Pergales reikia kuo greičiau pamiršti

Per­ga­les rei­kia kuo grei­čiau pa­mirš­ti

Krep­ši­nis, ie­ties me­ti­mas ir ga­liau­siai at­ras­tas gy­ve­ni­mo ke­lias – dis­kas. Daug ne­sėk­mių spor­ti­nės kar­je­ros pra­džio­je, ir skam­bios per­ga­lės pa­sie­kus bran­dą. To­kį ke­lią nuė­jo be­ne sėk­min­giau­sias vi­sų lai­kų Lie­tu­vos leng­vaat­le­tis Vir­gi­li­jus Alek­na. Jis ir spor­to psi­cho­lo­gė Ais­tė Že­mai­ty­tė Šiau­liuo­se da­li­jo­si pa­ta­ri­mais, kaip ne­pa­lūž­ti iš­ti­kus pir­mai ne­sėk­mei ir pa­siek­ti už­si­brėž­tą tiks­lą.

Jur­gi­ta JUŠ­KE­VI­ČIE­NĖ

jurgita@skrastas.lt

Sėk­min­gas pir­mas bly­nas

V. Alek­na ir A. Že­mai­ty­tė, pir­mo­ji spor­to psi­cho­lo­gė, ly­dė­ju­si spor­ti­nin­kus į Rio de Ža­nei­ro olim­pi­nes žai­dy­nes, su šiau­lie­čiais su­si­ti­ko Šiau­lių ap­skri­ties Po­vi­lo Vi­šins­kio vie­šo­jo­je bib­lio­te­ko­je.

Sve­čiai pa­sa­ko­jo sėk­mės is­to­ri­jas, at­sa­ki­nė­jo į klau­sy­to­jų klau­si­mus, pri­sta­tė A. Že­mai­ty­tės kny­gą „Vir­gi­li­jus Alek­na: men­ta­li­nės pa­slap­tys“.

V. Alek­na pa­sa­ko­jo, kad, kaip ir dau­ge­lis vai­kų, pir­miau­siai su­si­do­mė­jo krep­ši­niu ir sva­jo­jo tap­ti krep­ši­nin­ku. Net priim­tas į Pa­ne­vė­žio spor­to mo­kyk­lą-in­ter­na­tą kaip leng­vaat­le­tis, ban­dė pra­smuk­ti į krep­ši­nin­kų gre­tas, lan­kė su jais tre­ni­ruo­tes, bet ap­ga­vys­tė grei­tai išaiš­kė­jo.

Leng­vaat­le­čius spor­to mo­kyk­lo­je tre­ni­ra­vo ie­ties me­ti­kas, tad ir V. Alek­na bu­vo nu­kreip­tas į šią ša­ką. Vi­sus me­tus jau­na­sis spor­ti­nin­kas mė­tė ie­tį ir vi­siš­kai ne­sėk­min­gai. Grė­sė iš­kris­ti iš mo­kyk­los.

Vie­no­se pa­sku­ti­nių­jų se­zo­no var­žy­bų, po ei­li­nio ne­sėk­min­go ie­ties me­ti­mo, tre­ne­ris Vir­gi­li­jui pa­siū­lė su­da­ly­vau­ti dis­ko me­ti­mo rung­ty­je – vis tiek nė­ra ko pra­ras­ti. V. Alek­na pir­mą kar­tą į ran­kas paė­męs „bly­ną“ taip jį švys­te­lė­jo, jog ta­po nu­ga­lė­to­ju.

Sėk­mės pa­slap­tys

V. Alek­na per sa­vo spor­ti­nę kar­je­rą du kar­tus ta­po olim­pi­niu čem­pio­nu ir re­kor­di­nin­ku, kar­tą – olim­pi­nės bron­zos lai­mė­to­ju, pa­sau­lio čem­pio­nu taip pat ta­po du­kart, tiek pat kar­tų – vi­ce­čem­pio­nu. Eu­ro­pos čem­pio­na­tuo­se po kar­tą ta­po auk­so, si­dab­ro ir bron­zos lai­mė­to­ju. Už 70 met­rų ri­bos Vir­gi­li­jaus svies­tas dis­kas var­žy­bo­se skrie­jo net 20 kar­tų.

Kur to­kios sėk­mės pa­slap­tis?

„Tik daug, il­gai ir nuo­bo­džiai dir­bant ga­li pa­siek­ti re­zul­ta­to. Kai pa­sie­ki di­de­lę per­ga­lę, la­bai svar­bu kuo grei­čiau tai pa­mirš­ti ir dirb­ti to­liau – klo­ti ke­lią nau­joms per­ga­lėms“, – sa­kė čem­pio­nas.

Ne pa­sku­ti­nė­je vie­to­je ir fi­zi­niai duo­me­nys, pri­pa­ži­no spor­ti­nin­kas. V. Alek­nos ūgis – 202 cen­ti­met­rai, o ran­kų glė­bys (iš­ties­to­mis ran­ko­mis nuo vie­nos ran­kos pirš­tų iki ki­tos) – vie­nas di­džiau­sių tarp Lie­tu­vos spor­ti­nin­kų – 224 cen­ti­met­rai. Di­des­nį glė­bį tu­ri tik Jo­nas Va­lan­čiū­nas (229 cm). Il­gos ran­kos pra­ver­čia me­tant ne tik krep­ši­nio ka­muo­lį, bet ir dis­ką.

Dau­ge­lis yra at­krei­pęs dė­me­sį, kad V. Alek­nos ju­de­siai sek­to­riu­je itin plas­tiš­ki. At­ro­do, kad dis­kas pa­lei­džia­mas ne iš jė­gos, o ele­gan­tiš­kai švys­te­lė­ja­mas.

Tai dar vie­na spor­ti­nin­ko sėk­mės pa­slap­tis. „Įsi­vaiz­duo­ki­te su­ka­mą bo­ta­gą, vi­sa jo jė­ga yra ga­liu­ke. Taip ir me­tant dis­ką svar­bu įsi­su­ki­mas, plas­ti­ka, o ne jė­ga“, – sa­kė V. Alek­na.

Svar­bu ir pa­ts įran­kis. Ne vi­so­se var­žy­bo­se ga­li­ma da­ly­vau­ti su sa­vo dis­ku. Pa­vyz­džiui, į olim­pi­nes žai­dy­nes ga­li­ma at­si­vež­ti sa­vo dis­ką, bet jį rei­kia pri­duo­ti var­žy­bų or­ga­ni­za­to­riams. Ne vi­sa­da tai pa­vyks­ta, ir ten­ka rink­tis iš tų įran­kių, ku­rie yra. V. Alek­na sa­kė la­biau­siai ne­mėg­da­vęs nau­jų dis­kų. Vi­sa­da rink­da­vo­si se­nes­nį, la­biau nu­trin­tą, ne to­kį sli­dų.

Sėk­mė var­žy­bo­se kar­tais pri­klau­so ir nuo to, kaip į ta­ve rea­guo­ja var­žo­vai. Pliu­sas, jei­gu at­ro­dai grės­min­gas, ne­nu­ga­li­mas. Ži­no­da­mas šį psi­cho­lo­gi­nį triu­ką, V. Alek­na apie trau­mas ar iš­gy­ve­ni­mus be­veik nie­kam ne­pa­sa­ko­da­vo, kad tai ne­pa­siek­tų var­žo­vų au­sų ir ne­su­teik­tų jiems pra­na­šu­mo.

Su­kaup­tą pa­tir­tį V. Alek­na ban­do per­teik­ti 16-me­čiui sū­nui Mar­ty­nui, ku­ris taip pat mė­to dis­ką. Čem­pio­nas sa­kė su­pran­tąs, ko­kia ne­leng­va da­lia tų tė­vų, ku­rie yra ir tre­ne­riai sa­vo vai­kams. Kad ir kiek daug be­bū­tum pa­sie­kęs spor­te, sa­vi vai­kai ne­klau­so pa­ta­ri­mų. Bu­vo lai­kas, kai ir jo sū­nus ne­klau­sė. Tek­da­vo gud­rau­ti ir pa­ta­ri­mus per­duo­ti per tre­ne­rį – tai su­veik­da­vo.

Pa­tir­tys – kny­go­je

„V. Alek­na sa­vo re­zul­ta­tais įro­dė, kad tai, ką da­ro, nė­ra at­si­tik­ti­nu­mas. O sta­bi­lius re­zul­ta­tus ro­dan­tys žmo­nės sa­vy­je tu­ri tai, ką ga­li per­teik­ti ki­tiems. Min­tis pa­ra­šy­ti kny­gą ki­lo to­dėl, kad daug spor­ti­nin­kų do­mi­si ir ieš­ko at­sa­ky­mų į įvai­rius psi­cho­lo­gi­nius klau­si­mus“, – sa­kė kny­gos au­to­rė spor­to psi­cho­lo­gė A. Že­mai­ty­tė.

Kny­go­je per­si­pi­na spor­ti­nin­ko V. Alek­nos ir spor­to psi­cho­lo­gės A. Že­mai­ty­tės pa­tir­tys.

Pa­sak vieš­nios, kai pa­sie­kia­mas aukš­tas meist­riš­ku­mas, le­mia­mas veiks­nys yra bū­tent psi­cho­lo­gi­ja.

Lie­tu­vo­je ir Vo­kie­ti­jo­je spor­to psi­cho­lo­gi­jos stu­di­jas bai­gu­si A. Že­mai­ty­tė šio­je sri­ty­je dir­ba nuo 2002 me­tų, šiuo me­tu yra šuo­li­nin­kės į aukš­tį Ai­ri­nės Pal­šy­tės ir ki­tų pro­fe­sio­na­lių spor­ti­nin­kų psi­cho­lo­gė.

A. Že­mai­ty­tė sa­kė Lie­tu­vo­je vis dar daž­nai su­si­du­rian­ti su nuo­mo­ne, kad spor­to psi­cho­lo­gi­ja – tai „ma­ka­ro­nų ka­bi­ni­mas“, kad jos rei­kia tik silp­niems. Ta­čiau šian­dien spor­to psi­cho­lo­gi­ja – tai ne vien pa­šne­ke­siai su spor­ti­nin­ku, o rim­ti ty­ri­mai, ana­li­zė, me­to­dų pri­tai­ky­mas, pa­gal­ba spor­ti­nin­kui pri­si­tai­kant prie pa­si­kei­tu­sių gy­ve­ni­mo są­ly­gų.

V. Alek­na sa­kė, kad jam pa­čiam ne­te­ko dirb­ti su spor­to psi­cho­lo­gu, ta­čiau psi­cho­lo­gi­nių ži­nių tu­rė­jo. Dirb­da­mas Va­do­vy­bės ap­sau­gos de­par­ta­men­te da­ly­vau­da­vo psi­cho­lo­gi­jos už­siė­mi­muo­se.

Pra­lai­mė­ji­mas – va­ro­mo­ji jė­ga

Pa­sak spor­to psi­cho­lo­gės, dau­ge­lis spor­ti­nin­kų yra „neats­pa­rūs“ pra­lai­mė­ji­mams, nors jie neiš­ven­gia­mi. Į ne­sėk­mę rea­guo­ja­ma įvai­riai: vy­rai daž­niau­siai pyks­ta, mo­te­rys – ver­kia.

„Ga­li­ma sa­ky­ti, kad pra­lai­mė­ji­mas yra va­ro­mo­ji jė­ga. Kai at­si­bos­ta pra­lai­mė­ti, de­di vi­sas pa­stan­gas, kad atei­tų per­ga­lės“, – pa­tir­ti­mi da­li­jo­si V. Alek­na.

Pa­sak psi­cho­lo­gės, vi­si pa­ti­ria­me įvai­riau­sių kri­ti­nių si­tua­ci­jų (ar­ti­mo­jo ne­tek­tis, dar­bo pra­ra­di­mas, iš­si­sky­ri­mas, bar­nis, ne­mi­ga, net Ka­lė­dos ar ato­sto­gos). Tas pa­čias si­tua­ci­jas pa­ti­ria ir spor­ti­nin­kai, ne­ga­na to, jiems dar ten­ka da­ly­vau­ti svar­bio­se var­žy­bo­se. Ne­nuos­ta­bu, kad kar­tais spor­ti­nin­kai pa­lūž­ta.

Rio de Ža­nei­ro olim­pi­nė­se žai­dy­nė­se A. Že­mai­ty­tė spor­ti­nin­kams siū­lė įsi­vaiz­duo­ti, kad rei­kia pe­rei­ti per be­dug­nę iš­temp­tu ly­nu. Apa­čio­je – bai­mės, pa­tir­tų ne­sėk­mių pri­si­mi­ni­mai, vir­šu­je – lū­kes­čiai, ta­čiau tiks­las yra ne­žiū­rė­ti nei į apa­čią, nei į vir­šų, o su­si­kon­cent­ruo­ti į prie­kį, į tiks­lą, ir žings­nis po žings­nio ei­ti link jo.

V. Alek­na prieš svar­biau­sius star­tus steng­da­vo­si at­si­ri­bo­ti: su šei­ma ne­si­kal­bė­da­vo spor­to te­ma, ne­skai­ty­da­vo, ne­žiū­rė­da­vo te­le­vi­zi­jos, ne­nar­šy­da­vo in­ter­ne­te. Li­kus sa­vai­tei iki var­žy­bų iš­va­žiuo­da­vo kur nors pa­bū­ti vie­nas, su­si­kaup­ti. Ypa­tin­gai di­de­lio jau­du­lio prieš išei­da­mas į sek­to­rių sa­ko ne­jaus­da­vęs, o ne­di­de­lis jau­du­liu­kas yra ne­tgi nau­din­gas.

A. Že­mai­ty­tė spor­ti­nin­kams, ku­rie pa­ti­ria di­de­lį jau­du­lį prieš star­tą, pa­ta­rė nu­kreip­ti min­tis kur nors ki­tur, už­siim­ti veik­la, ku­ri pra­blaš­ky­tų: pa­si­klau­sy­ti mu­zi­kos, pa­skai­ty­ti, pa­žiū­rė­ti mėgs­ta­mą fil­mą.

Gied­riaus BA­RA­NAUS­KO nuo­tr.

Olim­pi­nis čem­pio­nas Vir­gi­li­jus Alek­na ir spor­to psi­cho­lo­gė Ais­tė Že­mai­ty­tė su­si­ti­ki­me su šiau­lie­čiais pa­sa­ko­jo apie per­ga­les, pra­lai­mė­ji­mus ir kaip tai vei­kia spor­ti­nin­kus.