Įsigyti ugninį gaidį pakuždėjo nuojauta

Įsi­gy­ti ug­ni­nį gai­dį pa­kuž­dė­jo nuo­jau­ta

Ar­tė­jant 2017-ie­siems, pa­gal ki­nų ka­len­do­rių – Gai­džio me­tams, tik­ro gai­džio paieš­kos at­ve­dė į šiau­lie­čių Si­da­ra­vi­čių na­mus.

„Ma­no gai­dys ug­ni­nis, ug­nin­ges­nio ne­ra­sit“, – ne­šda­ma paukš­tį ant ran­kų šyp­so­si Al­vy­ra Si­da­ra­vi­čie­nė. Nors įsi­vaiz­duo­ja­ma, kad gai­džiai peš­tu­kai, ta­čiau šiau­lie­tės au­gin­ti­niai – tai­kūs ir ra­mūs. Pa­sak po­nios Al­vy­ros, gai­džiai ag­re­si­ją ro­do tik ki­lus pa­vo­jui.

Jur­gi­ta JUŠ­KE­VI­ČIE­NĖ

jurgita@skrastas.lt

Ved­lys ir gy­nė­jas

Jau­nas iš­di­dus paukš­tis ne­rims­ta šei­mi­nin­kės ran­ko­se ir no­ri kuo pa­to­giau įsi­tai­sy­ti. Kres­te­lė­tas, iš­sklei­džia spar­nus lyg ere­lis. Sau­lė­je spin­di auk­si­nės plunks­nos. Orus paukš­tis smal­siai nu­žvel­gia at­vy­kė­lius, o pa­leis­tas ne­si­trau­kia nuo šei­mi­nin­kės ir le­si­nė­ja ap­šerkš­ni­ju­sią že­mę.

Sa­ko­ma, jei­gu na­muo­se lai­ko­mas tų me­tų sim­bo­lis gy­vū­nas, ap­lan­kys sėk­mė. Tuo ti­ki ir A. Si­da­ra­vi­čie­nė. Ug­nies spal­vos gai­dį įsi­gy­ti pa­kuž­dė­jo nuo­jau­ta, net ne­pa­gal­vo­ju­si, kad atei­nan­tys me­tai bus Gai­džio.

„Gim­ta­die­nio pro­ga iš bro­lio šei­mos už­si­pra­šiau de­ko­ra­ty­vi­nių viš­tų, bet ga­vau vo­ke­lį. Ta­da rin­kau­si pa­ti“, – pa­sa­ko­ja mo­te­ris.

Iš pra­džių A. Si­da­ra­vi­čie­nė pla­na­vo įsi­gy­ti ki­tos veis­lės paukš­čių, ta­čiau pa­ma­tė auk­sap­lunks­nius Or­ping­to­nų veis­lės ir neat­sis­py­rė. Įsi­gi­jo po­re­lę – viš­tai­tę ir gai­de­lį.

Paukš­čiai pus­me­ti­niai, la­bai tai­kūs ir ra­mūs, pu­rio­mis minkš­to­mis plunks­no­mis, ku­rios paū­gė­jus tu­rė­tų be­veik siek­ti že­mę.

Si­da­ra­vi­čių viš­ti­dė­je ug­ni­nis Or­ping­to­nas – ne vie­nin­te­lis gai­dys. Dar yra pil­kas ne­di­du­kas šil­kap­lunks­nis gai­de­lis ir se­nas de­dek­lių veis­lės gai­dys. Pas­ta­ra­sis – viš­ti­dės ka­ra­lius. Vi­si gai­džiai su­ta­ria tai­kiai, ne­si­pe­ša, kiek­vie­nas tu­ri sa­vo „ha­re­mą“. Ry­tais ūkį ža­di­na se­na­sis gai­dys, jau­nik­liai dar ne­gie­da.

A. Si­da­ra­vi­čie­nė sa­ko, kad gai­dys viš­ti­dė­je rei­ka­lin­gas ne tik dėl gro­žio ir kad ry­tais pa­ža­din­tų, bet ir tam, kad sau­go­tų ir ap­gin­tų viš­tas. Jei­gu viš­tos lai­ko­mos lais­vai, jas ga­li pa­grieb­ti paukšt­va­na­gis. Gai­dys, pa­ju­tęs pa­vo­jų, su­ke­lia di­de­lį triukš­mą ir at­bai­do plėš­rū­ną. Be to, kai bū­ry­je yra gai­dys, viš­tos lai­ko­si ša­lia jo ir nie­kur ne­nuk­lys­ta.

Ar viš­tos, gai­džiai prie­rai­šūs paukš­čiai?

A. Si­da­ra­vi­čie­nė sa­ko, kad paukš­čiams rei­kia skir­ti daug lai­ko, už­siim­ti su jais, tuo­met jie pri­si­ri­ša. Ta­čiau to lai­ko dir­ban­čiai mo­te­riai trūks­ta. Sa­vo au­gin­ti­nius pa­ma­to tik va­ka­rais, pa­glos­to, kar­tais pa­ne­šio­ja.

Tik šil­kap­lunks­niai viš­čiu­kai va­sa­rą ir ru­de­nį šei­mi­nin­kus se­kio­jo, ypač kai šie ra­vė­da­vo ar bul­ves kas­da­vo, mat su­pu­re­nus že­mę į pa­vir­šių iš­lįs­da­vo slie­kų.

Var­dų paukš­čiams ne­duo­da. Jų tie­siog per daug, kad ga­li­ma bū­tų vi­siems su­gal­vo­ti ir dar at­si­min­ti.

Gy­ve­na, kiek skir­ta

Kai­me gi­mu­si ir au­gu­si A. Si­da­ra­vi­čie­nė sa­vo gy­ve­ni­mo neį­si­vaiz­duo­ja be gy­vū­nų: vi­sa­da ša­lia bū­da­vo ka­tė, šuo, viš­tų, bu­vo ir kar­vė, kiau­lių, da­bar au­gi­na dar ir al­pa­kų.

Kar­tu su Si­da­ra­vi­čiais gy­ve­na ir Al­vy­ros ma­ma Sta­nis­la­va. Vi­sa­da ūkiš­kai gy­ve­nu­si ma­ma duk­rai kar­tais pa­si­skųs­da­vo, kad nė­ra ką veik­ti.

„Mes jai įtai­sė­me veik­los“, – šyp­so­si mo­te­ris. Po­nia Sta­nis­la­va da­bar rū­pi­na­si viš­to­mis, ka­la­ku­tais. Dar ir iš lau­kų at­skren­dan­tį be­maž 50 purp­le­lių pul­ką pa­le­si­na.

Purp­le­liai at­skren­da du kar­tus per die­ną. A. Si­da­ra­vi­čie­nė ap­gai­les­tau­ja, kad mū­sų vieš­na­gė ne­su­ta­po su jų kas­die­niu ap­si­lan­ky­mu. Vaiz­das bū­na įspū­din­gas. Purp­le­liai la­bai baugš­tūs, gal ju­to, kad kie­me su­ki­nė­ja­si sve­ti­mi žmo­nės.

A. Si­da­ra­vi­čie­nės na­muo­se gy­vū­nai at­si­ran­da dau­giau dėl šir­dies, ne­gu dėl nau­dos. Mo­te­ris lai­ko­si nuo­sta­tos, kad gy­vū­nas tu­ri gy­ven­ti tiek, kiek jam skir­ta. To­dėl viš­ti­dė­je iš­si­ten­ka ir „sen­jo­rės“ de­dek­lės, ir jau­nos dės­lios viš­tai­tės. Jei­gu ne­su­ser­ga, viš­tos, gai­džiai iš­gy­ve­na 7–8 me­tus.

Anks­čiau po­nia Al­vy­ra su­lauk­da­vu­si klau­si­mų, kam se­nas viš­tas lai­ko, ko­dėl „kan­ki­na“ iki mir­ties. Mo­te­ris sa­ko, kad tie­siog ne­lei­džia šir­dis žu­dy­ti gy­vū­no, ku­riuo rū­pi­nai­si, ku­ris tau tar­na­vo. Be to, šiau­lie­tės įsi­ti­ki­ni­mu, gy­vū­nas tu­ri tas pa­čias tei­ses kaip ir žmo­gus – nu­mir­ti sa­va mir­ti­mi.

Gied­riaus BA­RA­NAUS­KO nuo­tr.

Ug­nies spal­vos gai­dį šiau­lie­tė Al­vy­ra Si­da­ra­vi­čie­nė įsi­gi­jo va­sa­rą, net ne­pa­gal­vo­ju­si, kad ar­tė­ja Gai­džio me­tai. Mo­te­ris ti­ki, kad atei­nan­čių me­tų sim­bo­lis į na­mus pri­trauks lai­mę ir sėk­mę.

Or­ping­to­nų veis­lės gai­džiai ne­pa­si­žy­mi di­de­lė­mis, ryš­kiai rau­do­no­mis skiau­te­rė­mis, ta­čiau iš­si­ski­ria pu­rio­mis auk­so spal­vos plunks­no­mis.

Gai­dys dau­ge­lio tau­tų mi­to­lo­gi­jo­je lai­ko­mas ug­nies ir sau­lės, bud­ru­mo ir vai­sin­gu­mo sim­bo­liu.

Ry­to pra­na­šas, iš­vai­kan­tis pik­tą­sias dva­sias

Pa­gal ki­nų ka­len­do­rių Ug­ni­nio Gai­džio me­tai pra­si­dės 2017 me­tų sau­sio 28 die­ną. Apie žmo­nes, gi­mu­sius Gai­džio me­tais, sa­ko­ma, kad jie drą­sūs, at­vi­ri, jiems pa­tin­ka mąs­ty­ti, sva­jo­ti, kur­ti fan­ta­zi­jų ku­pi­nus pla­nus, jie drą­sūs ir darbš­tūs.

Gai­dys lai­ko­mas bud­ru­mo, vai­sin­gu­mo sim­bo­liu, ry­to, sau­lės pa­te­kė­ji­mo pra­na­šu. Dėl vai­vo­rykš­tės spal­vos plunks­nų ir rau­do­nos skiau­te­rės dau­ge­lio tau­tų mi­to­lo­gi­jo­je lai­ko­mas ug­nies ir sau­lės sim­bo­liu.

Gai­dys tu­ri ga­lių iš­vai­ky­ti pik­tą­sias dva­sias, jo pra­na­šiš­kas gie­do­ji­mas sie­ja­si su gam­tos rit­mu ir jos am­ži­na kai­ta bei nuo­la­ti­niu at­gi­mi­mu.