Kai­mas, iš ku­rio kil­da­vo lėk­tu­vai į Sočį

Kai­mas, iš ku­rio kil­da­vo lėk­tu­vai į Sočį

Nors tri­jų ra­jo­nų – Jo­niš­kio, Pak­ruo­jo ir Šiau­lių – san­dū­ro­je esan­čia­me Ba­ry­sių kai­me­ly­je ma­žiau nei de­šimt so­dy­bų, į jį nuo san­kry­žos į Meš­kui­čius ve­da se­niai klo­tas, bet dar ge­ros ko­ky­bės as­fal­tas. Tai liu­di­ja ka­dai­se čia bu­vus di­de­lį ju­dė­ji­mą ir svar­bų ob­jek­tą. Iš tie­sų Ba­ry­siuo­se dar Ant­ro­jo pa­sau­li­nio ka­ro me­tais įkur­tas ae­rod­ro­mas, iš ku­rio So­vie­tų Są­jun­gos lai­kais kil­da­vo lėk­tu­vai, skrai­di­nę ne tik į di­des­nius Lie­tu­vos mies­tus, bet ir į Mask­vą, So­čį, tuo­me­ti­nį Le­ning­ra­dą.

Lo­re­ta RIPS­KY­TĖ

loretar@skrastas.lt

Nuo san­kry­žos į Meš­kui­čius su­ka­me ša­lu­ti­niu, bet as­fal­tuo­tu ke­liu. Po dvie­jų tri­jų ki­lo­met­rų at­si­re­mia­me į pir­mą Ba­ry­sių kai­mo so­dy­bą, ku­rio­je sto­vi ge­ro­kai dau­giau kaip šim­to me­tų su­lau­kęs, šei­mi­nin­kų res­tau­ruo­ja­mas me­di­nis na­mas. Čia pra­si­de­da Ba­ry­sių kai­mas.

„Mū­sų nu­me­ris 7-as, o to­liau pa­va­žia­vę pus­ki­lo­met­rį at­si­dur­si­te ties 8-uo­ju nu­me­riu, Ba­ry­sių ae­rod­ro­mo pa­sta­tu. Iš ten so­vie­ti­niais lai­kais reak­ty­vi­niai lėk­tu­vai skris­da­vo į Mask­vą, So­čį, Ode­są, Le­ning­ra­dą (da­bar – Sankt Peter­bur­gas – aut. pa­st.), o ma­ži „ku­ku­rūz­ni­kai“ skrai­din­da­vo po Lie­tu­vą“, – pra­de­da pa­sa­ko­ti šio kai­mo sū­nus ir anū­kas, 47-erių Vi­dū­nas Rim­kus.

Vai­kys­tė­je ber­nio­kas pa­smal­sau­da­mas priei­da­vo iki ae­rod­ro­mo te­ri­to­ri­jos, at­si­gu­lęs aukš­to­je žo­lė­je ma­ty­da­vo į dan­gų ky­lan­čius lėk­tu­vus. Nuo triukš­mo net lan­gai barš­kė­da­vo, ta­čiau Vi­dū­nas sa­ko, kad pa­na­šiai žmo­nės pri­pran­ta, gy­ven­da­mi gre­ta ge­le­žin­ke­lio.

Rim­kų so­dy­bo­je kai ku­rie žmo­nės iš­skris­da­mi pa­lik­da­vo au­to­mo­bi­lius sau­go­ti. Vė­liau iš Ode­sos grįž­da­vo su lauk­tu­vė­mis – anks­ti pri­no­ku­sio­mis di­džiu­lė­mis vyš­nio­mis.

Iš Šiau­lių į Ba­ry­sius per die­ną kur­suo­da­vo ke­tu­ri ar pen­ki au­to­bu­sai, ku­rių marš­ru­tai bu­vo pri­de­rin­ti prie lėk­tu­vų skry­džių. Va­žiuo­da­vo pil­ni ke­lei­vių, su sa­vi­mi tem­pian­čių la­ga­mi­nus. Kas su rei­ka­lais, o kas iš­si­ruo­šę ato­sto­gų prie Juo­do­sios jū­ros.

Ma­žam ber­niu­kui kar­tais pa­vyk­da­vo įšok­ti į marš­ru­ti­nį au­to­bu­są, kad pa­vė­žė­tų iki Meš­kui­čių mo­kyk­los (da­bar gim­na­zi­ja – aut. pa­st.). Bū­da­vo, kad į pa­mo­kas rie­dė­da­vo vie­nu iš dvie­jų au­to­bu­sų, ve­žio­ju­sių dar­bi­nin­kus į ae­rod­ro­mą. Jų bu­vo daug: elekt­ri­kų, su­vi­rin­to­jų, me­cha­ni­kų, skry­džius ap­tar­nau­jan­čio per­so­na­lo, vi­rė­jų. Ae­rod­ro­me vei­kė val­gyk­la.

Dau­giau kaip 30 me­tų Ba­ry­siuo­se gy­ve­nan­tis Al­gir­das Skir­taus­kas Ba­ry­sių ae­rod­ro­me po­rą se­zo­nų dir­bo kū­ri­ku. Reik­da­vo už­kai­tin­ti ke­tu­ris pe­čius, kad šil­tų ad­mi­nist­ra­ci­nės pa­tal­pos, sar­gy­bos po­stas, ga­ra­žai, res­to­ra­nas. Ang­lių tu­rė­da­vo at­si­vež­ti ka­ru­čiu. Tad il­sė­tis ne­bu­vo lai­ko.

Kū­ren­da­vo vy­riš­kis keis­da­ma­sis pa­mai­no­mis, kas ket­vir­tą pa­rą, jo žmo­na Zi­nai­da dir­bo va­ly­to­ja.

„Lėk­tu­vai skris­da­vo ir žie­mą, ir va­sa­rą. Spe­cia­li ma­ši­na nu­va­ly­da­vo snie­gą nuo pa­ki­li­mo ta­ko, pri­va­žia­vi­mo aikš­te­lės, ke­lio. Esu ir pa­ts skri­dęs į Ma­žei­kius, Pa­lan­gą“, – pri­si­me­na A. Skir­taus­kas.

Ae­rod­ro­mas, pa­sak vy­riš­kio, be­dra­dar­biau­da­vo su ko­lū­kiais, „ku­ku­rūz­ni­kai“ bars­ty­da­vo trą­šas. Kai pa­leis­da­vo jas kris­ti, kliū­da­vo ir į kie­mus, prie šu­li­nių.

Ka­ri­nį ae­rod­ro­mą, ku­rio te­ri­to­ri­jai bu­vo skir­ta apie 500 hek­ta­rų, 1940 me­tais oku­pa­vu­si Lie­tu­vą pra­dė­jo reng­ti ru­sų ka­riuo­me­nė. Ka­riš­kių įsa­ky­mu vie­tos val­džia iš te­ri­to­ri­jos iš­kė­lė Dau­šiš­kių ūki­nin­kus, mai­nais jiems duo­ta bu­vu­sio Bi­tai­čių (Ly­gu­mų se­niū­ni­ja, Pak­ruo­jo ra­jo­nas) dva­ro že­mės.

Iš Gruz­džių, Ly­gu­mų ir Paš­vi­ti­nio vals­čių se­niū­nų įsa­ky­mu bu­vo siun­čia­mi ūki­nin­kai su „pa­dva­do­mis“ – ark­liais kin­ky­tais ve­ži­mais tvar­ky­ti ae­rod­ro­mo te­ri­to­ri­jos. Be ūki­nin­kų, ae­rod­ro­mą sta­tė ir apie šim­tas ka­li­nių, ap­reng­tų uni­for­mo­mis, kad lik­tų neat­pa­žin­ti.

Ae­rod­ro­me nuo­lat sto­vė­da­vo apie 9–12 lėk­tu­vų – bom­bo­ne­šių ir na­kin­tu­vų, ku­riuos pa­si­tik­da­vo ir iš­ly­dė­da­vo or­kest­ras.

Pir­mą ka­ro die­ną vo­kie­čiai nu­mu­šė du ru­sų bom­bo­ne­šius. Vie­nas nu­kri­to ne­to­li Sosd­va­rio (Pak­ruo­jo ra­jo­nas) kai­mo. Žu­vu­sius pi­lo­tus ka­riš­kiai par­si­ve­žė ir pa­lai­do­jo ae­rod­ro­mo te­ri­to­ri­jo­je. Per vi­są lai­ką žu­vo vie­nuo­li­ka la­kū­nų. Po ka­ro jų pa­lai­kai per­lai­do­ti.

Bai­gian­tis Ant­ra­jam pa­sau­li­niam ka­rui Ba­ry­siuo­se ir Dau­šiš­kiuose ne­be­li­ko ka­riš­kių.

1957–1959 me­tais įreng­tas Ba­ry­sių ci­vi­li­nis ae­rod­ro­mas, per­ke­liant Šiau­lių oro uos­tą iš Lie­po­rių, ku­ris vei­kė iki 1992 me­tų. Iki 1996 me­tų ae­rod­ro­me bu­vo Lie­tu­vos ka­ri­nių oro pa­jė­gų ba­zė, ku­ri vė­liau iš­kel­ta į Zok­nių ae­rod­ro­mą.

Da­bar ae­rod­ro­mas pri­klau­so UAB Ba­ry­sių oro uos­tui, ku­rio sa­vi­nin­kas yra Fried­rich Stru­be. Ae­rod­ro­mu nau­do­ja­si avia­ci­jos ins­ti­tu­tas, sa­va­no­rių avia­to­riai, pri­va­tūs avia­to­riai.

Vi­dū­nas Rim­kus sa­ko, kad iš kar­tos į kar­tą pa­vel­dė­tas jo na­mas – daug džiaugs­mų ir ne­gan­dų ma­tęs. Se­ne­lio Leo­no Si­mo­nai­čio pa­sa­ko­ji­mu, jis sta­ty­tas apie 1860–1890 me­tus.

Ant­ro­jo pa­sau­li­nio ka­ro me­tais ja­me bu­vo ap­si­sto­ję ru­sų la­kū­nai. Atė­jo į na­mus ir lie­pė šei­mai kraus­ty­tis į pa­sto­gę. Ba­ry­sių gy­ven­to­jas iš ar­ti­mų­jų pa­sa­ko­ji­mų gir­dė­jęs, kad li­go­tas pro­se­ne­lis tuo me­tu ne­si­kė­lė iš lo­vos, to­dėl jo sū­nus, o Vi­dū­no se­ne­lis, neap­si­ken­tęs dėl ne­lauk­tų sve­čių įžū­lu­mo jau no­rė­jo kumš­čius į dar­bą pa­leis­ti. Ka­rių va­das jo vos ne­nu­šo­vė, bet ga­liau­siai lei­do pa­si­lik­ti vie­na­me kam­ba­ry­je su li­go­niu.

„Pas­kui vi­si gra­žiai su­gy­ve­no. Kai sun­kiai su­si­rgo ma­no ma­ma, ka­rei­viai at­ne­šė kaž­ko­kių mil­te­lių, ku­rie gal­būt jai gy­vy­bę iš­gel­bė­jo. Ru­sų la­kū­nai, gau­da­vę pro­duk­tų, jais pa­si­da­lin­da­vo su na­mų šei­mi­nin­kais. Vai­kams šo­ko­la­do pa­siū­ly­da­vo. Ta­čiau, re­gis, ney­pa­tin­gu mais­tu pa­tys bu­vo mi­tę, nes ma­jo­ras, pa­kvies­tas pie­tų ko­pūs­tų sriu­bos ir vir­tos rū­ky­tos deš­ros, net neiš­ma­nė, kaip tą kai­miš­ką so­tų mais­tą val­gy­ti – pjau­ti pei­liu ar ran­ko­mis im­ti“, – šyp­so­si V. Rim­kus.

Kai vo­kie­čiai per kai­mą ėjo, pa­pra­šė van­dens iš šu­li­nio. Pa­sė­mus šei­mi­nin­kui lie­pė pir­mam puo­de­lį iš­ger­ti, kad įsi­ti­kin­tų, ar neuž­nuo­dy­tas.

„Ma­no at­min­ty­je Ba­ry­sių kai­mas iš­li­kęs toks: prie pat miš­ko bu­vo Meš­kui­čių ei­gu­va, ten gy­ve­no ei­gu­lys J. Ki­vy­lius ir miš­ko meist­ras Ža­lys su šei­mo­mis, ne­to­li bu­vo Tiu­ty­čios, Če­pu­lio so­dy­ba, ku­rios vie­tą vi­du­ry lau­kų me­na li­kęs ąžuo­las ir ak­muo. Ša­lia Ba­ry­sių sen­ka­pių ply­tė­jo Rum­bi­no ūkis, už bu­vu­sio ke­lio į ae­rod­ro­mą – ma­lū­ni­nin­ko, kai­me va­din­to „mel­ni­ku“, so­dy­bos ir ma­lū­no li­ku­čiai. Bu­vo Gend­vi­lo, Star­kaus­ko, Mik­šio, Me­di­šaus­ko, Švam­ba­rio, K. Dauk­šo, A. Ne­ma­niaus, Za­vec­kų na­mai. Ša­lia ke­lio į Prieš­gi­nių kai­mą pri­si­me­nu Auk­se­lio, Šiur­kaus so­dy­bas, įstri­go at­min­tin siu­vė­jos Emi­li­jos Bu­be­ly­tės me­di­nė tro­be­lė. Sta­sio Dauk­šo ūkį po 2013 me­tų tra­ge­di­jos, kai trem­ti­nys bu­vo nu­žu­dy­tas, me­na li­kęs me­di­nis kry­žius ir ap­griu­vęs ūki­nis pa­sta­tas“, – iš praei­ties pa­var­des trau­kia Vi­dūnas Rim­kus.

Ba­ry­sių kai­me da­bar gy­ve­na 12 žmo­nių, iš jų – 4 vai­kai.

Di­džią­ją da­lį mi­nė­tų so­dy­bų nu­šla­vė apie 1975– 1976 me­tus praė­ju­si me­lio­ra­ci­ja. Bul­do­ze­riais anuo­met tai­ky­ta­si su­nai­kin­ti ir Ba­ry­sių kai­mo sen­ka­pius. Jau bu­vo ver­čia­mi apie ka­pi­nai­tes au­gę me­džiai, kai V. Rim­kaus se­ne­lis Leo­nas Si­mo­nai­tis iš­kvie­tė me­lio­ra­ci­jos in­ži­nie­rių ir pa­gra­si­no pra­ne­šiąs „par­tko­mui“. In­ži­nie­rius kaž­kam su­skam­bi­no ir jam bu­vo liep­ta ka­pi­nai­čių ne­lies­ti.

Bai­siau­si pri­si­mi­ni­mai atei­na iš po­ka­rio, kai pra­si­dė­jo trė­mi­mai į Si­bi­rą.

„Ta­čiau man iš vai­kys­tės me­na­si Ba­ry­sių kai­mo žmo­nių nuo­šir­du­mas, kai­mo šven­tės, ge­gu­ži­nės“, – iš­ly­dė­da­mas sa­ko V. Rim­kus.

Au­to­rės nuo­tr.

AE­ROD­RO­MAS: Ba­ry­sių ae­rod­ro­mas da­bar pri­va­tus, į pa­ki­li­mo ta­ką pa­tek­ti be lei­di­mo ne­ga­li­ma, nes jis už­tver­tas.

PAS­TA­TAS: Vie­nas iš iš­li­ku­sių Ba­ry­sių ae­rod­ro­mo pa­sta­tų Ba­ry­sių kai­me, kur kaž­ka­da vei­kė ir res­to­ra­nas.

KŪ­RI­KAS: Dau­giau kaip 30 me­tų Ba­ry­siuo­se gy­ve­nan­tis Al­gir­das Skir­taus­kas Ba­ry­sių ae­rod­ro­me po­rą se­zo­nų dir­bo kū­ri­ku.

KE­LIAS: Kaž­ka­da per Rim­kų so­dy­bos kie­mą, kur da­bar ve­ja, ėjo se­na­sis Ba­ry­sių ke­lias.

PRA­DŽIA: Nuo Vi­dū­no Rim­ka­us so­dy­bos pra­si­de­da Ba­ry­sių kai­mas.

PRI­SI­MI­NI­MAI: Ba­ry­sių kai­me gi­męs, au­gęs ir pro­tė­vių so­dy­bo­je pa­si­li­kęs Vi­dū­nas Rim­kus pa­me­na, kaip ae­rod­ro­mo dar­bi­nin­kų au­to­bu­sas ir jį kar­tais pa­mė­tė­da­vo iki mo­kyk­los, jei ne – tek­da­vo pės­čio­mis kul­niuo­ti še­šis ki­lo­met­rus.

ŠEI­MA: Iš Vi­dū­no ir Ro­žės Rim­kų na­mų į tą pa­čią Meš­kui­čių mo­kyk­lą, da­bar gim­na­zi­ją, ke­liau­ja ir kai­mo sen­bu­vio vai­kai, įvai­rių olim­pia­dų da­ly­viai ir pri­zi­nin­kai Re­gi­na ir Kons­tan­ti­nas.