Socialinis darbuotojas – ne darbas, o pašaukimas

So­cia­li­nis dar­buo­to­jas – ne dar­bas, o pa­šau­ki­mas

Šiau­lių mies­to sa­vi­val­dy­bės glo­bos na­mų die­nos cent­ro „Go­da“ so­cia­li­nis dar­buo­to­jas Ar­vy­das Si­da­ras už pa­gal­bą neį­ga­lie­siems ap­do­va­no­tas So­cia­li­nės ap­sau­gos ir dar­bo mi­nis­te­ri­jos aukš­čiau­siu ap­do­va­no­ji­mu „Ge­ru­mo žvaigž­de“. So­cia­li­nis dar­buo­to­jas sa­ko, kad bū­da­mas kar­tu su neį­ga­liai­siais jų ne­ga­lių ne­pas­te­bi – ma­to ga­lias ir ge­bė­ji­mus.

Jur­gi­ta JUŠ­KE­VI­ČIE­NĖ

jurgita@skrastas.lt

– Kas lė­mė ta­vo pa­si­rin­ki­mą tap­ti so­cia­li­niu dar­buo­to­ju?

– Tur­būt vie­no at­sa­ky­mo nė­ra. Ne­ga­liu sa­ky­ti, kad į Šiau­lių vals­ty­bi­nę ko­le­gi­ją pa­puo­liau at­si­tik­ti­nai, bet ren­kan­tis pro­fe­si­ją at­ro­dė, kad rei­kės tik bend­rau­ti ir vis­kas bus leng­va, o stu­di­jų me­tais pa­ma­tai, kad nė­ra vis­kas taip pa­pras­ta.

Au­gi­mas, su­pra­ti­mas atei­na su me­tais ir kol at­ran­di sa­vo tiks­li­nę gru­pę. So­cia­li­nio dar­bo apim­tys yra la­bai di­de­lės. Jei­gu yra su­si­da­ręs įvaiz­dis, kad tu tik da­li­ji kruo­pas ar do­ku­men­tus tvar­kai, tik­rai taip nė­ra.

Tu­ri su­ras­ti sa­vo tiks­li­nę gru­pę, ta­da ne­rei­kės dirb­ti, o gy­ven­si dar­bu.

– Ko­dėl so­cia­li­nio dar­buo­to­jo pro­fe­si­ją ren­ka­si taip ma­žai vy­rų?

– Ne­ma­din­ga, ne­po­pu­lia­ru bū­ti su tais, ku­rie sto­ko­ja, yra gy­ve­ni­mo nu­skriaus­ti, nes iš es­mės rink­da­ma­sis šią pro­fe­si­ją pa­si­ren­ki bū­ti su „pra­lai­mė­ju­siais“.

Gal­būt le­mia ir fi­nan­sai.

Rink­da­ma­sis šią pro­fe­si­ją įsi­vaiz­da­vau, kad tu­riu ge­rus bend­ra­vi­mo įgū­džius, o paaiš­kė­jo, kad nie­ko ne­tu­riu, rei­kia daug ir sun­kiai dirb­ti, kad kaž­ką su­ži­no­tum, kad iš­mok­tum priei­ti prie žmo­gaus. Rei­kia pa­mirš­ti sa­vo prin­ci­pus ir įsi­vaiz­da­vi­mus. Tie­siog bū­ti ar­ti žmo­gaus, gir­dė­ti, ką jis sa­ko, ir su­pras­ti.

Pri­si­me­nu, vie­nas dės­ty­to­jas mū­sų, stu­den­tų, pa­klau­sė, ką mes no­rė­tu­me da­ry­ti ta­pę so­cia­li­niais dar­buo­to­jais. Dau­ge­lis sa­kė­me, kad no­rė­tu­me pa­dė­ti be­na­miams, įdar­bin­tu­me juos. Dės­ty­to­jas klau­sia: „O jūs pa­klau­sėt, ar jie to no­ri? Jiems ne­rei­kia jū­sų do­va­nų.“

Tu­ri jaus­ti, tu­ri su­si­tar­ti, ne­ga­li rei­ka­lau­ti, ne­ga­li pa­da­ry­ti žmo­gaus pri­klau­so­mo nuo ta­vęs. Tu ga­li tik pa­sa­ky­ti, ko­kios pa­sek­mės bus, jei­gu žmo­gus pa­da­rys vie­naip ar ki­taip. Jo tei­sė rink­tis. Tie­sa, ne­kal­bu apie kraš­tu­ti­nius at­ve­jus.

So­cia­li­nio dar­buo­to­jo tiks­las ir yra, kiek įma­no­ma, žmo­gui pa­dė­ti bū­ti sa­va­ran­kiš­kam, kad jis ga­lė­tų bū­ti vi­sa­ver­čiu vi­suo­me­nės na­riu.

– Ar po stu­di­jų ta­vo pir­mo­ji dar­bo­vie­tė bu­vo die­nos cent­ras „Go­da“?

– Pir­mo­ji dar­bo­vie­tė bu­vo Šiau­lių dar­bo rin­kos mo­ky­mo cent­re – pro­fe­si­nė rea­bi­li­ta­ci­ja. Ten bu­vo pla­tes­nė tiks­li­nė gru­pė – žmo­nės su klau­sos, fi­zi­ne, psi­chi­ne ne­ga­lia, žmo­nės po on­ko­lo­gi­nių li­gų, grį­žę iš įka­li­ni­mo įstai­gų.

– Su ko­kiais žmo­nė­mis dir­bi „Go­do­je“?

– Čia dir­bu dau­giau­sia su pro­to ir komp­lek­si­nę ne­ga­lią tu­rin­čiais žmo­nė­mis. Aš net ne­drįs­čiau pa­sa­ky­ti, kad jie yra neį­ga­lūs. Ne­no­riu nu­neig­ti jų ne­ga­lios, tie­siog ma­tai, ką jie ga­li. Iš­nyks­ta skir­tu­mai, ste­reo­ti­pai. Jei­gu žmo­gus tau sa­ko „La­bas“, va­di­na­si, ir jam rei­kia at­sa­ky­ti „La­bas“, o ne žiū­rė­ti akis iš­pū­tus.

Kai nuei­na­me žais­ti bou­lin­gą ir jo dar­buo­to­jas aki­mis ieš­ko auk­lė­to­jo, nes ma­nęs neats­ki­ria iš jų bū­rio, man tai – di­džiu­lis įver­ti­ni­mas. Va­di­na­si, aš esu ar­ti žmo­gaus.

Rei­kia leis­ti jiems bū­ti kar­tu – par­duo­tu­vė­je, au­to­bu­se, ren­gi­ny­je. Jie ly­giai to­kie pat, tik gal­būt kaž­ko ne­ga­li, bet daug ir ga­li. Mū­sų tiks­las yra pa­ma­ty­ti, ką jie ga­li.

– Vis­gi su ste­reo­ti­pais ten­ka su­si­dur­ti. Ar auk­lė­ti­niai pa­si­skun­džia dėl ne­tin­ka­mo el­ge­sio su jais?

– Ste­reo­ti­pų yra, bet vi­suo­me­nės po­žiū­ris kei­čia­si, tik gal ne taip grei­tai, kaip no­rė­tų­si. Neį­ga­lie­ji tam­pa la­biau ma­to­mi, apie juos dau­giau kal­ba­ma, vi­suo­me­nė tam­pa jiems at­vi­res­nė.

Mū­sų Spal­vų mu­zi­kos or­kest­ras kon­cer­tuo­ja mo­kyk­lo­se, mo­ki­niai atei­na pas mus. Sie­kia­me, kad vai­kai nuo ma­žų die­nų ma­ty­tų, jog yra ki­to­kių žmo­nių, ug­do­me jų so­cia­li­nį jaut­ru­mą.

Mū­sų auk­lė­ti­niai ma­žai kuo skun­džia­si, tuo jie man ir pa­tin­ka. Jie džiau­gia­si vis­kuo ir kiek­vie­ną aki­mir­ką. Kar­tais pa­si­skun­džia, kad kaž­kas kaž­ką pa­sa­kė, bet nuo­skau­dų ne­lai­ko.

Sma­giau­sia, kad prieš juos ne­rei­kia ap­si­me­ti­nė­ti, vai­din­ti. Ga­li kaž­ko ne­mo­kė­ti, ne­ži­no­ti, bet jei­gu tu esi jų drau­gas (ne drau­ge­lis, o bi­čiu­lis), dau­giau nie­ko ir ne­rei­kia. Jie ta­ve prii­ma to­kį, koks esi.

– Gal neį­ga­lių­jų in­teg­ra­ci­ja ­tu­rė­tų bū­ti di­des­nė?

– In­teg­ra­ci­ja pra­si­de­da ne nuo su­dė­tin­gų są­vo­kų, ne nuo pan­du­sų įren­gi­mo, pa­tal­pų pri­tai­ky­mo neį­ga­lie­siems (ne­sa­kau, kad to ne­rei­kia), bet nuo bu­vi­mo kar­tu.

Tu­ri­me ber­niu­ką, ku­ris ju­da ve­ži­mė­liu, ir daug kur ne­ga­li­me už­va­žiuo­ti, bet vi­sa­da at­si­ran­da ge­rų žmo­nių, ku­rie pa­de­da. Tu­rė­jo­me krep­ši­nio šven­tę, at­si­ra­do trys po­li­ci­nin­kai, ku­rie pa­si­siū­lė pa­dė­ti. Čia yra in­teg­ra­ci­ja.

Jei­gu svei­kie­ji nie­ka­da nė­ra su­si­dū­rę su neį­ga­liai­siais, gal­būt ki­to­niš­ku­mas gąs­di­na, ke­lia ne­ri­mą. Bet kal­bė­ji­ma­sis, kaip ir kuo mes gy­ve­na­me, pa­nai­kin­tų su­stin­gu­sius ste­reo­ti­pus, iš­lais­vin­tų nuo to­kio po­žiū­rio.

– Ką vei­kia­te su die­nos cent­ro lan­ky­to­jais? Kaip at­ro­do jū­sų die­na?

– Kla­si­ki­nis so­cia­li­nis dar­bas čia nė­ra vy­rau­jan­tis – dau­giau so­cio­kul­tū­ri­nis. Tar­ki­me, jei­gu mes no­ri­me kaž­ko iš­mok­ti, mes ne­si­mo­ko­me tie­sio­giai. Jei­gu no­ri­me iš­mok­ti skai­čiuo­ti, mes žai­džia­me „Uno“ kor­to­mis. Ten yra ir spal­vos, ir skai­čiai, ir dar­bas ko­lek­ty­ve, tu­ri­me klau­sy­tis vie­nas ki­to, tu­ri­me sek­ti žai­di­mą, taip la­vi­na­mas ir dė­me­sys.

Jei­gu no­ri bū­ti Spal­vų mu­zi­kos or­kest­ro mu­zi­kan­tu, tu­ri bū­ti tvar­kin­gas, pa­si­tem­pęs, mo­kė­ti bend­rau­ti.

Mū­sų ry­tas pra­si­de­da nuo ar­ba­tos ar ka­vos ri­tua­lo, pa­bend­ra­vi­mo. Vė­liau vyks­ta už­siė­mi­mai ar­ba dar­bas gru­pė­se. Tu­ri­me pa­si­skirs­tę gru­pės prie­žiū­ros dar­bus. Vie­ni va­lo ko­ri­do­rius, ki­ti – den­gia sta­lus. Tai nė­ra kaž­koks sun­kus dar­bas, o įgū­džių pa­lai­ky­mas. Mo­ko­mės ir da­ro­me tai, ko rei­kia gy­ve­ni­me.

Sten­gia­mės vis­ką da­ry­ti kar­tu. Esu ly­giai toks pat, kaip jie, tik tu­riu funk­ci­jų, at­sa­ko­my­bių. Jei­gu jie ba­tų ne­pa­si­de­da tvar­kin­gai, va­di­na­si, aš tu­riu ro­dy­ti pa­vyz­dį. Jei­gu pra­šau nu­si­skus­ti barz­dą, va­di­na­si, ir pa­ts tu­riu bū­ti tvar­kin­gai nu­si­sku­tęs.

– Su ko­kiais sun­ku­mais su­si­du­ria­te sa­vo dar­be? Kas pa­de­da juos įveik­ti ir su­tei­kia dau­giau­sia džiaugs­mo?

– Į sun­ku­mus sten­giuo­si žiū­rė­ti kaip į ga­li­my­bę. Dar­bas – tai pro­ce­sas, o pro­ce­sas bū­na vi­soks – su sėk­mėmis ir ne­sėk­mėmis. Kar­tais bū­na per di­de­li lū­kes­čiai, to­dėl ten­ka nu­si­vil­ti ar­ba su­si­ma­žin­ti lū­kes­čius. Bet mei­lė, aist­ra dar­bui yra di­džiau­sias ap­do­va­no­ji­mas. Ir kai kaž­kas pa­vyks­ta, taip bū­na fai­na!

Džiu­gi­na nuo ma­žiau­sių iki di­džiau­sių pa­sie­ki­mų. Šian­dien iš­mo­ko­me su­skai­čiuo­ti iki 5, gal­būt ry­toj pa­mir­ši­me, bet tai ne­svar­bu, nes šian­dien juk iš­mo­ko­me.

Di­de­lis pa­sie­ki­mas, jei­gu žmo­gus bi­jo­da­vo išei­ti iš na­mų, o da­bar į „Go­dą“ sa­va­ran­kiš­kai at­va­žiuo­ja ar atei­na pės­čio­mis.

Ki­tam pa­sie­ki­mas, kad iš­mo­ko iš­si­plau­ti puo­de­lį, iš­va­ly­ti grin­dis. Kiek­vie­no pa­sie­ki­mai yra pa­gal jo ge­bė­ji­mus. Kiek­vie­nas pa­sie­ki­mas ir yra di­džiau­sia do­va­na.

Ir dar – jei­gu sa­ko: „Ar­vy­du­kas yra ge­riau­sias auk­lė­to­jas“, va­di­na­si, vis­kas yra ge­rai.

– La­bai my­li sa­vo dar­bą. Ko ge­ro, dėl to ir bu­vai ap­do­va­no­tas „Ge­ru­mo žvaigž­de“. Ką tau reiš­kia šis ap­do­va­no­ji­mas?

– Aš ne­jau­čiu, kad dir­bu. Juo­kau­ju, kad lan­kau die­nos cent­rą. Šis ap­do­va­no­ji­mas nė­ra tik man. Aš tu­riu pui­kius ko­le­gas, čia su­da­ry­tos pui­kios są­ly­gos dirb­ti. No­rė­čiau juo su vi­sais pa­si­da­lin­ti.

Me­luo­čiau, jei sa­ky­čiau, kad ap­do­va­no­ji­mas ne­nu­džiu­gi­no. Tai yra tam tik­ras pa­tvir­ti­ni­mas, kad ei­nu tin­ka­ma link­me, bet sten­giuo­si jo ne­su­reikš­min­ti. Spor­te sa­ko­ma, rei­kia kuo grei­čiau pa­mirš­ti ir dirb­ti to­liau, kad neuž­mig­tu­mei ant lau­rų.

– So­cia­li­niams dar­buo­to­jams ten­ka la­bai di­de­lė at­sa­ko­my­bė. Pas­ta­ruo­ju me­tu dau­giau iš­girs­ta­me kri­ti­kos jų at­žvil­giu ne­gu ge­rų žo­džių. Ką apie tai ma­nai?

– Aš gal­vo­ju, kad yra vi­sas komp­lek­sas. Ne­ga­li vis­ko su­vers­ti tik ant so­cia­li­nių dar­buo­to­jų, ant po­li­ti­kų ar dar ant kaž­ko. Mes vi­si tu­ri­me pri­siim­ti at­sa­ko­my­bę. Jei­gu vyks­ta blo­gi da­ly­kai, va­di­na­si, ser­ga vi­sa mū­sų vi­suo­me­nė. Daž­nai pa­to­gu ne­ma­ty­ti sto­ko­jan­čio, ken­čian­čio, alks­tan­čio. Gal kas nors ki­tas pa­dės?

Yra sa­ko­ma, kai ro­dai į ki­tą pirš­tu, į sa­ve ro­dai tri­mis pirš­tais. Ap­kal­tin­ti vi­sa­da yra leng­viau­sia. Kiek pa­žįs­tu so­cia­li­nių dar­buo­to­jų, vi­si sten­gia­si, kad žmo­gui bū­tų kuo ge­riau, bet ne­ga­li vi­sko nu­ma­ty­ti.

Bū­da­mas so­cia­li­niu dar­buo­to­ju nuo­lat ba­lan­suo­ji tarp tei­sin­gų ir ne­tei­sin­gų spren­di­mų, nes ne­si vi­sa­ži­nis. Tau vie­naip ga­li at­ro­dy­ti, o kitam – ki­taip. Kar­tais priim­ti bend­rą spren­di­mą bū­na la­bai sun­ku.

Gied­riaus BA­RA­NAUS­KO nuo­tr.

Die­nos cent­re neį­ga­lie­ji mo­ko­si ir pa­lai­ko įgū­džius, rei­ka­lin­gus kas­die­nia­me gy­ve­ni­me. Pa­sak Ar­vy­do Si­da­ro, dau­ge­lio da­ly­kų iš­moks­ta­ma žai­džiant ar se­kant auk­lė­to­jo pa­vyz­džiu.

So­cia­li­nis dar­buo­to­jas Ar­vy­das Si­da­ras sa­ko, kad „Ge­ru­mo žvaigž­dės“ nu­si­pel­no vi­sas die­nos cent­ro „Go­da“ ko­lek­ty­vas.

„Go­dos“ gru­pių ap­lin­ka ar­ti­ma na­mų ap­lin­kai. Kaip na­muo­se čia jau­čia­si ir neį­ga­lie­ji, ir jų so­cia­li­nis dar­buo­to­jas, auk­lė­to­jas Ar­vy­das Si­da­ras.