Kelius į pasaulį atvėrė sportas ir laiškai

Ke­lius į pa­sau­lį at­vė­rė spor­tas ir laiš­kai

BMX dvi­ra­čių spor­to pra­di­nin­ką Lie­tu­vo­je, tre­ne­rį Al­ber­tą Rim­šą nuo vai­kys­tės vi­lio­jo to­li­mi kraš­tai. Pri­si­lies­ti prie ki­tų ša­lių kul­tū­ros mo­kyk­lo­je pa­dė­da­vo su­si­ra­ši­nė­ji­mas su vai­kais iš įvai­rių ša­lių, vė­liau į ne­to­li­mą už­sie­nį ke­lius nu­tie­sė dar­bas, o Lie­tu­vai at­ga­vus ne­prik­lau­so­my­bę, su­si­ra­ši­nė­ji­mo drau­gų at­si­ra­do ir to­li­miau­siuo­se pa­sau­lio kraš­tuo­se.

Jur­gi­ta JUŠ­KE­VI­ČIE­NĖ

jurgita@skrastas.lt

Aist­ra ke­liau­ti

Bai­gęs Kau­no po­li­tech­ni­kos ins­ti­tu­tą, A. Rim­ša įsi­dar­bi­no Šiau­lių pre­ci­zi­nių stak­lių in­ži­nie­riu­mi. Įmo­nės dar­buo­to­jams daž­nai tek­da­vo va­žiuo­ti į ko­man­di­ruo­tes, tik ne vi­si jas mėg­da­vo, o Al­ber­tą vi­lio­jo ke­lio­nės – iš­mai­šė be­veik vi­są So­vie­tų Są­jun­gą. Pa­vyk­da­vo nu­ke­liau­ti ir į Len­ki­ją ar Če­kos­lo­va­ki­ją.

Kar­tą su šei­ma au­to­mo­bi­liu iš­si­ruo­šė į Če­kos­lo­va­ki­ją. Laz­di­jų mui­ti­nė­je mui­ti­nin­kas ap­žiū­rė­jo au­to­mo­bi­lį ir jau ruo­šė­si pra­leis­ti, tik stai­ga sep­tyn­me­tis sū­nus Ar­vy­das sa­ko: „Dė­de, tė­tis po sė­dy­nė­mis yra pa­slė­pęs ben­zi­no.“

„Mes su žmo­na li­ko­me be ža­do. Mui­ti­nin­kas lie­pė iš­pil­ti ben­zi­ną. Bai­siai py­ko­me ant vai­kų, kad į ke­lio­nę te­ko leis­tis be ku­ro, pri­si­ža­dė­jo­me, kad nie­ko jiems ne­pirk­si­me. Nu­vy­kę į Če­ki­ją, pri­si­pir­ko­me ava­ly­nės. Sū­nus ir sa­ko: „Jei­gu mums nie­ko ne­pirk­si­te, grįž­da­mi mui­ti­nė­je pa­sa­ky­si­me, kad jūs ve­ža­te daug ba­tų.“ Te­ko nu­si­leis­ti, bet bu­vo la­bai bai­su, nes ne­ga­lė­jai ži­no­ti, ką jie pa­sa­kys grįž­tant per sie­ną“, – pri­si­mi­nęs juo­kia­si tre­ne­ris.

Su­si­ra­ši­nė­ji­mo drau­gai iš vi­so pa­sau­lio

Pra­si­dė­jus At­gi­mi­mui, su­ži­bo vil­tis ka­da nors iš­vys­ti ir to­li­mas ša­lis.

Kar­tą laik­raš­ty­je „Kom­jau­ni­mo tie­sa“ (nuo 1990 me­tų „Lie­tu­vos ry­tas“ – aut. pa­st.) ra­do skel­bi­mą, jog at­siun­tus į re­dak­ci­ją 10 rub­lių, ga­li­ma gau­ti 10 ad­re­sų iš vi­so pa­sau­lio. Kar­tu su žmo­na Onu­te nu­siun­tė 20 rub­lių ir ga­vo 20 ad­re­sų. Pa­ra­šė 20 laiš­kų ir ga­vo net 16 at­sa­ky­mų.

Vė­liau A. Rim­šos ad­re­są iš­spaus­di­no ai­rių žur­na­las „Pen Friends“ ("Su­si­ra­ši­nė­ji­mo drau­gai"), šiau­lie­tį ta­da pa­sie­kė dar 86 no­rin­čių­jų su­si­ra­ši­nė­ti ad­re­sai.

Da­bar šiau­lie­tis su­si­ra­ši­nė­ja su maž­daug 25 žmo­nė­mis iš vi­so pa­sau­lio, 16 iš jų yra nuo­la­ti­niai su­si­ra­ši­nė­ji­mo drau­gai.

„La­bai įdo­mu su­si­tik­ti su žmo­nė­mis, su ku­riais su­si­ra­ši­nė­ji“, – sa­ko pa­šne­ko­vas. Be to, jau­čia­si sau­giau vyk­da­mas į sve­čias ša­lis, kai ži­no, jog oro uos­te pa­si­tiks drau­gai, šil­tai priims.

Rim­šų na­mų du­rys taip pat at­vi­ros su­si­ra­ši­nė­ji­mo drau­gams. Va­sa­rą kaip tik lau­kia sve­čių iš JAV.

Su­si­ra­ši­nė­ji­mo drau­gai la­bai skir­tin­gi. Vie­ni ra­šo la­bai il­gus laiš­kus apie sa­vo kas­die­ny­bę, ki­ti – apie po­mė­gius, ke­lio­nes.

Su­si­ra­ši­nė­ja su aust­re, ku­ri do­mi­si van­den­len­čių spor­tu, taip pat ko­lek­cio­nuo­ja at­vi­ru­kus, tu­ri jų pu­sant­ro mi­li­jo­no. Jos ko­lek­ci­jo­je yra apie 150 at­vi­ru­kų su įvai­rių Lie­tu­vos vie­to­vių vaiz­dais. Jei­gu va­sa­rą pa­vyks nu­va­žiuo­ti į Aust­ri­ją, A. Rim­ša pla­nuo­ja su­si­tik­ti su ja.

Tarp su­si­ra­ši­nė­ji­mo drau­gų yra ir olan­das mu­zie­ji­nin­kas, ko­lek­cio­nuo­jan­tis kriauk­les. Jo na­muo­se vi­sos spin­tos, stal­čiai pil­ni kriauk­lių.

Tarp su­si­ra­ši­nė­ji­mo drau­gų yra ir to­kių, su ku­riais sie­ja be­maž 60 me­tų drau­gys­tė. Bū­da­mas šeš­to­kas Al­ber­tas pra­dė­jo ko­lek­cio­nuo­ti pa­što ženk­lus ir kaip rim­tas ko­lek­ci­nin­kas su­si­ra­ši­nė­jo su ko­lek­ci­nin­kais iš ki­tų ša­lių.

Paš­ne­ko­vas ro­do nau­ja­me­tį če­ko Je­ros­la­vo Po­hor­ly svei­ki­ni­mo at­vi­ru­ką. At­vi­ru­ke pa­vaiz­duo­tas se­nis be­sme­ge­nis su Če­ki­jos ir Lie­tu­vos vė­lia­vų spal­vų ša­li­ku, apa­čio­je – ka­lig­ra­fiš­ka ra­šy­se­na už­ra­šy­tas svei­ki­ni­mas. A. Rim­ša sa­ko, kad Je­ros­la­vas vi­sa­da at­siun­čia sa­vo pieš­tų nuo­tai­kin­gų at­vi­ru­kų.

A. Rim­ša sa­ko, kad da­bar be­pi­gu ra­šy­ti ir skai­ty­ti laiš­kus įvai­rio­mis už­sie­nio kal­bo­mis, ga­li­ma pa­si­nau­do­ti „Goog­le“ ver­tė­ju, o kol to­kio iš­ra­di­mo ne­bu­vo, ra­šy­da­vo laiš­kus ang­lų kal­ba. Ta­čiau mo­kyk­lo­je Al­ber­tas mo­kė­si pran­cū­zų kal­bos, ra­šy­ti ang­lų kal­ba pa­dė­da­vo drau­gai. Daž­nai tal­kin­da­vo Šiau­lių uni­ver­si­te­to do­cen­to Ser­gė­jaus Mac­ke­vi­čiaus žmo­na Pal­mi­ra.

„Kar­tą S. Mac­ke­vi­čius klau­sia: „Tu čia taip kiek­vie­nam ir ra­šai? Tu tik var­dą pa­keisk.“ Aš taip ir pa­da­riau. Vie­nas teks­tas, ad­re­sa­tai – skir­tin­gi, tik per klai­dą Mar­ga­ret nu­siun­čiau laiš­ką su „Dear Brain“. Ga­vau la­bai ne­pa­ten­kin­tos Mar­ga­ret at­sa­ky­mą, kad ji ne Brai­nas“, – juo­kia­si A. Rim­ša.

Nusp­ren­dė, kad bus ge­riau iš­mok­ti ang­lų kal­bos – pra­vers ir ke­liau­jant, ir su­si­ra­ši­nė­jant. Kar­tu su žmo­na Onu­te už­si­ra­šė į kur­sus pas Didžd­va­rio gim­na­zi­jos ang­lų kal­bos mo­ky­to­ją El­vy­rą Bal­čiū­nai­tę. Be­si­mo­ky­da­mi la­bai su­si­drau­ga­vo su mo­ky­to­ja. A. Rim­ša šyp­so­si, kai at­si­ran­da drau­gys­tė, pra­si­de­da tin­gi­nys­tė. Taip ang­lų kal­bos ge­rai ir neiš­mo­ko.

Pa­dė­da­vo su­ras­ti ar­ti­muo­sius

Kai ke­liai į pa­sau­lį ta­po at­vi­ri, pra­dė­jo ke­liau­ti ir į BMX var­žy­bas, ku­rio­se da­ly­vau­da­vo A. Rim­šos auk­lė­ti­nė ir duk­ra Vil­ma.

Nu­vy­kęs į ša­lį A. Rim­ša su­tik­da­vo ne tik su­si­ra­ši­nė­ji­mo drau­gus, bet ir ieš­ko­da­vo tos ša­lies lie­tu­vių bend­ruo­me­nių, drau­gi­jų, už­megz­da­vo su jo­mis ry­šius.

Bu­vo­jant Ka­na­do­je, Kal­ga­rio lie­tu­vių bend­ruo­me­nės va­do­vė į su­si­ti­ki­mą su šiau­lie­čiais at­siun­tė lie­tu­viš­kų šak­nų tu­rin­čią mer­gi­ną Šir­lę. Mer­gi­na la­bai anks­ti ne­te­ko tė­vų ir vi­siš­kai ne­mo­kė­jo lie­tu­vių kal­bos, tik ži­no­jo, kad Lie­tu­vo­je tu­ri ar­ti­mų gi­mi­nių ir pa­pra­šė su­ras­ti dė­dę, tė­vo bro­lį.

Grį­žęs į Lie­tu­vą Al­ber­tas ėmė­si ieš­ko­ti žmo­nių su nu­ro­dy­ta pa­var­de, bet paieš­kos bu­vo be­vai­sės. Tuo­met įdė­jo skel­bi­mą į „Lie­tu­vos ži­nias“. Už po­ros die­nų su­lau­kė skam­bu­čio iš Vil­niaus: „Tai aš esu tas dė­dė.“

Šir­lė su šei­ma Lie­tu­vo­je lan­kė­si jau du kar­tus, šie­met vėl pla­nuo­ja at­vyk­ti. Mo­te­ris ap­lan­ko ne tik dė­dę, bet ir Rim­šas.

Sve­čiuo­jan­tis Ar­gen­ti­no­je pas vie­tos lie­tu­vius taip pat su­lau­kė pra­šy­mų pa­dė­ti su­ras­ti gi­mi­nes. Vie­na mo­te­ris ieš­ko­jo sa­vo pus­se­se­rės Lie­tu­vo­je, Bir­žuo­se. Pra­dė­jus paieš­kas, at­si­lie­pė gi­mi­nai­tė ir pa­sa­kė, kad ieš­ko­ma pus­se­se­rė gy­ve­na Bue­nos Ai­rė­se, tai­gi vi­sai ne­to­li tos, ku­ri ieš­ko.

Ne­ti­kė­ti su­si­ti­ki­mai

2002 me­tais Rim­šos da­ly­va­vo Bra­zi­li­jo­je vy­ku­sia­me pa­sau­lio BMX čem­pio­na­te. Ke­lio­nę ir marš­ru­tą po Bra­zi­li­ją lie­tu­viams ruo­šė iš Šiau­lių ki­lęs Lie­tu­vos gar­bės kon­su­las Jo­nas Va­la­vi­čius ir jo duk­te­rė­čia.

„Iki var­žy­bų ne­bu­vau ma­tęs nei kon­su­lo, nei jo duk­te­rė­čios, – pa­sa­ko­ja A. Rim­ša. – Vie­ną die­ną var­žy­bų me­tu priė­jo prie ma­nęs apie 50 me­tų vy­ras, pri­si­sta­tė, kad yra lie­tu­vis, po var­žy­bų pa­kvie­tė į res­to­ra­ną. Pa­gal­vo­jau, kad tai ir yra Lie­tu­vos kon­su­las, ir ati­da­viau jam vi­sus su­ve­ny­rus iš Lie­tu­vos. Kai vė­liau nu­vy­ko­me į kon­su­la­tą, pa­ma­čiau, kad tai vi­sai ne tas žmo­gus, o aš ne­be­tu­riu do­va­nų. Te­ko rau­do­nuo­ti iš gė­dos ir aiš­kin­tis, kas įvy­ko.“

Rim­šos grei­čiau­siai bend­ra­vo su Bra­zi­li­jos lie­tu­viu ju­ris­tu iš San Pau­lo, ku­ris per lie­tu­vių bend­ruo­me­nę su­ži­no­jo, kad čem­pio­na­te da­ly­vaus spor­ti­nin­kai iš Lie­tu­vos.

Po čem­pio­na­to Al­ber­tas su Vil­ma nu­ta­rė vyk­ti prie Ig­va­su kriok­lio, esan­čio Bra­zi­li­jos ir Ar­gen­ti­nos pa­sie­ny­je. Pa­ke­liui į vieš­bu­tį pa­ma­tė gra­žų so­dą, pil­ną lau­ki­nių paukš­čių ir nu­spren­dė po jį pa­si­vaikš­čio­ti. Ke­lias ėjo per džiung­les. Iš pra­džių at­ro­dė, kad ne­to­li, bet nu­žings­nia­vus 3–4 ki­lo­met­rus pra­dė­jo ly­no­ti ir tem­ti, gąs­di­no lau­ki­nių žvė­rių gar­sai, pa­si­da­rė ne­jau­ku.

Ke­liau­to­jai pa­su­ko at­gal į vieš­bu­tį, bet kiek stab­dė pro ša­lį va­žiuo­jan­čius au­to­mo­bi­lius, nie­kas ne­no­rė­jo su­sto­ti. Pa­ga­liau su­sto­jo ma­ši­na, ku­rio­je sė­dė­jo 30-me­čiai vy­ras ir mo­te­ris.

„Mums be­kal­bant su Vil­ma, mo­te­ris ang­liš­kai pa­klau­sė, iš kur mes esa­me. Aš pa­sa­kiau, kad iš Lie­tu­vos. Mo­te­ris ap­si­džiau­gė ir pa­sa­kė, kad jos vy­ro se­ne­lio bro­lis Jus­ti­nas Stau­gai­tis 1918 me­tais pa­si­ra­šė Lie­tu­vos ne­prik­lau­so­my­bės ak­tą“, – pa­sa­ko­ja Al­ber­tas.

Ar­gen­ti­nie­čiai Rim­šas par­ve­žė iki pat vieš­bu­čio ir vi­si kar­tu nu­si­fo­tog­ra­fa­vo. Al­ber­tas tik ap­gai­les­tau­ja, kad per tą su­si­jau­di­ni­mą pa­mir­šo ap­si­keis­ti ad­re­sais.

Prieš pu­sant­rų me­tų Ar­gen­ti­nos Sant­ja­go del Es­te­ro mies­te šiau­lie­čiai sve­čia­vo­si pas du lie­tu­vius – An­to­ni­jų (An­ta­ną) Ja­nu­lį ir Kar­lą (Ka­ro­lį) Paš­ke­vi­čių. Pas­ta­ra­sis – bu­vęs ka­lė­ji­mo vir­ši­nin­kas, jau ne­kal­ban­tis lie­tu­viš­kai, An­to­ni­jus dir­ba par­duo­tu­vė­je ir lie­tu­vių kal­bą dar šiek tiek prisimena. Jų priė­mi­mai vi­sa­da bū­na šil­ti, su gau­sy­be vai­šių.

Įdo­mu tai, kad Sant­ja­go del Es­te­ro mies­te yra Lie­tu­vos gat­vė. Tie­sa, ne­la­bai di­de­lė ir ne­la­bai šva­ri.

Ke­lio­nė su šū­viais

Įdo­mių nuo­ty­kių Rim­šos pa­ty­rė 2007 me­tais Ko­lum­bi­jo­je. Tais me­tais Vil­ma da­ly­va­vo įvai­rio­se BMX var­žy­bo­se Či­lė­je, Ar­gen­ti­no­je, Ko­lum­bi­jo­je rink­da­ma taš­kus at­ran­kai į 2008 me­tų Olim­pi­nes žai­dy­nes Pe­ki­ne.

Atsk­ri­dus į Ko­lum­bi­jos sos­ti­nę Bo­go­tą, šiau­lie­čius pa­si­ti­ko vie­no ko­lum­bie­čio BMX spor­ti­nin­ko drau­gas ir nu­ve­žė į vieš­bu­tį ne­di­de­lia­me mies­te­ly­je, esan­čia­me maž­daug už 60 ki­lo­met­rų nuo sos­ti­nės.

„At­vy­ko­me nak­tį. Vaiz­das bu­vo bai­sus. Ma­tyt, die­ną vy­ko tur­gus, gat­vės pil­nos šiukš­lių, vaikš­to per­ka­rę di­de­li šu­nys, ki­ti gu­li prie na­mų, pri­me­nan­čių fa­ve­las. Vieš­bu­tis ne­baig­tas sta­ty­ti. Pa­si­ro­do, jei yra pa­sta­ty­tos sie­nos, už­dė­tas per­den­gi­mas, su­dė­ti lan­gai, du­rys, va­di­na­si, vieš­bu­tis jau įreng­tas. Du­še van­duo bė­go silp­na sro­ve­le ir vos drung­nas. Pa­si­ro­do, van­dens sta­ti­nė bu­vo su­mon­tuo­ta ant sto­go ir van­duo įšil­da­vo nuo sau­lės. Mū­sų kam­ba­rys neuž­si­ra­ki­no, ir iš­va­žiuo­da­mi į var­žy­bas gal­vo­da­vo­me, ar grį­žę ra­si­me daik­tus. Ačiū Die­vui, nie­kas ne­din­go“, – pa­sa­ko­ja A. Rim­ša.

Į var­žy­bas bu­vo at­vy­ku­si Ko­lum­bi­jos lie­tu­vių bend­ruo­me­nės sek­re­to­rė gy­dy­to­ja Sta­sė Slat­ku­tė. Ji pa­kvie­tė šiau­lie­čius į sa­vo ran­čą, esan­čią 15 ki­lo­met­rų už Bo­go­tos.

Paim­ti Rim­šų prie vieš­bu­čio at­va­žia­vo du links­mi maž­daug 30–35 me­tų vy­ru­kai su ne pir­mos jau­nys­tės for­du. Vy­ru­kai ke­lio­nė­je juo­ka­vo, lai­dė są­mo­jus, bet tik­ras links­mu­mas pra­si­dė­jo at­vy­kus į Bo­go­tą.

9 mi­li­jo­nų gy­ven­to­jų mies­tas tę­sia­si apie 30 ki­lo­met­rų ir įsi­kū­ręs 2 600 met­rų aukš­ty­je virš jū­ros ly­gio. Vos pri­va­žia­vus pir­mą san­kry­žą au­to­mo­bi­lis už­ge­so. Te­ko su­kti į de­ga­li­nę pa­si­pil­dy­ti ku­ro. Ta­čiau prie ki­tos san­kry­žos ma­ši­na ir vėl už­ge­so. Šiaip ne taip už­ve­dę nu­va­žia­vo vėl į de­ga­li­nę, šį kar­tą už­si­pil­ti du­jų. Ne­pa­dė­jo ir tai, ki­to­je san­kry­žo­je ma­ši­na ir vėl už­ge­so.

Te­ko lip­ti iš ma­ši­nos ir ją stum­ti, kol už­si­ves. Ir taip pro­ce­dū­ra kar­to­jo­si prie kiek­vie­nos san­kry­žos, gat­vė­se, kur au­to­mo­bi­lių ju­dė­ji­mas vyks­ta še­šio­mis juos­to­mis. Vie­no­je san­kry­žo­je au­to­mo­bi­lį pa­dė­jo stum­ti ir du po­li­ci­nin­kai. Sun­kiau­sia bu­vo pa­vy­ti už­si­ve­du­sią ma­ši­ną ir į ją su­šok­ti.

„Vie­nu mo­men­tu, ma­tyt, va­rik­ly­je su­si­kau­pė daug du­jų ir įvy­ko spro­gi­mas. Pro ša­lį ėju­si mo­te­ris su maž­daug 5 me­tų mer­gai­te kri­to ant že­mės, ma­tyt, pa­gal­vo­jo, kad šau­do FARC gink­luo­ti re­vo­liu­cio­nie­riai“, – pa­sa­ko­ja Al­ber­tas.

S. Slat­ku­tės ran­čą pa­sie­kė po 4 va­lan­dų ke­lio­nės, ku­ri, va­žiuo­jant ge­ru trans­por­tu, bū­tų tru­ku­si pu­sant­ros va­lan­dos.

„Tiek įdo­mių ir juo­kin­gų nu­ti­ki­mų ke­lio­nė­se yra bu­vę, kad rei­kė­tų ka­da kny­gą pa­ra­šy­ti“, – šyp­so­si A. Rim­ša.

As­me­ni­nės nuo­tr.

Bue­nos Ai­rės gat­vė­je prie su­ve­ny­rų par­duo­tu­vės Al­ber­tas Rim­ša nu­si­fo­tog­ra­fa­vo prie gar­siau­sių pa­sau­ly­je ar­gen­ti­nie­čių – po­pie­žiaus Pran­ciš­kaus ir fut­bo­li­nin­ko Die­go Ma­ra­do­nos – skulp­tū­rų.

Bue­nos Ai­rių ka­pi­nės la­biau pri­me­na mies­tą.

Ar­gen­ti­nos mies­tuo­se ark­liu trau­kia­mi ve­ži­mai nė­ra re­te­ny­bė.

Prie įspū­din­go Ig­va­su kriok­lio Bra­zi­li­jos pu­sė­je.

Al­ber­tas Rim­ša su ar­gen­ti­nie­čiais, par­ve­žu­siais iš Bra­zi­li­jos džiung­lių. Jau­no vy­ro (cent­re) se­ne­lio bro­lis Jus­ti­nas Stau­gai­tis 1918 me­tais pa­si­ra­šė Lie­tu­vos ne­prik­lau­so­my­bės ak­tą.

Ka­na­die­tė Šir­lė (ant­ra iš de­ši­nės) A. Rim­šos dė­ka Lie­tu­vo­je su­ra­do sa­vo dė­dę. Mo­te­ris su šei­ma šiais me­tais Lie­tu­vo­je pla­nuo­ja ap­si­lan­ky­ti tre­čią kar­tą.

Ar­gen­ti­nos Sant­ja­go del Es­te­ro mies­te šiau­lie­čiai Vil­ma ir Al­ber­tas Rim­šos kar­tu su vie­tos lie­tu­viais An­to­ni­ju­mi Ja­nu­liu (ant­ras iš de­ši­nės) ir Kar­lu Paš­ke­vi­čiu­mi (kai­rė­je) nu­si­fo­tog­ra­fa­vo prie Lie­tu­vos (Rep. de Li­tua­nia) gat­vės len­te­lės.

Su­si­ra­ši­nė­ji­mo drau­gas če­kas Je­ros­la­vas vi­sa­da nu­džiu­gi­na sa­vo pieš­tais at­vi­ru­kais ir dai­liai už­ra­šy­tais svei­ki­ni­mais bei laiš­kais.

Su­si­ra­ši­nė­ji­mo drau­gai vie­ni ki­tiems siun­čia la­pe­lį su ant­spau­dais ir lip­du­kais. Kiek­vie­nas ga­vęs laiš­ką už­kli­juo­ja sa­vo lip­du­ką ir la­pe­lį pa­štu siun­čia ki­tam drau­gui. La­pe­lis ke­liau­ja po pa­sau­lį tol, kol nau­jiems lip­du­kams ir ant­spau­dams ne­be­lie­ka vie­tos.