
Naujausios
Pokalbiai prie arbatos puodelio
„Noriu – prikalu puodą, noriu – nuimu“
Žagarės (Joniškio r.) „puodų namo“ savininkui, medžio meistrui Edmundui VAIČIULIUI teko nuo legendinio pastato nuimti beveik visus puodus. Reikėjo gelbėti savo namą. Kilo nerimas: ar nedings unikalus Žagarės objektas? Meistras namą restauravo ir iš naujo kala metalinius indus. E. Vaičiulis nemano darantis gerą darbą, tokiu laiko pagalbą kitam, supratingumą arba – medžių sodinimą.
Loreta RIPSKYTĖ
loretar@skrastas.lt
– Kai prieš dvi dešimtis metų ėmei kalti aliumininius indus prie gyvenamo pastato sienos, teko sulaukti nemalonių pasekmių?
– Turėjau 10–15 puodų, keptuvių, lėkščių. Išėjau į gatvę ir prikaliau prie savo namo sienos. Tuoj prisistatė tuometinis seniūnas Petras Velykis, buvęs policijos nuovados viršininkas Vytautas Pakatilius. Jie gavo skundą, kad išsidirbinėju, pastatą gadinu.
Tada valdininkų neįsileidau ir sulaukiau šaukimo į teismą. Architektė Regina Leknickienė išgelbėjo, atstojusi advokatę. Ji paaiškino, kad niekam nepakenkiau, blogo nedariau, architektūrinio paveldo ir vaizdo negadinau.
– Prieš dvejus metus beveik visus puodus nuo pastato nuėmei. Tada kilo sujudimas: nejaugi nebebus tokio išskirtinio traukos objekto? Jį išsaugojai. Ar negaila remonto, medžiagų?
– Medinis senas namas nebeatlaikė svorio. Dalis sienų sutrešo, pradėjo net žiurkės vidun landžioti. Turėjau medieną keisti. Tai padariau, viduje sienas iškaliau natūraliomis nelygiomis lentomis. Kiti nesuprastų. Bet kiekvienam savo.
Mano namelyje liko grindis sudėti. Iš lauko didžiąją dalį puodų vėl prikaliau. Man gražu. Langines dukra Gretutė gėlėmis dekoravo.
– „Puodų namo“ vaizdas publikuojamas daugelyje leidinių, interneto portalų, apkeliavo televizijų laidas Lietuvoje ir užsienyje. Iki šiol čia lankosi ekskursijos, važiuoja smalsuoliai, kurie užduoda daugybę klausimų. Darai gerą darbą, garsindamas miestelį. Turbūt reikia daug kantrybės?
– Koks čia geras darbas? Dariau ne kitiems, bet sau, nes man taip norėjosi. O jei atvažiuoja, fotografuojasi – tegul. Negaila. Iš pradžių pačiam buvo labai įdomu išgirsti nuomonę, patarimus, pasakoti apie eksponatus.
Dabar kiekvienas ekspertas. Manęs klausia, kodėl nėra katalogų, puodai, kiti eksponatai neaprašyti, nesuregistruoti. Jei to nėra – tai ne muziejus, o važiavo muziejaus pažiūrėti. Jei taip būtų, turėtų sėdėti darbuotojas, viską įvertinti, surašinėti. Neduok Dieve, kas nors dingtų! O aš pats dabar priimu sprendimus, noriu – prikalu puodą, noriu – nuimu.
Į juos žiūrėdami žmonės gali susikurti savas istorijas. Juk kažkada iš kiekvienos lėkštės, puodelio, puodo kažkas valgė, gėrė.
– Gal yra išskirtinių puodų?
– Labai gyvenimiški dalykai. Vieną puodą žmogus atnešė, ką tik barščius išvalgęs, net neiššluostęs.
Kitas neseniai atgabeno puodą, ant kurio įrėžė savo vardą. Nori būti įamžintas.
Kartą apsilankė latviai ir padovanojo keptuvę. Naują „Tefal“ firmos. Dabar joje bulves kepu.
– Koks darbas yra geras, jei tokiu nelaikai nuolatinio dalinimosi asmenine erdve su žmonėmis, kurie atvyksta čia?
– Geras darbas yra padėti kitam, pasodinti medžių. Pasodinau prieš porą metų prie Švėtės upės berželių. Kaimynas kartą atlekia, sako, tavo medžius pjauna. Už pašalpas atidirbantys žmonės „trimeriais“ skersai išilgai eina, nežiūri, kad ten sodinukas želia.
Geras darbas buvo prie Senosios Žagarės bažnyčios už šventoriaus esančią teritoriją paversti poilsio zona. Dirbo Alvydas Malinauskas, aš, Adomas Lukošius ir toks Antanas kvailelis. Vėliau jį nučiupo policininkai, viešai gatvėje besinešiojantį alaus butelį, gal ir geriantį. Neįgalus žmogus daug ko nesupranta, o jam baudą skyrė. Nuėjau pasikalbėti, policininkai aiškina, kad jis atitinkamo dokumento neturi. Gal ir neturi, bet juk akivaizdžiai matosi. Kam iš jo paskutines kapeikas atimti?
– Esame nejautrūs?
– Esame susvetimėję. Kažkada trumpam buvau išvykęs į Airiją užsidirbti pinigų. Buvo vakaras, parduotuvės jau uždarytos. Su draugu sugalvojome juokais per žmones eiti, maisto paprašyti. Dešimta valanda, tamsu, bet visi duris atidarė: kas duonos, kas sūrio atnešė. Lietuvoje kelios durys gatvėje atsidarytų?
– Nebandei?
– Gera mintis. Būtinai tai išmėginsiu. Tik ne Žagarėje, kur visi mane pažįsta.
– Pastatei akmenį su iškalta miesto įkūrimo data – 1198. Istorikai tvirtina, kad tokių duomenų nėra, Žagarė pirmą sykį paminėta tik 1254 metais Rytų Žiemgalos dalybų akte.
– Dokumentų nėra, bet pastačiau akmenį ir jis yra. Galiu surinkti didžiausią būrį žagariečių, kurie sakys, kad Žagarė įkurta 1198 metais, kad ji senesnė už Rygą.
– Esi ne kartą organizavęs pilietiškas akcijas, dabar pasinėrei į medžio meistro kūrybines vizijas?
– Nebeįdomi politika. Paskutinį kartą, kai suklijavau rinkimų plakatus ant sukaltos medinės „būdos“, uždėjau grotas ir pastačiau miesto centre, mane apskundė policijai. Gavau simbolinę 2 eurų baudą. Pareigūnai sakė – taip viešai be leidimo negalima. Bet juk plakatai ne mano gaminti. Pačios partijos juos išsispausdino, aš tik savaip sukabinau.
– Ar darytum kažką kitaip?
– Dabar geriu bruknių arbatą, o gerdavau kavą.
– Kas tau suteikia laimės, džiaugsmo?
– Vaikai (Edmundas turi dvi dukras ir sūnų). Kuo daugiau jų bus, tuo gražesnė Lietuva.
– Kokią įsivaizduoji Žagarės ateitį?
– Ji bus graži. Tik mokesčių politika bloga. Turėtų būti didesnė parama regionams, ypač pasienio rajonams. Verslininkams mažesni mokesčiai miesteliuose, kaimuose irgi būtų reali parama. Tada koks fabrikas ateitų į Žagarę, atsivežtų reikalingų specialistų, rastų vietoje darbininkų.
Fondai įsikuriančiam verslui man neatrodo perspektyvūs, nes visada prie pinigų sėdi skirstytojai, perskirstytojai ir visus planus sujaukia.
Bet ateityje viskas keisis.
Turi keistis.
Autorės nuotr.
Edmundas Vaičiulis puodais namą apkalė, nes jam taip gražu.
Po restauracijos šeimininkas puodus sugrąžino, vienas iš Žagarės simbolių neišnyko.