Naujausios
POKALBIAI PRIE ARBATOS PUODELIO
Kai kalba akys, rankos ir širdis
Kalbant gestų kalba rodyti pirštu į žmogų – įprasta. Gestų kalbos vertėjos Edita Garnytė ir Alicija Bogdanovič iš Šiaulių apskrities gestų kalbos vertėjų centro darbe susiduria ir su prezidentais, ir su kurčiaisiais magais. Prie arbatos puodelio kalbamės apie jų darbą, kuris yra nuoširdaus pokalbio ir monospektaklio derinys.
Simona SIMONAVIČĖ
simona@skrastas.lt
– Kodėl jūs susidomėjote gestų kalba?
Alicija Bogdanovič: – Gestų kalbos pradėjau mokytis nuo 2010 metų. Baigusi mokyklą pati nežinojau, kur noriu stoti, o studijų sąraše pamačiusi gestų kalbą ja susidomėjau – atrodė egzotiška specialybė. Vertėja dirbu jau ketvirtus metus, tuo labai džiaugiuosi.
Edita Garnytė: – Studijavome kartu su Alicija. Gestų kalbą taip pat pasirinkau apie ją nežinodama. Atrodo, pats likimas mane atvedė.
A. B.: – Studijuojant reikėjo perlipti psichologinį barjerą, kad reikia naudoti daug mimikos. Kitiems gali atrodyti, kad pirštais vienas kitą badome ir maivomės.
E. G.: – Man persilaužti buvo labai sunku. Buvau labai uždara, bijodavau dėmesio, o pasirinkau specialybę, kur visas dėmesys nukreiptas į mane, į vertimą žiūri pilna auditorija. Gestų kalba praturtina, nebijai atrodyti juokingas.
Neseniai teko vertėjauti Kauno „Žalgirio“ arenoje, kur dalyvavo išskirtinis oratorius, žmogus be galūnių Nikas Vujičičius. Pirmą kartą teko dirbti tokiai didžiulei auditorijai – arena buvo sausakimša. Darbas buvo labai įdomus, porose dirbome studijoje, mus transliavo per ekranus arenoje.
A. B.: – Sunkiausi vertimai būna Seime, per posėdžius, nes temos žymiai sudėtingesnės.
2012 metais aš verčiau Prezidentės Dalios Grybauskaitės metinę kalbą. Jaudinausi, nes buvau pradėjusi dirbti prieš porą mėnesių, o čia labai atsakingas darbas, televizijos kameros, reikia gražiai, švariai išversti. Buvo labai sunku, bet sudėtingais atvejais dažniausiai dirbame komanda. Kita vertėja talkina kaip suflerė – „pametėja“ gestų, jei mato, kad užstringi.
E. G.: – Taip pat verčiame ir televizijoje. Turime savo videostudiją, kuriai aš sukūriau logotipą. Esame išvertę daugiau kaip 25 filmukus apie gestų kalbą būtent gestų kalba.
– Neseniai Šiaulių bibliotekininkės mokėsi gestų kalbos, norėdamos susikalbėti su kurčiaisiais įstaigos lankytojais. Dėl kokių priežasčių pas jus girdintieji mokosi gestų kalbos?
A. B.: – Dažniausiai susidomi tie, kurie savo aplinkoje turi kurčių žmonių, nori su jais bendrauti. Dalis žmonių domisi viskuo, todėl nori išmokti ir tokią kalbą. Gestų kalba galima susikalbėti bet kuriame pasaulio kampelyje. Nors kalbos visiškai skirtingos, bet yra pagrindai, kurie naudojami kiekvienoje šalyje.
E. G.: – Pavyzdžiui, profesinėje mokykloje mokosi trys kurčios merginos. Dauguma jų bendramokslių susidomėjo gestų kalba, norėdami su jomis susipažinti, pabendrauti. Kurtiesiems labai svarbūs žmonės, kurie moka gestų kalbą, nes juos tai išmuša iš kasdienės rutinos. Girdintieji gali kasdien susipažinti, pabendrauti su vis nauju žmogumi, o kurtieji to negali.
– Ar gestų kalba visame pasaulyje skirtinga?
E. G.: – Taip. Lietuvių gestų kalba šiek tiek panaši į rusų, nes sovietmečiu daug gestų buvo perimta. Žmonės susikalba, nes mimika, gestikuliacija padeda. Žmonės tiesiog jaučia, ką nori pasakyti.
Pamenu, ėjau su kurčiuoju ir aikštelėje pamatėme moterį, vairuojančią labai didelę mašiną, ji niekaip negalėjo išvairuoti iš aikštelės. Kurčiasis net nedvejodamas prišoko ir gestais moteriai padėjo išlaviruoti. Jie paaiškinti moka idealiai.
A. B.: – Jei parodysime meilę pridėję ranką prie širdies, tikriausiai ir girdintieji suprastų, ką tai reiškia.
E. G.: Yra tarptautinė gestų kalba, bet ją moka vienetai kurčiųjų. Ji naudojama įvairiose konferencijose, kur susitinka kelios užsienio šalių delegacijos, sprendžiamos kurčiųjų problemos. Mes turime vertėją gimtakalbę, kuri šiek tiek moka tarptautinę gestų kalbą, mums labai padeda.
A.B.: – Gestų kalba gyva – keičiasi kiekvieną dieną. Ji labai skirtinga net Lietuvos regionuose, kaip žemaičiai, aukštaičiai turi tarmes, taip ir gestai šiek tiek skirtingi. Kasdien sužinome naujų gestų. Pavyzdžiui, gestą jaunimas perkuria kitaip, tai kaip slengas – jį rodo trumpiau, atsainiau. Tą turime sužinoti, išmokti.
Man teko vertėjauti Panevėžyje vykusio kurčiųjų magų festivalio dalyviams iš viso pasaulio. Jie atvažiavo į Šiaulius, lankė Šokolado muziejų. Kadangi nemoku tarptautinės kalbos, iš lietuvių kalbos verčiau į gestų kalbą, o mūsų gimtakalbė vertėja – į tarptautinę.
– Kur prireikia jūsų paslaugų?
E. G.: – Įvairiausiuose renginiuose. Tarkim, Telšiai šiemet yra Lietuvos kultūros sostinė, ten vyksta įvairių renginių. Dažnai dalyvaujame Šiaulių universiteto renginiuose, nes ten yra Ugdymo mokslų ir socialinės gerovės fakultetas.
Verčiame ir pas gydytojus, policijoje, teismuose, notarų biuruose. Dėl to darbas labai įdomus.
– Šiemet daugelis susidomėjo „Eurovizijos“ konkurso dainų vertimu į gestų kalbą – lietuvė vertėja tapo interneto sensacija. Ar lengva išversti dainą?
E. G.: – To tikrai nepadarys kiekvienas. Reikia plastikos, jausti gestų kalbą, muziką, mokėti interpretuoti. Geriausiai tai gali padaryti gimtakalbiai – tokie dirbo „Eurovizijoje“. Jie stovėjo ant medinių grindų ir jausdami vibracijas pagal ritmą vertė.
Dalyvaudama vertėjų konkurse aš esu vertusi tik vieną dainą – Luiso Amstrongo „What a wonderful world“. Man labai padėjo kurčioji vertėja, nes nemoku perteikti žodžių taip meniškai, poetiškai, kaip ji.
Kurtieji labai mėgsta šokti, turi savo diskotekas. Jų šokiai vyksta su garsia muzika, kolonėlėmis ir medinėmis grindimis, kurios perduoda vibraciją. Kartą buvau vertėjų suvažiavime ir neoficialioje dalyje visi šoko. Viena kurčioji prie manęs priėjusi sako: „Mesk man žodžius, parodyk, ką dainuoja, aš pašoksiu“. Taip bendrai pašokome pagal šiuolaikinę muziką.
– Kodėl gestų kalbą turėtų mokėti girdintieji?
E. G.: – Vienas iš didžiausių pliusų girdintiesiems – mokėti slaptą kalbą, kuria gali bet kur susišnekėti. Pamenu, kai su bendrakursėmis klube reikėdavo susišnekėti, be problemų tai padarydavome – nebūdavo kliūtis atstumas, garsi muzika. Matai autobuse savo bendrakursę ir susišneki, kur važiuoji, ką veiksi, kada grįši... Arba kitoje kelio pusėje. Nėra jokių barjerų.
A. B.: – Svarbiausia, kad girdintieji nebijotų bendrauti su kurčiaisiais. Jei kurčiasis važiuoja automobiliu, bendrauja su bendrakeleiviu gestų kalba, dažnai kiti pasimeta, prašo nekalbėti, žiūrėti į kelią. Tačiau tai jiems nėra kliūtis, nes kurčiųjų regėjimo laukas daug platesnis – jie daugiau mato. Jiems rega, kaip mums klausa – mes išgirstame garsą ir į jį iš karto reaguojame, jiems tas pats su rega.
– Ko girdintieji dažniausiai nežino apie bendravimą su kurčiuoju?
A. B.: – Girdinčiuosius dažnai trikdo į juos nukreiptas pirštas ir prisilietimai. Kurčiuosius kviesti liečiant – normalu. Įprasta du kartus patapšnoti kviečiamo asmens petį. Jei stalas medinis, ant jo padėjusio rankas ir nusisukusio asmens dėmesį galima atkreipti pabeldžiant į stalą – jie jaučia vibraciją.
Nors mums nuo vaikystės kartoja, kad pirštu rodyti negražu, kurtiesiems tai jų kultūros dalis.
E. G.: – Jei gatvėje užkalbintų kurčiasis ir ko nors klaustų, visada galima nupiešti ant lapo ar parodyti rankomis kur eiti, pasukti. Svarbiausia – nereikia bijoti savęs. Kiekvienas žmogus nuo gimimo moka apie 200 gestų. Visi žino, kaip parodyti skaičius, pamojuoti ranka pasisveikinant ar atsisveikinant, pakviesti ateiti.
Kurtiesiems labai nemalonu, kai juos vadina kurčnebyliais. Tą jie visuomet pataiso – jie nėra nebyliai.
– Abi vilkite juodai. Tai jūsų darbo aprangos kodas?
E. G.: – Nebūtinai juoda, gali būti tamsesnė mėlyna, žalia. Svarbu, kad būtų vientisa spalva, o ne ryški, raštuota. Margumas yra vizualinis triukšmas kurtiesiems. Jie nebežiūri į rankas, o tyrinėja, kokie auskarai, blizgantys batai... Kurtiesiems tai tas pats, jei mums kalbant grotų tranki muzika, o už nugaros klegėtų vaikai.
– Bendraujant su kurčiuoju pokalbis dažnai atrodo svarbesnis, intymesnis. Jis visuomet žiūri į tave.
A. B.: – Tai vienas iš pliusų. Gestų kalboje labai svarbus akių kontaktas. Jei žiūri žmogui į akis, lūpas, galima suprasti, ko žmogus nori, klausia, apie ką pasakoja. Mano regėjimo laukas pasikeitęs – žiūriu į veidą, bet matau rankas.
E. G.: – Kurtieji labai nuoširdūs, myli prasmingą bendravimą. Pamatę, kad moki gestų kalbą, tampi pagrindiniu vakaro pašnekovu.
Neseniai ėjau į bibliotekos renginį versti kurtiesiems vaikams. Vienas kurčiasis pribėgo, sako: nori, papasakosiu tau anekdotą. Ir pasakoja: „Lietuvos neįgalieji, tie, kurie buvo labai aktyvūs, gavo iš Savivaldybės dovanų nemokamą ekskursiją. Autobusiuku visi išvažiavo į ekskursiją, bet pakeliui pateko į avariją, visi važiavę žmonės žuvo. Prieš tai jie buvo parašę, kaip nori būti palaidoti. Aklasis rašė: nori, kad jį palaidotų su lazdele. Neįgalusis, kad jį palaidotų su ratukais. Kurčiasis, kad jį palaidotų su vertėja“.
– Anekdotas rodo, jog jie moka iš savęs pasijuokti?
E. G.: – Taip, jie kurtumo nelaiko tokia negalia, kad jų reikėtų gailėti.
Giedriaus BARANAUSKO nuotr.
Šiaulių apskrities gestų kalbos vertėjų centro gestų kalbos vertėjos (iš kairės) Alicija Bogdanovič ir Edita Garnytė su kurčiaisiais galėtų susikalbėti bet kurioje pasaulio šalyje, nors gestų kalbos labai skiriasi.
Alicija Bogdanovič rodo universalų gestą „meilė“ – jį be vertėjo pagalbos gali suprasti ir girdintieji.
Edita Garnytė (dešinėje) perpasakoja kurčiojo papasakotą anekdotą, o Alicija Bogdanovič rodo, kaip jis „skambėtų“ gestų kalba. Kalbant gestų kalba tenka pasitelkti veido mimiką, rankas, nebijoti atrodyti juokingai.
Gestų kalbos vertėja Edita Garnytė sako, jog gestų kalba išmokė perlipti pačios susikurtus psichologinius barjerus atrodyti juokingai, jaustis nejaukiai būnant dėmesio centre.