Kvepia Kalėdomis

Kve­pia Ka­lė­do­mis

Šiau­lių pro­fe­si­nio ren­gi­mo cent­ro Pre­ky­bos ir vers­lo sky­riu­je – ka­lė­di­nis dar­by­me­tis. Mo­ki­niai ir mo­ky­to­jai ke­pa ka­lė­dai­čius, kū­čiu­kus ir me­duo­li­nius sau­sai­nius. Jais ap­da­lins ne­pa­si­tu­rin­čius, sa­vo bend­ruo­me­nės na­rius. Me­duo­li­niais sau­sai­niais puoš ir eg­lu­tę.

Jur­gi­ta JUŠ­KE­VI­ČIE­NĖ

jurgita@skrastas.lt

Ka­lė­dai­čius ke­pa se­no­vi­niu įren­gi­niu

Prie vaf­li­nę pri­me­nan­čio sun­kaus me­ta­li­nio įren­gi­nio, skai­čiuo­jan­čio jau be­veik 60 me­tų, plu­ša du vai­ki­nai – Ed­vi­nas ir Ta­das. Ne­di­de­liu sam­te­liu ant įkai­tu­sio pa­vir­šiaus pi­la skys­to­ką teš­lą, pa­ga­min­tą vien iš aukš­čiau­sios rū­šies kvie­ti­nių mil­tų ir van­dens, ir pri­spau­džia pre­su. Per kraš­tus nu­bė­gu­sią teš­lą nu­gran­do men­te­le.

Pro­fe­si­jos mo­ky­to­jas Min­dau­gas Bart­kus pa­sa­ko­ja, jog prieš sep­ty­ne­rius me­tus šį įren­gi­nį mo­kyk­lai per­lei­do Šiau­lių Šven­to Jur­gio pa­ra­pi­jos zak­ris­ti­jo­nas. Juo ka­lė­dai­čius ke­pė dar zak­ris­ti­jo­no tė­vas. Il­gą lai­ką įren­gi­nys bu­vo jau ne­be­nau­do­ja­mas, nes pa­tiems kep­ti ka­lė­dai­čius ne­beap­si­mo­kė­jo. Da­bar ka­lė­dai­čiai į Lie­tu­vą at­ke­liau­ja iš Len­ki­jos, ir mū­sų ša­ly­je li­ko vos vie­nas ki­tas ka­lė­dai­čių ke­pė­jas.

Elekt­ri­nis įren­gi­nys bu­vo ne­vei­kian­tis, jį te­ko pa­re­mon­tuo­ti, o mo­ky­tis kep­ti ka­lė­dai­čius mo­ky­to­jai ir mo­ki­niai vy­ko į Var­nius pas vie­nuo­lę Re­gi­ną Te­re­siū­tę.

Mo­ky­to­jas sa­ko, kad se­nas įren­gi­nys yra įno­rin­gas, rei­kia įpras­ti juo dirb­ti, kas­kart iš­trauk­ti lai­dą iš elekt­ros tink­lo, kad įren­gi­nys at­vės­tų, mat au­to­ma­tiš­kai tem­pe­ra­tū­ra ne­si­re­gu­liuo­ja.

Paž­vel­gus į ka­lė­dai­čius, ma­ty­ti, kad tai ne fab­ri­ko, o ran­kų dar­bo ke­pi­niai. Vie­ni ka­lė­dai­čiai la­biau bal­ti, ki­ti švel­niai gels­vi. Šiek tiek ski­ria­si ir ka­lė­dai­čių sto­ris (pri­klau­so nuo teš­los tirš­tu­mo).

Kad teš­la ne­lip­tų prie pa­vir­šių, ret­kar­čiais juos pa­te­pa bi­čių vaš­ku, nes jo­kių rie­ba­lų ke­pant ka­lė­dai­čius ne­ga­li­ma nau­do­ti.

Jei­gu įren­gi­nio plokš­tės to­ly­giai su­si­spaus­tų, iš vie­no lakš­to bū­tų ga­li­ma iš­pjau­ti tris ka­lė­dai­čius, da­bar ge­riau­siu at­ve­ju išei­na du.

Iš­kep­tus ka­lė­dai­čius pjaus­to ke­li žmo­nės, nes tai rei­ka­lau­ja ga­na kruopš­taus dar­bo ir ašt­raus pei­lio. Pa­gal se­ną tra­di­ci­ją nu­pjaus­to­mi ka­lė­dai­čio kam­pai. Ko­dėl taip da­ro­ma, mo­ky­to­jas Min­dau­gas sa­ko, jog ne­pa­vy­ko iš­siaiš­kin­ti. „Gal dėl to, kad ne­bū­tų ašt­rių kam­pų, kad bū­tų san­tar­vė“, – svars­to mo­ky­to­jas.

Išp­jaus­čius ka­lė­dai­čius lie­ka ne­ma­žai li­ku­čių. Juos su­le­sins paukš­te­liams.

Per sa­vai­tę iš­kep­ta dau­giau kaip 200 ka­lė­dai­čių. Tiks­las – apie 500.

Paš­ven­tin­ti ka­lė­dai­čiai bus iš­da­ly­ti Lab­da­ros val­gyk­los, Nak­vy­nės na­mų lan­ky­to­jams, Šiau­lių pa­lia­ty­vios pa­gal­bos ir slau­gos cent­ro pa­cien­tams bei Pre­ky­bos ir vers­lo sky­riaus bend­ruo­me­nės na­riams.

Kve­pia ir me­duo­liai

Ki­to­je kla­sė­je skam­ba mu­zi­ka ir kve­pia me­duo­liais. Ant sta­lų, dė­žė­se su­krau­ti įvai­riau­sių for­mų me­duo­li­niai sau­sai­niai: se­niai be­sme­ge­niai, šir­de­lės, an­ge­liu­kai, pirš­ti­nės, šu­niu­kai (mat ki­ti me­tai Šuns), el­niu­kai, bur­bu­lai ir pu­siau bur­bu­lai.

Vie­ni žais­liu­kai jau pa­puoš­ti bal­tu ir spal­vo­tu cuk­raus gla­ju­mi, ki­tus mo­ki­niai dar tik puo­šia, tre­čius pa­kuo­ja į plas­ti­ki­nius mai­še­lius.

Pa­mai­no­mis dar­buo­ja­si 27 jau­nie­ji kon­di­te­riai ir jų mo­ky­to­jos. Pro­fe­si­jos mo­ky­to­ja me­to­di­nin­kė Dai­va Vi­du­gi­rie­nė sa­ko, kad iš­kep­ti sau­sai­nius daug lai­ko ne­rei­kia, il­giau­siai už­trun­ka puo­šy­ba. Be­ne sun­kiau­sia bu­vo iš me­duo­li­nės teš­los iš­gau­ti du­bens for­mą bur­bu­lams.

Mo­kyk­la vėl sieks re­kor­do. Šį kar­tą puoš eg­lu­tę pu­se tūks­tan­čio me­duo­li­nių žais­liu­kų.

Eg­lu­tės įžie­bi­mo šven­tė prie Pre­ky­bos ir vers­lo sky­riaus nu­ma­to­ma gruo­džio 13-ąją, Švie­sos, ar­ba šv. Liu­ci­jos, die­ną.

Kai bus už­fik­suo­tas re­kor­das, me­duo­li­niai puoš­nūs sau­sai­niai grei­čiau­siai bus iš­da­lin­ti sto­ko­jan­tiems ir bend­ruo­me­nės na­riams.

Gied­riaus BA­RA­NAUS­KO nuo­tr.

Per sa­vai­tę iš­kep­ta per 200 ka­lė­dai­čių.

Ne­di­de­liu sam­te­liu, ku­ris ŠPRC Pre­ky­bos ir vers­lo sky­riui ati­te­ko kar­tu su ka­lė­dai­čių ke­pi­mo įren­gi­niu, pi­la­ma skys­tos teš­los, pa­ga­min­tos vien iš mil­tų ir van­dens.

Iš­kep­ti ka­lė­dai­čiai su­pjaus­to­mi rei­ka­lin­ga for­ma ašt­riu pei­liu.

Šiam ka­lė­dai­čių ke­pi­mo įren­gi­niui jau be­veik 60 me­tų. Jį prieš ke­le­tą me­tų mo­kyk­lai pa­do­va­no­jo Šiau­lių Šv. Jur­gio pa­ra­pi­jos zak­ris­ti­jo­nas.

Pro­fe­si­jos mo­ky­to­jas Min­dau­gas Bart­kus sa­ko, kad se­nu įren­gi­niu kep­ti ka­lė­dai­čius nė­ra leng­va. Jį jau rei­kė­tų res­tau­ruo­ti. Tuo­met iš vie­no lakš­to gal­būt pa­vyk­tų iš­pjau­ti tris ka­lė­dai­čius ir dar­bas vyk­tų spar­čiau.

Jau­nie­ji kon­di­te­riai bal­ty­mų ir cuk­raus gla­ju­mi puo­šia me­duo­li­nius sau­sai­nius, ku­riais ki­tą sa­vai­tę puoš eg­lu­tę.

Iš­kep­ti to­kius me­duo­li­nius bur­bu­lus – ne­leng­va už­duo­tis.

Iš­puoš­ti sau­sai­nius rei­kia ne tik daug gla­jaus, bet ir kruopš­tu­mo.