Aktorius Vladas Baranauskas: „Reikia rasti savo gerumo nišą“

Po­kal­biai prie ar­ba­tos puo­de­lio

Ak­to­rius Vla­das Ba­ra­naus­kas: „Rei­kia ras­ti sa­vo ge­ru­mo ni­šą“

Ja­po­nų pa­tar­lė sa­ko, kad vie­nas mie­las žo­dis ga­li su­šil­dy­ti trims žie­mos mė­ne­siams. Ar­ba­tos puo­de­liui, pra­smin­giems žo­džiams ir šil­tam po­kal­biui „Šiau­lių kraš­tas“ pa­si­kvie­tė Vals­ty­bi­nio Šiau­lių dra­mos teat­ro ak­to­rių, tru­pės va­do­vą Vla­dą Ba­ra­naus­ką. Jis ini­ci­ja­vo ge­ru­mo po­pie­tę li­go­niams. „Ne­ty­čia teat­re pra­si­ta­riau“, – kuk­liai apie ją kal­ba ak­to­rius.

Si­mo­na SI­MO­NA­VI­ČĖ

simona@skrastas.lt

– Ar jus vei­kia me­tų lai­kai – emo­ci­nę bū­se­ną, nuo­tai­ką?

– Tur­būt na­tū­ra­liai vei­kia kaip die­na, nak­tis, ry­tas, my­li­ma mo­te­ris, ne­my­li­ma mo­te­ris, vai­kai, at­ly­gi­ni­mas, ge­ras žvilgs­nis, blo­gas žvilgs­nis... Ga­lė­tų vis­kas džiu­gin­ti – at­si­ke­li ry­te ir krykš­tau­ji „Ach, kaip ge­ra“! O iš­ties vie­nin­te­lis džiu­ge­sys yra toks: aš dar ma­tau, aš dar gir­džiu, aš dar gy­ve­nu. Tai – vie­nas di­džiau­sių džiaugs­mų.

– Ne­se­niai ini­ci­ja­vo­te ge­ru­mo po­pie­tę – kar­tu su ko­le­go­mis lan­kė­tės Šiau­lių il­ga­lai­kio gy­dy­mo ir ge­riat­ri­jos cent­re, kur skai­tė­te poe­zi­ją, mu­zi­ka­vo­te. Ko­dėl tai da­rė­te?

– Aš il­gai gu­lė­jęs, var­tę­sis li­go­ni­nė­se, ži­nau, ką tai reiš­kia – ypač il­gos va­lan­dos, ka­da lie­ki su sa­vo se­na ko­še, su min­ti­mi, su ne­pers­kai­ty­to­mis kny­gom, am­ži­nu kaž­ko lau­ki­mu, nak­ties klau­sy­mu­si, lau­ki sa­vo diag­no­zės, sa­vo kar­mos... Ten lau­ki vis­ko. Ne­ži­nai, kas bus. To­kio­se li­go­ni­nė­se gu­li ar gu­lė­jo daug ma­no drau­gų.

Ta­da su­pran­ti, rei­kia žmo­gui pa­dė­ti. Ten at­si­tik­ti­nai su­si­pa­ži­nau su dviem nuo­sta­bio­mis mo­te­ri­mis – jau­na, ta­len­tin­ga, gra­žia di­rek­to­re ir to­kia pat slau­gy­to­ja, pa­siū­liau pa­da­ry­ti pa­cien­tams kon­cer­tu­ką.

Man sma­gu, kad ko­le­gos atė­jo kaip į šven­tę – pa­si­puo­šę, vy­rų kel­nių kan­tas taip iš­ly­gin­tas, nors barz­das skusk. Už mė­ne­sio vėl su­si­tik­si­me, tik da­bar ateis jau­ni žmo­nės. Jau kal­bi­nau ta­len­tus iš mu­zi­kos mo­kyk­los. Gal­vo­ju kas mė­ne­sį pa­da­ry­ti kaž­ką pa­na­šaus.

– Vi­si ge­ra­no­riš­kai pri­ta­rė jū­sų idė­jai?

– Net neat­si­sa­kė, klau­sė „Vla­dai, ka­da rei­kia? Ei­nam“ Vi­si su­pran­ta, kad žmo­gus sa­vo pri­gim­ti­mi yra da­vė­jas, ne ėmė­jas. Kai ap­link pra­de­da vi­si im­ti, pa­čiam pa­si­da­ro ne­pa­to­gu neim­ti... Vi­si ima, o aš kaž­ko­dėl duo­du. Nei šis, nei tas.

– Kei­čia­te tą tra­di­ci­ją?

– Taip. Aš kar­tą su­gal­vo­jau min­tį, ku­ri man la­bai pa­ti­ko: jei lie­tu­vio są­ži­nė per vi­są die­ną bū­na šva­ri, tai jis va­ka­re nors ran­kas į že­mę įki­ša, kad iš­si­pur­vin­tų. Aš už tai, kad pa­na­gės ir są­ži­nė bū­tų šva­ri.

Ėji­me pas li­go­nius neieš­kau pra­smių. Tie­siog rei­kia duo­ti, jei ga­li – pa­dė­ti. Be šū­kių, be pla­ka­tų, ty­kiai, ra­miai. Čia ne­ty­čia teat­re pra­si­ta­riau ir vis­kas... Ne­rei­kia to per­dė­tai su­reikš­min­ti.

Vie­nas ma­no drau­gas, es­tų ak­to­rius, sa­kė: jei su­si­ra­dai sau ni­šą, kur ga­li da­ry­ti ge­rus dar­bus, ji yra ta­vo.

– Kas jus pa­tį pa­lai­kė, kai sir­go­te?

– Plau­kai. Tem­pi sa­ve kaip ba­ro­nas Miun­hau­ze­nas į vir­šų už plau­kų. At­ro­do, vis­kas pa­lai­ko gu­lint li­go­ni­nė­je. Net sa­ni­ta­rės pir­mi žings­niai, pir­mi auš­ros spin­du­lė­liai. Jei no­ri ma­ty­ti švie­są ir ši­lu­mą, ją ma­ty­si, jei ne – sa­ve dar dau­giau skan­din­si.

– Kar­tais ser­gan­tie­ji švie­sių da­ly­kų ne­be­ma­to, at­ro­do, vis­kas liū­di­na.

– Gal taip ir tu­ri bū­ti? Juk iš pra­džių Že­mė­je, pa­gal Die­vą ir Šven­tą raš­tą, bu­vo tam­sa. Pas­kui Die­vas nu­spren­dė pa­da­lin­ti tam­są ir švie­są. Nie­ka­da ne­sup­ra­si­me, kas yra švie­sa, jei ne­bus tam­sos. Ne­sup­ra­si­me mei­lės, jei ne­bus nea­py­kan­tos. Ne­sup­ra­si­me, kad yra karš­ta, jei ne­bus šal­ta.

– Kas pa­krau­na jū­sų vi­di­nes ba­te­ri­jas?

– Kny­gos. Ma­no aud­rin­ga biog­ra­fi­ja.

– Sa­vo biog­ra­fi­ją te­be­ku­ria­te...

– Aš tie­siog gy­ve­nu. Sten­giuo­si daug žiū­rė­ti, daug ma­ty­ti. Kiek­vie­ną ry­tą ir va­ka­rą sau sa­kau – nea­tim­ki­te iš ma­nęs to smal­su­mo, no­ro su­ži­no­ti.

– Aud­ros gy­ve­ni­me ne­var­gi­na, ne­si­no­ri šti­ly­je pa­bū­ti?

– Aš da­bar gy­ve­nu šti­ly­je, pa­ly­gi­nus su tuo, kaip gy­ve­nau anks­čiau. Da­bar esu ra­mus kaip aniuo­las. Už ma­ne ra­mes­nio ne­ga­li bū­ti!

– Kar­tais pa­gal­vo­ja­te, į ku­rį sa­vo biog­ra­fi­jos eta­pą no­rė­tu­mė­te su­grįž­ti?

– Daž­nai apie tai su­si­mąs­tau, bet kuo to­liau, tuo la­biau gal­vo­ju – yra kaip yra. Tai nuo­sta­bu, kad gy­ve­nau taip, o ne ki­taip. Vi­sais lai­kais bu­vau lais­vas.

– Esa­te drą­sus?

– Gal per daug bai­mės ma­ny­je? Kai yra daug bai­mės, at­si­ran­da ir drą­sa.

Da­bar la­biau ne­ri­mau­ju, kad ma­no vai­kams ge­rai sek­tų­si mo­kyk­lo­je. No­riu, kad jie skai­ty­tų kny­gas, bū­tų go­dūs moks­lui, ži­nioms. Jo­kių pa­ta­ri­mų jiems ne­duo­du – vis vien pa­sielgs prie­šin­gai. Jie ma­to ge­riau­sius kon­cer­tus, ope­ras Lie­tu­vo­je, Lat­vi­jo­je. No­riu, kad ži­no­tų, kas de­da­si pa­sau­ly­je ir ko žmo­nės klau­so­si.

Ka­dan­gi prieš daug me­tų vai­kai ne­bu­vo ma­tę dramb­lio, pa­gal­vo­jau, kur ga­lė­tų bū­ti ar­ti­miau­sias. Į Ka­li­ning­ra­do sri­tį ke­liau­ti ne­ga­li, Lat­vi­jo­je mi­rė... Ta­li­ne yra! Ry­te sė­dom į ma­ši­ną ir nu­va­žia­vom dramb­lių pa­si­žiū­rė­ti į zoo­lo­gi­jos so­dą. Vai­kai pa­ma­tė, pri­da­rėm dramb­lio ir di­de­lio dramb­lio „ka­ko“ nuo­trau­kų.

Aš vi­sa­da el­giuo­si taip, kaip man at­ro­do ge­riau­sia. Net į Kau­ną va­ži­nė­ju per Pa­ne­mu­nę, nes man ten ke­lias gra­žes­nis.

– Kas jus la­biau­siai gy­ve­ni­me džiu­gi­na?

– Man rei­kia kla­si­ki­nės mu­zi­kos, ope­ros, ba­le­to. Nu­va­žiuo­ju pa­žiū­rė­ti, kaip mo­te­rys ren­gia­si, ko­kiais par­fu­mais kve­pia...

Aš esu ba­jo­ras – tu­riu sa­vo dar­bo kam­ba­rį. Ten apie 70 kny­gų pra­dė­tų ir ne­baig­tų skai­ty­ti. Ma­no są­ži­nės gė­da. Ma­ši­no­je – trys kny­gos. Kuo to­liau, tuo lė­čiau skai­tau.

Sa­ky­čiau esu kny­gų žiur­kė, bet la­biau kny­gų pe­ly­tė. Ga­liu kny­gos ne­skai­ty­ti, bet ją pa­var­ty­ti, pauos­ty­ti. Kny­gą tu­ri jaus­ti. Kny­ga, žo­dis duo­da ši­lu­mą.

– Ko jums trūks­ta iki visiškos lai­mės?

– Man at­ro­do, kad aš ab­so­liu­čiai lai­min­gas – vis­ką tu­riu šia­me gy­ve­ni­me. Kas yra lai­mė? Žmo­gus sa­vo lai­min­gu­me vi­sa­da yra ne­lai­min­gas ar­ba at­virkš­čiai – sa­vo ne­lai­me yra vi­sa­da lai­min­gas, tik to ne­sup­ran­ta.

Gied­riaus BA­RA­NAUS­KO nuo­tr.

GE­RU­MAS: „Ge­ru­mo yra pil­na. Gal jį rei­kia pa­ma­ty­ti?“, – svars­to ak­to­rius Vla­das Ba­ra­naus­kas.

ŠI­LU­MA: Šiau­lių dra­mos teat­ro ak­to­rius, tru­pės ve­dė­jas Vla­das Ba­ra­naus­kas vie­nu di­džiau­sių gy­ve­ni­mo ma­lo­nu­mų va­di­na kny­gas – jų žo­džiai su­šil­do.