
Naujausios
POKALBIAI PRIE ARBATOS PUODELIO
Ernesta Šimkienė: „Vaikai pasaulį mato iš esmės“
Šiaulių dailės galerijos kultūrinių renginių ir parodų kuratorė, meno edukatorė Ernesta Šimkienė savo sūnų mintis užrašo socialinio tinklo dienoraštyje. Vaikų filosofija suaugusiesiems leidžia pasaulį pamatyti vaiko akimis, siūlo iš naujo persvarstyti amžinuosius klausimus – kas yra meilė, mirtis, šeima ar vienatvė.
Simona SIMONAVIČĖ
simona@skrastas.lt
„O tai mes daugiavaikė šeima???? Nu nemanau... Mes gi trivaikė ir dvitėvė šeima!“ – šešiamečio sūnaus pastebėjimu socialiniame tinkle dalijasi E. Šimkienė. Netikėtas, įdomias jaunesniųjų vaikų mintis ji fiksuoja nuolat. Apie tai su Ernesta kalbamės tradiciškai gurkšnodamos arbatą „Presto“ kavinėje.
– Kaip gimė mintis rašyti dienoraštį iš vaikų gyvenimo, jų pokalbių nuotrupas?
– Turiu tris vaikus – keturiolikos, aštuonerių ir šešerių metų. Anksčiau, kai vyriausiasis sūnus ką nors pasakydavo, atrodė, genialu – atsiminsiu. Po pusmečio supratau, kad neatsimenu, o laiko nebesugrąžinsi atgal. Maždaug žinai, kas buvo, bet tikros, nuoširdžios, talpios minties niekaip nebegali sudėlioti.
Gimus antrajam vaikui nebuvo plano rašyti, bet jam pradėjus nuo 2–3 metų filosofuoti, sakyti keistas, kartais net nevaikiškas mintis, pagalvojau užfiksuoti.
Kadangi dabar visi daug laiko praleidžiame virtualioje realybėje, juokais parašiau mintį feisbuke. Minčių gali prigaudyti kiekvieną dieną, bet nesistengiu sukurti situacijos specialiai. Tai – kasdienybės trupiniai.
Įdomesnės vaikų mintys labai nudžiugina. Supranti, kad vaikiškoje mintyje yra daug globalaus, pamatinio matymo apie paprasčiausius dalykus, kurie suaugusiesiems pasidaro labai sudėtingi. Vaikai pasižiūri iš esmės, be išankstinių stereotipų, išmoktų dalykų.
– Kiek yra paties vaiko minčių ir kiek jūsų, tėvų, visuomenės, darželio įtakos?
– Viskas absoliučiai yra vaikų minčių srautas. Aš tik prisidedu prie to, kad mintys būtų užrašytos.
Labai žavi, kai vaikams be jokių ribų su realybe susipainioja perskaityta knyga, pamatytas filmas. Nėra rėmų, kas yra blogai – vaikui viskas įmanoma. Šalia gali egzistuoti ir Alisa Stebuklų šalyje, ir praėjimas į kitą pasaulį... Klausia, ar šuniukas iš filmuko galėtų mus įsivaikinti? Fantazija nėra susikausčiusi.
Per vaikų mąstymą suvoki, kokie žmonės skirtingi. Cituodama vaikų mintis matau, kad aštuonmetis jau išeina į suaugusiųjų pasaulį. Jam mažėja atradimų, nusistebėjimo, bet atsiranda gilesnių filosofinių minčių.
Jam labai skauda dėl globalių dalykų, pavyzdžiui, tirpstančių ledynų. Neseniai svarstė, kad reikia kažką dėl jų daryti – visus automobilius gaminti tik elektrinius. Ir motociklus, jei pavyktų. Kartais būna net gaila stebėti, kaip naktį atsigulus verda mintis išgelbėti pasaulį, prisiima sau tokią naštą.
– Ar visada esate pasiruošusi fiksuoti mintis?
– Telefonas visada po ranka, nereikia ieškoti užrašų knygutės. Keletą kartų, kai supratau, jog istorija bus ilgesnė, esu įsijungusi ir diktofoną. Svajoju kada nors padovanoti vaikams rankų darbo knygą su jų žodžiais, kai jie tuoksis ar gimtadienio proga. Vyriausiasis sūnus turi daug filmuotos medžiagos iš savo vaikystės.
Kai kurie pažįstami sako, jog turėčiau leisti knygą su vaikų mintimis. Manau, knyga turi būti brandus dalykas, o feisbukas irgi yra tam tikra knyga, kasdienybės dienoraštis. Patogus būdas užfiksuoti momentą. Dėl to pradėjau dėti „#“ ("haštagus"), kad tekstai nepasimestų sraute.
Kartais gerai mums, suaugusiesiems, į save pažiūrėti vaikų akimis. Pavyzdžiui, mano aštuonmečio pastebėjimas apie motyvaciją. Sako: nenorėjau mokytis eilėraščių, bet Lietuvos istorijos repą išmokau per dieną! Susikaupęs jį išmoko, grįžęs parepavo.
– Kuri vaikų mintis pastaruoju metu jus labiausiai privertė susimąstyti?
– Ko gero, labai išgyventas mažiausiojo, šešiamečio pasakojimas, apie rastą negyvą paukštelį, kurį paėmė į rankas. Pasakojo apie aplinkinių reakciją.
„Sakė, kad aš galėjau numirti! Tu supranti – aš vos nenumiriau! Ir tada supratau, kad jeigu kitą kartą pamatysiu kokį pelėsį arba dar kokį nudvėsėlį, tai niekada nebeimsiu. Ir paskui vaikai nenorėjo su manimi kibtis rankomis, nes galvojo, kad aš juos nužudysiu. Aš atsistojau ir pradėjau verkti. Vadinau save visaip: durnius, kvailys... Paskui grupėje dar pasikalbėjom apie tai. Ir, žinai, aš tau pasakysiu vieną dalyką, bet tu nesupyk. Aš net norėjau darželyje pasakyti, kad noriu numirti – taip liūdna buvo! O mergaitė A sakė, kad irgi vieną kartą norėjo šokti į lavą, bet niekur lavos nerado... Paskui aš nusiploviau rankas ir visa ta balandžių rankų liga turbūt dingo. O kai atsikėlėm, tai beveik ir pamiršom tą dalyką. Bet jeigu, mama, tu ten būtum buvusi, taip nebūtų atsitikę...“
Man buvo įdomu stebėti, kiek tai jam sukėlė emocijų. Dabar daugelis šeimų supranta, kad vaikų jausmai yra svarbūs. Kai mes buvome maži, atrodė, jei vaikas pasako, nelabai kam įdomu. Iš tiesų vyksta didžiulės dramos, pasaulio atradimai! Tos akimirkos žavios, nes supranti, kad daugiau niekada nebepasikartos. Išgyvenęs patirtį kitą kartą į tą patį dalyką pasižiūrėsi jau kitaip.
– Kaip reaguojate į vaikų pasakojimus, ar duodate jiems suaugusiųjų patarimų?
– Svarbiausia – klausyti vaiko ir su juo kalbėtis. Patarimų negali būti, nes kiekvienas vaikas labai skirtingas.
Vaikai pasaulį mato iš esmės. Aštuonmetis paklausė, kodėl vaikai neina į darbą? Aiškinomės, kad vaikams reikia žaisti, mokytis, tai yra jų darbai. Sūnus nusprendė – vadinasi, suaugusieji vaikus laiko nevisaverčiais.
Mažiausiam dabar labai svarbi tema darželyje – meilė. Neseniai grįžo susirūpinęs, kad nerado vietos, kur pabučiuoti patinkančią mergaitę. Tada galvoji, kiek tai laikina, svarbu? Galėtum leptelėti: „nesąmonė tos vaikiškos meilės, išaugsi, nieko tokio, nekreipk dėmesio.“ Bet jam dabar tai pasaulio centras.
Norisi, kad vaikas suprastų gyvenimą, bet kartu patirtų džiaugsmą, tyrą vaikiškumą. Jie patys atranda, išgyvena situacijas. Kartais geriau nieko nemokyti, tik garsiai pasvarstyti, o jie patys pasidaro savo išvadas.
– Jau teko susidurti su sudėtingais klausimais „iš kur atsiranda vaikai“, apie mirtį, meilę?
– Žinoma. Jei vienaip gali atsakyti trejų metų vaikui, visai kitaip turi aiškinti septynerių metų, kuris girdi, mato kartais net daugiau, nei tu norėtum. Negali nuo visko apsaugoti.
Man norisi vaikų neįvilkti į dirbtiną burbulą, kad, pavyzdžiui, nėra mirties, žmogus amžinas.
Šešiametis buvo pastebėjęs, kokia žmogaus prasmė – einu į darželį, po to – į mokyklą, po to – į darbą ir ką, viskas? Numirsiu? Kai pažiūri, taip mes gyvename. Bėgame, mokomės, dirbame ir net nespėjame pagyventi, nes visur visą laiką skubėjome.
Kalbi su vaikais, galbūt kažkiek primeti savo matymą, bet tai neišvengiama. Šeima sukuria savo pasaulėvoką. Vaikai mąsto apie bendražmogiškus dalykus, kurie svarbūs visiems. Per tai matai žmogaus, žmonijos raidą.
– Kuri vaikų mintis jums pasirodė tokia gera, kad pati būtumėt norėjusi ją pagalvoti?
– Neseniai šešiametis mąstė, kas yra vienatvė. Svarstė, kad tai turbūt pats baisiausias dalykas, nes jei būtų vienas namie arba rūsyje, jam būtų labai baisu. O viena mergaitė iš darželio sakė, kad užaugusi bus vieniša, augins šuniuką ir kačiuką.
Vieni filosofai sako, kad mes gimstam ir mirštam vieni, ar gyvendami šalia kitų nesijaučiame vieniši? Galbūt globalus pasaulis mus stumia į užsidarymą prie kompiuterių, tiesioginį nebendravimą su žmonėmis.
Mane suglumino, kada aštuonmetis filosofas atnešė baltą popieriaus lapą ir klausė – ar gražiai nupiešė. Paprašiau parodyti, gal kitoje pusėje kas nors yra, bet ten nieko nebuvo. Tada pareiškė, kad baltas lapas leidžia įsivaizduoti bet ką. Vaikas pastebėjo tai, ką suaugęs sunkiai suvokia vertindamas meno kūrinį, jei nėra ko nors tikroviškai pavaizduota.
– Ką norėtumėte pasakyti sau, jei būtumėte vaikų amžiaus?
– Norėčiau sutikti save mažą, bet nežinau, nuo kokių žodžių pradėčiau pokalbį. Mes augome šiek tiek kitaip. Pamenu, kartais būdavo baugu pasakyti kokią nors mintį, kai suaugusieji iš to garsiai nusijuokia. Pradėdavau atsargiau kalbėti. Todėl gerai supratau savo vidurinį vaiką, kada labai reaguodavo – mes juokdavomės iš smagumo, o jam juokas atrodė kitaip.
Mes, suaugusieji, kažkokiu būdu suformuojame žmogų. Kiekvienas šalia esantis padaro kažkokią įtaką, kuri kartais būna lemiama. Svarbiausia, kad tėvai padėtų savo vaikams augti ir skleistis.
Giedriaus BARANAUSKO nuotr.
Ernesta Šimkienė įsitikinusi, jog savo vaikystės džiaugsmą gyvenimu reikia išlaikyti kiek įmanoma ilgiau.
Savo mažųjų vaikų mintis fiksuojanti renginių ir parodų kuratorė, meno edukatorė Ernesta Šimkienė svarsto, jog per vaiko mintis suaugusieji gali pamatyti save.
RUBRIKĄ PRISTATO: