Editos Sūdžiūtės botai rudenio pelkėse

PO­KAL­BIAI PRIE AR­BA­TOS PUO­DE­LIO

Edi­tos Sū­džiū­tės bo­tai ru­de­nio pel­kė­se

„Lyg pa­bars­tai ant kon­di­te­ri­nio pa­vir­šiaus, gu­li iš­tre­pen­ti šer­muk­šniai ir lyg at­vi­ru­ke man tai gra­žu“, – šiau­lie­tė me­ni­nin­kė Edi­ta Sū­džiū­tė api­bū­din­da sa­vo fo­tog­ra­fi­ją, pa­puo­šu­sią feis­bu­ko pro­fi­lį. Poe­zi­ją kas­die­ny­bė­je pa­ste­bin­čiai kū­rė­jai net su­mur­kęs ru­duo tam­pa įkvė­pi­mo šal­ti­niu. Ki­toks žvilgs­nis į plė­ve­le deng­to šilt­na­mio sto­gą su lie­taus ir gand­rų po­re­lės iš­ma­tų san­kau­pa pa­dik­ta­vo ir dar­bą ak­va­re­lės bie­na­lei.

Si­mo­na SI­MO­NA­VI­ČĖ

simona@skrastas.lt

„Jei­gu ap­link pa­čiau­dė­siai ir snarg­li­nės, pa­tur­bin­ti kir­mi­nų, va­ba­lų la­pai kren­ta tie­siai ant no­sies, į akis dvogz­gia ne­kre­šan­ti dar­ga­na, ne­be­ki­ke­to­ja lakš­tin­ga­los, tu krū­pau­ji, nes šiur­pu­lin­gi var­nų sna­pai šiu­li­na kaž­ką tau į sap­ną, o vi­si vaikš­to ap­siū­kę ir dan­gus vis mur­ka­nas ir ap­si­rau­gęs, ne­si­gąs­dink – šyp­so­kis – tai tik ru­duo“ – ra­šo E. Sū­džiū­tė.

Gurkš­no­da­mos kvap­nią ar­ba­tą „Pres­to“ ka­vi­nė­je su Edi­ta kal­ba­mės, kaip ga­li­ma pa­ma­ty­ti ru­de­nį ki­taip.

– Į bet ką gy­ve­ni­me ga­li­me žiū­rė­ti la­bai įvai­riai. Sa­ko­ma, kiek­vie­na ste­bi­ma tik­ro­vė nu­ken­čia nuo ste­bė­to­jo su­bjek­ty­vu­mo. Tą pa­tį kiek­vie­nas žmo­gus ga­li ma­ty­ti skir­tin­gai – pri­klau­so ne nuo to, į ką žiū­ri­me, o nuo mū­sų pa­čių.

Ma­ny­je es­te­ti­kos po­jū­tis taip įau­go, kad ta­po pa­sau­lė­žiū­ros da­li­mi. Ne­be­ga­liu žiū­rė­ti ki­taip. Gro­žį ma­tau bet ku­rio­je pur­vi­no­je ba­lo­je ar juo­da­me ari­me, ku­ria­me skrai­do var­nos ir ieš­ko slie­kų.

Ja­po­nai tu­ri ter­mi­ną „ko­ko­ro“, nu­sa­kantį žmo­gaus ar bet ku­rio daik­to, ap­lin­kos es­mę, šir­dį, kuo ir ką ga­li­me jaus­ti. Pa­jus­ti ga­li­me vis­ką. La­bai pa­pras­ta ma­ty­ti gro­žį pa­va­sa­rį, kai vis­kas žy­di, kle­ga, spal­vo­ta. Tai jau pa­ruoš­ta leng­vam var­to­ji­mui. Ru­duo su sa­vo be­spal­viš­ku­mu, kva­pu, dar­ga­na nė­ra pa­ruoš­tas, bet taip pat tu­ri sa­vo sie­lą.

Šis lai­kas ne­ke­lia man nei liū­de­sio, nei dep­re­si­jos, at­virkš­čiai, jis džiu­gi­na! Net mur­ka­nas, ap­si­rau­gęs ru­duo tu­ri sa­vi­to ža­ve­sio – ki­to­kia iš­raiš­kos ska­le pa­pil­do me­tų lai­kus.

Daž­nai bė­gu į gam­tą. Gy­ve­nant Šiau­liuo­se, tai da­ry­ti la­bai pa­to­gu. Esu ne iš tų žmo­nių, ku­rie ten gar­siai klau­so­si mu­zi­kos. Gam­tos ne­si­no­ri nie­kaip ko­re­guo­ti, nie­ko įneš­ti, tik pa­jus­ti, su­si­tik­ti su ty­la ir ra­my­be.

Sa­vo ma­ši­nos ba­ga­ži­nė­je iš­ti­sus me­tus ve­žio­juo­si bo­tus tam, kad jie tar­nau­tų ne­sup­la­nuo­toms aki­mir­koms. Lei­džiu gy­ve­ni­mui te­kė­ti lais­va tėk­me, be griež­tų nu­si­sta­ty­mų, lū­kes­čių ar die­not­var­kių. Daž­nai pa­si­duo­du im­pul­sui. Nie­ka­da ne­ži­nai, ka­da no­rė­sis pe­rei­ti per dir­vą, drėg­nas sa­ma­nas ar pel­kes.

Gam­to­je pa­si­se­miu ener­gi­jos. Ka­dan­gi ra­šau, fo­tog­ra­fuo­ju, ta­pau, mąs­tau, iš tų su­sto­ji­mų, įsi­klau­sy­mo na­tū­ra­liai gims­ta ref­lek­si­ja.

Kar­tais pa­si­se­miu ge­ros ener­gi­jos ir tam, kad grį­žu­si ga­lė­čiau ja da­lin­tis su ki­tais. Į ma­no dai­lės stu­di­ją atei­na vai­kai, suau­gu­sie­ji, ku­rie ieš­ko ra­my­bės, bū­do išei­ti iš stre­si­nės ap­lin­kos, kas­die­nio bė­gi­mo. Kai pa­ti tu­riu šva­rios jė­gos, ga­liu kaž­kuo po­zi­ty­viu pa­si­da­lin­ti ir su jais.

– Į sa­vo Dai­lės na­mus pa­si­ne­ša­te da­le­lę ru­dens – gė­les, uo­gas, kan­ko­rė­žius... Vie­na jų – prie stu­di­jos du­rų at­ras­tas ne­gy­vas paukš­te­lis, ta­pęs na­tiur­mor­to da­li­mi vai­kams. Ko­dėl to rei­kia?

– Tai ru­dens sce­nog­ra­fi­jos da­lis, ku­rią par­ne­šu į stu­di­ją pa­žin­ti­niais, pa­sta­bu­mo ug­dy­mo ir kū­ry­bos tiks­lais. Kiek­vie­ną daik­tą ska­ti­nu pir­miau­sia pa­jus­ti. Įdo­mu ste­bė­ti, kaip sa­vi­tai kiek­vie­nas, net ne­bū­da­mas pro­fe­sio­na­lu, tai per­tei­kia. Juk ma­to­me ne tik aki­mis, bet ir vi­di­niu žvilgs­niu.

Kai gy­vo­ji gam­ta stai­ga virs­ta ne­gy­vą­ja ar­ba na­tiur­mor­tu (pran­cū­ziš­kai „na­tu­re mor­te“ – ne­gy­vo­ji gam­ta), ne­jau­gi mir­ties fak­tas sa­vai­me tam­pa gąs­di­nan­čiu?

Tą­kart su­si­rin­ko ne­di­de­li vai­kai, bu­vo ge­ra pro­ga pa­ro­dy­ti, kad ne­gy­vas – ne­bū­ti­nai bai­sus. Vai­kų reak­ci­ja pri­klau­so dar ir nuo to, kaip rea­guo­ja suau­gu­sie­ji. Aš nu­krei­piau žiū­rė­ji­mo kam­pą ir bai­su­mo ne­li­ko. Įma­no­ma ne­leis­ti ap­lin­kai veik­ti ta­vęs nei­gia­mai. Il­gai mo­kiau­si bū­ti tar­si tuš­tu­ma, per ku­rią vis­kas praei­na, bet ne­pa­žei­džia, neuž­gau­na.

Vai­kams paukš­tis bu­vo įdo­mus, nes jie ga­lė­jo pra­plės­ti sa­vo ži­nias – vi­si pa­žįs­ta zy­lę ar žvirb­lį, o li­pu­čio – ne.

Vie­na mer­gai­tė pa­ma­tė, kad paukščio plunksna ati­tin­ka eg­lės ša­ke­lės for­mą. Pra­dė­jo pieš­ti plunks­nas, o pa­skui vi­sa­me paukš­čio kū­ne – eg­lės ša­kas. Tai la­bai gra­ži in­terp­re­ta­ci­ja – per­kel­ti paukš­čio gy­ve­na­mą ap­lin­ką į jo pa­ties kū­ną. Žvel­giant pla­čiau, tai ir iliust­ra­ci­ja to, kad il­gai­niui kei­čia­mės, su­pa­na­šė­ja­me, su­tam­pa­me su vie­to­ve, ku­rio­je esa­me, ar žmo­gu­mi, ku­ris ša­lia.

– „Žva­kių bal­tu­mas kaip mi­ru­sių­jų kau­lų. Į ka­pi­nes neuž­su­ku, nes ten su­tik­siu tik gy­vuo­sius, o ši die­na juk mi­ru­siems. Bu­vi­mas išei­nan­čio ru­de­nio pie­vo­se prie jų ma­ne priar­ti­na kur kas la­biau“, – ra­šė­te apie Vė­li­nes. Ar ru­duo jums sie­ja­si su mir­ti­mi?

– Gam­tos ri­mi­mą su­gre­ti­nau su žmo­gaus mi­ri­mu. O jei pa­žiū­rė­tu­me į žo­džio šak­nies veid­ro­di­nį at­spin­dį, „mir­ti“ pa­virs­tų į „rim­ti“. Į ka­pi­nes neuž­su­ku, nes kar­tais juk ne­bū­ti­na at­si­sto­ti prieš fak­tą tam, kad jį ma­ty­tum ar jaus­tum.

– Jū­sų teks­tuo­se mir­tis at­ro­do švie­si. Net Ha­lo­vi­no pro­ga įkė­lė­te vi­siš­kai bal­tai nu­da­žy­tą sa­vo pa­čios po­rtre­tą ap­li­pu­sį mu­sė­mis...

– Tai bu­vo su­bti­li ir es­te­tiš­ka He­lo­vi­no in­terp­re­ta­ci­ja, švel­nus pri­si­lie­ti­mas prie te­mos: vis tiek ateis mi­nu­tė, ka­da ne­be­liks krau­jo, ku­ris šil­do ir su­tei­kia at­spal­vį odai. O mu­ses juk daž­nai trau­kia ten, kur ne­bė­ra gy­vy­bės.

Nuot­rau­ko­je per­tei­kiu dvi­gu­bą min­tį: pa­ti esu ir su­si­mąs­ty­mo po­zo­je ir tuo pa­čiu tam­pu tuo, apie ką mąs­tau. Ir bel­za­bu­bus ap­ra­šy­me ne šiaip pa­mi­nė­jau – to­kiu var­du va­di­na­mas ne tik vel­nias, bet ir mu­sė.

Man mir­tis at­ro­do švie­si, dva­sin­ga ir ne­gąs­di­nan­ti. Tik mū­sų vaiz­duo­tė pri­ku­ria bai­sy­bių. Juk la­biau­siai bau­gi­na ne­ži­no­my­bė. Iš­gir­dus žo­dį „mir­tis“, dau­gu­mai ji aso­ci­juo­ja­si su tam­sa, o man at­virkš­čiai – su švie­sa. Esu priar­tė­ju­si prie švie­sių­jų vi­sa ko ma­ty­mo pu­sių.

– Su ki­to­kiu žvilgs­niu sie­ja­si ir tarp­tau­ti­nė­je ak­va­re­lės bie­na­lė­je „Bal­ti­jos til­tai“ eks­po­nuo­tas jū­sų kū­ri­nys – ant plė­ve­le ap­trauk­to šilt­na­mio sto­go pa­ma­tė­te ir nu­fo­tog­ra­fa­vo­te lie­taus van­de­nį su gand­rų po­re­lės iš­ma­to­mis?

– Tai at­si­tik­ti­nu­mas ir pa­sta­bu­mas. Gal ir ne­ti­kė­ta, kai iš vi­siš­kai ne­gra­žių ele­men­tų, kas sa­vo pri­gim­ti­mi ne­šva­ru, su­rū­gę ir smir­di, su­ku­ri šva­rios, skaid­ros ak­va­re­lės įspū­dį. Kiek­vie­nos ak­va­re­lės iš­raiš­kos prie­mo­nės – van­duo ir pig­men­tas. Šį ati­tik­me­nį čia ir pa­ma­čiau.

Nie­ko ne­kei­čiau, te­rei­kė­jo pa­lauk­ti kol pa­ti gam­ta baigs kū­ry­bos pro­ce­są: sau­lė, lie­tus, pig­men­ta­ci­ja. Fo­tog­ra­fa­vau ne šilt­na­mį, o tik su­si­da­riu­sią for­mą ir 2 x 3 met­rų for­ma­tu pa­tei­kiau bie­na­lei. Nie­kas net ne­sua­be­jo­jo ak­va­re­lės tik­ru­mu. Tai ne­bu­vo ap­gau­lė, tik in­terp­re­ta­ci­jos žais­mas.

Tas šilt­na­mis bu­vo ma­no drau­gės kaž­kur Dzū­ki­jo­je. Ji la­bai nu­ste­bo, sa­kė, kad šim­tą kar­tų ėjo ten ir ne­ma­tė nie­ko gra­žaus.

– Jums svar­būs ri­tua­lai, ko­dėl?

– Man pa­tin­ka kur­ti ne tik dvi­ma­tė­je plokš­tu­mo­je, bet ir kas­die­ny­bė­je. Tie­siog su­ku­riu gro­žiui ap­lin­ky­bes ma­ne tei­gia­mai veik­ti. Ri­tua­lams daug ener­gi­jos ne­ski­riu, at­virkš­čiai – jie man jos su­tei­kia.

Ma­ši­no­je ve­žio­juo­si tiek daik­te­lių ir daik­čiu­kų, kad už­ten­ka bet ku­riai ne­ti­kė­tai si­tua­ci­jai. Ki­tą die­ną su sū­nu­mi nu­ve­žė­me lai­do­ti li­pu­čio ir jis stai­ga sa­ko: „O kuo mes duo­bę iš­ka­sim?“ Sa­kau, pa­lauk, at­si­da­rom ba­ga­ži­nę. Ra­do­me so­di­nin­kų kas­tu­vė­lį. Ma­no ma­ši­na yra dar vie­nas mo­ters ran­ki­nės ati­tik­muo, ku­ria­me, kaip sa­ko­ma, tel­pa pu­sė jos pa­sau­lio.

Kaž­ka­da ry­te au­to­mo­bi­ly­je ra­dau įsi­lau­ži­mo pėd­sa­kus: ten bu­vo ne­tvar­ka, vi­si tie daik­tai iš­mė­ty­ti. Pa­ma­čiau, kiek daug vis­ko čia yra ir kaip nie­kam ki­tam to ne­rei­kia.

– Ru­de­nį daž­nai sie­ja su me­lan­cho­li­ja. Ar jus pa­čią ji už­plūs­ta?

– Aš su ja gy­ve­nu, jei ji atei­na. Me­lan­cho­li­ją iš­nau­do­ju sa­va­nau­diš­kai. Tai ge­ra bū­se­na. Man la­bai pa­tin­ka to­kios oro są­ly­gos, ka­da ne­si­no­ri nie­kur ei­ti. Ta­da grims­ti į me­lan­cho­li­ją lyg į pū­ki­nį ap­klo­tą, gims­ta ki­to­kios min­tys, teks­tai, skai­tau kny­gą, žiū­riu fil­mą. Pa­tin­ka bū­ti ne­jud­ria­me ko­ko­ne.

– Ru­de­nį daž­nai links­ta­ma gal­vo­ti apie eg­zis­ten­ci­nius klau­si­mus, ap­mąs­ty­ti gy­ve­ni­mą. Kaip jums?

– Man tai bū­din­ga da­ry­ti ir bet ku­riuo ki­tu lai­ku. Dau­ge­liui tai suak­ty­vė­ja ru­de­nį gal­būt to­dėl, kad iki tol gy­ve­nant tarp spal­vų, ryš­kių de­ko­ra­ci­jų, šur­mu­lio ir kle­gu­lio, vi­sa tai blaš­ko. Ru­de­nį gam­ta nu­si­ren­gia iki pil­ku­mo, mi­ni­ma­liz­mas, spal­vų ne­te­ki­mas pa­ša­li­na išo­ri­nius dir­gik­lius. Su­siau­rė­jus re­gė­ji­mo lau­kui išo­rė­je, na­tū­ra­liai at­si­grę­žia­me į sa­vo vi­dų.

Ru­de­nį aš pri­si­tai­kau ir su juo gy­ve­nu. Kai nei­ni prieš vė­ją, na­tū­ra­liai tam­pi vi­sa ko da­li­mi, atei­na har­mo­ni­ja. Ban­dy­mas iš­lai­ky­ti nuo­la­ti­nę va­sa­rą ke­lia vi­di­nį ir išo­ri­nį konf­lik­tą.

Kiek­vie­na bū­ties for­ma tu­ri sa­vo lai­ką ir sko­nį. Sod­rė­jant ru­de­niui pro­por­cin­gai nyks­ta ir uo­gų cuk­rus. Ne­be­lie­ka va­sa­riš­kai ne­rū­pes­tin­go že­muo­gių ir braš­kių sal­dė­sio. Ru­de­niš­kas so­li­du­mas įpa­rei­go­ja iš­raiš­kin­gą kar­čios, rūgš­čios, sal­džia­rūgš­tės ar sau­sai ait­rios iš­raiš­kos for­mą.

Gied­riaus BA­RA­NAUS­KO nuo­tr.

Me­ni­nin­kė Edi­ta Sū­džiū­tė įsi­ti­ki­nu­si, jog ban­dy­mas iš­lai­ky­ti nuo­la­ti­nę va­sa­rą ke­lia vi­di­nį ir išo­ri­nį konf­lik­tą, to­dėl prie ru­dens rei­kia pri­si­tai­ky­ti, gy­ven­ti su juo har­mo­ni­jo­je.