
Naujausios
Žemaičių kalba – dar viena baltų kalba
Kalbininkas, Šiaulių universiteto docentas dr. Juozas Pabrėža po dešimtmečiais trukusių tyrimų, ekspedicijų, tvirtai įsitikinęs, kad žemaičiai turi savo kalbą. Pristatydamas savo ką tik išleistą monografiją „Žemaičių kalba ir rašyba“, jis buvo diplomatiškas: abu terminai – ir tarmė, ir kalba – yra geri, nelygu apie ką kalbėsi.
„Nedraugų esame pavadinami „separatistais“, atseit, jums reikia sienas pasistatyti, atsiskirti, jums vis negerai. Ne! Nėra tikslo atgaivinti buvusią Žemaitijos kunigaikštystę. Bet Lietuvoje mes esame kitokie“, – sako J. Pabrėža.
Loreta KLICNER
loreta@skrastas.lt
Juozo Pabrėžos monografija „Žemaičių kalba ir rašyba“ – pirmasis toks mokslo veikalas, nagrinėjantis žemaičių kalbą, susisteminęs jos rašybą. Kalbininkas ne kartą akcentuoja: šią monografiją turėjęs rašyti su savo mokytoju profesoriumi Aleksu Girdeniu, kuris pastūmėjo tyrinėti žemaičių kalbą. Mokytojui mirus, atsakomybė apginti kalbą teko J. Pabrėžai.
– Jūsų monografija – apie žemaičių kalbą, ne apie tarmę. Esate įsitikinęs, kad žemaičiai turi savo gimtąją kalbą?
– Žemaičių kalbos įrodymų nemažai. Pirmiausia, kalbininkai vieningai sutaria kalbines sistemas skirstyti į žemaičių ir aukštaičių. Kai kas aukštaičius dar vadina lietuviais.
Kitas dalykas, kad žemaičių kalba labai skiriasi ir nuo bendrinės kalbos, ir nuo likusių tarmių. Žemaičių kalba nuo aukštaičių skiriasi labiau negu rytų slavų kalbos – rusų, ukrainiečių ir baltarusių, daugiau negu serbų ir kroatų, suomių ir estų kalbos.
Bet svarbiausia, kad ši kalba turi visas kiekvienai kalbai privalomas kalbos sudedamąsias dalis: fonetiką, morfologiją, sintaksę ir leksiką.
Visuose lygmenyse žemaičiai yra išlaikę senesnių, archajiškų formų, ypatybių, konstrukcijų, ko nebėra nei bendrinėje kalboje, nei tarmėse. Tarkime, fonetikoje yra išlaikyti senieji dvigarsiai an, en, un, in (žąsis – žansis, žonsės). Morfologijoje nuostabiai išlaikyta žemaičių dviskaita, jie turi net senesnę formą: ne „mudvi“ ir „mudu“, bet „vedvi“, „vedu“.
O leksikos skirtybės! Žemaičiai turi tokių žodžių, kurie bendrinėje kalboje net nevartojami: kramė (galva), plonyms (smilkinys), rietas, rietai (šlaunis, šlaunys), staibis (blauzda), kriupis ar krupis (rupūžė), ledspira (baltoji kielė) ir kitų. Aišku, jų kilmė gali būti įvairi, pavyzdžiui, kai kurie susiję su kuršiais. Bet tai yra dar viena rytų baltų kalba.
Archeologai patvirtina, kad baltų genčių skirtumai pradeda formuotis nuo penktojo amžiaus. Žemaičiai buvo viena iš rytų baltų genčių ir be jokios abejonės turėjo savo kalbą.
Kiekvienai kalbai įsitvirtinti ir įtvirtinti yra labai svarbus kalbos raštas. Martynas Mažvydas, Simonas Stanevičius, Dionizas Poška, Jurgis Ambrozijus Pabrėža, Simonas Daukantas, Motiejus Valančius! Tik lašo betrūko, kad bendrinė kalba būtų susiformavusi žemaičių kalbos pagrindu, nes jų raštai buvo paremti žemaičių kalba.
Žemaitiško rašto poreikis išliko ir tradicijos buvo tęsiamos. Nuo 1925 metų kovo 18 dienos Telšiuose pradėtas leisti laikraštis „Žemaičių prietelius“. Laikraštis ėjo 15 metų, turėjo skyrelį „Žemaitėška pastuogė“. Net karo metais ėjo savaitraštis „Žemaičių žemė“, jame buvo skyrelis „Žemaitėškuojė kertelė“.
Su Atgimimu plūstelėjo nauja banga. 1991 metais išėjo mano nedidelė knygelė „Žemaičių rašybos patarimai“. 1998 metais kartu su profesoriumi A. Girdeniu išleidome rimtesnį darbą „Žemaičių rašyba“.
Mano monografijos viena dalis yra skirta žemaičių kalbos rašybai. Manau, kad dabar turime sunormintą žemaičių rašybą.
– Kodėl žemaičių kalba, palyginti su kitomis, tokia gyva?
– Vienas iš svarbiausių dalykų yra kirčiavimas ir priegaidės.
Labai dažni žemaičių žodžiai turi po du tris, o kai kurie – keturis ar net penkis kirčius. Štai kaip pasakė močiutė apie savo anūkę, kuri buvo per daug išsidažiusi: „parsimaliavuojusi“ – keturi kirčiai žodyje! Ir jie eina ne bet kaip, o kaip eilėraštyje: kirčiuota-nekirčiuota-kirčiuota-nekirčiuota. Važiuoja kaip vežimu, gražiai.
Labai ryškios priegaidės. Dvi pagrindinės yra panašios kaip ir bendrinėje kalboje – laužtinė (tvirtapradė) ir tęstinė (tvirtagalė), bet jos žemaičių kalboje labiau skiriasi savo intensyvumu. Visa tai daro kalbą dinamišką ir ekspresyvią.
– Neretai žemaičių posakiai, atskiri žodžiai sukelia jaukią šypseną. Ar ši kalba labiau tiesmuka, pagavi, linksma?
– Žemaičių kalba tikrai turi ekspresijos, išskirtinumo, kuri kelia gerą nuotaiką. Jokiu būdu ji nėra skirta juokui ar pasilinksminimams. Kategoriškai esu prieš, kai sakoma, jog tarmės tinka anekdotui ar vakarėliui, kad visi pasijuoktų. Tarmės yra gilesniam kalbinės sistemos suvokimui.
– Kai lietuviai sako „kvailys“, žemaičiai – „kluika“, „pusgalvis“...
– Aplamis, avėpiza, lebeda, luibis, mėmis, nūsproga, kliuris, kliokvarnis, krežbambis, subingalvis, senbizda, sutrauka, vepeza – taip, žemaičių kalboje yra daug ekspresyvių ir sodrių žodžių neigiamam, ironiškam kvailinimui išreikšti.
– Lietuviai išgyvena, kad lietuvių kalba nyksta. Svarsto, gal supaprastinti rašybą? O štai žemaičių kalba nenyksta – jaunimas ja mielai kalba.
– 2011-2013 metais vyko didžiulis Lietuvių kalbos instituto tyrimas, buvo pertikrintos visos lietuvių kalbos tarmės. 2014 metais išėjo didelis veikalas „XXI a. lietuvių tarmės: geolingvistinis ir sociolingvistinis tyrimas“. Daugiau kaip 700 punktų buvo pertikrinta. Aš pats tyriau Šiaurės Žemaitijoje.
Įdomu, kad Žemaitijoje kalbos prestižas, kaip ir tarmių, auga. Mano tyrimai rodo, kad jaunųjų žemaičių kalbos prestižas yra stipresnis negu viduriniosios kartos. Jaunimui garbė išlaikyti žemaitiškumą, jie net žinutėmis susirašinėja žemaitiškai.
Aš esu piktas ant tų, kurie sako, kad lietuvių kalba nyksta. Gal todėl, kad esu optimistas. Baikime kalbėti apie lietuvių kalbos mirtį, nesąmonė. Jeigu kalba turi bent milijoną vartotojų (ir tai ne mano išvada, britų kalbininko Deivido Kristalo), jai negresia pavojus išnykti. Lietuvių čia mažėja, bet kiek yra kalbančių lietuviškai už valstybės ribų! Be to, lietuvių kalba turi tokus gyvybės šaltinius – ypač tarmes.
– Kodėl auga žemaičių kalbos prestižas?
– Manau, kad yra vidinė žmogaus būtinybė. Jeigu esu žemaitis, žinau savo kraštą, tradicijas, suvokiu, kas sudaro tų tradicijų esmę.
Kiekvienas tautiškumas remiasi istorija, papročiais, tradicijomis ir kalba. Tai – kertiniai dalykai. Jeigu kurio vieno nebūtų, tautiškumui, identitetui kiltų didžiulis pavojus.
Kalba iš jų – svarbiausia. Jeigu nebūtų žemaitiškai kalbančiųjų, apie žemaitiškumą negalėtume tvirtai kalbėti. Kalba yra gyva, ji dabar su mumis. Jeigu jautiesi, kad esi žemaitis, tokia tavo prigimtis, turi turėti savo kertinius „kūlius“ (akmenis). Ir tai suvoki ne kaip nors mechaniškai, o savo vidumi.
– Lietuviams žemaičių kalba gali pasirodyti tarsi užsienio kalba. Tai – unikalu: valstybėje – dar viena kalba?
– Ispanijoje yra katalonai, Lenkijoje – kašubai, yra daug pavyzdžių. Pagal naujas ugdymo programas leidžiama mokykloje dėstyti ar fakultatyviai, ar bendru sutarimu tos kalbos pagrindu, iš kur vaikai yra kilę. Ypač tai aktualu Žemaitijoje. Tokių pamokų, žinau, yra Salantuose, Skuode.
– Žemaitija turi žmones, kalbą, teritoriją. Valstybės požymiai. Gal kitas žingsnis po kalbos pripažinimo – siekti išskirtinio Žemaitijos statuso?
– Gal ne, nemanau, kad reikėtų atsiskirti. Mes esame Lietuvos dalis. Bet visada pasisakome, kad Lietuva gali turėti atskirus regionus. Štai Latvijoje yra Kurzemė, Latgala, Vidzemė, Žiemgala. Ir kiek daug jie laimi!
Regionai, kurie gali remtis istorija, identitetu, etnografija, kalba, kodėl gi ne? Regionai, kaip nauda ir garbė visai Lietuvai. Reikėtų nebijoti įteisinti regionus.
Regioninė politika labai skausminga, prieš kiekvienus rinkimus ji keliama, vis žadama: darysim ir – sustoja. Pavyzdžiai rodo, jeigu yra gyvybingi regionai pagal istorinius, kultūrinius, kalbinius tapatumus, daug laimi visa valstybė.
Jeigu būtų regionas, regioninė politika, ir mūsų universitetą būtų lengviau išlaikyti Šiaurės Lietuvoje, Klaipėdos universitetą – Vakarų Lietuvoje. Nebereikėtų mušti kakta į sieną.
Dar svarbu bendras kultūrinis nusiteikimas ir stengimasis eiti per švietimą ir kultūrą į gerovės kėlimą. Aš įsitikinęs, kad mūsų gerovės politika turi prasidėti ne nuo ekonomikos, o nuo kultūros ir švietimo reikalų. Kitos šalys, kurios dabar ekonomiškai stipresnės, kaip, pavyzdžiui, Suomija, suvokė, nuo ko reikia pradėti kelti tautą ir valstybę – nuo kultūros ir švietimo.
– Žemaičiai prie namų kelia Žemaitijos vėliavą, saugo savo kalbą. Žemaitiškumas jiems labai svarbus?
– Tai nėra pasipuikavimui. Mes norime eiti į gylį, į visišką kultūrinį supratimą, iš kur esame. Lietuva daug įdomesnė ir prasmingesnė savo įvairove. Žemaičiai – viena iš sudedamųjų dalių.
Mes nesakome, kad esame atskalūnai. Tai yra svarbus savo identiteto pripažinimas, atpažinimas, atkodavimas. Žmogus dainuoja, kalba žemaitiškai, bet kur toji žemaitiškoji vertė? Kartais reikia ją parodyti. O, ką aš turiu! Dviskaita? O, mes taip kalbame! Kalbėkite, puoselėkite, nes tai yra vertybė.
– Ar gimtame krašte dar atrandate ką nors naujo, kaip kalbininkas?
– Skuode, iš kur esu kilęs, nuo 2002 metų vyksta žemaitiškai rašančiųjų konkursai. Į konkursus kviečiami žemaičiai iš visos Lietuvos. Esu konkursų komisijos pirmininkas. Matau, kaip jie nori rašyti žemaitiškai, kaip jie spindi, kai pagiri: gražiai vaizdelį parašei, gražiai kalbą išguldei. Kiekvieną kartą džiaugiuosi tais žmonėmis.
Neabejoju, kad žemaičių kalba gyvuos, nes jaunimas į ją atsigręžia ir vertina.
Mano studijų laikais kai kurie dėstytojai sakydavo, važiuokite į savo kaimus, klausykitės, nes greitai to nebegirdėsite. Man taip liūdna būdavo: negi tikrai nebebus žemaičių, žemaičių kalbos? Ir kaip aš džiaugiuosi, kad tie dėstytojai buvo neteisūs.
Giedriaus BARANAUSKO nuotr.
Juozas Pabrėža sako, kad prigimtinė tarmė yra tavo gimtoji kalba: „Aš nuo gimimo mokėjau tik žemaitiškai, mokiausi šios kalbos iš tėvų, iš pažįstamų, iš artimųjų. Nuo pirmos klasės mokiausi kitos kalbos. Aš save identifikuoju tik kaip žemaitį. Pagal tautybę esu žemaitis, bet lietuvis pagal pilietybę.“
Monografijos „Žemaičių kalba ir rašyba“ autorius kalbininkas Juozas Pabrėža žemaitiškumą apibrėžia kaip visumą to, kas telpa žodyje „tauta“.