Vyskupas Eugenijus Bartulis: kūno kultą turi keisti didi dvasia

PO­KAL­BIAI PRIE AR­BA­TOS PUO­DE­LIO

Vys­ku­pas Eu­ge­ni­jus Bar­tu­lis: kū­no kul­tą tu­ri keis­ti di­di dva­sia

Šiau­lių vys­ku­pas Eu­ge­ni­jus Bar­tu­lis šie­met tra­di­ciš­kai pri­sta­tė vie­nuo­lik­tą­jį sa­vo pa­reng­tą ka­len­do­rių. Šie­met jis ypa­tin­gas is­to­ri­ne iš­lie­ka­mą­ja ver­te. Nuot­rau­ko­se už­fik­suo­tos pa­sau­ly­je ži­no­mos Jė­zaus Kris­taus re­lik­vi­jos: Tu­ri­no dro­bu­lė, Šven­to­ji tau­rė, Erš­kė­čių vai­ni­kas, Lion­gi­no ie­tis. Vys­ku­pas įsi­ti­ki­nęs – tai aki­vaiz­dus ste­buk­lų įro­dy­mas, ku­riuos pa­tvir­ti­na net moks­li­nin­kai.

Si­mo­na SI­MO­NA­VI­ČĖ

simona@skrastas.lt

– Kuo jums pa­čiam svar­bi tra­di­ci­ja kas­met iš­leis­ti po ka­len­do­rių?

– Į ka­len­do­rius žvel­giu tam tik­ra edu­ka­ci­ne, mo­ko­mą­ja pra­sme. Jei im­čiau gam­tos ar baž­ny­čių vaiz­dus, gal­būt dau­ge­liui jie bū­tų ar­ti­mes­ni, bet aš no­riu iš­ryš­kin­ti da­ly­kus, ku­rie žmo­nėms gal­būt nė­ra ži­no­mi.

No­riu su­pa­žin­din­ti su da­ly­kais, ku­rie ti­kė­ji­mo švie­so­je yra be ga­lo bran­gūs ir reikš­min­gi. Šių me­tų ka­len­do­riu­je at­si­spin­di pa­ties Jė­zaus Kris­taus pa­li­ki­mas Že­mė­je. Tai dar la­biau su­tvir­ti­na mū­sų ti­kė­ji­mą.

Šios nuo­trau­kos su­rink­tos iš ne vie­ne­rių me­tų ma­no pi­lig­ri­mi­nių ke­lio­nių. Nors lėk­tu­vais grei­čiau, pa­pras­tai ke­liau­ja­me au­to­bu­su, ap­lan­ko­me dau­ge­lį šven­tų vie­tų. Mums, ti­kin­tie­siems, gi­liau pa­žvelg­ti į iš­li­ku­sius da­ly­kus, ku­rie yra Jė­zaus Kris­taus pa­li­ki­mas, di­džiau­sias džiaugs­mas. Kartu tai is­to­ri­nis, sak­ra­li­nis pa­ži­ni­mas.

– Šių me­tų ka­len­do­rius „Iš­ga­ny­to­jo re­lik­vi­jos“. Ko­dėl pa­si­rin­ko­te šią te­mą?

– Trokš­tu, kad re­lik­vi­jos mus taip pra­tur­tin­tų, už­deg­tų, kad žvelg­da­mi į jas su­stip­rė­tu­me dva­sia, ku­ri la­bai rei­ka­lin­ga.

Šv. mi­šių au­ko­je sa­ko­me: „Ti­kė­ji­mo pa­slap­tis.“ Iš tie­sų, tik ti­kė­ji­mu ga­li­ma ap­čiuop­ti tuos da­ly­kus. Jei vi­sa ma­ty­tu­me, ne­be­bū­tų ti­kė­ji­mas, bū­tų re­gė­ji­mas.

Kai su­si­tin­ka­me su eu­cha­ris­ti­niais ste­buk­lais tik­ro­vė­je, o apie tai kal­ba moks­li­nin­kai, ste­buk­las aki­vaiz­dus. Vie­nas ryš­kiau­sių eu­cha­ris­ti­jos ste­buk­lų už­fik­suo­tas Ita­li­jo­je, kuo­met mi­šių me­tu duo­na ta­po šir­dies au­di­nio da­le­ly­te.

Duo­nos ga­ba­lė­liuo­se per­kei­ti­mą, šir­dies rau­mens da­le­ly­tę, pa­tvir­ti­no moks­li­nin­kai. Ka­da po vy­no per­kei­ti­mo moks­li­nin­kai vy­ne ran­da Šven­čiau­sio­jo krau­jo da­le­ly­tes, nie­ko nė­ra nuo­sta­bes­nio. Su­si­tin­ki su tuo, kas ver­čia nu­steb­ti ir pa­gal­vo­ti, kaip tu­ri­me vi­sa tai bran­gin­ti.

Prieš ke­lias die­nas tu­rė­jau bran­gų su­si­ti­ki­mą su pa­ro­lim­pie­čiu auk­so me­da­lio lai­mė­to­ju Min­dau­gu Bi­liu­mi ir jo tre­ne­riu Ri­man­tu Plun­ge. Jie pa­ro­dė Rio de Ža­nei­ro pa­ro­lim­pi­nių žai­dy­nių vaiz­do įra­šus, ku­riuo­se spor­ti­nin­kai did­vy­riai: ne­tu­ri ran­kų, o šo­ka į aukš­tį per kar­te­lę, vie­na ko­ja ir ran­ka va­žiuo­ja dvi­ra­čių lenk­ty­nė­se, ne­tu­ri ko­jų, o bė­ga... Vi­si bu­vo­me iš­si­žio­ję iš su­si­ža­vė­ji­mo – ką reiš­kia dva­sia!

Da­bar mū­sų gy­ve­ni­me vis­kas nu­kreip­ta į kū­ną. Kū­no gar­bi­ni­mas iš­krei­pia žmo­gaus vi­di­nį pa­sau­lį, jis su­ža­lo­ja­mas. Tuo­met ma­to­me vi­sa­me pa­sau­ly­je ve­šin­čią pre­ky­bą žmo­nė­mis, pro­sti­tu­ci­ją. Tai ro­do, kaip nu­to­lo­me nuo dva­si­nio pa­sau­lio, at­si­grę­žė­me į kū­ni­nį pa­sau­lį, ku­ris yra la­bai tra­pus.

Olim­pie­čiai pa­ro­do, kad ga­li bū­ti di­dūs dva­sia. Mes, svei­kie­ji, tu­rė­tu­mė­me su­si­gės­ti, kad de­juo­ja­me, kaip mums blo­gai gy­ven­ti. Mes per daug vis­ko tu­ri­me, per daug ge­rai gy­ve­na­me. Ko mums trūks­ta šian­dien? Vie­nin­te­lio da­ly­ko – mei­lės.

Pa­sau­ly­je mi­li­jo­nai žmo­nių ba­dau­ja. Kai Af­ri­ko­je ko­pė­me į Ki­li­man­dža­rą, pa­ma­čiau tuos ne­lai­min­gus žmo­gu­čius, bet ko­kie jie links­mi, pil­ni džiaugs­mo, op­ti­miz­mo! Šei­mos po de­šimt ir dau­giau vai­kų, o mes de­juo­ja­me, kad vie­no vai­ko neiš­lai­ko­me.

Mū­sų šei­mo­je bu­vo de­šimt vai­kų, aš bu­vau pa­ts ma­žiau­sias. Tai bu­vo ne pa­tys leng­viau­si lai­kai. Ma­no vy­riau­sia­sis bro­lis, ku­ris da­bar Am­ži­ny­bė­je, bu­vo skulp­to­rius, me­ni­nin­kas, žies­da­vo iš mo­lio įvai­rius in­dus. Ma­ma vež­da­vo juos į tur­gų par­duo­ti, kad ga­lė­tų nu­pirk­ti mums val­gy­ti. Toks bu­vo gy­ve­ni­mas. Tu­ri­me at­si­gręž­ti į dva­si­nius da­ly­kus, nes jie su­stip­ri­na žmo­gų.

– Pa­pa­sa­ko­ki­te, kaip rin­ko­te nuo­trau­kas ka­len­do­riui?

– Kiek­vie­na­me ka­len­do­riaus pus­la­py­je ap­ra­šy­ta re­lik­vi­ja, es­mę at­sklei­džia jai pri­tai­ky­ta min­tis iš Šven­to­jo Raš­to. Pa­vyz­džiui, Šven­tie­ji laip­tai Ro­mo­je, prie La­te­ra­no Šv. Jo­no ba­zi­li­kos. Laip­tais į vir­šų ko­pia vie­nuo­lė ir pa­sau­lie­tis. Iš pa­gar­bos Iš­ga­ny­to­jui, ku­ris jais ko­pė pas Pon­ci­jų Pi­lo­tą, kai bu­vo nu­teis­tas mir­ti, laip­tais ne­ga­li­ma lip­ti su ba­tais, rei­kia kop­ti ke­liais.

Į Ro­mą laip­tai yra at­vež­ti iš Je­ru­za­lės, 28 mar­mu­ri­nės pa­ko­pos deng­tos me­džiu. Kop­da­mas ma­tai laip­tuo­se grio­ve­lius, ku­riuos ke­liais iš­spau­dė tūks­tan­čiai žmo­nių.

Ly­giai taip pat yra ir Ita­li­jos Lo­re­to mies­to Švč. Mer­ge­lės ba­zi­li­ko­je, Ma­ri­jos na­me­ly­je, ap­link al­to­rių iš­grauž­ti gi­lūs grio­ve­liai. Aš ėjau ke­liais ir pa­gal­vo­jau, ko­kie ten žmo­gu­čiai bu­vo, ma­no ke­liai ne­la­bai įsi­te­ko...

Ro­mo­je už­fik­suo­tas ir Jė­zaus kry­žiaus len­te­lės frag­men­tas su įra­šu „Jė­zus Na­za­rie­tis, žy­dų ka­ra­lius“, vi­nis, ku­ria prie kry­žiaus bu­vo pri­kal­tas Jė­zus, Pla­ki­mo stul­po re­lik­vi­ja.

Erš­kė­čių vai­ni­kas nu­fo­tog­ra­fuo­tas da­ly­vau­jant pi­lig­ri­mi­nia­me žy­gy­je iš Pa­ry­žiaus į Šart­rą. Po žy­gio vaikš­čio­jo­me po Die­vo Mo­ti­nos ka­ted­rą Pa­ry­žiu­je, re­lik­vi­ją mū­sų gru­pei ne­ti­kė­tai pa­ro­dė pa­žįs­ta­mas kar­di­no­las. Jis la­bai re­tai ro­do­mas vie­šai.

Kai ku­rios re­lik­vi­jos už­fik­suo­tos ma­no as­me­niš­kai. Kas­met vyks­ta pa­sau­lio jau­ni­mo, šei­mų su­si­ti­ki­mai, Vys­ku­pų kon­fe­ren­ci­ja siun­čia vie­ną vys­ku­pą da­ly­vau­ti su­si­ti­ki­me. Man te­ko lai­mė da­ly­vau­ti su­si­ti­ki­me Is­pa­ni­jo­je, Va­len­si­jos mies­te. Po jo Švč. Mer­ge­lės Ma­ri­jos ėmi­mo į dan­gų ka­ted­ro­je ne­ti­kė­tai pa­ma­čiau Šven­čiau­sio­jo Tau­rę. Net pa­ts apie ją ne­ži­no­jau. Nu­fo­tog­ra­fa­vau.

Va­ti­ka­ne sau­go­mos Lion­gi­no ie­ties fo­tog­ra­fuo­ti ne­lei­džia­ma, bet ga­vau nuo­trau­ką bei spe­cia­lų kar­di­no­lo lei­di­mą ją pub­li­kuo­ti tik vie­ną kar­tą, tik ka­len­do­riu­je. Ši nuo­trau­ka Lie­tu­vo­je pub­li­kuo­ja­ma pir­mą kar­tą.

– Ne­ti­kin­tiems neįp­ras­čiau­siai at­ro­do re­lik­vi­jos su kū­nu, pa­vyz­džiui, krau­jo la­šas. Kaip jas rei­kė­tų ver­tin­ti?

– Tai dar la­biau su­stip­ri­na ne­ti­kin­čių­jų ti­kė­ji­mą! Prieš šią tik­ro­vę nu­blanks­ta vi­sos abe­jo­nės. Pa­sak tra­di­ci­jos, nu­kry­žiuo­to Kris­taus šo­ną ie­ti­mi per­vė­ręs ro­mė­nų ka­rys Lion­gi­nas švi­no skry­ne­lė­je iš­sau­go­jo šiek tiek Šven­čiau­sio­jo Krau­jo ir už­ka­sė jį Man­tu­jo­je, Ita­li­jo­je. Vė­liau ste­buk­lin­gai at­ras­ta re­lik­vi­ja XI a. bu­vo pa­da­ly­ta į tris da­lis. Šven­čiau­sio­jo krau­jo re­lik­vi­ja ka­len­do­riu­je nu­fo­tog­ra­fuo­ta Šv. Mar­ty­no ir Os­val­do ba­zi­li­ko­je, Vein­gar­te­ne, Vo­kie­ti­jo­je.

Tu­ri­no dro­bu­lė liu­di­ja tik­ru­mą, nes jo­je at­si­spin­di Iš­ga­ny­to­jo kū­nas, ku­ris bu­vo su­vy­nio­tas. Pa­gal žy­dų tra­di­ci­ją mi­ru­sio žmo­gaus kū­nas su­vy­nio­ja­mas į dro­bu­lę. Ne­ti­kin­tys ar abe­jo­jan­tys žmo­nės sa­ko, gal­būt Kris­tus vi­sai ne­bu­vo mi­ręs, kas, kad jį su­žei­dė, jis ken­tė­jo? Pa­gal­vo­ki­me apie tai, kad net svei­ką žmo­gų su­vy­nio­jus į dro­bu­lę, su­lais­ty­tą nar­do ir ki­tais kve­pa­lais, jis už­dus­tų...

Vir­še­ly­je ir gruo­džio mė­ne­sio la­pe vaiz­duo­ja­ma Ma­no­pe­lo ska­re­lė – pa­ti bran­giau­sia re­lik­vi­ja, ku­rio­je ma­to­mas Šven­čiau­sio­jo vei­das, ji ro­do pri­si­kė­li­mo mo­men­tą. Ji gre­ti­na­ma su at­spau­du Tu­ri­no dro­bu­lė­je – jie su­tam­pa. Tai ro­do au­ten­tiš­ku­mą. Moks­li­nin­kai kol kas nei­šaiš­ki­no, iš ko­kios me­džia­gos pa­da­ry­ta ska­re­lė, nes nė­ra jo­kio au­dek­lo ati­tik­mens ir jo­kių da­žų, ku­riais bū­tų ga­li­ma taip nu­spal­vin­ti.

Vi­sos re­lik­vi­jos bu­vo ty­ri­nė­tos moks­li­nin­kų, žiū­rė­tas jų au­ten­tiš­ku­mas. Prie­šin­gu at­ve­ju jos ne­bū­tų taip bran­gi­na­mos ir sau­go­ja­mos. Ypač Ma­no­pe­lo ska­re­lė sa­ko, kad tai yra ste­buk­las.

– Ko­dėl žmo­nėms svar­bu ti­kė­ti ste­buk­lais?

– Rei­kia ti­kė­ti, kad žmo­nių gy­ve­ni­me įvyk­tų ste­buk­lai. Ma­no mi­nė­to olim­pie­čio M. Bi­liaus gy­ve­ni­me įvy­ko ste­buk­las – jo kū­ne po ava­ri­jos bu­vo per 50 lū­žių, šian­dien jis te­bė­ra su­kaus­ty­tas ge­le­ži­mis. Pra­dė­jęs ti­kė­ti, jis pa­si­krikš­ti­jo, tuo­met lai­mė­jo auk­so me­da­lį.

Į ste­buk­lin­gus da­ly­kus ga­li­ma žiū­rė­ti vi­sus me­tus ma­no ka­len­do­riu­je. Paž­vel­gę į Iš­ga­ny­to­jo vei­dą pa­gal­vo­si­me, kad esa­me su­kur­ti pa­gal Die­vo pa­veiks­lą, to­dėl mū­sų už­duo­tis – res­tau­ruo­ti sa­vy­je šį pa­veiks­lą. Tai pa­da­ry­tu­me bū­da­mi pil­ni ge­ru­mo, mei­lės, iš­ti­ki­my­bės ir kar­tu ti­kė­ji­mo džiaugs­mo.

Jė­zus sa­kė: „Ką pa­da­rė­te vie­nam iš ma­žiau­sių bro­lių, man pa­da­rė­te.“ Vie­nas sa­ki­nys ga­li pa­keis­ti pa­sau­lį. Ma­to­me, kaip gy­ve­no Mo­ti­na Te­re­sė iš Kal­ku­tos. Ji ma­tė kiek­vie­na­me ne­lai­min­ga­me žmo­gu­je Kris­tų ir jam pa­tar­nau­da­ma tar­na­vo Die­vui.

Ne­se­niai skai­čiau pa­sa­ko­ji­mą apie jau­nuo­lį, ku­rio at­si­sa­kė ma­ma. Mo­ti­na Te­re­sė jį ra­do šiukš­lių dė­žė­je ir iš­trau­kė. Šian­dien tas jau­nuo­lis yra ku­ni­gas. Šven­tą­ja pri­pa­žin­ta Mo­ti­na Te­re­sė bran­gi­no kiek­vie­ną gy­vy­bę – pa­pras­tas žmo­gus, bet ne­pap­ras­ta mei­lė. Bū­tų nuo­sta­bu, jei tos mei­lės bū­tų kiek­vie­na­me iš mū­sų.

Gied­riaus BA­RA­NAUS­KO nuo­tr.

Vie­nuo­lik­tą­jį ka­len­do­rių „Iš­ga­ny­to­jo re­lik­vi­jos“ pri­sta­tęs Šiau­lių vys­ku­pas Eu­ge­ni­jus Bar­tu­lis sa­ko, jog re­lik­vi­jos dar la­biau su­stip­ri­na ne­ti­kin­čių­jų ti­kė­ji­mą, nu­blanks­ta vi­sos abe­jo­nės.