Psichozių kamuojamiems žmonėms galima padėti

Psi­cho­zių ka­muo­ja­miems žmo­nėms ga­li­ma pa­dė­ti

Daž­nas bent kar­tą gy­ve­ni­me yra su­si­dū­ręs su psi­cho­zę iš­gy­ve­nan­čiu žmo­gu­mi. Psi­cho­zė pa­si­reiš­kia įvai­riai: žmo­gui ga­li at­ro­dy­ti, kad jį nuo­di­ja, per­se­kio­ja, kaž­kas no­ri pa­kenk­ti, jis ga­li ma­ty­ti, užuo­sti, gir­dė­ti tai, ko nė­ra. Kaip elg­tis, kaip pa­dė­ti to­kiam žmo­gui, pa­ta­ria Res­pub­li­ki­nės Šiau­lių li­go­ni­nės Psi­chiat­ri­jos kli­ni­kos me­di­kės.

Jur­gi­ta JUŠ­KE­VI­ČIE­NĖ

jurgita@skrastas.lt

Psi­cho­zė iš­gąs­di­na

Pa­sak slau­gy­to­jos As­tos Pet­raus­kie­nės, ūmi psi­cho­zė yra vie­na rim­čiau­sių ūmių psi­chi­nių būk­lių. Iš­tik­tas šios bū­se­nos žmo­gus iš­kreip­tai su­vo­kia tik­ro­vę, pra­ran­da ra­cio­na­lų ry­šį su ja, bū­na pa­si­me­tęs, su­tri­kęs, iš­si­gan­dęs.

„Pir­ma­sis psi­cho­zės epi­zo­das daž­nai iš­gąs­di­na ir įbau­gi­na ne tik pa­tį žmo­gų, bet ir jo ar­ti­muo­sius. Tai bū­se­na, rei­ka­lau­jan­ti paaiš­ki­ni­mo ir nu­ra­mi­ni­mo. To ne­su­lau­kus, pa­cien­to ne­ri­mas ir įtam­pa ga­li tik pa­di­dė­ti“, – sa­ko A. Pet­raus­kie­nė.

Ūmios psi­cho­zės me­tu ga­li­mi ag­re­si­jos pro­trū­kiai, ta­čiau jie su­si­ję su žmo­gaus bai­mė­mis, sie­kiant ap­si­gin­ti nuo ta­ria­mos grės­mės.

Me­di­kė sa­ko, jog psi­cho­zė neat­si­ran­da stai­ga lyg per­kū­nas iš gied­ro dan­gaus. Apie ar­tė­jan­čią psi­cho­zę įspė­ja pro­dro­mi­niai (ei­nan­tys prie­ky­je) po­žy­miai.

„Li­kus ke­le­tui sa­vai­čių ar net mė­ne­sių iki pir­mo­jo psi­cho­zės epi­zo­do, at­si­ran­da tam tik­rų po­žy­mių: sun­kiai su­kau­pia­mas dė­me­sys, su­si­lpnė­ja ener­gi­ja ir mo­ty­va­ci­ja, pri­slėg­ta nuo­tai­ka, mie­go su­tri­ki­mai, at­si­ri­bo­ji­mas, įta­ru­mas, pa­di­dė­jęs dirg­lu­mas ir jaut­ru­mas, ape­ti­to su­ma­žė­ji­mas ar vi­siš­kas jo ne­te­ki­mas“, – psi­cho­zę pra­na­šau­jan­čius po­žy­mius var­di­ja A. Pet­raus­kie­nė.

Psi­cho­zė ga­li iš­tik­ti įvai­raus am­žiaus žmo­nes. Tik jau­niems ne­re­tai ją ga­li su­kel­ti pri­klau­so­my­bė nuo al­ko­ho­lio ar nar­ko­ti­kų, o se­ny­va­me am­žiu­je – se­nat­vi­nė de­men­ci­ja. Psi­cho­zė taip pat ga­li bū­ti vie­nas iš psi­chi­nės li­gos (dep­re­si­jos, ši­zof­re­ni­jos ir kt.) simp­to­mų.

Po­žy­miai

Psi­cho­zės iš­tik­to žmo­gaus mąs­ty­mas ga­li su­trik­ti : ga­li at­ro­dy­ti, kad gal­vo­je esan­čios min­tys yra sve­ti­mos, kaž­kie­no įdė­tos, ar­ba kad min­tys yra gir­di­mos ap­lin­ki­niams.

Taip pat bū­din­gi klie­de­siai, klai­din­gi įsi­ti­ki­ni­mai. Žmo­gui ga­li at­ro­dy­ti, kad jį per­se­kio­ja, nuo­lat ste­bi, nuo­di­ja ar no­ri ki­taip pa­kenk­ti. Pa­veik­tas psi­cho­zės žmo­gus ga­li tap­ti įta­rus, jam ga­li at­ro­dy­ti, kad my­li­mas žmo­gus yra neiš­ti­ki­mas. Kar­tais šios bū­se­nos apim­ti žmo­nės ga­li įsi­vaiz­duo­ti, kad yra ypa­tin­gos kil­mės.

Pa­si­reiš­kus klie­de­siams kal­ba tam­pa pa­dri­ka, ne­lo­giš­ka, daž­nai pa­me­ta­ma min­tis.

Klie­de­sius ser­gan­tis žmo­gus su­vo­kia kaip rea­ly­bę ir pa­gal­bos ieš­ko kreip­da­ma­sis į įvai­riau­sias ins­ti­tu­ci­jas: po­li­ci­ją, la­bo­ra­to­ri­jas, teis­mus, ži­niask­lai­dą ir pa­na­šiai.

Psi­cho­zė pa­si­reiš­kia ir ha­liu­ci­na­ci­jo­mis: žmo­gus gir­di ta­ria­mus bal­sus, ki­to­kius gar­sus, ma­to vaiz­di­nius (ga­na daž­nai ma­žus gy­vū­nė­lius ar pa­da­rė­lius: bal­tas pe­les, nykš­tu­kus, vel­niu­kus, va­ba­lus, vo­rus), užuo­džia kva­pus ar jau­čia pri­si­lie­ti­mus.

Pa­sak me­di­kės, žmo­gų šie iš­gy­ve­ni­mai bau­gi­na, to­dėl jis ga­li gin­tis, slėp­tis, su­si­gūž­ti, ran­kio­ti kaž­ką nuo sa­vęs (pa­vyz­džiui, ta­ria­mus va­ba­lus), kram­ty­ti (pa­klaus­tas, ką kram­to, sa­ko, kad bur­no­je siū­lai, vie­los ir pan.).

„Šiuo at­ve­ju ju­ti­mo or­ga­nai nė­ra su­tri­kę, tie­siog sme­ge­nys klai­din­gai in­terp­re­tuo­ja vi­di­nius iš­gy­ve­ni­mus“, – aiš­ki­na A. Pet­raus­kie­nė.

Kar­tais psi­cho­zės iš­tik­tas žmo­gus gir­di bal­sus, ku­rie jam kaž­ką lie­pia, įsa­ko, ir žmo­gus jiems pa­klūs­ta.

Kad žmo­gui psi­cho­zė, ga­li iš­duo­ti ir keis­tas jo el­ge­sys: stip­rus su­si­jau­di­ni­mas, per­dė­tas ak­ty­vu­mas ar­ba aki­vaiz­dus van­gu­mas, nea­ti­tin­kan­tys si­tua­ci­jos jaus­mai ir reak­ci­jos. Nuo­tai­ka ga­li svy­ruo­ti nuo be­vil­tiš­ko liū­de­sio iki eu­fo­ri­jos.

Kaip pa­dė­ti li­go­niui ir sau?

„La­bai svar­bu ne­pra­dė­ti gin­čy­tis su žmo­gu­mi, šai­py­tis iš jo, nes tai, ką žmo­gus jau­čia ir ma­to, jam yra tik­ra. Ta­čiau ne­rei­kia ir pri­tar­ti jo klie­de­siams, leis­tis į smulk­me­nas, ap­ta­ri­nė­ti klie­de­sius“, – pa­ta­ria Lai­mu­tė Mi­ke­le­vi­čie­nė, Psi­chiat­ri­jos kli­ni­kos vy­riau­sio­ji slau­gos ad­mi­nist­ra­to­rė.

Kal­ban­tis su psi­cho­zę iš­gy­ve­nan­čiu žmo­gu­mi rei­kė­tų kuo dau­giau jį orien­tuo­ti į rea­lią si­tua­ci­ją, pa­kreip­ti po­kal­bį į var­gi­nan­čius simp­to­mus (ne­mi­gą, jau­čia­mą ne­ri­mą) ir pa­siū­ly­ti pa­gal­bą, tai yra kreip­tis į gy­dy­to­jus.

Jei­gu žmo­gus pri­myg­ti­nai rei­ka­lau­ja pa­tvir­tin­ti jo psi­cho­zi­nius iš­gy­ve­ni­mus, L. Mi­ke­le­vi­čie­nė pa­ta­ria jam pa­gar­biai pri­min­ti, kad nors jis iš­gy­ve­na šiuos po­ty­rius, bet jūs tu­ri­te ki­tą nuo­mo­nę šiuo klau­si­mu.

A. Pet­raus­kie­nė at­krei­pia dė­me­sį, kad ne tik psi­cho­zę iš­gy­ve­nan­tis žmo­gus jau­čia­si blo­gai, bet ir jo ar­ti­mie­ji. Dėl to­kios ar­ti­mo­jo būk­lės jie ga­li iš­gy­ven­ti liū­de­sį, kal­tės jaus­mą, gė­dą, su­mi­ši­mą ir net pyk­tį.

Ar­ti­mie­siems bus leng­viau, jei su­pras, kad to­kį ar­ti­mo žmo­gaus el­ge­sį ap­spren­džia li­ga, ir ieš­kos pa­gal­bos.

„Daž­nai šei­mos na­riai ne­pag­rįs­tai bai­mi­na­si, kad pa­gal­bos ieš­ko­ji­mas ga­li bū­ti ver­ti­na­mas kaip li­go­nio iš­da­vys­tė. Sun­kiau­sia šei­mai bū­na li­gos pra­džia ir jos paū­mė­ji­mai, kai li­go­nis el­gia­si ypač keis­tai, ne­nus­pė­ja­mai, ne­priim­ti­nai“, – sa­ko A. Pet­raus­kie­nė.

Šei­mai ga­li pa­dė­ti ge­bė­ji­mas at­vi­rai kal­bė­tis apie li­gą ir jos po­vei­kį kiek­vie­nam šei­mos na­riui, ži­nios apie li­gą, bend­ra­vi­mas su ki­tais žmo­nė­mis, ku­rie tu­ri pa­na­šią pa­tir­tį, ar­ba ku­riais ga­li­ma pa­si­ti­kė­ti ir pa­si­pa­sa­ko­ti apie šei­mos pro­ble­mas.

Be gy­dy­mo neiš­si­ver­si­te

Pa­sak A. Pet­raus­kie­nės, psi­cho­zę su­ke­lia įvai­rių veiks­nių – bio­lo­gi­nių, ap­lin­kos, el­ge­sio – są­vei­ka, tad ir gy­dy­mas yra komp­lek­si­nis. Me­di­ka­men­ti­nis gy­dy­mas pa­leng­vi­na simp­to­mus, so­cia­li­nės ir psi­cho­lo­gi­nės prie­mo­nės pa­de­da su­grįž­ti prie įpras­ti­nio gy­ve­ni­mo ir iš­veng­ti so­cia­li­nės at­skir­ties.

„Tik­tai vi­sa­pu­sis ir trun­kan­tis tiek, kiek rei­kia, gy­dy­mas lei­džia ti­kė­tis pa­sveik­ti ir ap­si­sau­go­ti nuo at­kry­čių“, – pa­žy­mi me­di­kė.

Sveiks­tan­čiam po psi­cho­zės žmo­gui la­bai svar­bi šei­mos emo­ci­nė ap­lin­ka, pa­lai­kan­tys, šil­ti san­ty­kiai. Vis­gi L. Mi­ke­le­vi­čie­nė įspė­ja veng­ti per­dė­to glo­bė­jiš­ku­mo bei pa­ta­ria su sveiks­tan­čiuo­ju kal­bė­ti ra­miai, aiš­kiai, be užuo­lan­kų, bū­ti nuo­sek­liems, nu­sta­ty­ti aiš­kias el­ge­sio ri­bas ir tai­syk­les, ra­miai ir konk­re­čiai paaiš­kin­ti, kas li­go­niui ga­li­ma, o ko – ne.

Me­di­kė li­go­nių ar­ti­mie­siems pa­ta­ria neau­ko­ti vi­sų sa­vo iš­tek­lių, lai­ko, ener­gi­jos ir in­te­re­sų vien li­go­niui, la­bai svar­bu su­ras­ti pu­siaus­vy­rą, iš­si­kel­ti sau rea­lius tiks­lus ir lū­kes­čius.

Su­si­do­ro­ti su sun­ku­mais pa­de­da ži­nios apie li­gą, ge­bė­ji­mas ra­miai rea­guo­ti į ar­ti­mo žmo­gaus li­gą ir jos iš­pro­vo­kuo­tą el­ge­sį. La­bai svar­bu iš­mok­ti at­pa­žin­ti pa­blo­gė­ji­mo po­žy­mius ir ne­pul­ti į pa­ni­ką, o im­tis rei­kia­mų prie­mo­nių (kreip­tis į gy­dy­to­jus, pri­žiū­rė­ti, kad li­go­nis var­to­tų vais­tus).

„Nep­ra­ras­ki­te op­ti­miz­mo, pa­ste­bė­ki­te ir džiau­ki­tės nors ir ma­žais, bet tei­gia­mais po­slin­kiais. Mo­ky­ki­tės džiaug­tis gy­ve­ni­mu, tur­tin­ki­te jį, ne­pai­sant sun­ku­mų šei­mo­je“, – li­go­nių ar­ti­mie­siems pa­ta­ria A. Pet­raus­kie­nė.

Gied­riaus BA­RA­NAUS­KO nuo­tr.

Res­pub­li­ki­nės Šiau­lių li­go­ni­nės Psi­chiat­ri­jos kli­ni­kos slau­gy­to­ja As­ta Pet­raus­kie­nė sa­ko, kad psi­cho­zės epi­zo­das iš­gąs­di­na ir li­go­nį, ir jo ar­ti­muo­sius. Li­go­niui pa­ni­ką ke­lia įsi­vaiz­duo­ja­mi pa­vo­jai, o ar­ti­muo­sius ne­ra­mi­na keis­ta jų žmo­gaus būk­lė.

„La­bai svar­bu ne­pra­dė­ti gin­čy­tis su žmo­gu­mi, šai­py­tis iš jo, nes tai, ką žmo­gus jau­čia ir ma­to, jam yra tik­ra. Ta­čiau ne­rei­kia ir pri­tar­ti jo klie­de­siams, leis­tis į smulk­me­nas, ap­ta­ri­nė­ti klie­de­sius“, – pa­ta­ria Lai­mu­tė Mi­ke­le­vi­čie­nė, Psi­chiat­ri­jos kli­ni­kos vy­riau­sio­ji slau­gos ad­mi­nist­ra­to­rė