Žmonėms padeda gyvūnai

Žmo­nėms pa­de­da gy­vū­nai

Šiau­lių uni­ver­si­te­to Svei­ka­ti­ni­mo, hi­po­te­ra­pi­jos ir spor­to cent­ras su­ren­gė moks­li­nę-pra­kti­nę kon­fe­ren­ci­ją apie gy­vū­nų te­ra­pi­ją. Spe­cia­lis­tai da­li­jo­si hi­po­te­ra­pi­jos, ka­ni­te­ra­pi­jos ir del­fi­nų te­ra­pi­jos ži­nio­mis bei pa­tir­ti­mi. Gy­vū­nų te­ra­pi­jos po­pu­lia­ru­mas neat­si­tik­ti­nis: net 8 pa­cien­tai iš 10 ne­pa­ten­kin­ti tra­di­ci­ne me­di­ci­na.

Jur­gi­ta JUŠ­KE­VI­ČIE­NĖ

jurgita@skrastas.lt

Žir­gai ir stip­ri­na, ir at­pa­lai­duo­ja

Moks­li­nė-pra­kti­nė kon­fe­ren­ci­ja „Gy­vū­nų te­ra­pi­ja: da­bar­tis ir atei­ties įžval­gos“ su­reng­ta Kur­tu­vė­nuo­se (Šiau­lių r.). Čia esan­čia­me žir­gy­ne Šiau­lių uni­ver­si­te­to Svei­ka­ti­ni­mo, hi­po­te­ra­pi­jos ir spor­to cent­ras tai­ko hi­po­te­ra­pi­ją.

So­cia­li­nės ge­ro­vės ir ne­ga­lės stu­di­jų fa­kul­te­to lek­to­rė, ki­ne­zi­te­ra­peu­tė Jur­gi­ta Rut­kie­nė pa­sa­ko­jo, kad žir­go žin­gi­nės ju­de­siai pa­na­šūs į žmo­gaus ėji­mą, to­dėl hi­po­te­ra­pi­ja at­ve­ria neį­ga­liam pa­cien­tui nau­jų ju­dė­ji­mo ga­li­my­bių.

Ei­nant žir­go nu­ga­ra ju­da tri­mis kryp­ti­mis (aukš­tyn – že­myn, pir­myn – at­gal, į kai­rę – į de­ši­nę). Šie ju­de­siai per­si­duo­da rai­te­lio ko­joms, lie­me­niui, du­be­niui, pe­čiams, ran­koms ir at­ku­ria žmo­gaus ei­se­nos įspū­dį.

„Tai, ką ki­ne­zi­te­ra­pi­jos už­siė­mi­mo me­tu dir­bant su ka­muo­liu pa­siek­tu­me per pen­kias va­lan­das, su žir­gu ga­li­ma pa­siek­ti per pus­va­lan­dį“, – įsi­ti­ki­nu­si ki­ne­zi­te­ra­peu­tė.

Hi­po­te­ra­pi­jai žir­gai at­ren­ka­mi la­bai kruopš­čiai. Žir­gas tu­ri bū­ti ra­mus, ra­miai rea­guo­ti į įvai­rius trik­džius, tu­ri bū­ti pa­klus­nus. Svar­bi ir žir­go žings­nio cha­rak­te­ris­ti­ka. Jei­gu sie­kia­ma, kad te­ra­pi­jos me­tu pa­cien­to rau­me­nys įsi­temp­tų, spe­cia­lis­tas rink­sis spar­čiau žings­niuo­jan­tį žir­gą, jei­gu sie­kia­ma rau­me­nų at­pa­lai­da­vi­mo – plas­tiš­kai, lė­tai žings­niuo­jan­tį žir­gą.

Hi­po­te­ra­pi­jos cent­re dau­giau­sia dir­ba­ma su ce­reb­ri­nio pa­ra­ly­žiaus li­go­niais, ta­čiau jo­ji­mo te­ra­pi­ja pa­de­da ir au­tiz­mo, dau­no sind­ro­mo li­go­niams, po gal­vos ar ki­tų trau­mų.

Jo­ji­mas stip­ri­na rau­me­nis, ge­ri­na jų si­met­ri­ją, tei­gia­mai vei­kia lai­ky­se­ną, la­vi­na pu­siaus­vy­rą, di­di­na są­na­rių ju­dė­ji­mo amp­li­tu­dę, ge­ri­na kvė­pa­vi­mą ir krau­jo apy­ta­ką.

Pa­sak J. Rut­kie­nės, tei­gia­mą po­vei­kį tu­ri ne tik žir­go ju­de­siai, bet ir jo kū­no ši­lu­ma, ku­ri yra di­des­nė nei žmo­gaus. Tai ska­ti­na rau­me­nų at­si­pa­lai­da­vi­mą, to­dėl už­siė­mi­mų me­tu pa­cien­tas sė­di ne bal­ne, o ant spe­cia­laus ki­li­mė­lio.

Te­ra­pi­nio jo­ji­mo po­vei­kis – ne tik fi­zi­nis, bet ir psi­cho­lo­gi­nis, so­cia­li­nis, pe­da­go­gi­nis.

No­rin­čių­jų pa­tek­ti į hi­po­te­ra­pi­jos už­siė­mi­mus yra daug, ta­čiau spe­cia­lis­tai prieš priim­da­mi ge­rai įver­ti­na, ar hi­po­te­ra­pi­ja ne­pa­kenks.

Dir­bant su žir­gais yra trau­mų, aler­gi­jos, lė­ti­nių li­gų paū­mė­ji­mo ri­zi­ka. Jo­ji­mo te­ra­pi­ja ne­tin­ka po sun­kių stu­bu­ro trau­mų, kai slanks­te­liai su­tvir­tin­ti spe­cia­lio­mis prie­mo­nė­mis. Ne­dir­ba­ma ir su daug sve­rian­čiais pa­cien­tais, nes nu­ti­kus bė­dai (apal­pus, su­blo­ga­vus) ne­tu­rė­tų jė­gų jo nu­temp­ti nuo žir­go, kil­tų pa­vo­jus pa­cien­tui.

Prak­ti­nio už­siė­mi­mo me­tu J. Rut­kie­nė pa­de­monst­ra­vo, ko­kius pra­ti­mus at­lie­ka hi­po­te­ra­pi­jos už­siė­mi­mų me­tu.

Žmo­nės ieš­ko al­ter­na­ty­vų

Lie­tu­vos spor­to uni­ver­si­te­to Tai­ko­mo­sios fi­zio­lo­gi­jos ir rea­bi­li­ta­ci­jos ka­ted­ros pro­fe­so­rius gy­dy­to­jas Alek­sand­ras Kriš­čiū­nas kon­fe­ren­ci­jo­je pa­tei­kė stul­bi­na­mą sta­tis­ti­ką – net 8 pa­cien­tai iš 10 ne­pa­ten­kin­ti tra­di­ci­ne me­di­ci­na ir ieš­ko al­ter­na­ty­vaus gy­dy­mo.

Da­bar dau­gu­mą li­gų (šir­dies ir krau­ja­gys­lių, kau­lų ir są­na­rių, en­dok­ri­ni­nes), pa­sak A. Kriš­čiū­no, su­ke­lia ža­lin­gi įpro­čiai, ne­vi­sa­ver­tė mi­ty­ba, nu­tu­ki­mas, ju­dė­ji­mo sto­ka.

Tra­di­ci­nė me­di­ci­na daž­nai kal­ti­na­ma tuo, kad gy­do or­ga­ną, o ne žmo­gų, kaip vi­su­mą. Ypač kiek­vie­nam žmo­gui svar­bus bend­ra­vi­mas. „Ša­lia esan­tis žmo­gus mus vei­kia daug la­biau nei mė­nu­lis su sa­vo po­tvy­niais ir ato­slū­giais“, – sa­kė A. Kriš­čiū­nas.

Jo nuo­mo­ne, daž­nai neį­si­gi­li­na­ma, ką reiš­kia te­ra­pi­ja (gy­dy­mas), ir ja pa­va­di­na­ma bet ko­kia veik­la: mu­zi­kos te­ra­pi­ja, mez­gi­mo te­ra­pi­ja, pie­ši­mo te­ra­pi­ja, land­šaf­to te­ra­pi­ja ir t.t.

„Tai – gy­do­mo­ji veik­la, o ne te­ra­pi­ja“, – sa­kė pro­fe­so­rius. Jis abe­jo­ja vien al­ter­na­ty­vios me­di­ci­nos nau­da, ji tu­rin­ti ei­ti gre­ta kla­si­ki­nės me­di­ci­nos, o al­ter­na­ty­via me­di­ci­na tu­rė­tų už­siim­ti me­di­ci­ni­nį iš­si­la­vi­ni­mą tu­rin­tys žmo­nės.

Del­fi­nų te­ra­pi­ja pa­de­da vi­sai šei­mai

Klai­pė­dos uni­ver­si­te­to dės­ty­to­ja, Lie­tu­vos jū­rų mu­zie­jaus del­fi­na­riu­mo Del­fi­nų te­ra­pi­jos cent­ro spe­cia­lis­tė dak­ta­rė Bri­gi­ta Krei­vi­nie­nė skai­tė pra­ne­ši­mą apie del­fi­nų te­ra­pi­jos plėt­rą.

Del­fi­nų te­ra­pi­jai Lie­tu­vo­je – 15 me­tų. 2003–2006 me­tais Del­fi­na­riu­me bu­vo at­lie­ka­mi ty­ri­mai, ku­rie pa­ro­dė, kad ši te­ra­pi­ja ypač veiks­min­ga vai­kams, tu­rin­tiems au­tiz­mo spekt­ro su­tri­ki­mą.

2007–2010 me­tais bu­vo ti­ria­ma, kaip del­fi­nų te­ra­pi­ja vei­kia vai­kus su ce­reb­ri­niu pa­ra­ly­žiu­mi. Del­fi­na­riu­me bu­vo su­da­ry­tos vi­sos są­ly­gos dirb­ti su šiais pa­cien­tais.

2010 ir 2011 me­tais vy­ko šei­mų, su­si­dū­ru­sių su ar­ti­mo­jo ne­ga­lia, ty­ri­mai. Nuo pat pra­džių, dirb­da­mi su neį­ga­liais vai­kais, spe­cia­lis­tai pa­ste­bė­jo, kad pa­gal­bos rei­kia ne tik li­go­niui, bet ir vi­sai šei­mai, ku­ri ypač iš­gy­ve­na dėl ar­ti­mo­jo li­gos.

Dau­giau kaip prieš me­tus at­nau­jin­ta­me Del­fi­na­riu­me įkur­tas mo­der­nus Del­fi­nų te­ra­pi­jos cent­ras su tri­jų gy­lių ba­sei­nais, kel­tu­vais neį­ga­lie­siems, du­šais, per­si­ren­gi­mo pa­tal­po­mis, už­siė­mi­mų ka­bi­ne­tais.

Su pa­cien­tais dir­ba pro­fe­sio­na­li ko­man­da: psi­cho­lo­gas, so­cia­li­nis dar­buo­to­jas, ki­ne­zi­te­ra­peu­tas, struk­tū­ruo­to mo­ky­mo ir el­ge­sio te­ra­pi­jos spe­cia­lis­tas, sen­so­ri­nės in­teg­ra­ci­jos spe­cia­lis­tas ir del­fi­nų tre­ne­riai.

Cent­ras or­ga­ni­zuo­ja tri­jų sa­vai­čių rea­bi­li­ta­ci­jos pro­gra­mą, ku­rią su­da­ro 10 del­fi­nų te­ra­pi­jos už­siė­mi­mų ir pa­pil­do­mos veik­los, ku­rios pa­ren­ka­mos at­si­žvel­giant į pa­cien­to po­rei­kius ir būk­lę (gi­laus at­si­pa­lai­da­vi­mo tech­ni­kos ir ki­ti pra­ti­mai van­de­ny­je bei pa­tal­po­se, dai­lės, mu­zi­kos už­siė­mi­mai).

B. Krei­vi­nie­nė pa­tei­kė pa­vyz­džių, kaip ne­vaikš­tan­tys, fo­bi­jų ka­muo­ja­mi vai­kai po del­fi­nų te­ra­pi­jos kur­so iš del­fi­na­riu­mo išė­jo sa­vo ko­jo­mis. Ki­tų pa­cien­tų li­gos neiš­gy­do­mos, ta­čiau te­ra­pi­ja pa­de­da psi­cho­lo­giš­kai ir emo­ciš­kai.

B. Krei­vi­nie­nė vi­lia­si, kad atei­ty­je del­fi­nų te­ra­pi­ja taps priei­na­ma ir suau­gu­siems pa­cien­tams.

Šuo – psi­chi­nei svei­ka­tai

Pra­ne­ši­mą apie ka­ni­te­ra­pi­ją (šu­nų te­ra­pi­ją) skai­tė Vil­niaus uni­ver­si­te­to psi­cho­lo­gi­jos dak­ta­rė, Ka­ni­te­ra­pi­jos aso­cia­ci­jos pre­zi­den­tė Vil­man­tė Pa­kal­niš­kie­nė.

Psi­cho­lo­gė ka­ni­te­ra­pi­ją stu­di­juo­ja JAV, nes Lie­tu­vo­je ar kai­my­ni­nė­se ša­ly­se to­kių kur­sų ir stu­di­jų nė­ra.

Pa­sau­ly­je ka­ni­te­ra­pi­ja nė­ra nau­ja te­ra­pi­jos ša­ka, ta­čiau pa­sta­rą­jį de­šimt­me­tį įgau­na vis di­des­nį pa­grei­tį, taip pat ir Lie­tu­vo­je.

Ka­ni­te­ra­pi­ja nė­ra su­si­ti­ki­mas su šu­ni­mi ir jo glos­ty­mas, pa­vyz­džiui, se­ne­lių na­muo­se, li­go­ni­nė­je ir pa­na­šiai. Ka­ni­te­ra­pi­ja – al­ter­na­ty­vus gy­dy­mo, rea­bi­li­ta­ci­jos bū­das, kai no­rint pa­siek­ti ge­res­nės fi­zi­nės, emo­ci­nės svei­ka­tos, pa­ge­rin­ti pa­žin­ti­nius bei so­cia­li­nius įgū­džius, nau­do­ja­mas spe­cia­liai pa­ruoš­tas šuo mo­ty­va­ci­jai su­stip­rin­ti.

Psi­cho­lo­gė ak­cen­ta­vo, kad ne šuo yra te­ra­peu­tas ir ne šuo dir­ba su pa­cien­tu, o spe­cia­lis­tas: psi­cho­lo­gas, er­go­te­ra­peu­tas, lo­go­pe­das ar ki­tas.

Ka­ni­te­ra­pi­jos kur­sas trun­ka apie 12 sa­vai­čių ar il­giau. Pap­ras­tai bū­na vie­nas už­siė­mi­mas per sa­vai­tę, ku­ris trun­ka nuo 15 iki 60 mi­nu­čių.

Ka­ni­te­ra­pi­ja, pa­sak pra­ne­šė­jos, pa­de­da įveik­ti ne­ri­mą, bai­mes, dep­re­si­ją, vie­ni­šu­mo jaus­mą, la­vi­na bend­ra­vi­mo įgū­džius, ver­ba­li­nę ko­mu­ni­ka­ci­ją, pa­de­da kon­cent­ruo­ti dė­me­sį, slo­pi­na ag­re­sy­vų el­ge­sį, mo­ty­vuo­ja mo­ky­tis (vai­kai la­biau lin­kę kaž­ką da­ry­ti dėl šuns, ne­gu dėl mo­ky­to­jo ar tė­vų) ir pa­na­šiai.

Lie­tu­vo­je ka­ni­te­ra­pi­jos spe­cia­lis­tai dau­giau­sia dir­ba su rai­dos su­tri­ki­mų tu­rin­čiais vai­kais.

Jurgitos JUŠKEVIČIENĖS nuo­tr.

Prak­ti­nio hi­po­te­ra­pi­jos už­siė­mi­mo me­tu pa­de­monst­ruo­ta, kaip dir­ba­ma su pa­cien­tu. Dir­ba ke­tu­ri spe­cia­lis­tai: vie­nas ve­da žir­gą, du pri­lai­ko žmo­gų, ket­vir­tas ro­do ir sa­ko, ko­kius pra­ti­mus da­ry­ti.

Kai rai­te­lis iš­moks­ta at­si­pa­lai­duo­ti sė­dė­da­mas ant žir­go, ki­ne­zi­te­ra­peu­tė pa­siū­lo pa­žais­ti su ka­muo­liu: iš­kel­ti į vir­šų, iš­mes­ti ir pa­gau­ti, me­sti gre­ta ei­nan­čiam dar­buo­to­jui.

Gied­riaus BA­RA­NAUS­KO nuo­tr.

Šiau­lių uni­ver­si­te­to lek­to­rė, ki­ne­zi­te­ra­peu­tė Jur­gi­ta Rut­kie­nė dir­ba dau­giau­sia su ce­reb­ri­niu pa­ra­ly­žiu­mi ser­gan­čiais vai­kais. Te­ra­pi­nis jo­ji­mas jiems pa­de­da iš­mok­ti ju­dė­ti ir net vaikš­čio­ti.

Pro­fe­so­rius gy­dy­to­jas Alek­sand­ras Kriš­čiū­nas sako, kad žmo­gaus svei­ka­tai ir sa­vi­jau­tai di­de­lę reikš­mę tu­ri bend­ra­vi­mas.

Pa­sik­lau­sy­ti pra­ne­ši­mų apie gy­vū­nų te­ra­pi­jos nau­dą su­si­rin­ko pil­na Kur­tu­vė­nų ra­ti­nės sa­lė.