Kalėdų Senelis stengiasi sukurti stebuklą

PO­KAL­BIAI PRIE AR­BA­TOS PUO­DE­LIO

Ka­lė­dų Se­ne­lis sten­gia­si su­kur­ti ste­buk­lą

Ma­giš­ka­sis Ka­lė­dų Se­ne­lis po pa­sau­lį ke­liau­ja skrie­da­mas el­niais kin­ky­ta ka­rie­ta. Ka­lė­dų Se­ne­lio pa­dė­jė­ju dau­giau nei dvi­de­šimt pen­ke­rius me­tus dir­ba vai­kų stu­di­jos „Svirp­lys“ va­do­vas šiau­lie­tis Ro­mas Tri­jo­nis. Jis to­kio trans­por­to neat­si­sa­ky­tų, nes vi­są gruo­džio mė­ne­sį jam ten­ka su­kti ra­tus po Lie­tu­vą.

Si­mo­na SI­MO­NA­VI­ČĖ

simona@skrastas.lt

Šiau­lių „Cent­ro šo­ko­la­di­nė­je“ su Ka­lė­dų Se­ne­liu ge­ria­me im­bie­ri­nę ar­ba­tą, kad jo bal­so sty­gos su­šil­tų. Lai­ko po­kal­biui jis ran­da įtemp­to­je die­not­var­kė­je tarp ke­lio­nių pas vai­kus. Pa­si­šu­kuo­ja bal­tą barz­dą, pa­si­rai­to ūsus.

– Nuo ko vis­kas pra­si­dė­jo ir ko­dėl tę­sia­si?

– Pra­si­dė­jo prieš ko­kius 25 me­tus, kai dar ma­no vai­kai bu­vo ma­ži, ėjo į dar­že­lį – tė­ve­liai pa­pra­šė pa­bū­ti Ka­lė­dų Se­ne­liu. Pa­ban­džiau. Ki­tą­met vėl, po to vėl, vėl... Kas­met taip žings­niuo­ju, nors ma­no vai­kai jau užau­go. Da­bar duk­ra Vai­da la­bai pa­de­da – ji per­so­na­žas Zui­kis. Zui­kis do­va­nas iš mai­šo trau­kia – vie­nam jau bū­tų sun­ku.

Ka­lė­dų Se­ne­lio se­zo­nas pra­si­de­da nuo eg­lu­čių įžie­bi­mo gruo­džio pra­džio­je. Geog­ra­fi­ja pla­ti: Ša­kiai, Tau­ra­gė, Ma­žei­kiai, Jo­niš­kis, Vil­nius... Vė­liau kvie­čia įmo­nės, vai­kų dar­že­liai. Oi, daug ra­tų ap­link Lie­tu­vą ap­su­ku. Kai nu­va­žiuo­ji į dar­že­lį, kiek­vie­na gru­pė no­ri Ka­lė­dų Se­ne­lio at­ski­rai, o jų bū­na 8–9. Taip kas va­lan­dą ei­nu vi­są die­ną. Į mo­kyk­las ve­žuo­si ir „Svirp­liu­kus“, kad bū­tų įdo­miau.

Kas­met vis sa­kau – ma­žin­siu, nes jė­gų ne­bė­ra tiek daug, kiek anks­čiau... Bet ar­tė­jant šven­tėms imu ruoš­tis – per­žiū­riu rū­bus, nu­si­vak­suo­ju ba­tus, nau­jas bal­tas pirš­ti­nes nu­si­per­ku. Gal­vo­ju, ka­da nors Ka­lė­dų Se­ne­lis išeis į už­tar­nau­tą pen­si­ją.

– Ar kos­tiu­mą jums pa­siu­vo Zui­kis?

– Ne, yra to­kia ge­ra te­ta Ra­sa. Ji ap­siu­va vi­sus Šiau­lių ko­lek­ty­vus. Tu­riu ke­tu­ris kos­tiu­mus, penk­tą – iš anks­čiau. Barz­da, su ku­ria ma­ne fo­tog­ra­fa­vo­te, yra ran­kų dar­bo – Lie­tu­vo­je tik­riau­siai nie­kas to­kios ne­tu­ri. Ją man da­rė švie­saus at­mi­ni­mo Sva­ro ma­ma, kruopš­čiai su­rai­tė iš špa­ga­tų. Jei bus blo­ga barz­da, tai ne Ka­lė­dų Se­ne­lis! Vi­si rū­bai tu­ri bū­ti ko­ky­biš­ki – įei­ni į sa­lę ir tu­ri švy­tė­ti, o ne bū­ti nu­smur­gęs.

– Ar jū­sų Ka­lė­dų Se­ne­lis kei­čia­si?

– Anks­čiau pri­si­gal­vo­da­vau įvai­riau­sių pro­gra­mų, ro­dy­da­vau, kiek vis­ko tu­riu, mo­ku, reng­da­vau šou. Da­bar su­pra­tau, kad rei­kia kuo dau­giau su vai­kais bend­rau­ti, tai – svar­biau­sia. Esu vai­kų Ka­lė­dų Se­ne­lis, ne suau­gu­sių­jų. Kuo dau­giau bend­rau­ji su vai­kais, tuo jiems la­biau pa­tin­ka. Man mie­les­nės ne­di­de­lės erd­vės, ka­da ga­liu su vai­kais su­sės­ti.

Aš la­bai daug imp­ro­vi­zuo­ju, net ne­ži­nau, ką įė­jęs da­ry­siu. Pa­ma­tęs vai­kus nu­ta­riu: jei ma­žes­ni, ra­mes­ni, su jais at­sar­giai, ant pirš­tų ga­lų pa­dai­nuo­ju, jei ak­ty­ves­ni – pa­dūks­tu. Sten­giuo­si su­kur­ti ste­buk­lo iliu­zi­ją, nes ste­buk­lų da­bar la­bai trūks­ta – juos už­go­žia kom­piu­te­riai, feis­bu­kai.

– Ar la­bai ski­ria­si vai­kai did­mies­ty­je ir ma­žes­niuo­se mies­te­liuo­se, kai­muo­se?

– 3–4 me­tų vai­ku­čiai daž­niau­siai ne­drą­sūs, 5–6 me­tų jau gud­ra­gal­viai. Vil­niaus vai­kai la­biau iš­le­pę, ra­jo­nuo­se, ypač ma­ža­me kai­me­ly­je, jie daug nuo­šir­des­ni, did­mies­čiuo­se – tik „duok do­va­nas“ ir nie­ko ne­be­rei­kia. Aš sten­giuo­si nu­ra­min­ti, pa­šne­kin­ti, ta­da jie pa­si­duo­da ma­no įta­kai ir juos val­dau.

Kai pa­ts au­gau, man di­džiau­sia do­va­na bu­vo man­da­ri­nas, šo­ko­la­di­nis sal­dai­nis ar ne­di­de­lė ma­ši­nė­lė – jė­ga! Vai­kai da­bar vis­ko tu­ri – pil­ni kam­ba­riai žais­lų, rū­bų...

Daug kas pri­klau­so nuo bend­ra­vi­mo šei­mo­je. Jei tė­vai bend­rau­ja, tar­pu­sa­vy­je kal­ba­si, dis­ku­tuo­ja, skai­to kny­gas, pa­sa­kas – iš­kart ki­toks vai­kas. Jis mo­ka fan­ta­zuo­ti, už­duo­da ki­to­kius klau­si­mus.

– Ko­kių nuo­ty­kių es­ate pa­ty­ręs?

– Vie­nas iš pa­sku­ti­nių­jų: iš­da­li­nau vai­kams do­va­nas, žiū­riu – trūks­ta dvie­jų. Nie­kas ne­ži­no, kur din­go, nykš­tu­kai, ku­rie jas at­ne­šė, ir­gi ne­ži­no­jo... Pa­si­me­tė kaž­kur Lap­lan­di­jo­je. Vė­liau šią bė­dą iš­spren­dė­me.

– Ar leng­va su­kur­ti Ka­lė­dų Se­ne­lio ste­buk­lą?

– Ma­žes­niems vai­kams ste­buk­lą su­kur­ti leng­viau, jie ti­ki Ka­lė­dų Se­ne­liu. Pa­sa­kai, kad Ka­lė­dų Se­ne­lis kaž­kur mai­šą pa­li­ko, jie nuo­šir­džiai iš­si­gąs­ta, akys pa­di­dė­ja: „Kaip tai pa­li­ko???“ Jie ti­ki, kad at­skri­dau ro­gė­mis, gai­li­si ne­ma­tę. Vai­kai man ra­šo ir įtei­kia laiš­kus. Juos kau­piu na­muo­se, dė­lio­ju į krū­ve­lę. Ka­da nors rei­kės pa­da­ry­ti jų pa­ro­dą.

Ti­kė­ji­mas ste­buk­lu pri­klau­so nuo šei­mos, auk­lė­to­jų, mo­ky­to­jų, ku­rie dir­ba su vai­kais. Aš pa­ts vai­kys­tė­je la­bai mė­gau skai­ty­ti, to­dėl ma­no fan­ta­zi­ja di­des­nė. Su tuo su­si­du­riu ir re­pe­ti­ci­jo­se „Svirp­liu­kų“ stu­di­jo­je, kai imp­ro­vi­zuo­tai ku­ria­me pa­sa­ką: ma­tau, kas mo­ka šne­kė­ti, kur­ti, dė­lio­ti žo­de­lius, o kas ne.

– Da­bar Ka­lė­dų Se­ne­lis daž­nai tam­pa ko­mer­ci­jos sim­bo­liu, nes ak­cen­tuo­ja­mos ma­te­ria­lios do­va­nos. Ar jau­čia­tės prie to pri­si­de­dan­tis?

– To neiš­veng­si... Da­bar to ma­žiau, nes dar­že­liuo­se ap­si­ta­ria­ma, kad do­va­nė­lės bū­tų sim­bo­li­nės, kuk­les­nės. Ne­pa­me­nu ku­riais me­tais, at­ro­dė, vi­si var­žė­si, kas di­des­nę do­va­ną įteiks. Vai­kų šir­de­lės su­spur­da, jei ma­žes­nę gau­na, to­dėl da­bar sten­gia­si do­va­no­ti vie­no­das. Gal­būt atė­jo su­pra­ti­mas, kad čia ne­rei­kia lenk­ty­niau­ti.

– Kas jums la­biau­siai pa­tin­ka Ka­lė­dų Se­ne­lio dar­be?

– Bend­ra­vi­mas su vai­kais. Tą pa­čią die­ną va­žiuo­da­mas į skir­tin­gas vie­tas vis gal­vo­ju: „Ko­kie bus vai­kai? Kaip čia sek­sis?“

Įė­jęs į sa­lę ma­tau pa­puo­ši­mus, ap­lin­ką, jau­ku­mą, pa­stan­gas kur­ti šven­tę. Ta­da su­pran­tu, vis­kas bus ge­rai. Ki­tur nu­va­žiuo­ji ir ma­tai, kad dū­šios neį­dė­ta: kaž­ko­kia eg­lė kam­pe nu­mes­ta, kvar­ka­lai pa­ka­bin­ti... Sa­kau, jei dar­že­lis kve­pia ka­va – bus ge­rai, jei ko­pūs­tais – nie­ko ge­ro.

Anks­čiau vai­kai la­bai daž­nai ro­dy­da­vo spek­tak­liu­kus, da­bar – re­tas at­ve­jis. Ge­riau­siu at­ve­ju, dai­ne­lė ir bend­ras ei­lė­raš­tis. Nors bū­na, pa­ruo­šia nuo­šir­džias, įdo­mias pro­gra­mė­les su per­so­na­žais: vai­kai sten­gia­si, iš po šir­mų gal­vas ki­ša. Da­bar daž­niau ti­ki­si: „Atė­jai ir links­mink, o mes žiū­rė­sim.“

Jei vai­kai ne­pa­ruo­šę jo­kios pro­gra­mos, aš pa­si­sten­giu, kad tė­ve­liams bū­tų į ką pa­žiū­rė­ti: pa­kvie­čiu var­pe­liais skam­bin­ti, pa­šok­ti. Net jei pai­mu vai­ką už ran­kos ir per­ve­du per sa­lę, tė­ve­liai džiau­gia­si – iš­kart ma­tau, ku­rių tė­ve­lių vai­kas, nes jie švy­ti iš lai­mės. Kar­tais į vai­ko ran­ką įde­du ste­buk­lą, lie­piu stip­riai su­spaus­ti ir nu­mes­ti tė­ve­liams. Tė­ve­liai la­bai sten­gia­si, gau­do, akys ži­ba. Tiek te­rei­kia – dė­me­sio.

Ge­ras Ka­lė­dų Se­ne­lis tu­ri ma­ty­ti vai­kus, jaus­ti pub­li­ką, imp­ro­vi­zuo­ti. Nė­ra vie­no­dų Ka­lė­dų se­ne­lių. Aš žiū­riu į akis ir ma­tau, ko rei­kia.

– Ko­kios bu­vo jū­sų vai­kys­tės Ka­lė­dos?

– Lan­kiau mo­kyk­lą Dry­žų kai­me, Ši­la­lės ra­jo­ne. Ma­ža mo­kyk­lė­lė, net sce­nos ne­bu­vo. Ją pa­da­ry­da­vo su­dė­ję bul­vi­ų dė­žes ir už­deng­da­vo išim­to­mis me­di­nė­mis dar­ži­nės du­ri­mis. Už­ku­li­siai bū­da­vo iš užuo­lai­dų. Ten ro­dy­da­vo­me pro­gra­mas. Ka­dan­gi mu­zi­kos nie­kas ne­tu­rė­da­vo, mo­ky­to­ja iš už­ku­li­sių dai­nuo­da­vo „tra lia lia lia liaaaaa“, o mes šok­da­vom.

Ma­no a. a. tė­vu­kas bū­da­vo Ka­lė­dų Se­ne­lis. Ka­dan­gi bu­vo kai­mo mu­zi­kan­tas, smui­ku griež­da­vo, iš­ra­din­gas, tai su kai­my­nais sta­ty­da­vo vai­di­ni­mus. Pa­me­nu, bai­siai ap­si­rė­dy­da­vo, barz­da iš pa­ku­lų, kai­li­nius už­si­vilk­da­vo iš­vers­tus... Nors anks­čiau to­kie Ka­lė­dų Se­ne­liai ir bu­vo.

– Ko­dėl rei­kia ti­kė­ti Ka­lė­dų Se­ne­liu?

– Rei­kia kaž­kuo pra­skaid­rin­ti kas­die­ny­bę. Anks­čiau šven­tė bū­da­vo nuo Ka­lė­dų iki Nau­jų­jų me­tų, per ad­ven­tą nie­kas ne­reng­da­vo ka­lė­di­nių va­ka­rė­lių. Da­bar vis­kas anks­čiau. Rei­kia su­kur­ti šven­tę, kai, ro­dos, lau­ke tam­su, niū­ru.

– Ko­kia do­va­na jums, Ka­lė­dų Se­ne­liui?

– Po to­kių ma­ra­to­nų no­ri­si tik pa­bū­ti ra­miai. Ge­riau­sia do­va­na man – ra­my­bė.

– Ko Ka­lė­dų Se­ne­lis pa­lin­kė­tų Ka­lė­dų pro­ga?

– Pa­lin­kė­čiau, kad vie­ni ki­tus dau­giau jaus­tu­mė­me, su­pras­tu­mė­me – ir šei­mo­se, ir bend­ra­dar­biai, kad na­muo­se dau­giau bend­rau­tu­mė­me su vai­kais, anū­kais. Pa­ra­dok­sas: ga­li bū­ti žmo­nės ša­lia fi­ziš­kai, bet la­bai to­li dva­siš­kai, bet ga­li bū­ti to­li, o jaus­tis – lyg ša­lia.

Do­va­na – ge­rai, bet svar­biau­sia – ma­ty­ti vie­niems ki­tus, bū­ti ša­lia vi­so­mis pra­smė­mis. Ta­da bus ge­riau­sia šven­tė.

Gied­riaus BA­RA­NAUS­KO nuo­tr.

Ger­da­mas im­bie­ri­nę ar­ba­tą Ka­lė­dų Se­ne­lis lin­ki vie­ni ki­tiems do­va­no­ti bend­ra­vi­mą ir bu­vi­mą ša­lia.

Dau­giau nei 25 me­tus į Ka­lė­dų Se­ne­lį per šven­tes įsi­kū­ni­jan­tis Ro­mas Tri­jo­nis sa­ko, jog svar­biau­sia – jaus­ti vai­kus, pa­ro­dy­ti dė­me­sį.

RUBRIKĄ PRISTATO: