Negalią pavertė galia

PO­KAL­BIAI PRIE AR­BA­TOS PUO­DE­LIO

Ne­ga­lią pa­ver­tė ga­lia

Šiau­lie­tė Vid­man­tė Raus­ty­tė sva­jo­ja, kad Lie­tu­vo­je bū­tų ge­ra gy­ven­ti vi­siems, pa­sau­ly­je iš­nyk­tų sie­nos tarp ne­ga­lią tu­rin­čių ir svei­kų žmo­nių. Ne­se­niai ji ini­ci­ja­vo so­cia­li­nę ak­ci­ją, su­vie­ni­ju­sią net 18 Lie­tu­vos mies­tų. 26-erių mer­gi­na nuo gi­mi­mo tu­ri ce­reb­ri­nį pa­ra­ly­žių, ta­čiau tai ne­sut­ruk­do jai džiaug­tis gy­ve­ni­mu.

Si­mo­na SI­MO­NA­VI­ČĖ

simona@skrastas.lt

„Ma­ne pa­ste­bė­si­te iš­kart“, – pa­juo­kau­ja V. Raus­ty­tė, te­le­fo­nu ta­rian­tis dėl su­si­ti­ki­mo. Smul­ku­tė mer­gi­na įsi­ki­bu­sį į vaikš­ty­nę vi­sur ke­liau­ja sa­va­ran­kiš­kai. Su­si­tin­ka­me Šiau­lių pės­čių­jų bul­va­re esan­čio­je „Cent­ro šo­ko­la­di­nė­je“, kur po­kal­bį prie vai­si­nės ar­ba­tos pa­sal­di­na sal­dai­niai ir su­šil­do mer­gi­nos ne­sa­va­nau­diš­kos ini­cia­ty­vos.

– Tarp­tau­ti­nei neį­ga­lių­jų žmo­nių die­nai pa­mi­nė­ti ini­ci­ja­vai so­cia­li­nę ak­ci­ją „Aš ir Tu – tai MES“. Kuo ji tau svar­bi?

– Pag­rin­di­nis ak­ci­jos tiks­las bu­vo ma­žin­ti at­skir­tį tarp neį­ga­lių­jų ir svei­kų­jų, nes at­skir­tis Lie­tu­vo­je jau­čia­si. No­rė­jau su­kur­ti bend­ruo­me­niš­ku­mą, vie­ny­bę. (Žmonės vienu metu centrinėse aikštėse kūrė „gyvą“ skulptūrą – sujungtus ženklų „Neįgalusis“ ir „Pėsčiųjų takas“ simbolius – red.past.)

Ak­ci­jos min­tį bran­di­nau vi­są gy­ve­ni­mą. Nors idė­ja bu­vo ma­no, ak­ci­ją su­ren­gė­me kar­tu su ko­man­da – Šiau­lių ap­skri­ties ce­reb­ri­nio pa­ra­ly­žiaus aso­cia­ci­ja, Šiau­lių ap­skri­ties ne­vy­riau­sy­bi­nių or­ga­ni­za­ci­jų są­jun­gos pir­mi­nin­ke Edi­ta Na­vic­kie­ne, ma­no ma­ma, bei aso­cia­ci­jos „Ma­ži žings­ne­liai“ pir­mi­nin­ke Ži­vi­le Ku­lė­še. Jei­gu ne mes pa­tys, kas ki­tas už mus tai pa­da­rys?

26-erius me­tus tu­riu ne­ga­lią, esu pa­ty­ru­si pa­ty­čių, disk­ri­mi­na­ci­jos. Gal­būt rei­kė­jo žings­nio, pa­de­dan­čio griau­ti sie­nas tarp neį­ga­lių­jų ir svei­kų­jų. Tu­riu sva­jo­nę, kad pa­sau­ly­je ne­be­lik­tų pa­ty­čių, ne­vil­ties, bai­mės bū­ti ne­sup­ras­tam, at­skir­tam nuo vi­suo­me­nės. Vi­sa šir­di­mi no­riu, kad neį­ga­lūs žmo­nės ne­si­gė­dy­tų sa­vęs, sa­vo ne­ga­lios.

Man la­bai svar­bu, kad ak­ci­ją su­ti­ko glo­bo­ti Pre­zi­den­tas Val­das Adam­kus. Pa­ti prieš try­li­ka me­tų su juo skau­ta­vau skau­tų sto­vyk­lo­je, jis yra Šiau­lių mies­to gar­bės pi­lie­tis. Pa­ra­šiau jam laiš­ką ir jis su­ti­ko. Ak­ci­jos am­ba­sa­do­riais bu­vo iš Rio de Ža­nei­ro olim­pi­nių žai­dy­nių pa­ro­lim­pi­nį auk­są par­ve­žęs Min­dau­gas Bi­lius, olim­pia­dos bron­zos me­da­lių lai­mė­to­jai bai­da­ri­nin­kai Au­ri­mas Lan­kas ir Ed­vi­nas Ra­ma­naus­kas.

La­bai sma­gu, kad pir­mą kar­tą Lie­tu­vo­je ini­ci­juo­ta ak­ci­ja pri­trau­kė tiek daug žmo­nių. Pra­džio­je gal­vo­jau, kad pri­si­jungs vos ke­li mies­tai, o pri­si­jun­gė net 18. Ak­ci­jos tiks­lai pa­si­tei­si­no su kau­pu! Rei­kia, kad svei­kie­ji ži­no­tų apie neį­ga­liuo­sius. Mes vi­si esa­me ly­gūs, tik tu­ri­me šiek tiek trū­ku­mų. Bet kas jų ne­tu­ri?

– Prieš griau­nant sie­nas rei­kia pa­čiam tu­rė­ti vi­di­nės tvir­ty­bės. Kaip jos įgi­jai?

– Di­džiau­sios stip­ry­bės su­tei­kia šei­ma, ji pa­lai­ko la­biau­siai – ir sun­kio­mis, ir džiaugs­min­go­mis aki­mir­ko­mis. Ma­no pa­slap­čių sau­go­to­ja, ge­riau­sia drau­gė yra ma­ma.

Gy­ve­ni­me tu­rė­jau du pa­si­rin­ki­mus – sė­dė­ti ir verk­ti dėl sa­vo ne­ga­lios ar­ba ei­ti pir­myn, ban­dy­ti pri­si­tai­ky­ti, gy­ven­ti vi­sa­ver­tį gy­ve­ni­mą, kiek tai lei­džia ga­li­my­bės. Aš pa­si­rin­kau ant­rą­jį va­rian­tą.

Ki­ti lau­kia, kol jiems ką nors at­neš ant pa­dėk­liu­ko, o aš – ne. Pats tu­ri steng­tis, da­ry­ti, no­rint kaž­ką pa­siek­ti. Ma­ne taip išauk­lė­jo, ver­ty­bes įdie­gė ma­ma. Gal­būt jei ne jos pa­drą­si­ni­mas, kar­tais – spy­ris į už­pa­ka­lį, sė­dė­čiau na­muo­se ir nie­ko ne­siek­čiau.

Esu įgi­ju­si tris spe­cia­ly­bes, da­ly­vau­ju įvai­riuo­se ren­gi­niuo­se, pro­jek­tuo­se bei pa­ti juos or­ga­ni­zuo­ju, daž­nai sa­va­no­riau­ju. Lais­va­lai­kiu ku­riu ei­lė­raš­čius, do­miuo­si fo­tog­ra­fi­ja bei psi­cho­lo­gi­ja. Ne­pai­sant ne­ga­lios sten­giuo­si ei­ti per gy­ve­ni­mą su šyp­se­na, džiaug­tis kiek­vie­na aki­mir­ka.

– Mi­nė­jai, jog pa­čiai te­ko su­si­dur­ti su pa­ty­čio­mis? Kaip jas įvei­kei?

– Su­si­dū­riau ga­na daug, bet su lai­ku tu­ri iš­mok­ti ne­be­rea­guo­ti. Pra­džio­je skau­džiai rea­ga­vau, bu­vo aša­rų, la­bai sun­kių mo­men­tų... Bū­na vis­ko.

Kar­tais pa­si­žiū­ri sker­sai, jau­čiu žo­džiais ne­paaiš­ki­na­mą nei­gia­mą at­me­ti­mo reak­ci­ją. Daž­niau­siai vi­si ver­ti­na tik išo­rę, į vi­dų net ne­pa­si­žiū­ri.

Vie­ša­ja­me trans­por­te su ve­ži­mė­liu nie­kaip neį­lip­siu pa­ti. Priei­ni prie žmo­gaus, pra­šai pa­gal­bos, bet jis į ta­ve ne­rea­guo­ja – kaip į sie­ną, nors ma­to, praei­na kaip pro ko­kį daik­tą. Kar­tais vai­ruo­to­jai ma­to, kad žmo­gus su ve­ži­mė­liu, bet nu­va­žiuos, ne­pa­lauks.

Ži­no­ma, bū­na ir prie­šin­gai, pa­de­da, net ne­rei­kia pra­šy­ti.

Kai mo­kiau­si spe­cia­lio­jo­je mo­kyk­lo­je, aš­tun­to­je kla­sė­je vy­res­ni mo­ki­niai už­sto­jo man ke­lią prie laip­tų, no­rė­da­mi pa­si­ty­čio­ti vos ne­nu­me­tė iš ant­ro aukš­to. Ge­rai, kad iš­si­lai­kiau... Ne­ži­nia, kaip bū­tų pa­si­bai­gę.

Vie­nas sun­kiau­sių mo­men­tų gy­ve­ni­me bu­vo prieš ke­le­tą me­tų, kai stu­di­ja­vau vie­no­je Šiau­lių ko­le­gi­jų. Skau­da­ma šir­di­mi te­ko mes­ti moks­lus, dėl kai ku­rių dės­ty­to­jų, gru­pės ku­ra­to­rės nei­gia­mo po­žiū­rio. Jos man pa­sa­kė: „Kam mo­kai­si, eik dirb­ti“. Lei­do su­pras­ti, kad ne­rei­ka­lin­gai uži­mu vie­tą. Ga­li nu­si­pirk­ti apa­ra­tū­rą, pri­tai­ky­tą neį­ga­lie­siems stu­den­tams, bet žmo­giš­ku­mo ne­nu­si­pirk­si.

Kiek­vie­nas toks ne­tie­sio­gi­nis nu­kri­ti­mas yra tam tik­ra už­grū­di­nan­ti pa­mo­ka. Sto­rą odą ten­ka už­siau­gin­ti ne tik neį­ga­lie­siems, bet ir jų ar­ti­mie­siems, glo­bė­jams.

Ta­čiau neį­ga­lių­jų gy­ve­ni­mas nė­ra vien juo­das. Po tam­sios nak­ties vi­sa­da nu­švin­ta sau­lė.

– Ko svei­kie­ji daž­niau­siai ne­sup­ran­ta apie neį­ga­liuo­sius?

– Ma­no nuo­mo­ne, kai ku­rie tė­vai per­dė­tai sau­go sa­vo neį­ga­lius vai­kus, bi­jo­da­mi ne­lei­džia jiems gy­ven­ti sa­va­ran­kiš­kai. Juos su­pran­tu, bet taip ne­rei­kia.

Kiek­vie­nas žmo­gus pa­gal ga­li­my­bes, po­rei­kius tu­ri gy­ven­ti kuo sa­va­ran­kiš­kiau, baig­ti moks­lus. Bū­kim bied­ni, bet tei­sin­gi – tė­vai am­ži­nai ne­gy­vens... To­dėl pa­ma­tas po ko­jo­mis la­bai svar­bus.

Nė­ra vie­no konk­re­taus re­cep­to kaip svei­kiems žmo­nėms rei­kė­tų elg­tis. Svar­biau­sia – priim­ti mus, neį­ga­liuo­sius, to­kius, ko­kie esa­me. Vi­si no­ri­me bū­ti vi­sa­ver­čiais – mo­ky­tis, bend­rau­ti, kur­ti šei­mas.

Ne­rei­kia gai­les­čio, kad neį­ga­lu­sis varg­šas, nu­skriaus­tas – rei­kia su­pra­ti­mo. Nė vie­nas neį­ga­lu­sis nė­ra kal­tas dėl sa­vo ne­ga­lios, jis ne­pa­si­rin­ko to­kios „do­va­nos“. Taip tie­siog nu­ti­ko.

Ma­ne la­biau­siai er­zi­na, kai vos pa­si­da­li­nus kaž­kuo feis­bu­ke iš­kart ima aukš­tin­ti, ko­kia esu šau­nuo­lė. Bet tai juk na­tū­ra­lu – tie­siog da­rau tą pa­tį, ką vi­si ki­ti: plau­kiu bai­da­re, kon­cer­tuo­ju, žai­džiu bou­lin­gą...

Vi­sa­ver­te vi­suo­me­nės na­re daž­nai ne­ga­liu tap­ti dėl nuo ma­nęs ne­prik­lau­san­čių ap­lin­ky­bių: švie­ti­mo sis­te­mos, dar­bo rin­kos. No­rė­tų­si, kad įsta­ty­mai bū­tų neį­ga­lių­jų nau­dai.

Dau­ge­lis tė­vų pa­si­ren­ka mo­ky­ti neį­ga­lius vai­kus spe­cia­lio­sio­se mo­kyk­lo­se ar­ba na­muo­se. Ma­nau, pa­gal vai­ko ga­li­my­bes rei­kia leis­ti jiems mo­ky­tis bend­ro­jo la­vi­ni­mo mo­kyk­lo­se. Tai bū­tų pir­mi­nis vi­suo­me­nės žings­nis į to­le­ran­ci­ją, kad svei­kie­ji neiš­si­gąs­tų neį­ga­lių­jų, o neį­ga­lie­ji ne­bi­jo­tų svei­kų­jų. Tuo­met sie­na pa­ma­žu tirp­tų.

– Ta­vo no­rai ne­sa­va­nau­diš­ki – gal­vo­ji apie ki­tus, ne vien sa­ve.

– Daž­nai pa­gal­vo­ju kas bū­tų, jei­gu bū­tų – jei man li­ki­mas ne­bū­tų „pa­do­va­no­jęs“ ne­ga­lios. Kaip pa­ti rea­guo­čiau į neį­ga­lų žmo­gų? Sun­ku pa­sa­ky­ti, nes to nie­ka­da ne­pa­ty­riau ir ne­pa­tir­siu. Kai tu­ri ne­ga­lią, ki­taip ver­ti­ni žmo­nes, ne­sa­va­nau­diš­kai žiū­ri į gy­ve­ni­mą. Tu­riu neį­ga­lią se­se­rį, to­dėl gal­vo­ti vien apie sa­ve nei­šei­na.

– Kaip sa­vo ne­ga­lią pa­ver­tei ga­lia?

– Vis­kas atei­na sa­vu lai­ku, iš vi­daus. Iš­mo­kau ne­be­rea­guo­ti į skau­džius žo­džius – da­rau tai, kas man pa­tin­ka. Aš sau ir tiems, ku­rie lai­kė ma­ne nie­ko ne­su­ge­ban­čia, jau se­niai įro­džiau, kad ga­liu dau­giau.

Svei­kie­ji taip pat ga­li bet ku­rią aki­mir­ką tap­ti neį­ga­liais. Daž­niau­siai to­kie žmo­nės sa­ko, kad gy­ve­ni­mas at­ren­ka, kas yra tik­ri drau­gai, o kas tik pa­ke­lei­viai. Jiems rei­kia iš­mok­ti vėl at­si­sto­ti. Aš nie­ka­da ne­bu­vau svei­ka, te­ko pri­si­tai­ky­ti ir ei­ti pir­myn.

Tik­rų ko­vo­to­jų ga­lia sly­pi jų šir­dy­se. Gal­būt šis su­vo­ki­mas pa­dė­jo man ne­ga­lią pa­vers­ti ga­lia. Mes vi­si esa­me žmo­nės.

Gied­riaus BA­RA­NAUS­KO nuo­tr.

Nuo pat gi­mi­mo ce­reb­ri­nį pa­ra­ly­žių tu­rin­ti šiau­lie­tė Vid­man­tė Raus­ty­tė įsi­ti­ki­nu­si – ne­svar­bu, kas nu­tik­tų gy­ve­ni­me, nie­ka­da ne­ver­ta pa­si­duo­ti.

Ne­pai­sant ne­ga­lios Vid­man­tė Raus­ty­tė sten­gia­si ei­ti per gy­ve­ni­mą su šyp­se­na, džiaug­tis kiek­vie­na aki­mir­ka.