Senjorui patinka varžytis su jaunimu

Senjorui patinka varžytis su jaunimu

Sen­jo­rui pa­tin­ka var­žy­tis su jau­ni­mu

83 me­tų šiau­lie­tis Al­ber­tas Ra­ma­naus­kas – azar­tiš­kas sta­lo te­ni­so mė­gė­jas. Ne tik pa­ts žai­džia, bet ir tei­sė­jau­ja res­pub­li­ki­nė­se var­žy­bo­se. Nep­ra­lei­džia nė vie­nos tris kar­tus per sa­vai­tę vyks­tan­čios tre­ni­ruo­tės, o var­žy­bo­se pel­no pri­zi­nes vie­tas.

Jur­gi­ta JUŠ­KE­VI­ČIE­NĖ

jurgita@skrastas.lt

Jau­čia­si įsi­pa­rei­go­jęs

Šiais me­tais 20-me­tį at­šven­tu­sio ir pu­sant­ro šim­to na­rių vie­ni­jan­čio Šiau­lių ve­te­ra­nų spor­to klu­bo veik­lo­je A. Ra­ma­naus­kas da­ly­vau­ja nuo pat pra­džių. Ma­tė, kaip klu­bas kū­rė­si, kaip au­go.

Pir­ma­die­niais, tre­čia­die­niais ir penk­ta­die­niais vy­ras sku­ba į tre­ni­ruo­tes krep­ši­nio aka­de­mi­jo­je „Sau­lė“. Čia su­si­ren­ka 30–50 spor­to ve­te­ra­nų. Vie­ni žai­džia bi­liar­dą, smi­gi­nį, ki­ti – šaš­kė­mis, šach­ma­tais, tre­ti – sta­lo te­ni­są, ket­vir­ti – krep­ši­nį ar už­sii­ma leng­vą­ja at­le­ti­ka.

Kiek­vie­nas ran­da sau mie­los veik­los. Ne tik pa­ju­da, bet ir pa­bend­rau­ja. „Jau­tie­si įsi­pa­rei­go­jęs ir dar ne vi­sai nu­ra­šy­tas. Tas jaus­mas ska­ti­na ju­dė­ti“, – šyp­so­si po­nas Al­ber­tas. Vy­ras žai­džia sta­lo te­ni­są, jei lie­ka lai­ko – šach­ma­tais.

Nuo­lat sta­lo te­ni­są klu­be žai­džia 12 vy­rų ir 8 mo­te­rys, kar­tais pri­si­jun­gia dau­giau žai­dė­jų. Šiau­lie­čiai pa­tys or­ga­ni­zuo­ja var­žy­bas ir vyks­ta į var­žy­bas ki­tuo­se ra­jo­nuo­se, bend­ra­dar­biau­ja su Jo­niš­kio, Rad­vi­liš­kio, Kur­šė­nų spor­to ve­te­ra­nais, da­ly­vau­ja Lie­tu­vos ve­te­ra­nų čem­pio­na­tuo­se ir tur­ny­ruo­se.

Ve­te­ra­nai var­žo­si am­žiaus gru­pė­se kas pen­ke­ri me­tai – kad var­žo­vų jė­gos bū­tų apy­ly­gės. Po­nui Al­ber­tui pa­tin­ka var­žy­bos, ku­rio­se ga­li­ma pa­si­var­žy­ti su įvai­raus am­žiaus sta­lo te­ni­si­nin­kais, ypač su jau­ni­mu. Vy­ras įsi­ti­ki­nęs, kad tai pa­de­da to­bu­lė­ti ir jau­ni­mui, ir ve­te­ra­nams. Paš­ne­ko­vas šyp­te­li: vi­si ve­te­ra­nai iš­drįs­ta var­žy­tis su jau­ni­mu.

„Svar­bu ne tik per­ga­lės, bet pa­ts už­siė­mi­mas, ju­dė­ji­mas. Ki­ti dir­ba su įran­kiais, o man pa­tin­ka prie sta­lo, su var­žo­vu. At­si­ran­da ko­vin­gu­mas. Taip žy­miai ma­lo­niau dirb­ti“, – sa­ko A. Ra­ma­naus­kas.

Su vy­ro spor­to veik­la su­si­ju­sias nuo­trau­kas po­no Al­ber­to žmo­na tvar­kin­gai su­dė­jo į vie­ną al­bu­mą. Ja­me yra  ir  jau­nys­tės nuo­trau­kų, da­ry­tų 1960–1970 me­tais, ir iš Šiau­lių ve­te­ra­nų spor­to klu­bo veik­los. Vie­no­se vy­rai ir mo­te­rys iš­si­ri­kia­vę su ap­do­va­no­ji­mais, ki­to­se – pa­lin­kę prie šach­ma­tų len­tų ar pa­si­ruo­šę at­muš­ti ka­muo­liu­ką prie sta­lo te­ni­so sta­lų, tre­čio­se – aki­mir­kos ir sto­vyk­lų, va­sa­ros spor­to šven­čių.

Žvelg­da­mas į nuo­trau­kų da­tas po­nas Al­ber­tas ir pa­ts ste­bi­si, kad nuo to ar ki­to įvy­kio pra­bė­go jau de­šimt ar dau­giau me­tų, o at­ro­do – taip ne­se­niai.

Pa­sie­ki­mai

Pak­laus­tas apie sta­lo te­ni­so pa­sie­ki­mus, spor­to ve­te­ra­nas kuk­li­na­si. Daug me­tų fel­če­riu dir­bęs vy­ras nie­ka­da ne­bu­vo pro­fe­sio­na­lus spor­ti­nin­kas, tik mė­gė­jas, tad ir aukš­tų spor­ti­nių re­zul­ta­tų sa­ko ne­sie­kęs.

Vis dėl­to iš­si­trau­kia la­pe­lį, ku­ria­me su­žy­mė­ti svar­biau­si lai­mė­ji­mai. Pir­ma­sis tro­fė­jus – 1961 me­tais res­pub­li­ki­nė­se var­žy­bo­se lai­mė­ta pir­mo­ji vie­ta. 2012 ir 2014 me­tais ša­lies ve­te­ra­nų var­žy­bo­se iš­ko­vo­ta ant­ro­ji vie­ta, šiais me­tais – pir­mo­ji vie­ta. 2013 me­tais Bal­ti­jos ša­lių ve­te­ra­nų var­žy­bo­se iš­ko­vo­ta pir­mo­ji vie­ta. Tais pa­čiais me­tais Klai­pė­do­je vy­ku­sio­se Pa­sau­lio lie­tu­vių žai­dy­nė­se vie­ne­tų sta­lo te­ni­so var­žy­bo­se lai­mė­ta ant­ro­ji vie­ta, dve­je­tų var­žy­bo­se su vil­nie­čiu Hen­ri­ku Sau­se­na­vi­čiu­mi – pir­mo­ji.

H. Sau­se­na­vi­čius ir klai­pė­die­tis Bro­nius Glo­de­nis yra pa­grin­di­niai A. Ra­ma­naus­ko var­žo­vai pa­sta­rai­siais me­tais. Anks­čiau jo am­žiaus gru­pė­je bu­vo iki 50 var­žo­vų, da­bar gre­tos stip­riai pra­re­tė­ju­sios – ne­sie­kia ir de­šim­ties. Daug iš­ke­lia­vo ana­pi­lin, ki­tiems žais­ti ne­be­lei­džia svei­ka­ta.

Ne tik sta­lo te­ni­so re­zul­ta­tais ga­li pa­si­džiaug­ti po­nas Al­ber­tas. Prieš ke­le­tą me­tų šiau­lie­tis šach­ma­ti­nin­kas Ani­ce­tas Uo­ge­lė Šiau­lių ve­te­ra­nams su­ren­gė si­mul­ta­ną, ir A. Ra­ma­naus­kui pa­vy­ko lai­mė­ti prieš pa­ty­ru­sį šach­ma­ti­nin­ką.

Sta­lo te­ni­sas kei­tė­si

A. Ra­ma­naus­kas gi­mė ir au­go Ak­me­nės ra­jo­ne. Pa­sa­ko­ja, kad anks­čiau ten pa­grin­di­nė spor­to ša­ka bu­vu­si fut­bo­las, taip pat leng­vo­ji at­le­ti­ka, žie­mą – sli­di­nė­ji­mas.

„Anks­čiau taip ne­bu­vo, kad vie­na spor­to ša­ka už­sii­mi­nė­tum, vi­sas rei­kė­jo kul­ti­vuo­ti. Il­go­kai mė­gau tink­li­nį. Da­bar li­ko vie­nin­te­lis sta­lo te­ni­sas“, – sa­ko pa­šne­ko­vas.

Po­nas Al­ber­tas au­go 10 vai­kų šei­mo­je, bu­vo pa­ts jau­niau­sias. Vy­res­nie­ji bro­liai iš­mo­kė žais­ti ir šach­ma­tais, ir sta­lo te­ni­są.

Paš­ne­ko­vas pri­si­me­na, kad jo vai­kys­tė­je bu­vo žai­džia­ma me­di­nė­mis ra­ke­tė­mis. Vė­liau jų pa­vir­šių pra­dė­ta deng­ti gu­mos sluoks­niu. Bu­vo me­tas, kai ra­ke­tės bu­vo den­gia­mos ga­na sto­ru kem­pi­nės sluoks­niu, ta­čiau grei­tai bu­vo įves­ti ap­ri­bo­ji­mai, ir šis sluoks­nis ne­ga­lė­jo bū­ti sto­res­nis kaip 3 mi­li­met­rai.

Da­bar me­di­nės ra­ke­tės yra den­gia­mos maž­daug 2 mi­li­met­rų kem­pi­nės sluoks­niu ir gu­ma. Vie­na pu­sė ra­ke­tės yra rau­do­nos, ki­ta – juo­dos spal­vos.

Bė­gant me­tams ke­liais mi­li­met­rais „paū­gė­jo“ ir te­ni­so ka­muo­liu­kas – nuo 38 mi­li­met­rų skers­mens iki 40 mi­li­met­rų. Esą ma­žes­nis ka­muo­liu­kas iš­vys­ty­da­vo per di­de­lį grei­tį.

Šiek tiek kei­tė­si ir tai­syk­lės. Anks­čiau se­tas bū­da­vo iki 21 taš­ko, da­bar – iki 11 taš­kų. Po­nas Al­ber­tas sa­ko, kad pri­pra­tu­siems prie il­ges­nių se­tų žai­dė­jams bu­vo ne­leng­va pe­rei­ti prie trum­pes­nių, ta­čiau pa­kei­ti­mai pa­da­ry­ti dėl žiū­ro­vų, kad jiems bū­tų įdo­miau ste­bė­ti var­žy­bas.

Vy­ras pri­si­me­na, kad kaž­ka­da sta­lo te­ni­sas bu­vu­si ypač po­pu­lia­ri spor­to ša­ka, į var­žy­bas įė­ji­mas bū­da­vo tik su bi­lie­tais ir tai sun­ku bū­da­vo pa­tek­ti. Per te­le­vi­zi­ją trans­liuo­ja­mos sta­lo te­ni­so var­žy­bos taip pat su­lauk­da­vo di­de­lio su­si­do­mė­ji­mo.

Pa­sak pa­šne­ko­vo, da­bar net po­pu­lia­rios spor­to ša­kos sun­kiai su­ren­ka žiū­ro­vų, ką jau kal­bė­ti apie sta­lo te­ni­są. Ko­dėl taip nu­ti­ko? A. Ra­ma­naus­kas ma­no, kad da­bar daug di­des­nis spor­to ša­kų pa­si­rin­ki­mas, dau­giau vyks­ta įvai­rių spor­to ren­gi­nių, ir žiū­ro­vai pa­si­skir­to.

Vis­gi po­nas Al­ber­tas džiau­gia­si, kad sta­lo te­ni­sas gy­vuo­ja ir jį žai­džia vai­kai, jau­ni­mas. Daug šau­nių jau­nų žai­dė­jų su­tin­ka var­žy­bo­se, ku­rio­se ten­ka tei­sė­jau­ti.

Gied­riaus BA­RA­NAUS­KO nuo­tr.

Iš Ak­me­nės ra­jo­no ki­lu­siam Al­ber­tui Ra­ma­naus­kui – 83-eji. Tris kar­tus per sa­vai­tę kaip į dar­bą sen­jo­ras sku­ba į sta­lo te­ni­so tre­ni­ruo­tes.

As­me­ni­nės nuo­tr.

Sta­lo te­ni­so var­žy­bo­se Al­ber­tas Ra­ma­naus­kas pel­no pri­zi­nes vie­tas.

Šiau­lie­čiai sta­lo te­ni­so ve­te­ra­nai tre­ni­ruo­ja­si ir var­žy­bas ren­gia krep­ši­nio aka­de­mi­jos „Sau­lė“ spor­to sa­lė­je.

Al­ber­tas Ra­ma­naus­kas ne tik žai­džia, bet ir tei­sė­jau­ja ša­lies vai­kų ir suau­gu­sių­jų sta­lo te­ni­so var­žy­bo­se.