Gyvenimas po 70-ies tik prasideda

Gy­ve­ni­mas po 70-ies tik pra­si­de­da

Tuo įsi­ti­ki­nęs vil­nie­tis fo­tog­ra­fas, žur­na­lis­tas, poe­tas, ra­šy­to­jas, sun­ku­mų kil­no­to­jas, lei­dė­jas Va­le­ri­jus Ko­reš­ko­vas. Ket­vir­ta­die­nį Šiau­lių ap­skri­ties Po­vi­lo Vi­šins­kio vie­šo­jo­je bib­lio­te­ko­je jis pri­sta­tė sa­vo ant­rą­ją au­to­biog­ra­fi­nę kny­gą „Ir vis dėl­to: 75-eri me­tai, tai tik pra­džia“. Jis pa­ts iki šiol da­ly­vau­ja var­žy­bo­se, spor­tuo­ja.

Jur­gi­ta JUŠ­KE­VI­ČIE­NĖ

jurgita@skrastas.lt

Kny­gai įkvė­pė šiau­lie­tis

Pir­mo­ji V. Ko­reš­ko­vo kny­ga „70 me­tų, tai tik pra­džia“ pa­si­ro­dė 2012 me­tais. Ji iš­leis­ta ru­sų ir lie­tu­vių kal­bo­mis. Šie­met iš­leis­ta ant­ro­ji kny­ga. Au­to­biog­ra­fi­nė­se kny­go­se au­to­rius da­li­ja­si sa­vo pa­tir­ti­mi, ne­ša ži­nią, kad kiek­vie­nas esa­me pa­jė­gus keis­ti sa­vo gy­ve­ni­mą, ku­ris ne­si­bai­gia su­lau­kus 70-ies. Jis tę­sia­si spor­tuo­jant, už­sii­mant mėgs­ta­ma veik­la.

Pa­sak au­to­riaus, fi­zi­nis krū­vis – pu­sė pro­to. Jam spor­tas pa­de­da vys­ty­ti ki­tas veik­las, ki­taip ver­tin­ti iš­ky­lan­čius sun­ku­mus.

Pa­sau­lio, Eu­ro­pos, Lie­tu­vos ve­te­ra­nų spor­to var­žy­bų da­ly­vis V. Ko­reš­ko­vas mėgs­ta kar­to­ti, kad at­si­tik­ti­nu­mų ne­bū­na. Tuo ne kar­tą įsi­ti­ki­no. Vi­sa­da ša­lia at­si­dur­da­vo žmo­nės, ku­rie pa­ska­tin­da­vo, įkvėp­da­vo už­siim­ti vie­na ar ki­ta veik­la: spor­tu, fo­tog­ra­fi­ja, kny­gų lei­dy­ba ir pa­na­šiai.

V. Ko­reš­ko­vas sa­ko, kad pa­ra­šy­ti pir­mą­ją kny­gą jį pa­stū­mė­jo šiau­lie­tis Arū­nas Pet­rai­tis, žur­na­lis­tas, bu­vęs Lie­tu­vos kul­tū­riz­mo fe­de­ra­ci­jos ge­ne­ra­li­nis sek­re­to­rius. 2009 me­tais jis at­vy­ko ieš­ko­ti kul­tū­riz­mo ar­chy­vo, nes fo­to­re­por­te­riu 25 me­tus dir­bęs V. Ko­reš­ko­vas 1966 me­tais fo­tog­ra­fa­vo pir­mą­jį Lie­tu­vos kul­tū­riz­mo čem­pio­na­tą Vil­niu­je, tu­rė­jo nuo­trau­kų ir iš vė­les­nių var­žy­bų, čem­pio­na­tų, tur­ny­rų.

Pris­ta­ty­da­mas kny­gos au­to­rių, A. Pet­rai­tis sa­kė, kad su­si­pa­ži­nęs su V. Ko­reš­ko­vu su­si­ža­vė­jo jo op­ti­miz­mu, po­žiū­riu į gy­ve­ni­mą, tuo, kad net su­lau­kęs gar­bin­go am­žiaus, ne­de­juo­ja, kei­čia­si ir kei­čia ki­tus.

Spor­tas – ma­lo­nu­mui

Sun­ku­mus (svar­me­nis, štan­gą) V. Ko­reš­ko­vas ki­lno­ja jau dau­giau kaip 50 me­tų. Pra­dė­jo bū­da­mas 16-me­tis. Ta­čiau nie­ka­da sa­ko ne­sie­kęs re­zul­ta­tų, spor­ta­vęs dėl sa­vęs.

Nuo 1994 me­tų V. Ko­reš­ko­vas į spor­to sa­lę ei­na nuo­lat. 1–2 kar­tus per sa­vai­tę nuo rug­sė­jo iki ba­lan­džio vi­du­rio. Po to kū­nas pa­pra­šo poil­sio. Sug­rį­žęs po per­trau­kos į sa­lę vėl vis­ką pra­de­da „nuo nu­lio“ su nau­jo­mis jė­go­mis.

„Jei atei­nu į sa­lę ir jau­čiu, kad ne­ga­liu dirb­ti, išei­nu. Nep­rie­var­tau­ju sa­vęs. Da­rau tiek, kiek jau­čiu, kad ga­liu, ne­ža­lo­ju sa­vęs“, – sa­ko po­nas Va­le­ri­jus. Jo įsi­ti­ki­ni­mu, spor­tas tu­ri teik­ti ma­lo­nu­mą.

Vie­ną kar­tą iš ge­ros bi­čiu­lės iš­gir­do prie­kaiš­tą, ko­dėl tu­rė­da­mas to­kį stip­rų kū­ną ne­da­ly­vau­ja var­žy­bo­se. Nusp­ren­dė pa­ban­dy­ti.

2011 me­tais vie­na­me tarp­tau­ti­nia­me tur­ny­re, su­ti­ko 10 me­tų už sa­ve vy­res­nį spor­ti­nin­ką, ku­ris 50 kg štan­gą gu­lo­mis iš­kė­lė 35 kar­tus, o Va­le­ri­jaus re­zul­ta­tas bu­vo 34.

„Sup­ra­tau, kad fi­zi­nę for­mą ga­li­ma iš­lai­ky­ti ne tik iki 70-ies, bet ir ge­ro­kai il­giau“, – sa­ko kny­gų au­to­rius.

Re­zul­ta­tą pa­vy­ko pa­ge­rin­ti. Jo re­kor­das – 50 kg sve­rian­ti štan­ga iš­kel­ta 41 kar­tą.

Tais pa­čiais me­tais iš kul­tū­riz­mo ir fit­ne­so čem­pio­na­to, vy­ku­sio Sap­ry­je (Ita­li­jo­je), V. Ko­reš­ko­vas grį­žo su „Gri­mek Award Sap­ri“ ap­do­va­no­ji­mu už as­me­ni­nį in­dė­lį pro­pa­guo­jant kū­no kul­tū­rą bei spor­tą.

2013 me­tais Ita­li­jo­je, Tu­ri­ne, da­ly­va­vo bė­gi­mo var­žy­bo­se ve­te­ra­nų (per 70 me­tų) gru­pė­je. 2015 me­tais su ap­do­va­no­ji­mais grį­žo iš Pran­cū­zi­jo­je, Ni­co­je, vy­ku­sių tarp­tau­ti­nių leng­vo­sios ir sun­kio­sios at­le­ti­kos var­žy­bų. Pla­nuo­se – 2017 me­tų var­žy­bos Nau­jo­jo­je Ze­lan­di­jo­je. „Jei­gu die­vas leis ir li­ki­mas neap­vils“, – sa­ko V. Ko­reš­ko­vas.

„Pak­lau­si­te, o kur lie­tu­viš­kas me­da­lis? – sa­ko po­nas Va­le­ri­jus ir pri­šo­ka prie sa­vo la­ga­mi­nė­lio, iš ku­rio iš­trau­kia žvil­gan­tį me­da­lį su tris­pal­ve juos­te­le, iš­ko­vo­tą šie­met ve­te­ra­nų var­žy­bo­se. – Ši­tas me­da­lis gau­tas ant­ro­sio­se var­žy­bo­se Lie­tu­vo­je. Pir­mo­sio­se da­ly­va­vau 1964 me­tais, ant­ro­sio­se – po 52 me­tų Ma­ri­jam­po­lė­je.“

V. Ko­reš­ko­vas ne­drįs­ta va­din­ti sa­vęs spor­ti­nin­ku. Sa­ko, kad spor­tas – kai žmo­gus pro­fe­sio­na­liai sie­kia tiks­lo, o tai, kuo už­sii­ma jis – fi­zi­nis la­vi­ni­mas, kū­no kul­tū­ra.

„Kar­tą sta­dio­ne ma­čiau, kaip tre­ni­ruo­ja­si leng­vaat­le­čiai pro­fe­sio­na­lai. Kiek jie dir­ba! Jiems gy­viems esant rei­kė­tų pa­mink­lą pa­sta­ty­ti“, – sa­ko V. Ko­reš­ko­vas.

Nors sa­ko re­zul­ta­tų nie­ka­da ne­sie­kęs, ta­čiau sa­vo re­kor­dą yra už­fik­sa­vęs. 1968 me­tais gu­lė­da­mas yra pa­kė­lęs 127,5 kg svo­rio štan­gą. Tą pa­tį re­zul­ta­tą pa­kar­to­jo 1998 me­tais.

Kul­tū­riz­mo me­to­di­ka, kaip ga­li­my­be sau­giau ir įdo­miau ko­re­guo­ti sa­vo kū­no li­ni­jas, vil­nie­tis su­si­ža­vė­jo se­niai. La­ris Sko­tas, Ar­nol­das Švarc­ne­ge­ris bu­vo jo idea­lai. Ta­čiau at­ro­dy­ti taip, kaip jie, V. Ko­reš­ko­vas ne­sie­kė. Spor­ta­vo ir spor­tuo­ja, nes tai jo gy­ve­ni­mo bū­das, ga­li­my­bė iš­lai­ky­ti kū­ną ge­ros fi­zi­nės būk­lės, at­ras­ti sa­vo me­to­di­ką.

Kny­go­se V. Ko­reš­ko­vas ra­gi­na pa­žin­ti sa­ve, ne­si­ly­giuo­ti į bend­raam­žius, o klau­sy­tis sa­vo or­ga­niz­mo. Pa­sak au­to­riaus, sun­ku­mų kil­no­ji­mas rei­ka­lau­ja daug ži­nių ir sa­vęs pa­ži­ni­mo.

Fo­tog­ra­fi­ja ir lei­dy­ba

1986 me­tais V. Ko­reš­ko­vas nu­ta­rė iš­ban­dy­ti sa­ve lei­dy­bo­je. Tuo už­sii­ma iki šiol. Svar­bią vie­tą gy­ve­ni­me uži­ma poe­zi­ja – ku­ria ho­ku (ja­po­niš­kus eilėraščius).

La­biau­siai V. Ko­reš­ko­vas di­džiuo­ja­si de­vy­nio­mis kal­bo­mis (lie­tu­vių, len­kų, ru­sų, vo­kie­čių, pran­cū­zų, ang­lų, ita­lų, is­pa­nų ir ja­po­nų) pa­reng­tais ir ke­tu­rio­mis iš jų iš­leis­tais M. K. Čiur­lio­nio kū­ry­bos al­bu­mais.

Po­nas Va­le­ri­jus gi­mė Bal­ta­ru­si­jo­je, Mo­gi­lio­ve, 1958 me­tais bai­gė Vil­niaus 9-ąją va­ka­ri­nę vi­du­ri­nę mo­kyk­lą ru­sų kal­ba. Apie M. K. Čiur­lio­nį mo­kyk­lo­je nie­ko ne­bu­vo gir­dė­jęs.

Su gar­saus ne tik Lie­tu­vo­je bet ir pa­sau­ly­je dai­li­nin­ko kū­ry­ba jis su­si­pa­ži­no apie 1965 me­tus ir nu­ste­bo, kad Lie­tu­va tu­ri to­kį ge­nia­lų kū­rė­ją. Var­tė to laik­me­čio M. K. Čiur­lio­nio kū­ry­bos al­bu­mus ir ma­tė, kad kū­ri­nių fo­tog­ra­fi­jos nė­ra pa­čios ge­riau­sios, ga­lė­tų pa­da­ry­ti ge­res­nes.

Tris kar­tus „bel­dė­si“ į mu­zie­jų, kol ga­liau­siai bu­vo duo­tas su­ti­ki­mas per­leis­ti al­bu­mus.

V. Ko­reš­ko­vas yra Lie­tu­vos bei Ru­si­jos fo­to­me­ni­nin­kų są­jun­gos na­rys. 1977 me­tais ta­po „World press pho­to“ ap­do­va­no­ji­mų lau­rea­tu, už nuo­trau­ką, ku­rio­je įam­ži­no tin­gią at­si­sky­rė­lę meš­ką Mask­vos zoo­lo­gi­jos so­de.

Fo­tog­ra­fas yra su­da­ly­va­vęs dau­giau kaip 200 tarp­tau­ti­nių fo­tog­ra­fi­jos pa­ro­dų.

Vy­tau­to RUŠ­KIO nuo­tr.

Ge­ros bi­čiu­lės pa­stū­mė­tas Va­le­ri­jus Ko­reš­ko­vas jau gar­baus am­žiaus pra­dė­jo da­ly­vau­ti var­žy­bo­se.

Va­le­ri­jaus Ko­reš­ko­vo ap­do­va­no­ji­mų krai­tė­je – dau­giau­sia tarp­tau­ti­nių var­žy­bų ap­do­va­no­ji­mai, ta­čiau yra ir lie­tu­viš­kas me­da­lis, iš­ko­vo­tas šie­met.

Vil­nie­tis fo­tog­ra­fas, žur­na­lis­tas, ra­šy­to­jas, sun­ku­mų kil­no­to­jas Va­le­ri­jus Ko­reš­ko­vas į Šiau­lių ap­skri­ties Po­vi­lo Vi­šins­kio vie­šo­jo­je bib­lio­te­ko­je su skai­ty­to­jais vy­ku­sį su­si­ti­ki­mą at­si­ve­žė sa­vo kny­gas „70 me­tų, tai tik pra­džia“ ir „Ir vis dėl­to: 75-eri me­tai, tai tik pra­džia“ bei pluoš­tą fo­tog­ra­fi­jų.

V. Ko­reš­ko­vas ne­si­dro­vė­da­mas pa­ke­lia kel­nių kleš­nes pa­ro­dy­ti, kad vie­na ko­ja su­ti­nu­si ir jį ka­muo­ja šio­kios to­kios svei­ka­tos pro­ble­mos, ta­čiau dau­ge­lį pro­ble­mų pa­de­da iš­spręs­ti spor­ta­vi­mas.