
Naujausios
Sporto metraštininkas pristato kultūrizmo istoriją
Šiaulietis žurnalistas, ilgametis Lietuvos kultūrizmo ir kūno rengybos federacijos generalinis sekretorius Arūnas Petraitis Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešojoje bibliotekoje pristatė savo knygą „Lietuvos kultūrizmas 1965–2015. Iliustruota „geležinio“ sporto istorija“. Knygoje apžvelgiama ne tik Lietuvos kultūrizmo istorija, bet ir šios sporto šakos ištakos bei Lietuvos kultūrizmas pasaulio kontekste.
Jurgita JUŠKEVIČIENĖ
jurgita@skrastas.lt
Istoriją rinko po kruopelę
Tai antroji autoriaus knyga apie kultūrizmą. Pirmoji buvo skirta Šiauliams – „45 metai Šiaulių kultūrizmui: 1968–2013“.
Pasikalbėti apie naująją knygą su A. Petraičiu susitikome „Šiaulių krašto“ redakcijoje, kurioje jis ne vienerius metus dirbo sporto žurnalistu. Autorius sako, kad būtent žurnalistinio darbo patirtis padėjo renkant medžiagą ir rašant knygas.
1980 metų Šiaulių kultūrizmo čempionas A. Petraitis ilgus metus dirbo Kultūrizmo federacijoje, buvo laikraščio „Grožis, jėga, sveikata“ ir žurnalo „Muscle&Fitness Lietuva“ redaktoriumi, sudarė leidinį „JĖGA. PANORAMA“, taip pat yra įvairių publikacijų, leidinių apie Lietuvos kultūristų pasiekimus šalyje ir užsienyje autorius.
„Dirbti prie šios knygos buvo labai įdomu. Norėjosi kuo įvairiau atspindėti kultūrizmo raidą, kad matytųsi, kur Lietuva yra Europos, pasaulio kontekste. Mes esame žinomi ir vertinami Europoje, nors gal dabar neturime tiek aukščiausio lygio talentų, kokie buvo Olegas Žuras, Natalija Murnikoviene, Inga Neverauskaitė, Živilė Raudonienė, bet turime gerą potencialą ir šiandien pelnome aukštas vietas, turime Europos čempionų, taigi tradicijos sėkmingai tęsiamos“, – sako knygos autorius.
A. Petraitį seniai domino kultūrizmo Lietuvoje ištakos. 2000 metais pavyko organizuoti pirmą kultūrizmo veteranų susitikimą. Buvo puiki proga pasižiūrėti, ką veteranai yra sukaupę savo archyvuose.
Tokie susitikimai pradėti rengti kas penkeri metai, kiekvieno proga buvo parengiama po leidinį. Šie leidiniai, jo paties ir veteranų archyvuose sukaupti straipsniai, nuotraukos, diplomai tapo atspirties tašku knygai.
„Galiu pasidžiaugti, kad kaip Šiauliai nėra kultūrizmo provincija Lietuvoje, taip ir Lietuva nėra provincija Europoje ir pasaulyje“, – sako autorius.
Po geležine uždanga
A. Petraitis ne vienerius metus bendradarbiauja su Jan ir Terry Toddų įsteigtu Lutcher Kūno kultūros ir sporto centru Ostine (JAV), turinčiu didžiulę biblioteką ir edukacinį centrą. Vienas pirmųjų knygos egzempliorių iškeliavo būtent į šį centrą.
„Vakariečiams sunku suprasti, kad šis sportas pas mus buvo draudžiamas. Jie prašydavo atsiųsti informacijos apie mūsų kultūristus, nuotraukų, bet mes negalėjome to daryti, viskas galėjo vykti tik slaptai, privačiais kanalais“, – pasakoja A. Petraitis.
Kuo kultūrizmas neįtiko sovietinei valdžiai?
A. Petraitis sako, kad šis sportas buvo laikomas buržuazinio pasaulio grimasa, visiškai nesiderinančiu su sovietine kūno kultūra ir todėl netinkamu tarybiniam jaunimui.
Draudimas užsiimti kultūrizmu galiojo visoje Sovietų Sąjungoje. Rusijoje šio draudimo buvo paisoma labiau, Lietuvoje į tai buvo žiūrima pro pirštus. Varžybos per daug nesireklamuojant vyko. Tiesa, Arūnas prisimena, kaip kartą slapstantis varžybas paskutinę akimirką iš Kauno teko perkelti į Kėdainius, tačiau renginys sėkmingai įvyko mokyklos salėje.
Šiauliai rengdavo tradicinius jėgos pratimų turnyrus (jų iniciatorius buvo Valentinas Vandys), į juos suvažiuodavo ir stipriausi SSRS atletai.
Slapstymasis tęsėsi iki 1986 metų, iki „perestroikos“. 1987 metais Rusijoje įvyko Sovietų Sąjungos atletinės gimnastikos organizatorių susitikimas, kuriame nutarta įsteigti kultūrizmo federaciją. 1989-aisiais surengtas ir pirmasis sąjunginis čempionatas, kurio absoliučiu nugalėtoju tapo kaunietis Vincas Dubickas. Sporto funkcionieriai, buvę didžiausi kultūrizmo priešininkai, tapo šio sporto liaupsintojais.
Lietuvoje šiauliečiai nebuvo šio sporto pradininkai, Kaunas buvo lopšys, tačiau pirmasis oficialus Lietuvos čempionatas buvo surengtas būtent Šiauliuose. Jis vyko dvi dienas: pirmąją dieną manieže buvo atliekami jėgos pratimai, o antrąją Kultūros centre – pozavimas.
Dar po poros metų Lietuva atkovojo nepriklausomybę ir Lietuvos kultūrizmo atstovai galėjo išvažiuoti į Europos ir pasaulio čempionatus. 1991 metų rudenį lietuviai dalyvavo pasaulio čempionate Katovicuose, Lenkijoje.
Į dienos šviesą
Kaip pasikeitė Lietuvos kultūrizmas per 50 metų?
„Kai aš pradėjau sportuoti prieš keturis dešimtmečius, visi sportuodavome rūsiuose, slėptuvėse, po žeme, tiesiogine šio žodžio prasme. Ten nebuvo langų, ventiliacijos, bet susirinkdavo bendraminčiai. Tada net negalėjome pagalvoti, kad po 20 metų išlįsime į dienos šviesą“, – sako A. Petraitis.
Prieš 40–50 metų kultūrizmu užsiiminėjo beveik vien tik vyrai. Situacija pradėjo keistis prieš daugiau kaip 20 metų, moterys įžengė į šį sportą drąsiai.
Maždaug prieš penkerius metus atsirado moterų bikinio ir vyrų „physique“, kurias A. Petraitis vadina paplūdimio kategorijomis. Jose kūnas nebūtinai turi būti labai raumeningas, tačiau gražus, atletiškas, proporcingas. Tai – pradedančiųjų kategorijos, rezultatas pasiekiamas lengviau, greičiau, po 2–3 metų jau galima dalyvauti varžybose.
Pasak knygos autoriaus, moterų kultūrizmas pasaulyje pasiekė akligatvį ir jo varžybose nebeliko. Lietuvoje jis išnyko dar anksčiau.
„Didelė problema, kad federacija savo laiku neįžvelgė pavojaus ir nekontroliavo proceso. Moterys labai darbščios, nuoseklios, kruopščios, bet vietoj to, kad eitų moteriškumo, grakštumo keliu, jos pradėjo vaikytis raumenyno apimčių ir pasidarė panašios į vyrus. Kilo klausimas, kam to reikia, ar tai gražu?“ – sako A. Petraitis.
Lietuvos moterų kultūrizmo ryškiausia atstovė buvo N. Murnikovienė, laimėjusi ne vieną tarptautinį titulą. Tačiau ji, A. Petraičio įsitikinimu, jau buvo ta riba, už kurios moterims nereikėjo eiti.
Siekiamybė – varžybų patrauklumas
Per 50 metų kultūrizmo populiarumas Lietuvoje neišblėso, tačiau, A. Petraičio nuomone, dabar žmonės nori greito rezultato, todėl ir atsirado lengvesnės kategorijos.
Kultūrizmas, fitnesas išlieka populiarus dar ir dėl to, kad šiandien aktuali sveika gyvensena, fizinis aktyvumas. Tai – ne tik sportas, bet ir gyvenimo būdas.
„Mums nepavyko šios sporto šakos padaryti labiau žiūroviškos – varžybos yra per ilgos. Jos turėtų tilpti į tris valandas. Neseniai buvome varžybose Vilniuje ir nesulaukėme pabaigos, išėjome po 5 valandų. Jei krepšinio rungtynės truktų 5 valandas, kažin kiek žiūrovų sulauktų pabaigos?“ – svarsto pašnekovas.
Varžybų trukmę nulemia ne tik dalyvių skaičius, bet ir kategorijų gausa, ilgi teisėjų svarstymai ir vertinimai.
Sportininkus vertina 9 teisėjų komisija, nors yra taisyklės, kriterijai, normos, tačiau išlieka subjektyvumas, nes vertinama akimis, per savo suvokimą, kas gražu, estetiška ir atitinka kriterijus, o kas ne.
Duoklė krepšiniui
A. Petraitis renka medžiagą ir rašo kitą knygą – apie Šiaulių krepšinį. Ir pats stebisi, kad iki šiol niekas tokios knygos neparašė.
Atranda daug įdomių faktų. Pasirodo, jau tarpukariu Šiauliuose buvo stiprių krepšininkų, kurie atstovavo Lietuvos rinktinei 1925 ir 1926 metais draugiškose rungtynėse su Latvija.
A. Petraičiui neramu dėl to, kas vyksta su „Šiaulių“ klubu, bet tikisi, kad miestas neliks be reprezentacinės komandos.
Ievos SLONKSNYTĖS nuotr.
Į Arūno Petraičio (dešinėje) knygos „Lietuvos kultūrizmas 1965–2015. Iliustruota „geležinio“ sporto istorija“ pristatymą atvyko (iš kairės) kultūrizmo veteranas Vidmantas Varnas, svečias iš Sankt Peterburgo (Rusija), vienas iš kultūrizmo oficialaus pripažinimo Sovietų Sąjungoje iniciatorių Aleksandras Šišanovas ir Šiaulių kultūrizmo tėvu tituluojamas Valentinas Vandys.
Knygoje apžvelgiama Lietuvos kultūrizmo istorija nuo judėjimo pradžios iki šių dienų. Nepaisant ilgai galiojusio draudimo, kultūrizmas nuėjo kelią nuo treniruočių rūsiuose iki pergalių Europos ir pasaulio čempionatuose.
Arūnas Petraitis siekė atspindėti Lietuvos kultūrizmo raidą kuo objektyviau, kad nebūtų nutylėtos tiesos. „Nėra namų be dūmų. Visgi daugiau yra gerų dalykų negu blogų“, – sako knygos autorius.
Knygos iliustracijos
Kauno klubas „Jaunystė“ buvo pirmasis atletinės gimnastikos klubas Lietuvoje, įkurtas draugų kompanijos 1964 metais.
Klaipėdietė Natalija Murnikovienė – viena ryškiausių Lietuvos moterų kultūrizmo atstovių.
Vilnietis Olegas Žuras 2004 metais tapo absoliučiu pasaulio čempionu.
Į Lietuvos kultūrizmo istoriją įsirašė ir šiauliečiai Margarita Charaim ir Arūnas Vandys.
2015 metais Kaune vyko jubiliejinės Lietuvos taurės varžybos, į kurias atvyko Lietuvos kultūrizmo legendos (iš kairės) Ričardas Murnikovas, Ramutis Kairaitis, Alina Čepurnienė, Vincas Dubickas, Olegas Žuras, Natalija Murnikovienė-Bartaševičienė.