Meilė pakeitė lietuvės ir suomio gyvenimus

Mei­lė pa­kei­tė lie­tu­vės ir suo­mio gy­ve­ni­mus

Ža­ga­rie­tė Jo­niš­kio „Auš­ros“ gim­na­zi­jos mo­ky­to­ja Ele­na Mi­ka­la­jū­nie­nė lie­pos 2-ąją su­si­tuo­kė su švie­ti­mo dar­buo­to­ju Jar­mo Ma­tin­ta­lo. Su juo praė­ju­siais me­tais su­si­pa­ži­no Ža­ga­rė­je vy­ku­sia­me Eu­ro­pos ma­žų­jų mies­te­lių char­ti­jos su­va­žia­vi­me. Mo­te­ris sa­vo gy­ve­ni­mą kei­čia ra­di­ka­liai: pa­lie­ka bu­vu­sią už­tik­rin­tą dar­bo vie­tą ir iš­vyks­ta gy­ven­ti į Suo­mi­ją. Ji sa­ko, kad atei­na me­tas, kai ne­be­ga­li bi­jo­ti per­mai­nų.

Lo­re­ta RIPS­KY­TĖ

loretar@skrastas.lt

„La­ba die­na“, „la­bas va­ka­ras“, „ačiū“, „pra­šom“, – su ne­nyks­tan­čia nuo vei­do šyp­se­na pir­mą­sias iš­mok­tas lie­tu­vių kal­bos pa­mo­kas pa­de­monst­ruo­ja Jar­mo Ma­tin­ta­lo iš Suo­mi­jos, kai su­sė­da­me ža­lu­mo­je sken­din­čio­je ra­mio­je Ža­ga­rės so­dy­bo­je, ku­rio­je bal­siai apie sa­vo val­das pa­reiš­kia šei­mi­nin­kės užau­gin­tas gai­dys, ant suo­lo pri­gu­la bal­ta ka­tė ir toks pat bal­ta­kai­lis jos pa­li­kuo­nis.

Prieš sa­vai­tę 58-erių Ele­na Mi­ka­la­jū­nie­nė su 55-erių Jar­mo Ma­tin­ta­lo iš Suo­mi­jos žie­dus su­mai­nė tuok­tu­vių ce­re­mo­ni­jo­je Ža­ga­rės dva­ro rū­muo­se.

Po­ra dar iki ga­lo neap­sisp­ren­dė, bet gal­būt vė­liau san­tuo­ką baž­ny­čio­je įtvir­tins Suo­mi­jo­je.

„Prieš dau­ge­lį me­tų bu­vau pa­reiš­ku­si, kad nie­ka­da ne­meg­siu pa­žin­ties ir ne­te­kė­siu už žmo­gaus, ne­kal­ban­čio lie­tu­viš­kai ar­ba ru­siš­kai. Ir še tai tau, pa­si­tvir­ti­no liau­dies pa­tar­lė: ne­spjauk į šu­li­nį, kad ne­tek­tų pa­čiam iš jo ger­ti!“ – juo­kia­si E. Mi­ka­la­jū­nie­nė.

Su bū­si­mu vy­ru pe­da­go­gė su­si­pa­ži­no praė­ju­sių me­tų rugp­jū­tį, kai Ža­ga­rė­je – tuo me­tu bu­vu­sio­je Lie­tu­vos kul­tū­ros sos­ti­nė­je – įvy­ko Eu­ro­pos ma­žų­jų mies­te­lių char­ti­jos su­si­ti­ki­mas, į ku­rį at­vy­ko apie 250 sve­čių iš 27 Eu­ro­pos ša­lių.

Suo­mi­jos de­le­ga­ci­jo­je da­ly­va­vęs Jar­mo Ma­tin­ta­lo Jo­niš­kio ra­jo­ną jau šiek tiek pa­ži­no­jo. Su Jo­niš­kiu sie­jo bend­ras že­mės ūkio mo­kyk­los ir jo va­do­vau­ja­mo pro­fe­si­nio ren­gi­mo cent­ro Suo­mi­jo­je pro­jek­tas, pa­gal ku­rį vy­ko mo­ki­nių kei­ti­mo­si pro­gra­ma. Taip pat jis kar­tą jau lan­kė­si Ža­ga­rė­je, kai vy­ko ma­ža­sis Eu­ro­pos ma­žų­jų mies­te­lių char­ti­jos su­si­ti­ki­mas.

Šį­syk ku­li­na­ri­nia­me ša­lių va­ka­rė­ly­je jis Ele­ną pa­kvie­tė šo­kio. Ko­mu­ni­ka­bi­li švie­siap­lau­kė lie­tu­vė sve­čiui kri­to į akį, tad ne­pa­sid­ro­vė­jo jos bi­čiu­lės, su ku­ria jau bu­vo pa­žįs­ta­mas, pa­si­tei­rau­ti: gal to­ji ža­vin­ga mo­te­ris vie­ni­ša ir ji ga­lė­tų su­pa­žin­din­ti?.. Į at­sa­ky­mą, kad pa­tin­kan­ti ža­ga­rie­tė ne­kal­ba ang­lų kal­ba, vy­ras rea­ga­vo, kad tai ne pro­ble­ma. Ir pir­mas žings­nis bu­vo ženg­tas.

J. Ma­tin­ta­lo „Šiau­lių kraš­tui“ pa­sa­ko­jo, kad pa­sku­ti­niai me­tai jam bu­vo emo­ciš­kai sun­kūs: pa­ty­rė sky­ry­bas, mi­rė ma­ma. No­rė­jo­si žmo­gaus, ku­ris su­do­min­tų ir su­pras­tų, su ku­riuo bū­nant ne­slėg­tų vie­nat­vės jaus­mas.

Po­nia Ele­na sa­ko, kad juos su­ve­dė pa­na­šus po­žiū­ris į gy­ve­ni­mą, abu at­ra­do jun­gian­čius po­mė­gius: ke­lio­nes, teat­rą, mu­zi­ką, mu­zie­jus.

Praė­jus vos ke­lioms sa­vai­tėms nuo praė­ju­sių me­tų rugp­jū­tį vy­ku­sio Eu­ro­pos ma­žų­jų mies­te­lių char­ti­jos su­si­ti­ki­mo, Jar­mo Ma­tin­ta­lo jau sku­bė­jo į Ža­ga­rės kul­tū­ros cent­ro ati­da­ry­mo po re­no­va­ci­jos ren­gi­nį „Sug­rįž­tu­vės“, ku­rį vai­ni­ka­vu­sia­me spek­tak­ly­je vai­di­no ir Ele­na.

Su­si­ti­ki­mai se­kė vie­nas ki­tą be­veik kas mė­ne­sį. Po­ra ke­lia­vo po Lie­tu­vą: pail­sė­jo Birš­to­ne, ku­rio sa­na­to­ri­ja, gam­ta sve­čiui iš Suo­mi­jos pa­li­ko ge­rą įspū­dį, vi­dur­žie­mį vaikš­čio­jo vė­jų blaš­ko­mu Pa­lan­gos til­tu, už­su­ko į Šven­tą­ją. Bu­vo ir Suo­mi­jo­je, Kan­nus mies­te­ly­je, kuriame Jar­mo gy­ve­na.

Lėk­tu­vu pa­siek­ti Suo­mi­jos sos­ti­nę Hel­sin­kį, o iš ten lėk­tu­vu Ry­go­je trun­ka vos 5–6 va­lan­das. Dar ge­ra va­lan­da ke­lio – ir at­si­ve­ria gam­tos ap­sup­ta Ža­ga­rė, ku­ri suo­miui la­bai pa­tin­ka.

„Jis užau­go gam­to­je. Ūkiai vien­kie­miais iš­si­dės­tę miš­kuo­se, kur, man sa­kė, yra vil­kų ir meš­kų. Tie­sa, jų ne­ma­čiau, tik „meš­kos na­me­lį“, ku­rį taip pa­ti pa­va­di­nau. Tur­būt tai bu­vo me­džio­to­jų būs­ti­nė. Nie­kas jų, kaip ka­dai­se Lie­tu­vos gy­ven­to­jų, ne­su­va­rė į ko­lū­kius, to­dėl iš­li­ko įsi­tvir­ti­nę nuo se­no, ūkiai per­duo­da­mi iš kar­tos į kar­tą. Jar­mo bro­lis taip pat fer­me­ris, tu­ri 25 kar­ves“, – pa­sa­ko­ja mo­te­ris.

Praė­ju­sių me­tų Ka­lė­das jie su­ti­ko Kir­nai­čiuo­se, pa­kvies­ti vie­tos bend­ruo­me­nės pir­mi­nin­ko Kęs­tu­čio La­du­ko, nu­ma­čiu­sio, kad kai­mo žmo­nių su­si­bu­vi­me, į ku­rį sueis ir iš už­sie­nio grį­žę kraš­tie­čiai, ki­tos tau­ty­bės at­sto­vui Jar­mo ga­li bū­ti įdo­mu pa­si­kal­bė­ti.

Bū­tent kal­ba ta­po be­ne di­džiau­siu po­ros iš­ban­dy­mu. Ver­tė­jais te­ko bū­ti Ele­nos vai­kams, ge­rai ang­lų kal­bą val­dan­tiems bi­čiu­liams. Į ke­lio­nes ji vež­da­vo­si lietuvių–anglų kal­bų pa­si­kal­bė­ji­mų žo­dy­nė­lį ar­ba nau­do­da­vo­si in­ter­ne­te po­pu­lia­ria „goog­le trans­la­ter“ pro­gra­ma, su­si­ra­ši­nė­da­mi so­cia­li­nia­me tink­le.

„Jūs gi ži­no­te, kaip „goog­le trans­la­ter“ ne­tai­syk­lin­gai ver­čia sa­ki­nius. Ne sy­kį Ele­nos tu­rė­jau per­klaus­ti, ar ji tik­rai gal­vo­ja taip, kaip pa­ra­šė?“ – ku­rio­zi­nes si­tua­ci­jas at­sklei­dė J. Ma­tin­ta­lo.

Il­gai­niui ža­ga­rie­tės ang­lų kal­bos įgū­džiai la­vė­jo, pa­žin­da­mi vie­nas ki­tą jie abu pra­dė­jo su­pras­ti, nu­spė­ti min­tis iš vie­no žo­džio.

„Kai Jar­mo per ke­le­tą mė­ne­sių pa­si­pir­šo tre­čią sy­kį, su­vo­kiau, kad tu­riu ga­lu­ti­nai ap­si­spręs­ti ir pa­sa­ky­ti sa­vo žmo­gui aiš­kiai – „taip“ ar­ba „ne“. – aiš­ki­na E. Mi­ka­la­jū­nie­nė. – Ma­no spren­di­mui ne­prieš­ta­ra­vo ir vai­kai, su jais bu­vau pa­si­ta­ru­si. Jie pir­mie­ji Jar­mo iš­ka­man­ti­nė­jo, kuo už­sii­ma, kur gy­ve­na, ko­kie jo atei­ties pla­nai ir tiks­lai.“

Ap­sisp­ren­dus te­ko grei­tai per­dė­lio­ti gy­ve­ni­mą į nau­jas len­ty­nė­les. Kei­čia­si ne tik pa­var­dė bei sta­tu­sas, bet ir ša­lis, žmo­nės, kal­bi­nė ap­lin­ka, dar­bas.

Ele­na Mi­ka­la­jū­nie­nė at­si­svei­ki­no su Jo­niš­kio „Auš­ros“ gim­na­zi­ja, kurioje dir­bo ir ga­lė­jo to­liau dirb­ti eko­no­mi­kos mo­ky­to­ja.

Ji jau spė­jo Suo­mi­jo­je už­si­ra­šy­ti į suo­mių kal­bos kur­sus at­vy­ku­siems. To­je pa­čio­je mo­ky­mo įstai­go­je, su­ži­no­ju­si apie ten vei­kian­čius teat­ro ir dai­na­vi­mo bū­re­lius, ke­ti­na į juos įsi­jung­ti. Taip ne­nu­tols nuo šir­džiai mie­lų po­mė­gių ir grei­čiau to­bu­lins kal­bą.

Da­bar Lie­tu­vo­je tik lan­ky­sis, o atei­ty­je, kai abu su vy­ru išeis į pen­si­ją, sva­jo­ja su­grįž­ti gy­ven­ti. Ne į Ža­ga­rę, bet kur nors mies­te­ly­je ar kai­me prie Vil­niaus nu­si­pirk­ti na­mą, kad bū­tų ar­čiau Ele­nos vai­kų.

„Koks ar­ti­miau­sias džiaug­mas? Pen­si­ja, – iro­ni­zuo­ja E. Mi­ka­la­jū­nie­nė. – Tad gal­būt da­bar yra pa­sku­ti­nė ga­li­my­bė kaž­ką keis­ti. Ne­rei­kia bi­jo­ti, nes bai­mė – stab­dys.“

Jos šei­mo­je tai ne pir­mas at­ve­jis, kai pa­si­ren­ka­ma ki­ta ša­lis. Vie­na iš ke­tu­rių se­se­rų – Da­lia – prieš daug me­tų iš­te­kė­jo ir gy­ve­na Nor­ve­gi­jo­je. O ma­mą – ru­sę, iš­te­kė­ju­sią už lie­tu­vio, ka­dai­se gy­ve­ni­mo ke­liai at­ve­dė į Lie­tu­vą.

As­me­ni­nė nuo­tr.

KE­LY­JE: Lie­tu­vė Ele­na Mi­ka­la­jū­nie­nė ir suo­mis Jar­mo Ma­tin­ta­lo – ke­ly­je tarp Suo­mi­jos ir Lie­tu­vos.

Au­to­rės nuo­tr.

AP­SI­LAN­KY­MAI: Po pir­mos pa­žin­ties su Ele­na Mi­ka­la­jū­nie­ne Jar­mo Ma­tin­ta­lo į Ža­ga­rę sku­bė­jo be­veik kas mė­ne­sį.

PLA­NAS: Pe­da­go­gė Ele­na Mi­ka­la­jū­nie­nė, Ža­ga­rė­je ak­ty­viai įsi­jun­gu­si į vie­tos kul­tū­ri­nį gy­ve­ni­mą, jau gal­vo­ja lan­ky­ti dra­mos bei dai­na­vi­mo bū­re­lius mo­kyk­lo­je Suo­mi­jo­je, kur mo­ky­sis suo­mių kal­bos.