Pra­na­šys­tė iš­si­pil­dė: kny­ga pa­ra­šy­ta

PO­KAL­BIAI PRIE AR­BA­TOS PUO­DE­LIO

Pra­na­šys­tė iš­si­pil­dė: kny­ga pa­ra­šy­ta

Dvy­li­ka die­nų, pra­leis­tų Si­bi­re, Ir­kuts­ko sri­ty­je, ta­po ne tik re­por­ta­žų cik­lu „Šiau­lių kraš­te“ – šian­dien jo au­to­rė Ži­vi­lė Ka­va­liaus­kai­tė var­to ką tik iš­leis­tą kny­gą „Tris­pal­vė Ir­kuts­ko karš­ty­je“. Jo­je gy­va emo­ci­ja, pa­sa­ko­ji­mai žmo­nių, ku­rių li­ki­mai – da­lis mū­sų is­to­ri­jos.

Si­mo­na SI­MO­NA­VI­ČĖ

simona@skrastas.lt

Šį­kart žur­na­lis­ti­nis iš­šū­kis su­dė­tin­ges­nis nei įpras­tai – kal­bin­ti ko­le­gę ir bi­čiu­lę Ž. Ka­va­liaus­kai­tę, to­dėl Šiau­lių pės­čių­jų bul­va­re esan­čio­je „Cent­ro šo­ko­la­di­nė­je“, nu­si­ženg­da­mi rub­ri­kos pa­va­di­ni­mui, kal­ba­mės prie ka­vos puo­de­lio.

– Kaip at­si­dū­rei Si­bi­re?

– Prieš tre­jus me­tus, 2013-ai­siais, iš Vir­gi­ni­jaus Ste­po­na­vi­čiaus, bu­vu­sio Ka­ri­nių oro pa­jė­gų Avia­ci­jos ba­zės va­do, dir­ban­čio vals­ty­bi­nė­je įmo­nė­je „Oro na­vi­ga­ci­ja“, su­lau­kiau ne­ti­kė­to pa­siū­ly­mo skris­ti į Ir­kuts­ko sri­tį.

Ke­lio­nės tiks­las bu­vo su­si­tik­ti su lie­tu­vių bend­ruo­me­ne, tvar­ky­ti lie­tu­vių ka­pi­nes. Ap­lan­kė­me dvy­li­ka ka­pi­nių, su­tvar­kė­me apie pu­sant­ro šim­to ka­pų. Nu­vy­ko­me ir į Kir­za­vo­dą Nr. 2, gru­pės va­do­vo V. Ste­po­na­vi­čiaus ma­mos, mo­čiu­tės ir te­tos trem­ties vie­tą.

Prieš skris­da­ma ne­tu­rė­jau di­de­lių pla­nų ra­šy­ti, dik­to­fo­ną ir blok­no­tą su tu­ši­nu­ku įsi­dė­jau iš įpro­čio. Bet bū­nant ten is­to­ri­jos tar­si pa­čios ėmė dė­lio­tis.

Įp­ras­tai Si­bi­ras sie­ja­mas su sting­dan­čiu šal­čiu, am­ži­no įša­lo že­me. Nu­si­lei­dus Ir­kuts­ke, tvoks­te­lė­jo karš­tis. Oro uos­te mus pa­si­ti­ko lie­tu­vių bend­ruo­me­nės pir­mi­nin­kės pa­va­duo­to­ja Liud­mi­la Striž­nio­va su Lie­tu­vos vė­lia­vė­le. Kny­gos pa­va­di­ni­mu „Tris­pal­vė Ir­kuts­ko karš­ty­je“ ir už­ko­duo­tas pir­ma­sis įspū­dis.

– Kaip ten gy­ve­nan­tys žmo­nės ver­ti­no jū­sų eks­pe­di­ci­ją?

– Kai Zi­mos ūki­nių pre­kių par­duo­tu­vė­je pir­ko­me pjūk­lą, kas­tu­vą, vi­nu­tes, par­da­vė­ja nu­spren­dė: to­kias ne­są­mo­nes ga­li da­ry­ti tik stu­den­tai.

Ga­na keis­tai at­ro­dy­da­vo­me ei­da­mi iš ka­pi­nių su kas­tu­vais ir pjūk­lais. Vie­ti­niai klau­si­nė­da­vo, ką čia vei­kiam. „Šau­nuo­liai, pa­gar­ba“, – taip rea­guo­da­vo iš­gir­dę, kad tvar­ko­me tau­tie­čių ka­pu­s. Jiems bu­vo sun­ku su­vok­ti, kad dėl to ga­li­ma ryž­tis vyk­ti tūks­tan­čius ki­lo­met­rų – sa­vo ato­sto­gų są­skai­ta, sa­vo lė­šo­mis. Bū­da­vo, jog nu­tar­da­vo, kad tai su­si­ję su „Di­džiuo­ju Tė­vy­nės ka­ru“.

Ke­lio­nė bu­vo ku­pi­na ne­ti­kė­tų ir ma­lo­nių su­si­ti­ki­mų. Zi­mos kraš­to­ty­ri­nin­kė Svet­la­na Gav­ri­lo­va, ren­kan­ti ži­nias apie lie­tu­vius trem­ty­je, per­skai­tė Ra­mu­tės Sku­čai­tės ei­lė­raš­tį, at­si­svei­kin­da­ma do­va­no­jo kny­gų ir švie­žiai vir­tos avie­čių uo­gie­nės.

Gry­še­vo ka­pi­nė­se at­si­tik­ti­nai su­ti­ko­me mo­te­rį, ku­ri pri­žiū­ri lie­tu­vės ka­pą. Chu­žy­ro mu­zie­jaus įkū­rė­ja Ka­pi­to­li­na Lit­vi­no­va svei­ki­no­si lie­tu­viš­kai, ji ren­ka me­džia­gą apie Ol­cho­no sa­los trem­ti­nius.

Di­džiu­lės pa­gal­bos su­lau­kė­me iš Ir­kuts­ko sri­ty­je gy­ve­nan­čių lie­tu­vių. Dvi nak­tis nak­vo­jo­me Bol­ša­ja Reč­ka gy­ven­vie­tė­je pas Ge­no­vai­tę Trum­pai­tę-No­vic­ka­ją. Ji priė­mė vie­nuo­li­ka žmo­nių, vai­ši­no, ke­pė py­ra­gus... Su­sė­dus kie­me va­ka­rie­nės, tar­si ma­ma klau­si­nė­jo, ar ne­šal­ta. Tai – tik ke­le­tas pa­vyz­džių.

– Ko­kių reak­ci­jų su­lau­kei po ra­ši­nių cik­lo „Šiau­lių kraš­te“?

– Laik­raš­ty­je bu­vo spaus­din­tas try­li­kos da­lių cik­las „Si­bi­ro re­por­ta­žai“. Vė­liau tę­si­nys – „Si­bi­ro at­gar­siai“. Skam­bu­čiai pa­si­py­lė po ant­ro­jo teks­to apie Zi­mą. Skai­ty­to­jai sa­kė ne­be­ra­dę laik­raš­čio par­duo­tu­vė­je, ėję sko­lin­tis pas kai­my­nus.

Ke­lio­nė­je su bend­ra­ke­lei­viais sten­gė­mės nu­ra­šy­ti nuo ant­ka­pių var­dus, pa­var­des, gi­mi­mo da­tas. Ši in­for­ma­ci­ja taip pat bu­vo spaus­di­na­ma laik­raš­ty­je.

Šiau­lie­tis Pet­ras Bal­čiū­nas per­skai­tė tė­vo pa­var­dę. Jis at­si­ne­šė lai­do­tu­vių nuo­trau­kų bei 1989 me­tų fo­tog­ra­fi­ją, ku­rio­je įsiam­ži­nęs prie tė­vo ka­po. Jo pa­dė­ka bu­vo di­de­lis komp­li­men­tas: „Da­bar jūs man kaip gi­mi­nė, nes ap­lan­kė­te tė­vo ka­pą. Nie­kad ne­ma­niau, kad dar pa­ma­ty­siu, kaip jis at­ro­do.“

L. Striž­nio­va įda­vė par­vež­ti lauk­tu­vių šiau­lie­tei, ku­ri su duk­ra prieš me­tus lan­kė­si Ir­kuts­ke. Už­ra­šė pa­var­dę ir te­le­fo­ną. Į re­dak­ci­ją atė­ju­si Elž­bie­ta Rim­ku­tė-Bag­do­nie­nė at­si­ne­šė se­ną šei­mos nuo­trau­ką: „Jo­je pa­žįs­ta­te vie­ną žmo­gų.“ Tai bu­vo Šiau­lių mies­to gar­bės pi­lie­tis Vy­te­nis Rim­kus. Lan­ky­da­ma­si Ir­kuts­ke, ji nuė­jo į teis­mo ar­chy­vą – po ku­rio lai­ko Šiau­lius pa­sie­kė bro­lio by­los kal­ti­na­mo­ji me­džia­ga.

Iš Kur­šė­nų pa­skam­bi­no Ol­cho­no sa­lo­je mi­ru­sio klie­ri­ko, Lie­tu­vos kan­ki­nio Va­le­ri­jaus Vait­ke­vi­čiaus bro­lio žmo­na. Is­to­ri­ją, kaip kur­šė­niš­kis bu­vo at­vy­kęs par­si­ga­ben­ti bro­lio pa­lai­kų, iš­gir­do­me Chu­žy­re. Taip vis dau­giau pa­var­džių už­ra­šų kny­ge­lė­je įga­vo vei­dus.

Kel­mės ra­jo­no gy­ven­to­ja Ste­fa Gu­mu­liaus­kie­nė ap­si­ver­kė, kai ją per „Šiau­lių kraš­tą“ pa­sie­kė lin­kė­ji­mai nuo pus­se­se­rės Van­dos Va­liū­tės. Su­si­ti­ki­mas su Cent­ral­nyj Cha­za­ne gy­ve­nan­čia sa­va­moks­le dai­li­nin­ke V. Va­liū­te bu­vo iš­skir­ti­nis įvy­kis. Paaiš­kė­jo, kad jos tė­viš­kė ten pat, kur ir vie­no iš bend­ra­ke­lei­vių tė­vų. „Sa­viš­kį ra­dau!“ – ne­ga­lė­jo at­si­ste­bė­ti lie­tu­vė. Bu­vo­me la­bai gra­žios ir grau­džios aki­mir­kos, kai Si­bi­re su­si­ti­ko skir­tin­gų kar­tų kai­my­nai, liu­di­nin­kai.

Dar bū­nant ke­lio­nė­je pa­si­vi­jo SMS su pra­šy­mu pa­rink­ti ak­me­nė­lių tau­to­dai­li­nin­kui Al­ber­tui Mar­ti­nai­čiui – Zi­mo­je pa­lai­do­ta jo mo­čiu­tė. Vie­ną iš ak­me­nu­kų šiau­lie­tis grą­ži­no, pa­da­ręs šir­dies for­mos pa­ka­bu­tį.

Su­jau­di­no ko­le­gės Da­li­jos pa­dė­ka: sim­bo­li­nis dro­bi­nis mai­še­lis gė­ry­bių nuo mo­čiu­tės, ku­rios ka­pą su­tvar­kė­me.

Skai­ty­to­jai skam­bi­no ne tik iš Šiau­lių ap­skri­ties, bet ir ki­tų mies­tų, net už­sie­nio. Žmo­nėms bu­vo įdo­mu, kaip at­ro­do vie­tos, kur pra­bė­go jų vai­kys­tė, jau­nys­tė. Vis­kas te­bė­ra gy­va, te­bė­ra šia­me lai­ke. Sup­ra­tau, kad lau­kia nau­ji su­si­ti­ki­mai, nau­jos is­to­ri­jos čia – Lie­tu­vo­je.

– Kiek ke­lio­nė pa­kei­tė ta­vo pa­čios po­žiū­rį į trem­tį?

– Po­žiū­ris ne­pa­si­kei­tė. Tik tai, kas iki tol bu­vo skai­ty­ta kny­go­se, įga­vo rea­lų pa­vi­da­lą. Ke­lio­nė­je kiek­vie­ną die­ną lau­kė nau­ji po­ty­riai, gy­vos emo­ci­jos.

38 500 trem­ti­nių, 5 900 ka­lė­ju­sių la­ge­riuo­se – to­kia sta­tis­ti­ka iš­kal­ta lie­tu­vių bend­ri­jos „Švy­tu­rys“ rū­pes­čiu pa­sta­ty­ta­me pa­mink­le Lie­tu­vos trem­ti­nių var­gams ir ne­tek­tims Ir­kuts­ko kraš­te at­min­ti.

Si­bi­ro mies­tuo­se te­bė­ra me­di­niai, su­lū­žę ša­li­gat­viai, ku­riais vaikš­čio­jo trem­ti­niai, te­bes­to­vi ba­ra­kai, ku­riuo­se gy­ve­na vie­ti­niai, tai­go­je ne­su­pu­vo lie­tu­vių kirs­tų me­džių kel­mai. Į Kor­do­ną ly­dė­jęs Ole­gas Ge­da pri­sky­nė lau­ki­nių svo­gū­nų – „če­rem­šos“, pa­dė­ju­sių trem­ti­niams iš­gy­ven­ti.

Suk­rės­da­vo per­skai­čius, jog ka­pe il­si­si šim­ta­me­tė ar dvie­jų mė­ne­sių kū­di­kis. Ant kai ku­rių kry­žių ma­ty­ti trys da­tos: gi­mi­mo, mir­ties ir par­ve­ži­mo į Lie­tu­vą.

Vi­si at­krei­pė­me dė­me­sį į tar­si pa­sku­bo­mis iš­rai­žy­tą už­ra­šą „Ran­da­si na­mie“. Su di­zai­ne­re Li­na Ka­se­ly­te-Iva­no­vie­ne ir ma­ke­tuo­to­ju, „Šiau­lių kraš­to“ IT in­ži­nie­riu­mi Ar­tū­ru Jau­gė­la šį už­ra­šą nu­ta­rė­me nau­do­ti kny­gos vir­še­liui.

Šie­met Šiau­lių uni­ver­si­te­te ap­si­gy­niau is­to­ri­jos ma­gist­ro laips­nį. Dar­bo te­ma – „Trė­mi­mų ref­lek­si­ja at­min­ties ty­ri­muo­se. Sa­vii­den­ti­fi­ka­ci­jos pro­ble­ma“. Vi­sai ne­ti­kė­tai ke­lio­nė ta­po po­stū­miu į trem­ties pro­ble­ma­ti­ką pa­si­gi­lin­ti iš moks­li­nės pu­sės: įgau­ta pa­tir­tis, su­rink­ta me­džia­ga iš­kė­lė klau­si­mą dėl li­ku­sių­jų Si­bi­re ir grį­žu­sių į Lie­tu­vą pa­tir­čių, iden­ti­te­to. Įp­ras­tai trem­ties ty­ri­mai re­mia­si į Lie­tu­vą grį­žu­sių trem­ti­nių pri­si­mi­ni­mais ir do­ku­men­tais, o li­kę gy­ven­ti Si­bi­re į ty­ri­mų lau­ką ne­pa­ten­ka.

– Ko­dėl svar­bu kal­bė­ti apie trem­tį?

– Esa­me neat­sie­ja­mi nuo lai­ko, ku­ria­me gy­ve­na­me. Is­to­ri­ja iš­lie­ka vie­nu iš svar­biau­sių ne­drau­giš­kų vals­ty­bių pro­pa­gan­dos tai­ki­nių, o vie­nas iš in­for­ma­ci­nio ka­ro tiks­lų – keis­ti vi­suo­me­nės nuo­sta­tas, pa­žiū­ras, įsi­ti­ki­ni­mus.

Svar­bu, kad trem­ties te­ma iš­lik­tų ak­tua­li Lie­tu­vos is­to­ri­jos da­lis, nes pen­kis de­šimt­me­čius ji neeg­zis­ta­vo. Bu­vę trem­ti­niai daž­nai ap­gai­les­tau­ja, kad mo­kyk­lo­se per ma­žai dė­me­sio ski­ria­ma šiai te­mai.

Trem­ties liu­di­nin­kai yra gar­baus am­žiaus, to­dėl bū­ti­na už­ra­šy­ti jų pa­sa­ko­ji­mus jau šian­dien. Tik­riau­siai kiek­vie­nas tu­ri­me sa­vos pa­tir­ties: „Kaip bū­tų įdo­mu su­ži­no­ti gi­mi­nės is­to­ri­ją, bet ne­be­tu­riu ko pa­klaus­ti.“

Nors Ir­kuts­ke, ro­dos, bu­vo­me ne­se­niai, per tą lai­ką ana­pi­lin išė­jo trys su­tik­ti žmo­nės, kny­gos he­ro­jai. Tai la­bai tra­pu.

Kal­bė­tis trem­ties te­ma yra su­dė­tin­ga, nes ir praė­jus ne vie­nam de­šimt­me­čiui pri­si­mi­ni­mai te­bė­ra skau­dūs, sun­ku ap­nuo­gin­ti jaus­mus.

– Daž­nai sa­ko­ma, kad da­bar lie­tu­viai emig­ruo­ja, tar­si pa­tys sa­ve iš­si­tre­mia. Kaip tai ver­ti­ni?

– Ma­ne er­zi­na, ka­da trem­tis ly­gi­na­ma su emig­ra­ci­ja. Aš emig­ra­ci­ją va­di­nu ga­li­my­be. Di­džiu­lis skir­tu­mas, kai pa­ts nu­spren­di, ka­da su­si­dė­ti la­ga­mi­ną, į ko­kią ša­lį ir ka­da iš­ke­liau­ti, bei ži­nai, kad ga­lė­si grįž­ti na­mo, ka­da pa­no­rė­jęs.

– Ko­dėl rei­kė­jo šios kny­gos?

– Ne vie­nas žmo­gus siū­lė, klau­sė, ra­gi­no – ka­da teks­tai bus kny­go­je? Ypač drą­si­no ke­lio­nės bend­ra­žy­giai, ku­rie ir su­rin­ko lė­šas.

Džiu­gi­no pa­šne­ko­vų nuo­mo­nė, kad teks­tuo­se pa­vy­ko „pa­gau­ti“ es­mę. Pri­si­me­nu ko­miš­ką si­tua­ci­ją, kai pa­skam­bi­nu­si mo­te­ris gy­rė teks­tus ir pa­klau­sė: „Jūs tur­būt ir­gi bu­vu­si trem­ti­nė?“ Po pau­zės pa­ti pra­dė­jo juok­tis: „Oi, ko­kią ne­są­mo­nę pa­sa­kiau, gi jūs jau­nas žmo­gus! Bet ra­šo­te taip, lyg pa­ti bū­tu­mė­te tai iš­gy­ve­nu­si...“

– Koks ta­vo pa­čios as­me­ni­nis san­ty­kis su trem­ti­mi?

– Pra­si­dė­jus Są­jū­džiui, ma­no tė­vai pir­ko ko­ne vi­sas kny­gas apie trem­tį. Man tuo me­tu bu­vo devyneri–dešimt me­tų, skai­čiau vis­ką, kas bu­vo na­mie, par­si­neš­da­vau ir iš bib­lio­te­kos. Vai­kas, ko ge­ro, la­bai emo­cio­na­liai pe­ri­ma per­skai­ty­tą pa­tir­tį. Gal­būt šie iš­gy­ve­ni­mai ma­ny­je už­si­li­ko?

Se­ne­lis bu­vo po­li­ti­nis ka­li­nys, mo­čiu­tė žu­vo Lie­tu­vo­je.

– Kny­go­je yra ir nau­jų, dar nie­kur ne­pub­li­kuo­tų is­to­ri­jų?

– Taip. Kny­gos pa­sa­ko­ji­muo­se yra vis­ko: skaid­raus grau­du­lio, švel­naus hu­mo­ro ir be­ga­li­nės vil­ties. Išs­kir­čiau kel­miš­kio Vai­niaus Ur­bo­na­vi­čiaus gy­ve­ni­mą, ku­rio gi­mi­nės is­to­ri­ja per­si­py­nu­si su gar­sia Put­vins­kių-Pūt­vių šei­ma.

Trem­ty­je Ur­bo­na­vi­čiai gy­ve­no vie­na­me ba­ra­ke su Ra­mu­te Sku­čai­te, poe­te, Na­cio­na­li­nės kul­tū­ros ir me­no pre­mi­jos lau­rea­te. R. Sku­čai­tė, iš­ver­tu­si Ma­ri­nos Cve­ta­je­vos ei­lė­raš­čių rin­ki­nį „Į nie­kur laiš­kai“, pra­tar­mė­je dė­ko­ja V. Ur­bo­na­vi­čiaus tė­vui Hen­ri­kui Ur­bo­na­vi­čiui už į Si­bi­rą pa­siim­tas kny­gas. R. Sku­čai­tė su­ti­ko, kad kny­go­je bū­tų pub­li­kuo­ta jos kū­ry­ba, su­si­ju­si su trem­ti­mi.

Kny­ga gau­siai iliust­ruo­ta: įam­žin­ti ne tik su­si­ti­ki­mai, ka­pi­nės, mies­tų, gam­tos vaiz­dai, bet ir ko­miš­kos Ru­si­jos kas­die­ny­bės aki­mir­kos.

Trem­ty­je au­gu­sios dvy­nės Au­dze­vi­čiū­tės pri­si­me­na, kaip vie­ti­niai Si­bi­re ga­ran­ta­vo: „At­vy­ko­te vi­sam lai­kui.“ Bet iš­si­pil­dė ki­ta, lie­tu­vio trem­ti­nio, kai­mo žmo­gaus, pa­sa­ky­ta pra­na­šys­tė: „Pa­ma­ty­si­te, apie mus ka­da nors ra­šys kny­gas.“

Ši kny­ga ir yra lyg sep­ty­nių de­šimt­me­čių pra­na­šys­tės at­gar­sis.

Gied­riaus BA­RA­NAUS­KO nuo­tr.

Ži­vi­lės Ka­va­liaus­kai­tės tei­gi­mu, bu­vę trem­ti­niai daž­nai ap­gai­les­tau­ja, kad tremties temai per ma­žai dė­me­sio ski­ria­ma mo­kyk­lo­je.

Žur­na­lis­tė, is­to­ri­kė Ži­vi­lė Ka­va­liaus­kai­tė džiau­gia­si, jog ką tik iš­leis­ta jos kny­ga „Tris­pal­vė Ir­kuts­ko karš­ty­je“. Kny­ga vi­suo­me­nei bus pri­sta­to­ma po Nau­jų­jų me­tų.

Pa­ra­šy­ti kny­gą apie trem­tį žur­na­lis­tę Ži­vi­lę Ka­va­liaus­kai­tę įkvė­pė ke­lio­nės bend­ra­ke­lei­vių pa­drą­si­ni­mas, pa­šne­ko­vų nuo­mo­ne teks­tuo­se pa­vy­ko „pa­gau­ti“ es­mę.

Šie­met Šiau­lių uni­ver­si­te­te Ži­vi­lė Ka­va­liaus­kai­tė ap­si­gy­nė is­to­ri­jos ma­gist­ro laips­nį – ne­ti­kė­tai ke­lio­nė į Ir­kuts­ką ta­po po­stū­miu į trem­ties pro­ble­ma­ti­ką pa­si­gi­lin­ti iš moks­li­nės pu­sės.

RUBRIKĄ PRISTATO: