Iš luošio atėmė ir lazdą

Iš luo­šio atė­mė ir laz­dą

„Šiau­lių kraš­te“ pa­si­ro­džius pub­li­ka­ci­jai „Svei­ka­tos mi­nist­ras „nu­lau­žė“ ko­dus“ (2018-03-14), į re­dak­ci­ją krei­pė­si gy­dy­to­ja psi­chiat­rė Je­le­na Kuz­ne­co­va, daug me­tų dir­ban­ti su pri­klau­so­my­bių li­go­niais. Apie ko­da­vi­mą nuo al­ko­ho­liz­mo „tor­pe­do­mis“ me­di­kė tu­ri tvir­tą po­zi­ci­ją – jei­gu tai pa­dė­da­vo, ko­dėl rei­kė­jo už­draus­ti? Da­bar da­lis jos pa­cien­tų jau­čia­si taip, tar­si iš po ko­jų bū­tų iš­muš­tas tvir­tas pa­grin­das.

Jur­gi­ta JUŠ­KE­VI­ČIE­NĖ

jurgita@skrastas.lt

Ko­das su­teik­da­vo ra­my­bės jaus­mą

Pen­kias­de­šimt­me­tė Šiau­lių ra­jo­no gy­ven­to­ja Lai­ma (var­das pa­keis­tas) – vie­na iš J. Kuz­ne­co­vos pa­cien­čių. Prieš be­veik 25 me­tus, kai iš­si­sky­rė su vy­ru, gy­ve­ni­mas pra­dė­jo ris­tis į pa­kal­nę. Ša­lia ne­trū­ko „ge­rų“ drau­gių ir drau­gų, ku­rie siū­ly­da­vo liū­de­sį dėl sky­ry­bų nu­plau­ti stik­le­liu. Iš pra­džių tik sa­vait­ga­liais, kaž­ko­kio­mis pro­go­mis iš­ger­da­vo, vė­liau ne­bu­vo be­veik nė vie­nos blai­vios die­nos.

„Tris die­nas ne­ger­ti man bu­vo jau la­bai daug. Bu­vau vi­siš­ka­me dug­ne, priė­ju­si to­kią ri­bą, kai ar­ba šiukš­ly­nas, ar­ba kar­tis“, – sa­ko mo­te­ris.

Prieš 10 me­tų Lai­mos duk­ra, ruoš­da­ma­si iš­vyk­ti į už­sie­nį ir, ma­tyt, ne­no­rė­da­ma ma­mos pa­lik­ti li­ki­mo va­liai, pa­siū­lė už­si­ko­duo­ti.

Bu­vo bau­gu, kaip „ko­das“ su­veiks, to­dėl pir­mą kar­tą už­si­ko­da­vo trims mė­ne­siams. Lai­ma lyg šian­dien pri­si­me­na tą nu­švi­ti­mo, ra­my­bės ir iš­si­lais­vi­ni­mo jaus­mą. At­si­ra­do no­ras gy­ven­ti, džiaug­tis, dirb­ti.

Kai­mo, ku­ria­me gy­ve­no, par­duo­tu­vė­je pa­si­pra­šė dar­bo. Iš pra­džių ga­vo va­ly­to­jos, vė­liau pa­ki­lo iki par­da­vė­jos. Dir­ba iki šiol.

Lai­ma ko­duo­da­vo­si kas pus­me­tį iš sa­vo lė­šų, nė kar­to ne­si­krei­pė dėl kom­pen­sa­ci­jos į se­niū­ni­ją. Praei­tų me­tų bir­že­lį svei­ka­tos apsaugos mi­nist­rui už­drau­dus ko­da­vi­mą, Lai­mai li­ko vie­na išei­tis – gy­dy­tis vais­tais, ieš­ko­ti psi­cho­lo­gi­nės pa­gal­bos.

Mo­te­ris sa­ko, kad da­bar ne­be­si­jau­čia to­kia ra­mi ir sau­gi, kaip bū­da­vo po „tor­pe­dos“ su­lei­di­mo. „Sė­dė­da­vau kom­pa­ni­jo­je, vi­si ap­lin­kui šven­čia, o man net min­ties ne­bū­da­vo iš­ger­ti“, – „ko­do“ po­vei­kį įvar­di­ja mo­te­ris.

Da­bar Lai­ma tris kar­tus per die­ną var­to­ja gy­dy­to­jos pa­skir­tus po­trau­kį al­ko­ho­liui slo­pi­nan­čius bei ra­mi­na­muo­sius vais­tus, bet nuo­lat jau­čia ne­ri­mą – „o kas, jei­gu neat­sis­pir­siu pa­gun­dai“.

Su­lai­ko bai­mė pra­ras­ti dar­bą ir taip sun­kiai už­si­tar­nau­tą žmo­nių pa­si­ti­kė­ji­mą ir pa­gar­bą. Jų pa­lai­ky­mas, pa­drą­si­ni­mas Lai­mai la­bai svar­bus, ta­čiau ne­trūks­ta ir to­kių, ku­rie vis no­ri iš­ves­ti iš ke­lio.

„Jei­gu at­kris­čiau, rei­kė­tų gy­dy­tis, ne­ga­lė­čiau ei­ti į dar­bą. Kas ma­ne lai­ky­tų? Lik­čiau be dar­bo“, – di­džiau­sią bai­mę įvar­di­ja Lai­ma.

Kar­tą per mė­ne­sį mo­te­ris lan­ko­si pas gy­dy­to­ją. Po­kal­biai su ja taip pat pa­de­da nu­rim­ti, vis­gi to­kios ra­my­bės, pa­leng­vė­ji­mo ir už­si­mir­ši­mo apie sa­vo li­gą, ko­kį su­teik­da­vo ko­da­vi­mas, Lai­mos įsi­ti­ki­ni­mu, nie­kas ne­su­teiks.

At­si­to­kė­ti pri­ver­tė sū­naus atė­mi­mas

40-me­tis šiau­lie­tis Da­rius (var­das pa­keis­tas) ne­bi­jo pri­si­pa­žin­ti, kad bu­vo „kon­tei­ne­ri­nis“.

Pir­mą kar­tą už­si­ko­da­vo bū­da­mas 19 me­tų. Blai­vus pra­bu­vo pu­sant­rų me­tų, tu­rė­jo dar­bą, šei­mą. Vie­ną die­ną tar­si vel­nias į au­sį bū­tų pa­kuž­dė­jęs: „Ko­das bu­vo pus­me­čiui, o tu jau tiek lai­ko ne­ge­ri, pa­ban­dom.“

Kai pa­ban­dė, ne­be­ga­lė­jo su­sto­ti be­veik 15 me­tų. Pra­ra­do dar­bą, pra­dė­jo ne­šti daik­tus iš na­mų, kad ga­lė­tų nu­si­pirk­ti deg­ti­nės, pra­ra­do pir­mą­ją šei­mą, nu­si­ri­to iki to, jog be­veik aš­tuo­ne­rius me­tus val­ka­ta­vo: mie­go­da­vo laip­ti­nė­se, kon­tei­ne­riuo­se ieš­ko­da­vo mais­to ir daik­tų, ku­riuos ga­lė­tų par­duo­ti, va­gi­liau­da­vo.

Kai su­vo­kė, kad yra vi­siš­ka­me dug­ne, nu­spren­dė baig­ti gy­ve­ni­mą. Nu­si­pir­ko deg­ti­nės bu­te­lį, ci­ga­re­čių, pa­si­ruo­šė vir­vę ir, kad bū­tų drą­siau, at­si­sė­dęs pra­dė­jo ger­ti. „Ne­nuė­jau iki tos vir­vės, nu­lū­žau“, – šyp­te­li Da­rius.

Sa­ko­ma, kad ne­rei­kia ieš­ko­ti Die­vo, jis pa­ts atei­na. At­si­bu­dęs su­ti­ko pa­žįs­ta­mą. Šis lyg tarp kit­ko pa­klau­sė, ar ir šią žie­mą Da­rius pla­nuo­ja gy­ven­ti jų laip­ti­nė­je, gal ge­riau va­žiuo­tų į Kel­mės ra­jo­ną, ten yra so­dy­ba, ku­rio­je už prie­žiū­rą ir smul­kius ūkio dar­bus gaus pa­sto­gę ir mais­to. Tik nu­vy­kęs su­pra­to pa­te­kęs į al­ko­ho­li­kų ir nar­ko­ma­nų rea­bi­li­ta­ci­jos cent­rą. Pra­lei­do ten be­veik pus­me­tį.

Grį­žęs į Šiau­lius su­ži­no­jo, kad mi­rė bro­lis – pa­sku­ti­nis žmo­gus iš ar­ti­mų­jų – ir vėl už­gė­rė. Kaps­ty­tis iš al­ko­ho­liz­mo ban­dė Pa­lend­rių vie­nuo­ly­ne.

Prieš de­vy­ne­rius me­tus su­si­pa­ži­no su Li­na, su­kū­rė šei­mą, gi­mė sū­nus, ta­čiau al­ko­ho­lio neat­si­sa­kė. Kar­tais ma­žiau ger­da­vo, kar­tais dau­giau, bet da­bar jau dvie­se su Li­na. Par­duo­tu­vė­je ra­miai ne­praei­da­vo pro al­ko­ho­lio sky­rių, į pir­ki­nių krep­še­lį kas­kart įsi­mes­da­vo pi­giau­sio vy­no. Grį­žę iš­ger­da­vo, ta­da no­rė­da­vo­si jau ko nors stip­res­nio, pa­vyz­džiui, deg­ti­nės, po jos – bren­džio. Ir ka­ru­se­lė įsi­suk­da­vo. Pi­ni­gai bai­gia­si – daik­tai ke­liau­ja į lom­bar­dą.

Ba­lan­džio 22-oji prieš pen­ke­rius me­tus Da­riui bu­vo lem­tin­ga. Tą die­ną vai­ko tei­sių at­sto­vai, ra­dę tė­vus gir­tus, paė­mė jų vos dve­jų me­tu­kų sū­ne­lį.

Da­rius sa­ko, kad tai bu­vo la­bai ge­ras spy­ris į už­pa­ka­lį ir pa­ska­ta keis­ti gy­ve­ni­mą. Abu su žmo­na už­si­ko­da­vo pus­me­čiui. Pra­dė­jo rū­pin­tis na­mais, su­si­grą­ži­no sū­nų.

„Pa­ju­tau pi­ni­gų sko­nį, – sa­ko Da­rius. – Kai me­tė­me ger­ti, tiek pi­ni­gų at­si­ra­do! Nu­si­pir­ko­me kom­piu­te­rį, bui­ti­nės tech­ni­kos, kam­ba­rį su­si­re­mon­ta­vo­me. Ga­li­me sau leis­ti ge­res­nio mais­to nu­si­pirk­ti, vai­ką gra­žiai ap­reng­ti, gim­ta­die­nį jam ge­rą suor­ga­ni­zuo­ti.“

Ko­dą at­nau­jin­da­vo kas pu­sę me­tų, kol per­nai va­sa­rą iš gy­dy­to­jos iš­gir­do, kad svei­ka­tos apsaugos mi­nist­ras „tor­pe­da­vi­mą“ už­drau­dė.

„Aš esu al­ko­ho­li­kas. Ga­li bū­ti, kad vie­ną die­ną už­ger­siu, ir ko­kios pa­gal­bos aš su­lauk­siu? Ge­rai, ma­ne pa­gul­dys į li­go­ni­nę, „at­pum­puos“ la­še­li­nė­mis, o kas to­liau? – svars­to Da­rius. – Su­si­lei­dęs „tor­pe­dą“ aš ga­lė­da­vau ra­miai vaikš­čio­ti pro al­ko­ho­lį, da­bar ne­ži­nau, ka­da ga­liu pa­lūž­ti. Stab­dy­da­vo bai­mė. Aš ir taip in­va­li­das, jei­gu už­ger­siu, kol vei­kia ko­das, ga­liu lik­ti vi­sai neį­ga­lus, ga­liu apak­ti, ap­kurs­ti, tap­ti dar­žo­ve.“

Kas da­bar pa­de­da lai­ky­tis blai­vy­bės? Da­rius sa­ko, kad jiems su Li­na yra leng­viau, nes ne­ge­ria jau be­veik pen­ke­rius me­tus, be to, var­to­ja stre­są mal­ši­nan­čius vais­tus, gy­ve­na pa­gal ga­na griež­tą die­not­var­kę, kad ne­bū­tų ka­da nuo­bo­džiau­ti, nes no­ras ger­ti ky­la ir iš ne­tu­rė­ji­mo ką veik­ti.

Da­rius pri­si­me­na, ko­kie ne­leng­vi bu­vo pir­mie­ji blai­vy­bės me­tai: te­ko at­si­sa­ky­ti se­nų drau­gų, keis­ti įpro­čius, gy­ve­ni­mo bū­dą.

„Sa­vait­ga­liais, kai ki­ti žiū­ri fut­bo­lą ar krep­ši­nį ir gurkš­no­ja alu­tį, tu sau ne­ga­li to leis­ti. Bū­da­vo, pri­si­pi­lu į deg­ti­nės bu­te­lį van­dens, pa­si­sta­tau ant sta­lo, įvar­tis – iš­len­kiu „čier­ką“. Pas­kui gal­vo­ju, dur­nius, kam aš tą van­de­nį ge­riu, sul­tys juk ska­niau. Ta­da pra­dė­jau ger­ti sul­tis, li­mo­na­dą ir įsi­vaiz­duo­da­vau, kad sid­rą ge­riu. Pa­čiam juo­kas, kai pri­si­me­nu“, – šyp­so­si Da­rius.

Vy­ras sa­ko, kad ir da­bar bū­na, pa­ma­čius alaus ar ki­to al­ko­ho­li­nio gė­ri­mo rek­la­mą, sei­lės bė­ga. No­ras iš­ger­ti ky­la ir stip­riau su­si­ner­vi­nus. Ta­da grie­bia­si ra­mi­na­mų­jų vais­tų.

Da­rius svars­to – gal su­bur­ti li­ki­mo bro­lių gru­pę ir ko­vo­ti, kad „tor­pe­da­vi­mas“ bū­tų grą­žin­tas?

„Kam rei­kė­jo pa­nai­kin­ti tai, kas pa­dė­da­vo dau­ge­liui šei­mų? Aiš­ku, kad bū­da­vo to­kių, ku­rie vėl už­ger­da­vo, bet tiems, ku­rie tik­rai no­rė­da­vo ka­bin­tis į gy­ve­ni­mą, bu­vo iš­si­gel­bė­ji­mas. O da­bar iš to, kur ne­paei­na, dar ir ra­men­tus atė­mė“, – sa­ko Da­rius.

Ra­šė laiš­ką A. Ve­ry­gai, bet at­sa­ky­mo ne­ga­vo

„Ką pa­sie­kė svei­ka­tos apsaugos mi­nist­ras, už­drau­dęs va­di­na­mąjį ko­da­vi­mą? Ogi tai, kad prie vi­so­kių „pro­fe­so­rių“, „bū­rė­jų“ ka­bi­ne­tų nu­si­drie­kė il­giau­sios ei­lės. Žmo­nės ei­na ten ir mo­ka di­de­lius pi­ni­gus. Ži­no­ma, da­bar pri­va­čios įstai­gos tai va­di­na ne ko­da­vi­mu, o kon­sul­ta­vi­mu ir gy­dy­mu, nors at­lie­ka tas pa­čias pro­ce­dū­ras“, – sa­ko gy­dy­to­ja J. Kuz­ne­co­va, su pri­klau­so­my­bių li­go­niais dir­ban­ti 30 me­tų.

„Žmo­nės li­ko ne­sup­ra­tę, ko­dėl bu­vo už­draus­tas gy­dy­mo bū­das, ku­ris jiems pa­dė­da­vo. Te­ko ra­min­ti pa­cien­tus, siū­ly­ti gy­dy­mą tab­le­tė­mis“, – pa­sa­ko­ja gy­dy­to­ja.

Pa­sak J. Kuz­ne­co­vos, pa­pras­tai iš­ra­šo­mas vais­tas su veik­lią­ja me­džia­ga di­sul­fi­ra­mu. Gy­dy­mas šiuo vais­tu bū­da­vo tai­ko­mas ir anks­čiau. Tai – pa­gal­bi­nis vais­tas gy­dant al­ko­ho­liz­mą. Jei­gu var­to­jant vais­tą iš­ge­ria­ma al­ko­ho­lio, pa­si­reiš­kia odos pa­rau­di­mas, gal­vos skaus­mas, di­de­lis silp­nu­mas, py­ki­ni­mas, vė­mi­mas, vi­du­ria­vi­mas, karš­čia­vi­mas, ta­chi­kar­di­ja, pa­ky­la krau­jo spau­di­mas, at­si­ran­da di­de­lis ne­ri­mas, bai­mė, trau­ku­liai.

Vais­tų var­to­ji­mo kur­so truk­mė – pu­sant­rų me­tų, kar­tais il­giau. 30 tab­le­čių (už­ten­ka kiek il­giau nei mė­ne­siui) kai­nuo­ja apie 14 eu­rų. Ko­da­vi­mas pus­me­čiui so­cia­liai rem­ti­niems pa­cien­tams kai­nuo­da­vo apie 20 eu­rų.

„Tab­le­tės yra tab­le­tės. Tur­būt re­tas no­ri ger­ti tab­le­tes kiek­vie­ną die­ną. Dėl to pa­cien­tai at­kren­ta – ar­ba už­mirš­ta iš­ger­ti, ar­ba nu­si­bos­ta ger­ti. Prit­rūks­ta mo­ty­va­ci­jos“, – sa­ko gy­dy­to­ja.

Pa­sak psi­chiat­rės, nors ko­da­vi­mas bu­vo pa­rem­tas pla­ce­bo efek­tu, ta­čiau bu­vo veiks­min­gas, ypač jei pa­cien­tas bū­da­vo mo­ty­vuo­tas, jei­gu su juo bū­da­vo pa­lai­ko­mas ry­šys, džiau­gia­ma­si pa­sie­ki­mais.

„Nie­ka­da ne­gąs­din­da­vau pa­cien­tų mir­ti­mis. Sa­ky­da­vau, kad tai yra ran­ki­nis stab­dys, jei­gu jis ne­vei­kia, atei­ki­te pas ma­ne, ieš­ko­si­me ki­tų spren­di­mo bū­dų. Svar­biau­sia, pa­lai­ky­ti ry­šį su pa­cien­tu“, – sa­ko gy­dy­to­ja.

J. Kuz­ne­co­va sa­ko, kad jau pir­mos kon­sul­ta­ci­jos me­tu ma­ty­ti, ar pa­cien­tas atė­jo sa­vo no­ru, ar ver­čia­mas ar­ti­mų­jų. Jo­kie vais­tai, jo­kie „ko­dai“ ne­pa­dės, jei­gu ne­bus no­ro keis­ti gy­ve­ni­mo bū­dą. Pa­sak gy­dy­to­jos, kar­tais pri­rei­kia ne vie­nos kon­sul­ta­ci­jos, kol pa­cien­tas „pri­bręs­ta“. Tik dėl nuo­sek­laus dar­bo ko­da­vi­mas gy­dy­to­jos pra­kti­ko­je bū­da­vo sėk­min­gas 72 pro­cen­tais.

„Vi­si me­to­dai yra ge­ri, jei­gu pa­de­da bū­ti blai­viam. Jei­gu iš de­šim­ties bent vie­nam ko­da­vi­mas pa­de­da, draus­ti ne­ga­li­ma“, – įsi­ti­ki­nu­si psi­chiat­rė.

Sa­vo ar­gu­men­tus J. Kuz­ne­co­va iš­dės­tė laiš­ke ir nu­siun­tė mi­nist­rui Au­re­li­jui Ve­ry­gai, ta­čiau at­sa­ky­mo ne­su­lau­kė.

„Va­di­na­ma­sis ko­da­vi­mas yra ta pa­ti psi­cho­ko­rek­ci­ja ar psi­cho­te­ra­pi­ja. Jei­gu jau už­drau­dė ko­da­vi­mą, tai ir psi­cho­te­ra­pi­ją gal rei­kė­tų už­draus­ti?“ – iro­ni­zuo­ja gy­dy­to­ja.

Gy­dy­to­ja ne­pra­ran­da vil­ties, kad mi­nist­ro spren­di­mas bus at­šauk­tas: „Pas mus taip įpras­ta – nuo vie­no kraš­tu­ti­nu­mo me­ta­mės prie ki­to. Da­bar sė­dė­sim ir žiū­rė­sim, kiek bus nau­dos, o kiek bė­dos.“

Gied­riaus BA­RA­NAUS­KO nuo­tr.

Gy­dy­to­ja psi­chiat­rė Je­le­na Kuz­ne­co­va apie „tor­pe­da­vi­mą": „Vi­si me­to­dai yra ge­ri, jei­gu pa­de­da bū­ti blai­viam. Jei­gu žmo­gus yra mo­ty­vuo­tas, jam te­rei­kia bū­do, me­to­do, ku­riuo ga­lė­tų rem­tis, ei­da­mas į blai­vy­bę.“

Da­riui ir Li­nai lai­ky­tis blai­vy­bės pa­dė­da­vo ko­da­vi­mas. Ne­te­kę šios ga­li­my­bės jau­čia­si taip, lyg bū­tų atim­ti ra­men­tai.

Pa­cien­tų ir jų ar­ti­mų­jų ei­lė prie kar­tą per mė­ne­sį į Šiau­lius at­vyks­tan­čio Bo­ri­so Iv­ne­vo, kon­sul­tuo­jan­čio pri­klau­so­my­bių li­go­nius, ka­bi­ne­to du­rų.