Nuotrauka atvedė pas jubiliejų švenčiančią porą

NUOT­RAU­KOS IS­TO­RI­JA

Nuot­rau­ka at­ve­dė pas ju­bi­lie­jų šven­čian­čią po­rą

„Su mal­kų glė­biu – ma­no bro­lis Vin­cas“, – į „Šiau­lių kraš­te“ pub­li­kuo­tą nuo­trau­ką ro­do Kle­men­sas Kan­ka­lis. Prieš maž­daug aš­tuo­nis de­šimt­me­čius da­ry­to­je fo­tog­ra­fi­jo­je jis at­pa­žįs­ta ir dau­giau vei­dų, tik var­dai, pa­var­dės iš­blu­ko. Va­kar Šiau­liuo­se gy­ve­nan­tiems Au­gus­ti­nai ir Kle­men­sui Kan­ka­liams bu­vo ypa­tin­ga die­na – 65-osios ves­tu­vių me­ti­nės.

Ži­vi­lė KA­VA­LIAUS­KAI­TĖ

zivile@skrastas.lt

Pa­ma­tė sa­viš­kį

„Šiau­lių kraš­tas“ tre­čia­die­nį pub­li­ka­vo tar­pu­ka­rio nuo­trau­ką, ku­rio­je įam­žin­ta per dvi­de­šimt as­me­nų.

Kas už­fik­suo­ti nuo­trau­ko­je, kas fo­tog­ra­fa­vo? – į šiuos klau­si­mus at­sa­ky­mų ieš­ko JAV gy­ve­nan­tis Vin­cent J. Ma­zei­ka. Šią fo­tog­ra­fi­ją jo se­ne­lis Vin­cas Ma­žei­ka, iš Lie­tu­vos emig­ra­vęs 1911 me­tais, bu­vo ga­vęs gy­ven­da­mas JAV. Anū­kas spė­jo, kad nuo­trau­ko­je ga­li bū­ti įam­žin­ti Gruz­džių dva­ro dar­bi­nin­kai.

Jau ki­tą die­ną į re­dak­ci­ją užė­jo šiau­lie­tė Da­lia Maž­vi­lie­nė – ne tik pra­tęs­ti laik­raš­čio pre­nu­me­ra­tos, bet ir pra­neš­ti, kad nuo­trau­ko­je įam­žin­tas jos tė­tės bro­lis, o jai – dė­dė Vin­cas Kan­ka­lis.

Šiau­lie­tė jau bu­vo su­lau­ku­si skam­bu­čio iš pus­se­se­rės Zi­tos Lu­ky­tės, gy­ve­nan­čios Meš­kui­čiuo­se, ku­ri yra iš­sau­go­ju­si nuo­trau­kos ori­gi­na­lą.

„Jau­nys­tė­je bro­lis bu­vo la­bai pa­na­šus į tė­tį“, – žiū­rė­da­ma į nuo­trau­ką, sa­kė D. Maž­vi­lie­nė. Ir pa­si­da­li­jo trum­pa dė­dės biog­ra­fi­ja.

V. Kan­ka­lis gi­mė 1918 me­tais. Nuot­rau­ko­je jam – maž­daug aš­tuo­nio­li­ka, tad fo­tog­ra­fuo­ta apie 1936 me­tus. Nuot­rau­ka ga­lė­jo bū­ti da­ry­ta Ber­žė­nuo­se, esan­čiuo­se maž­daug už 7 ki­lo­met­rų nuo Gruz­džių.

„Tė­vai ap­si­džiau­gė pa­ma­tę nuo­trau­ką. Jie – nuo­la­ti­niai laik­raš­čio skai­ty­to­jai“, – sa­kė duk­ra. Ir mie­lai su­ti­ko, kad už­suk­tu­me į sve­čius.

Li­ki­mo iš­blaš­ky­ti

Gruo­džio 2-osios, 65-ųjų ves­tu­vių me­ti­nių, ry­tą Au­gus­ti­na ir Kle­men­sas Kan­ka­liai pa­si­tin­ka pa­si­tem­pę. Ge­le­ži­nės ves­tu­vės, ra­šo ži­ny­nai, re­tas įvy­kis, jis liu­di­ja šei­my­ni­nių san­ty­kių tvir­tu­mą, ku­rie tam­pa kie­ti ir tvir­ti kaip ge­le­žis.

„Man – de­vy­nias­de­šimt pir­mi, jam – de­vy­nias­de­šimt ant­ri. Pil­no pro­to ap­si­ve­dė­me: aš ėjau 25-us, jis – 26-us me­tus“, – šyp­so­si A. Kan­ka­lie­nė.

K. Kan­ka­lis pai­ma laik­raš­tį ir pa­ro­do bro­lį. Nuot­rau­ko­je yra ir dau­giau pa­žįs­ta­mų, bet per lai­ką pa­var­dės iš­di­lo, li­ko tik ma­ty­ti vei­dai: „Čia, at­ro­do, Dar­gu­žai. Se­ni lai­kai, ne­beat­se­ku, bet vi­si ži­no­mi.“ Pa­mi­ni Lu­ko­šiū­ną, Pak­šį. Ma­žei­kų pa­var­dė ir­gi ži­no­ma iš tų lai­kų, kai dirb­da­vo pas ūki­nin­kus.

„Il­ga me­lo­di­ja“, – pa­klaus­tas apie bro­lio li­ki­mą, sa­ko K. Kan­ka­lis. Vin­cas „prie vo­kie­čių“ bu­vęs tie­kė­jas, ve­žio­da­vo pro­duk­tus. Su­žeis­tas so­vie­ti­niams par­ti­za­nams pa­sprog­di­nus ge­le­žin­ke­lį. Kai trau­kė­si vo­kie­čiai, trau­kė­si ir V. Kan­ka­lis. Ap­si­gy­ve­no Ame­ri­ko­je. JAV jau gy­ve­no jo dė­dė, pa­var­de Žio­gas. V. Kan­ka­lis įsi­dar­bi­no Det­roi­te, „Ford“ fab­ri­ke.

Į Lie­tu­vą ra­šė laiš­kus, at­skrie­da­vo svei­ki­ni­mai šven­čių pro­ga, nuo­trau­kos. Siun­tė ir iš­kvie­ti­mą ap­lan­ky­ti.

„Neiš­lei­do: po­li­tiš­kai neak­ty­vus. Sa­kė, su to­kia cha­rak­te­ris­ti­ka nie­kur neiš­va­žiuo­si“, – pri­si­me­na K. Kan­ka­lis.

Vin­cas mi­rė dar so­viet­me­čiu, vė­liau nu­trū­ko ry­šiai ir su jo žmo­na.

Kan­ka­lių šei­mo­je au­go še­šie­se – pen­ki bro­liai ir se­suo. „Vi­si bu­vo­me iš­blaš­ky­ti“, – at­si­dūs­ta K. Kan­ka­lis. Li­ko ma­mos, Onos Kan­ka­lie­nės, 80-ečio nuo­trau­ka, jo­je įsiam­ži­no ma­ma, sū­nūs Kle­men­sas, Be­ne­dik­tas, Ka­zi­mie­ras, duk­tė Onu­tė ir anū­kė Zi­ta. Nuot­rau­ka da­ry­ta prie na­mo Gul­bi­nų kai­me, ne­to­li Ber­žė­nų.

A. Kan­ka­lie­nės tė­viš­kė ir­gi bu­vo ne­to­lie­se – Bi­vai­niuo­se (da­bar – Jo­niš­kio r.). Stal­tie­sę, ku­ria ap­deng­tas šei­mos sta­las, mo­te­ris at­si­ve­žė iš gim­tų­jų na­mų, o bai­gė siu­vi­nė­ti ap­si­gy­ve­nu­si Šiau­liuo­se – prieš maž­daug sep­ty­nis de­šimt­me­čius.

„Tė­vai tu­rė­jo 30 hek­ta­rų že­mės. Nu­buo­ži­no. Man pa­sa­kė, kad į ko­lū­kį ne­priims – eik į mies­tą. Taip ir išė­jau“, – to­kia bu­vo mo­ters sa­va­ran­kiš­ko gy­ve­ni­mo pra­džia. Šiau­liai tuo me­tu at­si­kū­ri­nė­jo po ka­ro. Abu su bro­liu įsi­dar­bi­no pa­šte – ne­šio­jo laiš­kus.

Tė­vai li­ko kai­me – su vie­na kar­ve. Iš sa­vo na­mų ne­no­rė­jo nie­kur ei­ti, o ir ei­ti ne­bu­vo kur. 1949 me­tais su jau­niau­siu sū­nu­mi, gim­na­zis­tu, iš­vež­ti į Ir­kuts­ko sri­tį, Al­za­ma­jaus ra­jo­ną.

Si­bi­ro neiš­ven­gė ir ant­ra­sis bro­lis. Jau tar­nau­da­mas ka­riuo­me­nė­je, pra­dė­jo su­si­ra­ši­nė­ti su iš­trem­tais na­miš­kiais. Už šią „nuo­dė­mę“ bu­vo nu­baus­tas: „Jį lai­kė neiš­ti­ki­mu tė­vy­nei ir per ka­lė­ji­mus, eta­pus „bied­ną“, nu­ply­šu­sį pri­sta­tė tė­vams...“ Į Lie­tu­vą šei­ma grį­žo 1958 me­tais.

Kuk­lios ves­tu­vės – tva­ri san­tuo­ka

Ant sie­nos gė­lė­mis api­pin­ta ka­bo ves­tu­vi­nė Kan­ka­lių nuo­trau­ka. Po­ra su­si­tuo­kė 1951 me­tų gruo­džio 2 die­ną. „Ly­giai to­kia die­na bu­vo“, – žvelg­da­ma į žie­mą, sa­ko A. Kan­ka­lie­nė.

Pa­sa­ko­ji­mas apie pir­mą­jį po­ros su­si­ti­ki­mą – ne­ti­kė­tas. „Kai mus iš­buo­ži­no, jis atė­jo tur­to, kas dar li­kę, su­ra­šy­ti. Aš tuo tar­pu bu­vau na­mie“, – pri­si­me­na A. Kan­ka­lie­nė.

„Bro­lis pa­siun­tė, sa­ko, eik, su­ra­šy­si tur­tą. To­kia mū­sų pir­ma pa­žin­tis bu­vo“, – nu­si­šyp­so K. Kan­ka­lis.

Vė­liau su­si­ti­ko Šiau­liuo­se, kai ap­si­gy­ve­no to­je pa­čio­je gat­vė­je.

„Kaip jau­ni­mas ne­su­si­pa­žins! Per lan­gą ma­ty­da­vo­me vie­nas ki­tą, be­veik ta­me pa­čia­me kie­me gy­ve­no­me“, – pri­si­me­na A. Kan­ka­lie­nė. Ji at­pa­ži­no, kad Kle­men­sas – tas pa­ts žmo­gus. Ne­py­ko. Pra­dė­jo drau­gau­ti.

No­rė­jo tuok­tis, bet ne­bu­vo, kur gy­ven­ti. Au­gus­ti­na su­lau­kė pa­siū­ly­mo per­si­kraus­ty­ti pas šei­mi­nin­kę, ku­rios na­me anks­čiau gy­ve­no iš­vež­ta­sis bro­lis.

Pa­si­ma­ty­me apie tai pa­si­sa­kė Kle­men­sui. „Sa­kau, man bu­tą siū­lo, ei­sim tri­se, mer­gai­tės, ap­žiū­rė­ti. O jis sa­ko, mer­gai­tėms ne­sa­kyk, mu­du ei­nam“, – juo­kia­si A. Kan­ka­lie­nė.

Tuo­kė­si kuk­liai. Met­ri­ka­ci­jos sky­rius tuo­met bu­vo įsi­kū­ręs Auš­ros alė­jo­je. Va­ka­re ėjo į Šv. apaš­ta­lų Pet­ro ir Pau­liaus ka­ted­rą baž­ny­ti­nės san­tuo­kos.

„Sa­vo ves­tu­vių ne­tu­rė­jo­me. Ne­bu­vo pi­ni­gų abiem žie­dams – su­si­dė­ję vie­ną nu­pir­ko­me. Vy­rui da­vė se­ną – mo­čiu­tės“, – ro­do žie­dą ant pirš­to A. Kan­ka­lie­nė. Nau­jus žie­dus abu nu­si­pir­ko per si­dab­ri­nes ves­tu­ves.

„Pas­kui pra­si­dė­jo: si­dab­ri­nės, auk­si­nės, dei­man­ti­nės, da­bar ne­ži­nau, ko­kias čia vai­kai pa­da­rys“, – juo­kia­si A. Kan­ka­lie­nė.

Kan­ka­liai išau­gi­no sū­nų ir dvi duk­ras. Juo­kia­si, kad tė­vai lai­min­gi, kai ga­li vai­kus į pen­si­ją iš­leis­ti. Su­lau­kė ir še­šių anū­kų bei še­šių proa­nū­kių. Anū­kai gy­ve­na JAV, Vo­kie­ti­jo­je, Nor­ve­gi­jo­je. Ant sta­liu­ko iš­ri­kiuo­tos šei­mos nuo­trau­kos – vi­sa ga­le­ri­ja.

„Ne­rei­kia ner­vin­tis“, – to­kį il­gos ir sėk­min­gos san­tuo­kos re­cep­tą pa­tei­kia A. Kan­ka­lie­nė. O ar greit praė­jo 65 me­tai kar­tu? „Nė jus­ti ne­ju­tom!“

Gied­riaus BA­RA­NAUS­KO nuo­tr ir repr.

Au­gus­ti­na ir Kle­men­sas Kan­ka­liai san­tuo­ko­je gy­ve­na 65 me­tus.

Ves­tu­vi­nė Au­gus­ti­nos ir Kle­men­so Kan­ka­lių nuo­trau­ka.

Au­gus­ti­na Kan­ka­lie­nė mo­ka vis­ką: siū­ti, megz­ti, siu­vi­nė­ti, gar­džiai ga­min­ti. „Iš ko iš­mo­kau? Kai no­ri ir iš­moks­ti! La­bai leng­va. Jei ne­si­mo­ky­si, ne­dirb­si, ne­si­do­mė­si, nie­ka­da ne­mo­kė­si.“

Kle­men­sas Kan­ka­lis „Šiau­lių kraš­te“ iš­spaus­din­to­je nuo­trau­ko­je at­pa­ži­no sa­vo bro­lį Vin­cą.

Kle­men­sui Kan­ka­liui bu­vo sma­gu laik­raš­ty­je pa­ma­tyti pa­žįs­ta­mų vei­dų.

Da­lia Maž­vi­lie­nė džiau­gia­si, kad tė­vai su­lau­kė gra­žios su­kak­ties.

Vin­co Kan­ka­lio ves­tu­vių nuo­trau­ka į Šiau­lius at­ke­lia­vo iš JAV.

„Fan­tas­tiš­ka nuo­trau­ka“

Apie „Šiau­lių kraš­te“ pa­skelb­tą nuo­trau­ką mi­nti­mis pa­si­da­li­jo ir mo­nog­ra­fi­jos „Gruz­džiai“ vy­riau­sia­sis re­dak­to­rius ir su­da­ry­to­jas Do­mi­jo­nas Šniu­kas:

– Nuot­rau­ka et­nog­ra­fi­niu po­žiū­riu yra fan­tas­tiš­ka. Gai­la, kad jos ne­tu­rė­jau leis­da­mas dvi­to­mę „Gruz­džių“ mo­nog­ra­fi­ją. Ka­dan­gi prie jos nė­ra jo­kių pa­pil­do­mų duo­me­nų, sun­ku ką nors pa­sa­ky­ti. Nuot­rau­kos žmo­nės man ne­ma­ty­ti.

Nuot­rau­ko­je su­si­rin­kę prie „pe­čiaus“, ki­taip lo­ko­mo­bi­lio, ga­ru vei­kian­čios ma­ši­nos, ku­ri dir­žu su­ko ku­lia­mą­ją. Tai­gi pa­vaiz­duo­ta ja­vų kū­li­mo tal­ka. Tai, kad žmo­gus ran­ko­se lai­ko alaus ąso­tį, liu­di­ja, jog ji da­ry­ta tik­rai ne vals­ty­bi­nia­me Gruz­džių dva­re, o ku­rio nors ūki­nin­ko kie­me, nes bū­tent Gruz­džių kraš­to ūki­nin­kai gar­sė­jo kū­lia­vų vai­šė­mis.

Iš kū­lia­vos tal­ki­nin­kų rū­bų, ska­re­lių ir ke­pu­rių da­ry­ti­na iš­va­da, kad fo­tog­ra­fuo­ta XX am­žiaus ket­vir­tą­ja­me de­šimt­me­ty­je, o su tam tik­ra ri­zi­ka ga­li­ma bū­tų spė­ti, kad 1935–1939 me­tais.

Perž­vel­gęs kai­mų sa­vi­nin­kus, ra­dau tik tris Ma­žei­kų (mo­te­rų) pa­var­des, jų ūkiai sie­kė tik po 3 hek­ta­rus, tad to­kios pra­šmat­nios kū­lia­vos ne­ga­lė­jo or­ga­ni­zuo­ti. Va­di­na­si, nuo­trau­ka da­ry­ta ne Ma­žei­kos ūky­je.

XX am­žiaus 4 de­šimt­me­ty­je Gruz­džiuo­se vei­kė la­bai pro­fe­sio­na­lūs fo­tog­ra­fai Vil­hel­mas ir Ado­lis Taut­vai­šai. Pa­gal nuo­trau­kos ko­ky­bę ti­kė­ti­na, kad tai vie­no jų dar­bas.