Muzikos kalba pasiekia ir naujos kartos širdis

Mu­zi­kos kal­ba pa­sie­kia ir nau­jos kar­tos šir­dis

Šie­met net dvy­li­ka Šiau­lių vai­kų me­no ko­lek­ty­vo „En-Den-Du“ na­rių bai­gia gim­na­zi­jas. Pas­ku­ti­nio skam­bu­čio pro­ga penk­ta­die­nį Šiau­lių kul­tū­ros na­muo­se su­reng­tas kon­cer­tas „Nu­vesk ma­ne“. Šven­tė­je kar­tu su vai­kais kon­cer­ta­vo „Keis­tuo­lių“ teat­ro ak­to­riai, bu­vę šiau­lie­čiai Ilo­na Bal­sy­tė ir Da­rius Au­že­lis. Jie pri­pa­žįs­ta – šian­dien vai­kai lais­vi ir gy­ve­na daug spar­tes­niu rit­mu.

Jur­gi­ta JUŠ­KE­VI­ČIE­NĖ

jurgita@skrastas.lt

Ren­ka­si mu­zi­kan­to ke­lią

Ak­to­riai į šven­tę pa­kvies­ti ne at­si­tik­ti­nai. I. Bal­sy­tė – „En-Den-Du“ va­do­vės Sta­nis­la­vos Ru­se­vi­čie­nės se­suo, o D. Au­že­lis – va­do­vės Lau­ros Dud­ni­kie­nės bro­lis ir jos sū­naus Jo­kū­bo, ku­ris šie­met taip pat bai­gia mo­kyk­lą, krikš­to tė­tis.

„En-Den-Du“ va­do­vės S. Ru­se­vi­čie­nė ir L. Dud­ni­kie­nė džiau­gia­si, kad di­džio­ji da­lis jų ko­lek­ty­vo abi­tu­rien­tų nu­spren­dė rink­tis mu­zi­kan­to ar dai­ni­nin­ko ke­lią. Dau­gu­ma stu­di­juos Vil­niu­je ir Kau­ne, vie­nas – už­sie­ny­je.

„Džiau­giuo­si už tuos vai­kus, ku­rie iš­va­žiuo­ja stu­di­juo­ti į už­sie­nį. Vie­na mer­gi­na va­žiuo­ja stu­di­juo­ti miu­zik­lo me­no. Ir ne vel­tui, nes ten yra la­bai ge­ra ba­zė stu­di­joms, dau­giau ga­li­my­bių“, – sa­ko S. Ru­se­vi­čie­nė.

Se­se­riai ant­ri­na Ilo­na: „Miu­zik­las Lie­tu­vo­je ne­tu­ri to­kių gi­lių tra­di­ci­jų kaip už­sie­ny­je. Mu­zi­ki­niuo­se teat­ruo­se mes tu­ri­me ope­re­tes, bet tai nė­ra šiuo­lai­ki­niai miu­zik­lai. Lie­tu­vo­je yra ban­dy­mų, vien­kar­ti­nių pro­jek­tų, bet jie ne­tu­ri pa­ma­ti­nės ba­zės, kad bū­tų tęs­ti­nu­mas. Įsi­vaiz­duo­ju, kad jie, pa­si­mo­kę už­sie­ny­je, grįš, ir mes čia tu­rė­si­me ge­rą miu­zik­lą.“

Tik ar iš­vy­kę jie no­rės grįž­ti?

„Kad jau­ni­mas po stu­di­jų grįž­tų, rei­kia, kad bū­tų tin­ka­ma so­cia­li­nė ir kul­tū­ri­nė ter­pė, – sa­ko D. Au­že­lis. – Taip pat rei­kia pa­lai­ky­ti ry­šius su iš­vy­ku­siais. Jei­gu iš­lie­ka ry­šys, bend­ru­mas tarp mo­ky­to­jų ir bu­vu­sių mo­ki­nių, juos leng­viau pri­trauk­ti – per dip­lo­mi­nius dar­bus, bend­rus pro­jek­tus."

At­vyks­ta kaip į dar­bą

Da­rius ir Ilo­na po stu­di­jų Vil­niu­je į gim­tuo­sius Šiau­lius ne­grį­žo, gy­ve­na ir dir­ba sos­ti­nė­je. Ta­čiau „emig­ran­tais“ ne­si­jau­čia, ry­šių su gim­tuo­ju mies­tu ne­nut­rau­kė. Daž­nai čia at­vyks­ta ne tik ap­lan­ky­ti ar­ti­mų­jų, bet ir kon­cer­tuo­ti.

Pak­laus­tas, ar Šiau­liuo­se la­biau jau­čia­si sve­čiu, ar na­miš­kiu, D. Au­že­lis juo­kau­ja, kad jau­čia­si lyg at­va­žia­vęs į dar­bą.

„Kai gast­ro­liuo­ja­me Šiau­liuo­se, o tai nu­tin­ka ga­na daž­nai, man tai bū­na vie­nos sun­kiau­sių gast­ro­lių, nes at­va­žiuo­ji ga­na anks­ti, ir kai rei­kia pa­skui „per­si­jung­ti“ į spek­tak­lį ar kon­cer­tą, bū­na sun­ku. Tai­gi, at­va­žiuo­ju kaip į dar­bą, nu­si­tei­kęs ma­žiau val­gy­ti, dau­giau dirb­ti, – šyp­so­jo­si ak­to­rius. – Jei­gu tik tu­riu lai­ko, vi­sa­da su ma­lo­nu­mu pe­rei­nu bul­va­ru. La­bai liūd­na, kad ne­be­li­ko kar­vės ant bu­vu­sios pie­no par­duo­tu­vės sie­nos. Vi­sa­da džiu­gu pa­ma­ty­ti (bent jau per­nai ma­čiau) mo­te­rį, prie Didžd­va­rio gim­na­zi­jos par­da­vi­nė­jan­čią kny­gas. Vi­sa­da priei­nu, pa­si­kal­bu su ja ir nu­si­per­ku ko­kią kny­gą.“

Kiek­vie­na kar­ta vis ki­to­kia

Ne vie­ną de­šimt­me­tį su vai­kais ir jau­ni­mu dir­ban­ti I. Bal­sy­tė pa­ste­bi, jog kiek­vie­na kar­ta yra ki­to­kia, ir tai nor­ma­lu. Tarp to, ko­kia bu­vo jos vai­kys­tė ir ko­kią vai­kys­tę tu­ri šiuo­lai­ki­niai vai­kai, yra di­de­lis ato­trū­kis. Šian­dien vai­kai net neį­si­vaiz­duo­ja, kad ne­bu­vo in­ter­ne­to, mo­bi­lių­jų te­le­fo­nų.

„Da­bar­ti­niai pra­di­nu­kai gy­ve­na vi­sai ki­tu tem­pu, vi­sai ki­taip su­vo­kia pa­sau­lį ir jie ži­no daug dau­giau, ne­gu mes to­kio am­žiaus ži­no­jo­me. Mes, užau­gę so­vie­ti­nė­je sis­te­mo­je, bu­vo­me at­ri­bo­ti nuo li­ku­sio pa­sau­lio, kartu ir mu­zi­kos, geog­ra­fi­jos, is­to­ri­jos, vi­sais ki­tais as­pek­tais“, – sa­ko Ilo­na.

Kar­tų skir­tu­mų pa­ste­bi ir S. Ru­se­vi­čie­nė: „Prieš ket­ve­rius me­tus taip pat iš­lei­do­me abi­tu­rien­tus. Ta lai­da ir ši la­bai ski­ria­si. Abi­tu­rien­tai, ku­riuos iš­lei­džia­me šian­dien, iš­si­ski­ria sa­vo lais­vu­mu, ir tai la­bai džiu­gi­na. Mū­sų re­pe­ti­ci­jos vy­ko vi­sai ki­taip. Ne­si­jau­čiau mo­ky­to­ja. Tai bu­vo at­vi­ras bend­ra­vi­mas, pa­si­ti­kė­ji­mas. Jie lei­džia sau pa­sa­ky­ti, ko no­ri, ką gal­vo­ja, ką ir kaip da­rys, o tu ga­li bū­ti tik pa­ta­rė­jas.“

Vis­gi yra da­ly­kų, ku­rie su­jun­gia vai­kų ir tė­vų ir net se­ne­lių kar­tas. Tuo me­tu, kai kal­bė­jo­mės su ko­lek­ty­vo va­do­vė­mis ir ak­to­riais, sa­lė­je vy­ko re­pe­ti­ci­ja. Sce­no­je vai­kai dai­na­vo le­gen­di­nės lie­tu­vių gru­pės „Hi­per­bo­lė“ dai­ną.

L. Dud­ni­kie­nė sa­ko, kad pa­tys vai­kai pa­si­rin­ko re­per­tua­rą ir dai­nas, ku­rios skam­bė­jo dau­giau nei prieš 30 me­tų.

„Vi­sa­da taip bū­na, kad vai­kai klau­so tė­vų klau­sy­tos mu­zi­kos. Ma­tyt, kaž­kur ten, vai­kys­tė­je, pa­si­sė­ja sėk­ly­tė. Pa­vyz­džiui, ma­no sū­naus, ku­riam 10 me­tų, mėgs­ta­miau­sias at­li­kė­jas yra Stin­gas“, – sa­ko Ilo­na.

„O mū­sų vai­ki­nai pa­si­va­di­no „Kal­nų ere­liais“ ("En-Den-Du“ mu­zi­kos stu­di­jos vai­ki­nų gru­pė), nes vai­kys­tė­je klau­sė „Keis­tuo­lių“, – šyp­so­si Lau­ra.

Mo­ko­si vai­kų kal­bos

Ar leng­va su­do­min­ti šiuo­lai­ki­nius vai­kus spek­tak­liais, kon­cer­tais?

„Ne­pa­sa­ky­čiau, kad da­bar yra kaž­kaip ki­taip. Taip, tu ieš­kai ki­tos kal­bos, bet taip bu­vo vi­są lai­ką. Jei­gu ei­ni į vai­ką ir kal­bi su juo apie tai, kas jam ak­tua­lu, kai gal­vo­ji ne apie sa­ve, o apie vai­ką, tai vi­sa­da su­ra­si, ką jam pa­sa­ky­ti. Prieš 30 me­tų su vai­kais mes kal­bė­jo­mės vie­na kal­ba, da­bar – dar ki­ta. Ma­nau, kad ši kal­ba ei­na iš šir­dies į šir­dį“, – svars­to I. Bal­sy­tė.

Ta­me, kad šiuo­lai­ki­niai vai­kai, jau­ni­mas, gy­ve­na daug spar­tes­niu tem­pu, D. Au­že­lis ma­to ir pliu­sų, ir mi­nu­sų: „No­rė­tų­si, kad jie ne­pra­ras­tų sa­vo ry­šio su tė­vais, se­ne­liais, kad dar jus­tų kai­mo kva­pą, kad tu­rė­tų ne tik na­mų, bet ir pla­tes­nį tė­vy­nės su­vo­ki­mą.“

Grei­tas gy­ve­ni­mo tem­pas, o gal ir mi­ty­ba, ki­ti fak­to­riai tu­ri įta­kos, kad vai­kai pra­de­da anks­čiau bręs­ti ir psi­cho­lo­giš­kai, ir fi­ziš­kai.

„Anks­čiau 13–14 me­tų mer­gai­tės pra­dė­da­vo da­ry­tis pa­ne­lė­mis, da­bar jau de­vyn­me­tės yra pa­nos. Ne­se­niai vie­ną sa­vo 9 me­tų mo­ki­nę ve­džiau pas gy­dy­to­ją, nes kaž­kas at­si­ti­ko bal­sui. Gy­dy­to­ja pa­sa­kė: „Ko jūs no­ri­te? Juk jai pra­si­dė­jo bal­so mu­ta­ci­ja.“ Anks­čiau mer­gai­tėms bal­sas pra­dė­da­vo mu­tuo­ti 14–15 me­tų“, – pa­sa­ko­ja Ilo­na.

Sun­ki mu­zi­ko da­lia

Paš­ne­ko­vai džiau­gia­si, kad tiek daug stu­di­jos „En-Den-Du“ abi­tu­rien­tų nu­spren­dė rink­tis mu­zi­ko ke­lią, tik jis yra la­bai ne­leng­vas.

„Šiais lai­kais po­žiū­ris į me­ną yra tra­giš­kas, – at­vi­ra I. Bal­sy­tė. – Mū­sų teat­ras ("Keis­tuo­lių") iš­gy­ve­na iš sa­vo veik­los, bet mes aria­me kaip jau­čiai. Mes sė­dė­jo­me ir kal­bė­jo­mės, kaip rei­kės iš­gy­ven­ti va­sa­rą, nes va­sa­rą ne­tu­ri­me spek­tak­lių, o per žie­mą ne­su­tau­pė­me tiek pi­ni­gų, kad iš­lai­ky­tu­me vi­są sa­lę. Tai mes čia dar iš­si­lai­ko­me, nes esa­me po­pu­lia­rūs, o kaip ki­tiems pra­gy­ven­ti? Kaip pra­gy­ven­ti kla­si­ki­nės mu­zi­kos at­li­kė­jams?“

Pa­sak ak­to­rės, no­rin­čių mu­zi­kuo­ti ne­trūks­ta, vien jos mu­zi­kos mo­kyk­lė­lę, skir­tą vai­kams nuo kū­di­kys­tės iki 7 me­tų, kas­met bai­gia apie 20 vai­kų, ku­rie vė­liau mo­ko­si mu­zi­kos mo­kyk­lo­se. Tik vė­liau jau­ni­mas tar­si at­si­tren­kia į sie­ną – iš mu­zi­kos ne­pra­gy­ven­si. Mu­zi­ka lie­ka tik sau, tik ho­bis.

I. Bal­sy­tės vie­na iš duk­rų taip pat pa­si­rin­ko vai­dy­bą. Ak­to­rė ne­ban­dė at­kal­bė­ti. Sa­ko, jog duk­ra pui­kiai su­vo­kia, ko­kia yra rea­ly­bė, gre­ta vai­dy­bos bai­gi­nė­ja mu­zi­kos pe­da­go­gi­kos stu­di­jas.

Rink­da­mie­si ak­to­riaus ke­lią, D. Au­že­lis ir I. Bal­sy­tė ne­gal­vo­jo, kad bus sun­ku. Jiems li­ki­mas lė­mė gy­ven­ti per­mai­nų lai­kais. Dar stu­di­juo­da­mi su­vo­kė, kad eta­tų vals­ty­bi­niuo­se teat­ruo­se ne­gaus, teks kur­ti teat­rą. Taip 1989 me­tais gru­pė bend­ra­kur­sių – šiau­lie­čiai Ai­das Gi­nio­tis, I. Bal­sy­tė ir vil­nie­čiai Si­gu­tis Ja­čė­nas bei Ro­mual­das Vikš­rai­tis – įkū­rė „Keis­tuo­lių“ teat­rą. Vė­liau prie ko­man­dos pri­si­jun­gė D. Au­že­lis, And­rius Ka­nia­va, Ro­ber­tas Alek­sai­tis ir ki­ti.

„Iš tik­rų­jų, lai­mės da­ly­kas, kad mums pa­vy­ko, nes dau­ge­lis teat­rų, ku­rie kū­rė­si po mū­sų, neiš­si­lai­kė“, – sa­ko Ilo­na. Ak­to­rė svars­to, kad sėk­mę, ko ge­ro, lė­mė drą­sa ir di­de­lės pa­stan­gos.

Gied­riaus BA­RA­NAUS­KO nuo­tr.

Iš kai­rės: Da­rių Au­že­lį ir jo se­se­rį Lau­rą Dud­ni­kie­nę bei se­se­ris Ilo­ną Bal­sy­tę ir Sta­nis­la­vą Ru­se­vi­čie­nę vie­ni­ja mei­lė mu­zi­kai.

„Keis­tuo­lių“ teat­ro vie­na iš įkū­rė­jų ir ak­to­rė Ilo­na Bal­sy­tė sa­ko, kad nor­ma­lu, jog kiek­vie­na kar­ta yra vis ki­to­kia, o no­rint pa­trauk­ti, su­do­min­ti vai­kus ir jau­ni­mą rei­kia kal­bė­ti jų kal­ba, ku­rios iš­moks­ta­ma šir­di­mi.

Šiau­lių vai­kų mu­zi­kos stu­di­jos „En-Den-Du“ abi­tu­rien­tų pa­sku­ti­nio skam­bu­čio šven­ti­nia­me kon­cer­te „Nu­vesk ma­ne“ Ilo­na Bal­sy­tė dai­na­vo ir kar­tu su ma­žo­sio­mis ko­lek­ty­vo dai­no­rė­lė­mis.

Da­rius Au­že­lis sce­no­je ener­gi­ja neat­si­li­ko nuo jau­nų­jų ko­le­gių.