais­to, megz­ti­nis, ku­rį nu­mez­gė žie­mai, bet taip ir nea­ti­da­vė, dar vi­so­kių daik­tų... Pil­ni na­mai vis­ko už­gy­ven­ti, o duk­tė gal vargs­ta.

Su to­kiom min­tim se­no­ji atė­jo pa­gal ad­re­są, ku­rį dar prieš ke­le­rius me­tus ant žur­na­lo kam­po duk­ra už­ra­šė. Ir la­bai nu­ste­bo su­ži­no­ju­si, kad čia, iš­si­nuo­mo­tam bend­ra­bu­čio kam­ba­ry­je, jos Vil­mu­tė gy­ve­no ne­pil­nus me­tus, o kur išė­jo – nie­kas ne­ži­no. Ba­liau­na, links­ma mer­gi­na bu­vo, tai vie­ną ad­re­są kai­my­nams pa­li­ko, tai pa­skui ki­tą – kas be­su­gau­dys...

Par­duo­tu­vė­je, kur Ged­vy­die­nė ži­no­jo dir­bant sa­vo duk­te­rį, Vil­mos ne­ra­do. Ne­be­dir­ba jau be­veik me­tus.

Ne­ge­rai, sa­ko, su dar­bu išė­jo. Bet ir­gi nie­kas nie­ko ne­no­rė­jo pa­sa­ko­ti. Pa­sa­kė tik, kad vai­ką pa­gim­dė ir kū­di­kių na­muo­se pa­li­ko.
Ged­vy­die­nės šir­dis vos ne­sus­to­jo ta­me len­ty­nų ir pre­kių la­bi­rin­te. Kaip pa­li­ko? Kaip ne­be­dir­ba? Tai kur yra? Kaip gy­ve­na?
Grobs­ty­da­ma­si už šir­dies, išė­jo į kie­mą, at­si­sė­do ant suo­lo, pa­si­ki­šo po lie­žu­viu va­li­do­lio tab­le­tę. Šir­dis lė­tai ri­mo, gal­va švie­sė­jo. Į vai­kų na­mus ei­ti rei­kia. Kurgi dar…
Kū­di­kių na­muo­se pa­gal mer­gau­ti­nę ma­mos pa­var­dę grei­tai at­ra­do pa­lik­tu­ką. Mer­gy­tė. Pu­sės me­tų, pla­čia­žan­dė mė­ly­na­kė ma­lė sto­rom ko­jy­tėm lo­ve­lės čiu­ži­nį. Ged­vy­die­nės pa­klaus­ta, ar ma­ma lan­ko mer­gy­tę, ar tu­ri ko­kį jos ad­re­są, mo­te­ris, vil­kin­ti bal­tu cha­la­tu (gal gy­dy­to­ja?) teat­sa­kė, kad bu­vo du kar­tus. Abu kar­tus gir­ta, tai­gi prie vai­ko net ne­pri­lei­do. O ad­re­sas yra, tik ar ten ji gy­ve­na – ne­ži­nia.
Ged­vy­die­nė nuė­jo pa­gal ad­re­są. To­li tas na­mas bu­vo, jau be­veik už mies­to, vie­na­me ap­šiu­ru­sia­me me­di­nia­me na­me. Prie pur­vi­nų nu­čiu­pi­nė­tų du­rų ne­bu­vo skam­bu­čio, net spy­nos ne­bu­vo, tik mur­zi­nas vir­va­ga­lis, per­ver­tas per dvi me­ta­li­nes kil­pas, ka­dai­se įtai­sy­tas ūkiš­kai spy­nai.
Ged­vy­die­nė bels­da­ma ati­da­rė du­ris. Į no­sį mu­šė šla­pi­mo, pe­lė­sio ir dar kaž­koks kva­pas, ku­rio Ged­vy­die­nė, nors kai­me gy­ve­na ir gy­vu­lius lai­ko, ne­pa­ži­no.
Kam­pe, prie sie­nos su mur­zi­nais ap­si­lau­piu­siais ta­pe­tais, sku­du­rų krū­voj mie­go­jo žmo­gus. Tam­sia­me dvo­kian­čia­me kam­ba­ry­je bu­vo sun­ku su­si­vok­ti, vy­ras čia, ar mo­te­ris: kaž­ko­kia nu­tam­py­ta pa­lai­di­nė, kaž­ko­kie iš­duob­ti tre­nin­gai ir ba­sa ko­ja juo­du pa­du. Iš tos ko­jos Ged­vy­die­nė ir pa­ži­no sa­vo vai­ką. Ant­ras pirš­tas ge­ro­kai il­ges­nis už nykš­tį.
„Kelk, Vil­mu­te, Jėzusmarija…Kaip tu čia taip?“ – pur­tė už pe­ties mo­ti­na duk­rą.
Vil­ma per mie­gus kaž­ką veb­le­no, gy­nė­si, kol pa­ga­liau at­si­su­ko ir pra­si­mer­kė. Žiū­rė­jo ne­sup­ras­da­ma, nei kas čia prieš ją, nei ko no­ri.
Mo­ti­na, pa­mir­šus vi­sas sa­vo li­gas, pul­di­nė­jo po pri­šnerkš­tą kam­ba­rį, kliū­da­ma už vi­sur iš­mė­ty­tų sku­du­rų ir bu­te­lių, ieš­ko­jo ko­kio puo­do ar du­be­nio, van­dens, o su­ra­du­si ar­ti­pil­nį aliu­mi­nį ar­ba­ti­nį, pri­puo­lu­si ėmė praus­ti sa­vo duk­rą, brauk­ti šla­piu del­nu per su­vel­tus plau­kus vis kar­to­da­ma: „Kaip tu taip, vai­ke­li, kaipgi tu šitaip..? Kas tau, ma­žy­te, at­si­ti­ko, kas bu­vo?“
Vil­ma pra­dė­jo su­si­vok­ti, dai­rė­si bal­tom, pra­džioj stū­mė mo­ti­nos ran­ką, pa­skui pra­dė­jo verk­ti gir­tom aša­rom.
„Ei­nam, vai­ke­li, iš čia. Ren­kis kuo nors, ir ei­nam. Ne­bū­kim čia, Die­vu­liau ma­no, ne­ga­li­ma čia bū­ti“, – kar­to­jo mo­ti­na, ant tre­nin­gų duk­rai vilk­da­ma at­si­vež­tą megz­ti­nį.
Su to­kia – nei šio­kia, nei to­kia, dvo­kian­čia ir ne­su­si­vo­kian­čia, Ged­vy­die­nė grį­žo na­mo. Pri­kū­re­no pir­tį, pa­rin­ko šva­rių dra­bu­žių. Vil­ma sė­dė­jo su­si­gū­žu­si, kol ga­liau­siai pa­kė­lė akis: „Alaus nu­pirk. Numirsiu…“
Ged­vy­die­nė dėb­te­lė­jo į duk­rą su­si­rū­pi­nu­si, bet dė­jo­si ne­gir­din­ti. Vil­ma su­šu­ko gar­siau. Vėl be at­sa­ko. „Alaus, sa­kau!“ – rik­te­lė­jo iš vi­sų jė­gų.
„Nė­ra alaus. Ir ne­bus. Aš ne­ge­riu, ir tu ne­ger­si. Kad no­ri, agur­kų ra­sa­lo at­ne­šiu. Ir į pir­tį“, – pa­sa­kė ra­miai, bet griež­tai.
At­si­gė­ru­si ra­sa­lo, bam­bė­da­ma, Vil­ma ėjo į pir­tį. Mo­ti­na nie­ko ne­klau­sė, ne­ba­rė ir ne­prie­kaiš­ta­vo. Try­nė plau­ši­ne lie­są duk­ters nu­ga­rą, mui­la­vo kal­tū­nuo­tą gal­vą, ga­ri­no ir van­ta plie­kė mė­ly­nėm nu­sė­tus šo­nus ir šlau­nis. Atp­rau­su­si pa­ban­dė juo­kau­ti, api­pil­da­ma šal­tu van­de­niu. Bet Vil­ma ne­si­juo­kė, tik su­si­gū­žė kaip mu­ša­mas šu­ny­tis ir kant­riai grem­žė nuo pa­dų pur­vą, ra­ki­nė­jo už­juo­du­sius na­gus.
Išė­ju­si iš pir­ties, at­si­sė­do ant suo­lo, gė­rė ra­sa­lą ir žiū­rė­jo į to­lu­mą. „Ge­rai, kad parsivežei… Galas man ten, su­pran­ti? Galas…“
Ged­vy­die­nė ir da­bar nie­ko ne­klau­sė, tik pa­glos­tė šla­pius plau­kus ir ant lie­sų pe­čių už­me­tė sto­rą rankš­luos­tį. „Kol gy­va esi, dar ne ga­las“, – te­pa­sa­kė.
Tik ket­vir­toj die­noj Vil­ma pa­klau­sė, kaip mo­ti­na ją su­ra­do. „Tai ir apie vai­ką ži­nai“, – krei­vai šyp­te­lė­jo, iš­gir­du­si at­sa­ky­mą.
„O ži­nai, ko­dėl aš to­kia ir taip pa­da­riau?“ – ėmė širs­ti.
„Ne­ži­nau,– at­sa­kė mo­ti­na.
„Ir gal ne­no­riu, o gal net ne­tu­riu ži­no­ti, kas ten bu­vo. Gal man ge­riau bus, jei ne­ži­no­siu. Ne­gal­vo­siu blo­gai. Man la­biau rū­pi, kaip da­bar bus“,– pa­sa­kė ir nuė­jo į prie­me­nę. Išei­da­ma dar šūk­te­lė­jo Vil­mai: „Aš ei­nu prie kar­vės, o tu viš­tom pa­duok.“
Vil­ma no­rė­jo bėg­ti iš tų na­mų, kur vis­kas iki kok­tu­mo tei­sin­ga. Kur toks ge­ru­mas, kad net iš­bart nie­kas ne­tu­ri jė­gų. Vil­ma no­rė­jo, kad ją bar­tų, o ji ta­da šauk­tų prie­šais, įro­di­nė­da­ma, kad vi­si kal­ti, jog taip at­si­ti­ko: mo­ti­na su tė­vu, nuo ry­to iki va­ka­ro po tuos sa­vo lau­kus ir tvar­tus, nu­ga­rą ati­tie­sian­tys tik sek­ma­die­nį, ei­da­mi į baž­ny­čią ir per di­džią­sias šven­tes; bend­rak­la­siai, ku­rie bai­gė moks­lus ir tu­ri da­bar ge­rus dar­bus, o ji tik va­ly­to­ja nu­smur­gu­sioj krau­tu­vėj prie alaus ba­ro; bend­ra­dar­biai, įskun­dę, kam iš sky­riaus deg­ti­nę va­gia. O ki­ti ne­va­gia? Kiek­vie­ną mė­ne­sį trū­ku­mų bu­vo, o vi­sa kal­tė – jai vie­nai.
Drau­gai – iš­da­vi­kai, vy­rai – kui­liai ir dak­ta­rai – niek­šai. Juk Vil­ma taip pra­šė: „Pa­da­ry­kit abortą…“ Ne! Per vė­lu, ma­tai, nebegalima… O su vai­ku kur rei­kė­jo eit? At­gal į kai­mą vi­siems ant lie­žu­vio, kad mies­te neį­si­kū­rė, o tik vai­ką su­si­griebt te­su­ge­bė­jo ir be jo­kio vy­ro, rū­rą su­rau­kus, į kai­mą grį­žo? Ši­to no­rė­jot?
Bet vi­so to Vil­ma ne­ga­lė­jo iš­rėk­ti, nes mo­ti­na ne­be­sik­lau­sė, ėjo sau per pie­vą su ki­bi­ru pas kar­vę. Tar­si jai net ne­rū­pė­tų, kas bu­vo ir ko­dėl ji taip pa­da­rė. Mo­ti­nai tik rū­pė­jo, ką ji da­bar da­rys. Sup­rask – šian­dien ir atei­ty.
Vil­ma ne­ži­no sa­vo atei­ties. Jai, iš­si­blai­viu­siai, pa­niš­kai bau­gu. Bau­gu žmo­nių, įstai­gų, pa­žįs­ta­mų ir ne­pa­žįs­ta­mų. Bau­gu te­le­fo­no skam­bu­čių, bel­di­mo į du­ris, bau­gu sa­vo sko­lų ir ne­te­sė­tų pa­ža­dų, bau­gu at­si­gręž­ti at­gal į tuos ke­le­rius me­tus, ku­rie nu­lė­kė kaip au­to­mo­bi­lis be stab­džių – į pa­kal­nę – ir tėš­kė­si į gy­ve­ni­mo pur­vy­ną. Kaip ma­ma ta­me pur­vy­ne ją su­ra­do, kaip iš­trau­kė, kaip ne­bi­jo­jo ir ne­si­gė­di­jo, Vil­mai dar vis pa­slap­tis.
Vil­ma bars­tė viš­toms le­sa­lą ir ste­bė­jo, kaip rai­ba pe­rekš­lė tai­sė­si va­ka­rui, ap­link sa­ve po spar­nu kiš­da­ma viš­čiu­kus. „Viš­ta pro­to ne­tu­ri, o tik pa­žiū­rėk, kaip sa­vo viš­tu­kus da­bo­ja“,– pa­gal­vo­jo ta­da, ir ve­rian­tis skaus­mas nu­smel­kė gi­liai gi­liai pa­šir­džiuo­se.
Praė­jo daug die­nų, kol Vil­ma iš­drį­so pra­šnek­ti apie mer­gy­tę. „Ži­no­ma, ma­čiau. Gra­ži to­kia, žan­du­kai kaip aly­vi­niai obuo­liai“, – nu­si­šyp­so­jo mo­ti­na.
„O aš ne­ma­čiau dar… Tik gi­mu­sią mačiau… Pas­kui ne­no­rė­jau matyti…“, – Vil­ma, nu­lei­dus gal­vą, pe­šio­ja megz­ti­nio kraš­tą. Pas­kui pa­ke­lia akis į mo­ti­ną.
„Sa­kau, gal va­žiuo­jam abi į tą vaik­na­mį. Aš… Aš pa­siimt mer­gy­tę no­riu. Tik bi­jau vie­na. O tu… Ar priim­si su vai­ku?“ – su ne­ri­mu pa­klau­sė. Mo­ti­na at­si­sto­jo nuo kė­dės, kaž­kaip grau­džiai, lyg pro­verks­miais iš gi­liau­sios gel­mės at­si­du­so: „Nu pagaliau… Kaipgi ne­priim­siu? Juk čia – jū­sų na­mai.“