Kurčias fotografas susikalba bet kurioje šalyje

Kurčias fotografas susikalba bet kurioje šalyje

Kur­čias fo­tog­ra­fas su­si­kal­ba bet ku­rio­je ša­ly­je

Šian­dien Ka­ro­lis Pi­li­pa­vi­čius yra pa­ke­liui į Is­pa­ni­ją, kur pra­dės nau­ją gy­ve­ni­mo eta­pą. Nuo vai­kys­tės ne­gir­din­tis šiau­lie­tis kal­ba ran­ko­mis ir aki­mis – is­to­ri­jas apie žmo­nes pa­sa­ko­ja sa­vo fo­tog­ra­fi­jo­mis. Mo­čiu­tės pa­stan­gų dė­ka vai­ki­nas ga­li kal­bė­ti bal­su. Išd­rį­sęs at­skleis­ti sa­vo ta­len­tus, nu­ga­lė­jęs dro­vu­mą, jis ta­po ne tik fo­tog­ra­fu, bet ir fo­to­mo­de­liu.

Si­mo­na SI­MO­NA­VI­ČĖ

simona@skrastas.lt

Ta­tui­ruo­tė mo­čiu­tės gar­bei

Su Ka­ro­liu su­si­tin­ka­me Šiau­lių ap­skri­ties ges­tų kal­bos ver­tė­jų cent­re, kur kal­bė­tis pa­de­da ges­tų kal­bos ver­tė­jos. Jos iš­ver­čia klau­si­mus, o vai­ki­nas į juos at­sa­ko bal­su, kar­tais pa­pil­dy­da­mas ges­tų kal­ba.

K. Pi­li­pa­vi­čius ne­gir­di nuo vai­kys­tės: mo­čiu­tė jam sa­kė, kad ap­kur­to nuo an­ti­bio­ti­kų, o tė­vai, – kad to­kie ge­nai, nes jo tė­vas kur­čias, ma­ma – ne­pri­gir­din­ti. Pra­džio­je vai­ki­nas lan­kė įpras­tą dar­že­lį kar­tu su gir­din­čiais vai­kais, vė­liau bu­vo per­kel­tas į spe­cia­lų­jį, kur mo­kė­si kur­tie­ji ir ne­pri­gir­din­tys.

„Kai per­si­kė­liau į dar­že­lį, kur vi­si kal­bė­jo ges­tų kal­ba, su­pra­tau, kad tai yra tik­ro­ji ma­no kal­ba, ją mo­ku. Jos mo­kė tė­vai. Įp­ras­ta­me dar­že­ly­je ir­gi ne­bu­vo sun­ku bend­rau­ti, nes dau­gu­ma bu­vo ma­no kai­my­nai, drau­giš­ki, to­dėl ne­si­jau­čiau at­stum­tas ar ne­sup­ras­tas“, – pri­si­mi­nė Ka­ro­lis.

Ant vai­ki­no pe­ties – itin as­me­niš­ka ta­tui­ruo­tė su mo­čiu­tės as­mens ko­du ir už­ra­šu „Tu vi­sa­da lik­si ma­no šir­dy­je“. Mo­čiu­tė jam la­bai bran­gus žmo­gus, au­gi­no nuo vai­kys­tės.

„Jei ne mo­čiu­tė, grei­čiau­siai nor­ma­liai ne­kal­bė­čiau. Da­bar jau bus be­veik me­tai, kai gy­ve­nu be jos, ji išė­jo... Man rei­kė­jo jos ša­lia, to­dėl įsiam­ži­nau ta­tui­ruo­tė­je“, – pa­sa­ko­ja Ka­ro­lis.

Jo tė­tis daug me­tų gy­ve­na Is­pa­ni­jo­je, o ma­ma – Pran­cū­zi­jo­je. Mo­čiu­tė su anū­ku bend­rau­da­vo bal­su, ges­tų kal­bą mo­kė­jo tik šiek tiek.

„Ma­no mo­čiu­tė bu­vo šiuo­lai­kiš­ka. Sa­kė – svar­biau­sia nie­ko ne­bi­jo­ti, nes bi­jo­da­mas daug ką pra­ra­si. Tuo sten­giuo­si va­do­vau­tis gy­ve­ni­me“, – kal­ba Ka­ro­lis.

Jis šyp­te­li pri­si­mi­nęs, jog mo­čiu­tės po­žiū­riu kur­tie­ji yra ne­kul­tū­rin­gi žmo­nės, nes jų bend­ra­vi­mas skir­tin­gas. Net pir­mą kar­tą su­si­ti­kus vie­to­je man­da­gu­mo fra­zių, po­kal­bių apie orą, jie ties­mu­kai klau­sia: „Kur gy­ve­ni? Kiek už­dir­bi? Ko­kia ta­vo šei­ma?“ Mo­čiu­tei tai bu­vo ne­priim­ti­na. Su­si­pa­ži­nu­si su pas anū­ką atė­ju­siais nak­vo­ti ge­rais drau­gais mo­čiu­tė nuo­mo­nę apie bend­ra­vi­mą pa­kei­tė – su­pra­to, kad vi­si žmo­nės skir­tin­gi.

Ke­liau­ja po pa­sau­lį

Ka­ro­lio šei­ma iš­si­bars­čiu­si po vi­są pa­sau­lį: pusb­ro­liai gy­ve­na Ame­ri­ko­je, Nor­ve­gi­jo­je, Lie­tu­vo­je li­ku­si tik vie­na te­ta, tad ar­ti­miau­sių žmo­nių be­veik nė­ra.

„Vi­si po­ro­mis, o aš vie­nas. To­dėl sa­vo atei­tį taip pat ma­tau už­sie­ny­je. Pa­si­rin­kau Is­pa­ni­ją, nes ten vyk­da­vau bent kar­tą per me­tus ap­lan­ky­ti tė­čio, ten gy­ve­na drau­gai“, – sa­ko.

Is­pa­nų kal­ba jam la­bai gra­ži, to­dėl ją iš­mo­ko net grei­čiau nei ang­lų. Ka­ro­lis ga­li bend­rau­ti su vi­so pa­sau­lio žmo­nė­mis – mo­ka tarp­tau­ti­nę ges­tų kal­bą, taip pat is­pa­nų ir is­pa­nų ges­tų kal­bas.

Va­sa­rą skir­tin­go­se ša­ly­se kas­met bū­na kur­čių­jų va­sa­ros fes­ti­va­liai, į ku­riuos su­si­ren­ka kur­tie­ji iš vi­so pa­sau­lio. K. Pi­li­pa­vi­čius yra juo­se ne kar­tą da­ly­va­vęs, ten su­si­ra­do nau­jų drau­gų. Prieš me­tus bu­vo Kroa­ti­jo­je.

„Gir­din­tie­ji daž­niau­siai su­si­pa­žįs­ta ir iš­si­ski­ria, o kur­tie­ji pa­si­da­ro kaip di­de­lė šei­ma – sa­vi žmo­nės. Nu­vy­kus į bet ku­rią pa­sau­lio ša­lį, tu­riu drau­gų, pas ku­riuos ga­lė­čiau ap­si­sto­ti nak­vy­nei, gau­ti pa­ta­ri­mų, ką kur ap­lan­ky­ti“, – pa­sa­ko­ja Ka­ro­lis.

Šiau­lie­tis yra bu­vęs be­veik vi­so­se Eu­ro­pos ša­ly­se, kol kas to­li­miau­sia ke­lio­nė bu­vo į Iz­rae­lį. Įdo­miau­sia ke­lio­nė­se at­ras­ti pa­slėp­tas ne­tu­ris­ti­nes vie­tas, ra­gau­ti tra­di­ci­nius pa­tie­ka­lus, pa­žin­ti jų kul­tū­ras.

Su­si­pa­ži­nę su Ka­ro­liu gir­din­tie­ji klau­sia, kaip su juo rei­kė­tų su­si­kal­bė­ti. „Tu­riu klau­sos apa­ra­tą, to­dėl ga­liu gir­dė­ti žmo­nių bal­sus, griaus­ti­nį, paukš­čių čiul­bė­ji­mą“, – paaiš­ki­na. Te­le­fo­nu jis susi­kal­bė­da­vo ir su mo­čiu­te. Kar­tais gir­din­tie­ji net ne­pas­te­bi, kad vai­ki­nas yra ne­pri­gir­din­tis.

„Jie gal­vo­ja, kad esu už­sie­nie­tis, mo­kan­tis lie­tu­vių kal­bą, tik tu­rin­tis keis­tą ak­cen­tą. Gal­būt, per daug sten­giuo­si tai­syk­lin­gai kal­bė­ti ar­ba ma­no bal­so temb­ras neįp­ras­tas, ne­nau­do­ju jo­kių žo­džių trum­pi­nių ar keiks­ma­žo­džių“, – juo­kia­si Ka­ro­lis.

Kai ku­rie su­si­do­mi ges­tų kal­ba. Mo­ky­da­mas drau­gus Ka­ro­lis pir­miau­sia pa­ro­do abė­cė­lę, svar­biau­sius ges­tus, to­kius kaip „na­mas“, „val­gy­ti“, „ger­ti“, „kaip se­ka­si?“

Fo­tog­ra­fas ir mo­de­lis

Į fo­tog­ra­fi­jos me­ną K. Pi­li­pa­vi­čius pa­si­nė­rė prieš pen­kio­li­ka me­tų. Kar­tą ke­liau­da­mas Is­pa­ni­jo­je iš drau­gės pa­si­sko­li­no fo­toa­pa­ra­tą, pra­dė­jo fo­tog­ra­fuo­ti. Pa­ma­tęs sū­naus po­mė­gį, tė­tis jam pa­do­va­no­jo veid­ro­di­nį fo­toa­pa­ra­tą – nuo to vis­kas pra­si­dė­jo. Vė­liau vai­ki­nas stu­di­ja­vo au­dio­vi­zua­li­nį me­ną Šiau­lių uni­ver­si­te­te.

„Ma­no dar­bus ma­tę fo­to­me­ni­nin­kai sa­kė, kad jie ki­to­kie nei vi­sų. Jiems bu­vo la­bai įdo­mu, kaip aš gy­ve­nu ty­lia­ja­me pa­sau­ly­je“, – pa­sa­ko­jo Ka­ro­lis. Jam įdo­miau­sia fo­tog­ra­fuo­ti žmo­nes, jų nuo­tai­ką, pa­gau­ti na­tū­ra­lias emo­ci­jas.

„La­biau­siai pa­tin­ka dirb­ti, kai žmo­gus sa­ko, kad yra ne­fo­to­ge­niš­kas. No­riu pa­keis­ti jo nuo­mo­nę, nes vi­si nuo­trau­ko­se ga­li at­ro­dy­ti ge­rai. Svar­bu pa­ma­ty­ti tin­ka­mą kam­pą, pa­jaus­ti jo emo­ci­ją. Bū­na, jog su­pla­na­vus fo­to­se­si­ją iš anks­to jos idė­ja kei­čia­si, nes žmo­gus atei­na ne tos nuo­tai­kos. Pri­si­de­ri­na­me prie emo­ci­jos, kad po­rtre­tas ne­bū­tų dirb­ti­nis“, – sa­ko K. Pi­li­pa­vi­čius.

Jis šyp­te­li – Lie­tu­vo­je la­bai daug fo­tog­ra­fų, su jais kon­ku­ruo­ti sun­ku, to­dėl svar­bu bū­ti sa­vi­tam. Ka­ro­liui daž­nai pa­si­tai­ko si­tua­ci­jų, kai gir­din­tie­ji no­ri už­sa­ky­ti fo­tog­ra­fa­vi­mo pa­slau­gas as­me­ni­nei šven­tei, bet su­ži­no­ję, kad jis ne­gir­di, su­pa­ni­kuo­ja: kaip su­si­kal­bės su kur­čiu fo­tog­ra­fu?

„Pa­siū­lau su­si­tik­ti iš anks­to, pa­si­kal­bė­ti prie puo­de­lio ka­vos – pa­ma­ty­ti, kaip at­ro­dau. Su­si­ti­kę jie iš pra­džių bū­na pa­si­me­tę, ne­ži­no, kaip bend­rau­ti, bet vis­kas bū­na ge­riau, nei įsi­vaiz­da­vo“, – pa­sa­ko­ja Ka­ro­lis. Bū­na, jog spe­cia­lių nuo­lai­dų pra­šo kur­tie­ji vien to­dėl, jog fo­tog­ra­fas kur­čias.

Iš­vaiz­dus vai­ki­nas sa­ve iš­ban­dė ir mo­de­lio dar­be. Jis nuė­jo į pre­ky­bos cent­ro „Sau­lės mies­tas“ at­ran­ką, ku­rio­je ieš­ko­jo mo­de­lių rek­la­mai. At­ran­ko­je K. Pi­li­pa­vi­čius bu­vo pa­ste­bė­tas – jo vei­das šmė­ža­vo rek­la­mi­niuo­se pla­ka­tuo­se, lau­ko sten­duo­se, te­le­vi­zi­jos ek­ra­nuo­se, ka­ta­lo­ge.

Vie­no­di žmo­nės, skir­tin­gos kal­bos

„Gir­din­tie­ji daž­nai gal­vo­ja, kad kur­tie­ji nie­ko ne­ga­li pa­siek­ti. Jie klys­ta. Mes vi­si žmo­nės, tik kal­bos skir­tin­gos. Mes tik ne­gir­di­me, bet mū­sų ta­len­tas, po­mė­giai vie­no­di. Su­si­kal­bė­ti sun­ku, bet stip­rus žmo­gus ga­li nu­ga­lė­ti bai­mę“, – įsi­ti­ki­nęs Ka­ro­lis.

Jo nuo­mo­ne, kur­tie­ji Lie­tu­vo­je daž­nai bi­jo, ne­si­ryž­ta pa­ro­dy­ti sa­vo ta­len­tų ir as­me­ny­bės, nes vi­suo­me­nė juos lai­ko že­miau ne­gu ki­tus. „Gal­būt drą­sos gy­ve­ni­me man su­tei­kia tai, kad ga­liu bend­rau­ti bal­su su gir­din­čiais žmo­nė­mis“, – svars­to. Anks­čiau bu­vęs la­bai ty­lus, dro­vus vai­ki­nas sa­va­ran­kiš­ku­mo įgi­jo per­si­kė­lęs mo­ky­tis į ki­tą vi­du­ri­nę in­ter­na­ti­nę mo­kyk­lą Vil­niu­je.

Pa­si­ryž­ti veik­ti įkvėp­da­vo mo­čiu­tė. Kar­tą vai­ki­nui rei­kė­jo su­si­tvar­ky­ti do­ku­men­tus. Nuė­jęs į val­diš­ką įstai­gą jis ban­dė paaiš­kin­ti, ko jam rei­kia, ta­čiau dar­buo­to­jai pa­sa­kė, kad tai pa­da­rys tik po dvie­jų sa­vai­čių, nors do­ku­men­to rei­kė­jo jau po ke­lių die­nų.

Pas­kam­bi­nęs mo­čiu­tei jis pa­pra­šė pa­ta­ri­mo, ką da­ry­ti. Mo­čiu­tė lie­pė ne­pa­si­duo­ti, pa­ko­vo­ti už sa­ve. Tuo­met Ka­ro­lis su­grį­žo – ne­ga­lė­da­mas daug kal­bė­ti, sa­vo si­tua­ci­ją dar kar­tą iš­dės­tė su­ra­šęs ant po­pie­riaus la­po. Dar­buo­to­ja vai­ki­nui rei­kia­mą do­ku­men­tą iš­da­vė ne­tru­kus – te­rei­kė­jo pa­dė­ti pa­ra­šą.

„Pa­si­ti­kė­ji­mo sa­vi­mi įgi­jau ir iš­vy­kęs į už­sie­nį. Nau­jai su­tik­ti drau­gai vis kar­to­jo, kad ga­liu ir tą, ir tą. Pa­gal­vo­jau, tik­rai! Lie­tu­vo­je daž­niau gir­dė­da­vau, ko aš ne­ga­liu“, – pa­ly­gi­na K. Pi­li­pa­vi­čius.

Jo įsi­ti­ki­ni­mu – gy­ve­ni­me rei­kia vis­ką iš­ban­dy­ti, nes gy­ve­na­me vie­ną kar­tą. Jei vie­nam bai­su, bai­mę nu­ga­lė­ti ga­li pa­dė­ti ša­lia esan­tys drau­gai.

Gied­riaus BA­RA­NAUS­KO nuo­tr.

Nuo vai­kys­tės ne­gir­din­tis Ka­ro­lis Pi­li­pa­vi­čius iš­drį­so pa­ro­dy­ti sa­vo ta­len­tus – ėmė fo­tog­ra­fuo­ti, dirb­ti fo­to­mo­de­liu.

„Gir­din­tie­ji daž­nai gal­vo­ja, kad kur­tie­ji nie­ko ne­ga­li pa­siek­ti. Jie klys­ta“, – sa­ko fo­tog­ra­fas Ka­ro­lis Pi­li­pa­vi­čius.

Ra­sa Pu­pe­ly­tė Pho­tog­rap­hy nuo­tr.

Ka­ro­lis Pi­li­pa­vi­čius at­si­du­ria ir ki­to­je ob­jek­ty­vo pu­sė­je po­zuo­da­mas kaip mo­de­lis.

Ka­ris Philip/ Ka­ro­lio Pi­li­pa­vi­čiaus nuo­tr.

So­cia­li­niuo­se tink­luo­se įdo­miais sa­vo po­rtre­tais be­si­da­li­jan­tis Ka­ro­lis su­lau­kia klau­si­mų, kas jį fo­tog­ra­fa­vo. Daž­nai fo­tog­ra­fas bū­na jis pa­ts.

As­me­ni­nė nuo­tr.

„Mo­čiu­tė bu­vo man vi­sas pa­sau­lis“, – apie švie­saus at­min­imo mo­čiu­tę Do­mi­ny­ką sa­kė anū­kas Ka­ro­lis Pi­li­pa­vi­čius. Jos dė­ka kur­čias vai­ki­nas ga­li kal­bė­ti.