Kelionių vadovė labiausiai vengia „korozijos“

Ke­lio­nių va­do­vė la­biau­siai ven­gia „ko­ro­zi­jos“

Dau­giau nei dvi­de­šimt me­tų ke­lio­nių va­do­ve ir gi­de dir­ban­čiai Dai­vai Kir­ve­lie­nei dvie­jų vie­no­dų ke­lio­nių ne­bū­na. Sun­kiau­sias klau­si­mas ke­lio­nės pra­džio­je – ka­da grį­ši­me į na­mus?

Ke­lio­nė­se jai at­si­ve­ria ant­ras kvė­pa­vi­mas, pra­nyks­ta nuo­var­gis. „Ne­su ka­bi­ne­ti­nis žmo­gus“, – sa­ko. Ke­lio­nė­se ten­ka la­vi­ruo­ti tarp įno­rin­gų prie­kaiš­tų, net ra­min­ti į au­to­bu­so ava­ri­ją pa­te­ku­sius žmo­nes.

Si­mo­na SI­MO­NA­VI­ČĖ

simona@skrastas.lt

Dar­bas – vai­kys­tės sva­jo­nė

Sva­jo­nė bū­ti ke­lio­nių va­do­ve už­si­mez­gė dar vai­kys­tė­je, kai bai­gu­si šeš­tą kla­sę Dai­va su tė­ve­liu iš­va­žia­vo į ke­lio­nę tuo­me­ti­nia­me Le­ning­ra­de (da­bar Sankt Pe­ter­bur­gas).

„Ta­da man taip vis­kas pa­ti­ko! Ke­lio­nė, įspū­džiai, tem­pas, nes vi­sur rei­kė­jo bėg­te... Va­ka­re tik nu­kren­tam mie­go­ti, bet to­kie lai­min­gi. Ta­da dar ne­bu­vo ypa­tin­gų vieš­bu­čių, ant spor­to sa­lė­je su­dė­tų čiu­ži­nių nak­vo­jo­me vi­si vie­no­je krū­vo­je. Gal­vo­jau – vau, kaip sma­gu!“ – pri­si­mi­nė.

Po ke­le­to me­tų ji rim­tai ėmė svars­ty­ti, ko­kias atei­ties stu­di­jas pa­si­rink­ti, kad ga­lė­tų dirb­ti eks­kur­si­jų va­do­ve. Pa­si­rin­ko is­to­ri­ją.

At­vy­ku­si gy­ven­ti į Šiau­lius mo­te­ris Šiau­lių eks­kur­si­jų biu­re bai­gė ke­lio­nių va­do­vų kur­sus, nuo 1987 ta­po ke­lio­nių va­do­ve-gi­de ir eta­ti­ne dar­buo­to­ja. Pir­mo­sios ke­lio­nės bu­vo po Lie­tu­vą – pa­ma­ty­ti ša­lį at­va­žiuo­da­vo tu­ris­tai iš vi­sos tuo­me­ti­nės So­vie­tų Są­jun­gos.

Su­ma­žė­jus eks­kur­si­jų biu­rui, ke­lio­nių va­do­vės-gi­dės dar­bą su­stab­dė de­šim­čiai me­tų. Į tu­riz­mo sri­tį su­grį­žo, nes be ke­lio­nių neį­si­vaiz­da­vo sa­vo gy­ve­ni­mo.

„Jei pra­de­di ke­liau­ti, pa­ban­dai to­li­mes­nes ke­lio­nes ir su­pran­ti, kad tau tin­ka, be to ne­be­ga­li gy­ven­ti. Bū­na gi­dų, ku­rie tik ati­dir­ba die­ną ir mie­ga, o man pa­tin­ka iš­va­žiuo­ti, ly­dė­ti žmo­nes į ki­tas ša­lis. Ta­da, ro­dos, man at­si­ve­ria ant­ras kvė­pa­vi­mas, nuo­var­gio nė­ra, at­si­ran­da ry­šys su gru­pe“, – pa­sa­ko­ja Dai­va.

Bū­na, kad per tą lai­ką taip su­si­bi­čiu­liau­ji su gru­pe, jog sun­ku at­si­svei­kin­ti. Su vie­na anykš­tė­nų gru­pe, prieš dve­jus me­tus ke­lia­vu­sia į Kroa­ti­ją, ji pa­lai­ko ry­šį iki šiol.

Ke­lio­nių va­do­vė tu­ris­tus ly­di Lie­tu­vo­je, Len­ki­jo­je, Lat­vi­jo­je, Slo­va­ki­jo­je, Slo­vė­ni­jo­je, Če­ki­jo­je, Veng­ri­jo­je, Kroa­ti­jo­je. Jai la­bai pa­tin­ka marš­ru­tai po Len­ki­ją, mo­ka šiek tiek kal­bė­ti len­kiš­kai. Di­džiau­sia mei­lė – Kroa­ti­ja – nuo­sta­bios gam­tos, tur­tin­go kul­tū­ros pa­vel­do ir la­bai sve­tin­gų žmo­nių ša­lis.

Dai­va įsi­ti­ki­nu­si – jei ne­pa­žįs­ti Lie­tu­vos, gė­da va­žiuo­ti į už­sie­nio ša­lis, jas rep­re­zen­tuo­ti.

Ne­su­ta­ri­mai su vai­ruo­to­jais – ko­ro­zi­ja

Šiau­lių tu­riz­mo in­for­ma­ci­jos cent­ro Ko­mu­ni­ka­ci­jos pro­jek­tų va­dy­bi­nin­ke dir­ban­čios D. Kir­ve­lie­nės dar­bas tie­sio­giai su­si­jęs su tu­riz­mu, ta­čiau dau­ge­lis gi­dų-ke­lio­nės va­do­vų dir­ba vi­siš­kai ki­to­se sri­ty­se. Lie­tu­vo­je kol kas vien iš ke­lio­nių va­do­vo ar gi­do dar­bo iš­gy­ven­ti ga­na su­dė­tin­ga, nes ši veik­la la­bai se­zo­niš­ka.

Ke­lio­nių va­do­vas rū­pi­na­si, kad tu­ris­tai ge­rai jaus­tų­si, spren­džia vi­sas ke­ly­je iš­ki­lu­sias pro­ble­mas, at­sa­kin­gas už die­nos pro­gra­mą ir jos įgy­ven­di­ni­mą pa­gal pla­ną, su­tei­kia bend­rą in­for­ma­ci­ją apie ša­lį, pa­pro­čius, žmo­nes.

„Ke­lio­nė­je va­do­vas yra pa­grin­di­nis as­muo. Jei vis­kas ge­rai, nu­si­pel­nai ma­lo­nės, ar­ba esi kal­tas, kad kaž­kas nu­ti­ko“, – šyp­te­li.

Jos pa­ste­bė­ji­mu, ke­lio­nių va­do­vui pir­miau­sia rei­kia smal­su­mo, no­rė­ti nuo­lat mo­ky­tis. Vi­są lai­ką ten­ka at­nau­jin­ti ži­nias, in­ves­tuo­ti į sa­ve – nė­ra taip, kad pa­si­da­rai marš­ru­tą ir 20 me­tų tuo pa­čiu ke­liau­ji.

Ša­lia to rei­kia tu­rė­ti puokš­tę įvai­rių bruo­žų. Dės­ty­da­ma ko­le­gi­jo­je D. Kir­ve­lie­nė sa­vo stu­den­tams sa­ky­da­vo: „Tu­ri­te bū­ti en­tu­zias­tai, įsi­my­lė­ję lan­ko­mą ša­lį ar mies­tą. Iš jū­sų tu­ri spin­du­liuo­ti po­zi­ty­vas, kad ju­mis pa­ti­kė­tų“. Blo­giau­sia – abe­jin­gu­mas ar iro­niš­ki juo­ke­liai apie vie­to­vę.

Jos pa­ste­bė­ji­mu, sun­kiau­sia mi­si­ja ke­lio­nė­se au­to­bu­su at­ras­ti bend­rą kal­bą su vai­ruo­to­jais. Jei ne­su­tam­pa bio­lau­kai tarp eki­pa­žo ir ke­lio­nių va­do­vo, įtam­pą jau­čia ke­lei­viai, ke­lio­nė bū­na var­gi­nan­ti, su er­zi­nan­čio­mis ne­sklan­džio­mis smulk­me­no­mis. „Tai ke­lio­nės ko­ro­zi­ja, rū­dys, ga­di­na ke­lio­nės džiaugs­mą“, – paaiš­ki­na.

Džiu­gi­na, kai ke­lei­viai at­siun­čia ke­lio­nės nuo­trau­kų, ki­tą kar­tą už­si­sa­ky­da­mi ke­lio­nę pra­šo vyk­ti bū­tent su ja.

Pa­pik­ti­no ei­lės nu­me­ris

Ke­lio­nių va­do­vė pa­brė­žia, jog stre­si­nė­se si­tua­ci­jo­se pir­miau­sia tu­ri mo­kė­ti su­si­tvar­ky­ti su sa­vi­mi, ta­da ga­li nu­ra­min­ti ki­tus. Per dar­bo pra­kti­ką jai yra te­kę net pa­kliū­ti į au­to­bu­so ava­ri­ją, kai į jo ga­lą tren­kė­si au­to­mo­bi­lis. Lai­mei, ke­lei­viai rim­tai ne­nu­ken­tė­jo.

Iš ne­to­lie­se esan­čio kai­me­lio atė­ję žmo­nės ke­lei­vius pa­kvie­tė pa­lauk­ti spor­to mo­kyk­los sa­lė­je, kol gru­pė lau­kė nau­jo at­vyks­tan­čio au­to­bu­so, drau­di­mo kom­pa­ni­ja at­ve­žė žmo­nėms va­ka­rie­nę, at­siun­tė me­di­ci­nos eki­pa­žą.

Ke­lio­nių va­do­vė pa­me­na vie­ną įno­rin­giau­sių ke­lei­vių. Prieš ke­lio­li­ka me­tų gru­pė su­si­ruo­šė į ne­to­li­mą tri­jų die­nų ke­lio­nę į Kro­ku­vą. Su­li­pus ke­lei­viams Dai­va dar kar­tą per­skai­tė vi­sų pa­var­des iš są­ra­šo. Pers­kai­čius pa­var­dę ga­le są­ra­šo, iš­girs­ta rep­li­ką: „Net at­si­liep­ti ne­no­riu“. Pa­si­žiū­ri – sė­di gar­bin­go am­žiaus mo­te­ris, vi­sa rūs­ti, su­py­ku­si, ran­kas su­kry­žia­vu­si.

Ke­lio­nių va­do­vė ban­dė iš­klaus­ti, gal­būt pa­var­dę ne­tei­sin­gai per­skai­tė ar ne­tai­syk­lin­gai iš­spaus­din­ta bu­vo. Ke­lei­vė ėmė pik­tin­tis, kad pa­var­dė tei­sin­ga, bet ku­rio­je vie­to­je per­skai­ty­ta! „Kai mo­kė­jau už ke­lio­nę bu­vau ket­vir­ta, o da­bar... Kai jau 70 me­tų žmo­gus su­lau­kia, tai jį į są­ra­šo ga­lą rei­kia ra­šy­ti?! To­kia ne­pa­gar­ba! Aš į spau­dą kreip­siuo­si, aš tu­riu pa­žin­čių!“

Va­ka­re po­nia au­to­bu­se ne­ga­lė­jo už­mig­ti, vis pik­tai dėb­čio­jo į ke­lio­nių va­do­vę. Priė­ju­si Dai­va ban­dė mo­te­rį pa­kal­bin­ti, iki pa­ry­čių pa­sa­ko­jo, ką pra­va­žiuo­ja pa­ke­liui. Nus­nū­dus po­rą va­lan­dų jau rei­kė­jo ves­ti eks­kur­si­ją. Vi­są die­ną ke­lio­nės va­do­vė ją su drau­ge ypač glo­bo­jo.

At­va­žia­vus į vieš­bu­tį iš­ki­lo dar vie­na pro­ble­ma – ke­lei­vė ėmė is­te­riš­kai pik­tin­tis, kad vi­si gy­ve­na ant­ra­me aukš­te, o jai – į ket­vir­tą tįs­tis. „Gal­vo­ju, kas da­bar bus, jai vis ne­ge­rai ir ne­ge­rai...“ – pri­si­mi­nė D. Kir­ve­lie­nė.

Pa­si­bai­gus ke­lio­nei, prieš iš­li­pant įno­rin­go­ji ke­lei­vė ke­lio­nių va­do­vę čiu­po į glė­bį ir pa­sa­kė: „No­riu la­bai pa­bu­čiuo­ti Dai­vu­tę, mū­sų gi­dę. Aš pir­mą kar­tą iš Lie­tu­vos iš­va­žia­vau, bet po šios nuo­sta­bios ke­lio­nės tik­rai ži­nau – ke­liau­ti ver­ta“.

Ke­lei­viai la­biau at­si­pa­lai­da­vę

D. Kir­ve­lie­nės pa­ste­bė­ji­mu, per dvi­de­šimt­me­tį ke­lei­viai kei­čia­si – jie la­biau at­si­pa­lai­da­vę, ne­be to­kie pik­ti, ne­be­tu­ri gyny­bi­nės po­zi­ci­jos.

Vis­gi ne­ra­šy­ta tai­syk­lė – gru­pė­je vi­suo­met yra žmo­nių, ku­riems vis­kas bus blo­gai. Anks­čiau jų bū­da­vo 5-7, da­bar su­ma­žė­jo iki 2-3. Jei to­kių ke­lei­vių bū­na, ke­lio­nių va­do­vė sten­gia­si jiems pa­ro­dy­ti di­des­nį dė­me­sį, iš­klaus­ti, kas jiems įdo­mu.

„Pap­ras­tai ke­liau­jan­tys žmo­nės bū­na ge­ri. Jei nu­ta­rė va­žiuo­ti or­ga­ni­zuo­tai, ži­no ką ren­ka­si, bū­na su ke­lio­nių or­ga­ni­za­to­riu­mi iš­siaiš­ki­nę są­ly­gas, ke­lio­nės truk­mę, nak­vy­nės niuan­sus. Vi­sa­da skau­džiau­sias klau­si­mas, kai ke­lio­nės pra­džio­je klau­sia: „O ka­da mes grį­ši­me na­mo?“ Tai bai­siau­sia. Į jį at­sa­kau vai­ruo­to­jų žo­džiais: „Ka­da grį­šim, ta­da grį­šim“.

„Juo­kas juo­kais, bet yra te­kę ir vi­sa die­na per anks­ti par­vež­ti tu­ris­tus... Žmo­nės nu­si­pir­ko 4 die­nų ke­lio­nę, bet gru­pei ne­su­si­rin­kus, or­ga­ni­za­to­riai jiems pa­siū­lė vyk­ti su ki­tos fir­mos gru­pe, pa­gal tri­jų die­nų pro­gra­mą ir „pa­mir­šo“ pa­keis­ti su­tar­tį... Tik įli­pę į au­to­bu­są ke­lei­viai su­ži­no­jo, kad ke­lio­nė bus trum­pes­nė, nei ža­dė­ta“, – pa­sa­ko­jo Dai­va.

Tu­ris­tai vis daž­niau at­ran­da Šiau­lius, o čia gy­ve­nan­tie­ji pa­ma­to mies­tą nau­jo­mis aki­mis: ža­vi­si in­te­rak­ty­viais mu­zie­jais, žy­din­čiu Šiau­lių uni­ver­si­te­to bo­ta­ni­kos so­du.

Jei tik tu­ri ga­li­my­bę, sa­vo lais­va­lai­kiu mo­te­ris pir­miau­sia sė­da ant dvi­ra­čio ir va­ži­nė­ja­si po apy­lin­kes. Da­bar be dvi­ra­čio neį­si­vaiz­duo­ja sa­vo poil­sio. Atos­to­gau­da­ma il­ges­nį lai­ką ji ima kup­ri­nę ir ke­liau­ja į neor­ga­ni­zuo­tą ke­lio­nę. Kai ne­žiū­rė­da­ma į laik­ro­dį pa­ti iš­vaikš­čio­ja, iš­lan­džio­ja, pa­čiu­pi­nė­ja, ga­li sa­ky­ti, kad vie­tą pa­ži­no.

Gied­riaus BA­RA­NAUS­KO nuo­tr.

KE­LIO­NĖS: Dau­giau nei dvi­de­šimt me­tų ke­lio­nių va­do­ve ir gi­de dir­ban­ti Dai­va Kir­ve­lie­nė sa­ko, jog ke­lio­nė­se jai at­si­ve­ria ant­ras kvė­pa­vi­mas.

PA­ŽI­NI­MAS: Ke­lio­nių va­do­vės Dai­vos Kir­ve­lie­nės ma­ny­mu, ne­pa­žįs­tant gim­to­sios Lie­tu­vos gė­da va­žiuo­ti į už­sie­nio ša­lis ir jas rep­re­zen­tuo­ti.

As­me­ni­nės nuo­tr.

TRO­GI­RAS: Dai­vos Kir­ve­lie­nės vieš­na­gė Ad­ri­jos jū­ros pa­kran­tė­je esan­čia­me Tro­gi­ro mies­te. Tro­gi­ro is­to­ri­nis se­na­mies­tis įtrauk­tas į UNES­CO pa­vel­do są­ra­šą.

AT­RAK­CI­JA: Ke­lio­nė plaus­tais Du­na­je­co upe, ku­ri yra na­tū­ra­li ri­ba tarp Len­ki­jos ir Slo­va­ki­jos – ke­lio­nių va­do­vei Dai­vai Kir­ve­lie­nei vie­na ma­lo­niau­sių tu­ris­ti­nių pa­tir­čių.