Kas dirbs, jei jaunimas bėga?

Kas dirbs, jei jau­ni­mas bė­ga?

Da­nas NA­GE­LĖ

Lie­tu­vos ban­kas ap­skai­čia­vo: jei ne­bus kei­čia­ma mo­kes­čių bei imig­ra­ci­jos po­li­ti­ka, pen­si­nį am­žių teks vė­lin­ti dar 7-8 me­tais, nes ki­taip pen­si­jų sis­te­mą iš­tiks kra­chas. Vy­tau­to Di­džio­jo uni­ver­si­te­to De­mog­ra­fi­nių ty­ri­mų cent­ro va­do­vė pro­f. Vla­da Stan­kū­nie­nė in­ter­viu „Va­ka­ro ži­nioms“ sa­kė, kad di­džiau­sią pro­ble­mą ke­lia su­dė­tin­ga de­mog­ra­fi­nė ša­lies si­tua­ci­ja. Ji blo­gė­ja ne tik to­dėl, kad emig­ruo­ja di­de­lė da­lis jau­ni­mo. Blo­gė­ja ir to­dėl, kad val­džia nie­ko ne­da­ro, jog di­dė­tų gims­ta­mu­mas. O tam rei­kia vi­sai ne­daug.

Sen­jo­rams išei­ti į už­tar­nau­tą poil­sį ga­li tek­ti dar vė­liau, nes jau­ni­mas Lie­tu­vo­je dirb­ti ne­no­ri.

Sta­sio Žum­bio nuo­tr.

- Lie­tu­vos ban­kas pra­bi­lo apie tai, kad pen­si­nį am­žių ga­li tek­ti vė­lin­ti dar 7-8 me­tais ar­ba iki 72-73 me­tų. Ar iš vi­so Lie­tu­vo­je apie tai kal­bė­ti nor­ma­lu, tu­rint min­ty­je, kad vy­rai vi­du­ti­niš­kai ir 70-ies ne­su­lau­kia? – „Va­ka­ro ži­nios“ tei­ra­vo­si Vla­dos STAN­KŪ­NIE­NĖS.

- Vi­du­ti­nis vy­rų am­žius tik da­bar priar­tė­ja prie 70-ies. Bet tai dar nie­ko ne­reiš­kia. Ne­reiš­kia, kad vy­rai pen­si­jos ne­su­lauk­tų dar prail­gi­nus pen­si­nį am­žių. Pas mus trum­pa vy­rų vi­du­ti­nė ti­kė­ti­na gy­ve­ni­mo truk­mė vi­sų pir­ma dėl to, kad ga­na daug jau­nų vy­rų išei­na į ana­pi­lį. O kas pra­gy­ve­na iki 45-50 me­tų – ir to­liau sėk­min­gai gy­ve­na. Ki­taip ta­riant, di­džiau­sias ri­zi­kos am­žius yra maž­daug nuo 18-20 me­tų iki maž­daug 40 me­tų.

- Ko­dėl?

- Tai su­sie­ta su va­di­na­mo­sio­mis išo­ri­nė­mis mir­ties prie­žas­ti­mis. Pir­ma – eis­mo įvy­kiai. Ant­ra – sa­vi­žu­dy­bės. Ir daug kas su­sie­ta su al­ko­ho­lio var­to­ji­mu bei ki­tais ža­lin­gais įpro­čiais. Jei ma­no mi­nė­tą lai­ko­tar­pį vy­rai pra­gy­ve­na, ti­kė­ti­na, kad ir il­giau gy­vens. Tad kal­bė­ti, jog dar pail­gi­nus pen­si­nį am­žių vy­rai ne­su­lauks pen­si­jos, ne­ga­li­ma. O mo­te­rų iš vi­so vi­du­ti­nė ti­kė­ti­na gy­ve­ni­mo truk­mė yra 80 me­tų. To­dėl vi­du­ti­nė ti­kė­ti­na gy­ve­ni­mo truk­mė nė­ra pa­grin­di­nis ro­dik­lis, nu­sta­tant pen­si­nį am­žių.

- Jū­sų nuo­mo­ne, ko­kių žings­nių rei­kė­tų im­tis, kad po 20-30 me­tų pen­si­jų sis­te­ma ne­sug­riū­tų – vė­lin­ti pen­si­nį am­žių, di­din­ti mo­kes­čius, pri­si­vež­ti imig­ran­tų?

- Aš esu de­mog­ra­fė, ši­tie klau­si­mai la­biau tik­tų eko­no­mis­tams. Bet ku­riuo at­ve­ju, vi­sų Eu­ro­pos ša­lių si­tua­ci­ja su­dė­tin­ga, po­pu­lia­ci­jos se­nė­ji­mas spar­čiai vyks­ta, o mes spar­čiau­siai se­nė­ja­me to­dėl, kad pra­ran­da­me daug jau­nų žmo­nių. Mū­sų vi­suo­me­nė se­nė­ja ne tik dėl to, kad žmo­nės il­giau gy­ve­na, ne tik to­dėl, kad ma­žiau vai­kų gims­ta, bet ir dėl to, kad jau­ni­mas iš­va­žiuo­ja. O jū­sų pa­siū­ly­mas įsi­vež­ti imig­ran­tų...

- Tai ne ma­no pa­siū­ly­mas. Apie tai kal­ba po­li­ti­kai, vers­li­nin­kai, to­kius va­rian­tus svars­to Lie­tu­vos ban­kas.

- Gir­dė­jau, kad apie tai šne­kė­jo Lie­tu­vos ban­ko eks­per­tai. Ta­čiau tai la­biau ak­tua­lu vers­lo in­te­re­sams. Bū­tų ku­ria­ma spe­ci­fi­nė dvi­gu­ba dar­bo rin­ka. Iš­si­vys­čiu­sio­se ša­ly­se, į ku­rias mes va­žiuo­ja­me, kai ku­rių dar­bų sa­vi ne­dir­ba. Jų dirb­ti trau­kia­mi imig­ran­tai, o pa­tys uži­ma aukš­tes­nį sta­tu­są tu­rin­čias po­zi­ci­jas. Pas mus net ir tuo­se dar­buo­se žmo­nės ne­ga­li iš­si­lai­ky­ti dėl mažo at­ly­gi­ni­mo. Juk gy­ven­ti rei­kia. O tos al­gos dėl kai­nų ne­lei­džia gy­ven­ti. Jei mes pri­trauk­si­me imig­ran­tus į to­kias pat są­ly­gas, iš ku­rių mes bė­ga­me (yra imig­ran­tų, ku­riuos to­kios są­ly­gos ten­kin­tų, pvz., uk­rai­nie­čiai), tai mes to­liau sa­viš­kius iš­stu­mia­me.

- Kaip ta­da su­stab­dy­ti jau­ni­mo bė­gi­mą iš ša­lies? Gal di­džiau­sia bė­da yra vai­ko au­gi­ni­mo inf­rast­ruk­tū­ros ne­bu­vi­mas? Bent jau spren­džiu pa­gal sa­ve: vie­no vai­ko iki mo­kyk­los ne­pa­vy­ko įtai­sy­ti į dar­že­lį, vė­liau siau­bą kė­lė iš­lai­dos vai­kui iš­leis­ti į mo­kyk­lą, po­pa­mo­ki­nės veik­los ne­bu­vi­mas ir t.t.

- Man jūs esa­te sėk­min­gas žur­na­lis­tas, ku­ris svar­biau­sias pro­ble­mas su­pran­ta sa­vo pa­vyz­džiu. Pag­rin­di­nė emig­ra­ci­jos prie­žas­tis – dar­bo už­mo­kes­tis esant to­kioms kai­noms ne­ten­ki­na, nes sun­ku iš­gy­ven­ti. O jau­noms šei­moms ypač svar­bi jū­sų mi­nė­ta inf­rast­ruk­tū­ra. Ta­čiau neuž­ten­ka, kad ji bū­tų. Rei­kia, kad ji bū­tų priei­na­ma ir kai­nos po­žiū­riu, ir pa­to­gu­mo po­žiū­riu, ir te­ri­to­ri­niu priei­na­mu­mo po­žiū­riu. Juk kas iš to, jei, pa­vyz­džiui, Vil­niu­je gy­ven­si­te Nau­jo­jo­je Vil­nio­je, o vai­kų dar­že­lis bus Pa­ši­lai­čiuo­se? Jis tu­ri bū­ti priei­na­mas pa­gal pa­sie­kia­mu­mą, kai­ną, ko­ky­bę. Ir ne tik dar­že­liai. Priei­na­mos tu­ri bū­ti ir mo­ky­mo­si vie­tos bent jau jau­nes­nio­jo mo­kyk­li­nio am­žiaus vai­kams. Taip pat bent jau iki 12 me­tų tu­ri bū­ti po­pa­mo­ki­niai už­siė­mi­mai, kol tė­vai dir­ba. Va­sa­ros me­tu – taip pat. Pa­mo­kos ne­vyks­ta, tė­vai dir­ba, kur tuos vai­kus dė­ti?

- Ne vi­si ma­žie­ji vil­nie­čiai, tu­ri, pa­vyz­džiui, ne­dir­ban­čius se­ne­lius pa­šo­nė­je, kai ku­rie gal ir gy­ve­na Vil­niu­je, bet dir­ba, ki­ti gal tu­ri Ro­kiš­ky­je.

- Ne­bū­ti­nai išei­tis yra, kad se­ne­liai gy­ve­na ta­me pa­čia­me mies­te. Jie juk ir­gi ne­re­tai dir­ba. Be to, vai­kai no­ri bū­ti su tė­vais. Ką reiš­kia da­bar­ti­nė šei­mos po­li­ti­ka? Ji – kaip ka­lė­di­nė eg­lu­tė: pri­kai­šio­ta bliz­gu­čių, bet ka­mie­nas nu­pjau­tas. Ką jau­noms šei­moms siū­lo­me? 30 eu­rų ar dar kaž­kiek. Ši men­ka gry­nų­jų pi­ni­gų su­ma ne­pa­de­da.

- Juo la­biau kad da­bar kiek­vie­nam vai­kui duo­da­ma po 30 eu­rų, ta­čiau tiek pat ati­ma­ma iš tė­vų, nes pa­nai­kin­tas pa­pil­do­mas neap­mo­kes­ti­na­mas pa­ja­mų dy­dis už kiek­vie­ną vai­ką.

- Kas ne­dir­ba, tie pa­ju­to nau­dą, nes neap­mo­kes­ti­na­mas pa­ja­mų dy­dis jiems ir ne­bu­vo tai­ko­mas. Taip mes rep­ro­du­kuo­ja­me vai­kų skur­dą. Ši­tais pi­ni­gė­liais pa­de­da­me pa­čioms silp­niau­sioms ri­zi­kos šei­moms.

- Ska­ti­na­me gim­dy­ti ri­zi­kos šei­mas, o ne dir­ban­čias?

- Taip, rep­ro­du­kuo­ja­me skur­dą. Aiš­ku, tai tų šei­mų pa­si­rin­ki­mas, ta­čiau gal to ne­ska­tin­ki­me? Juk ga­li­me rem­tis ki­tų ša­lių pa­ty­ri­mu. Jos tai jau praė­ju­sios. No­rint ska­tin­ti gim­dy­ti dir­ban­čias šei­mas, rei­kia stip­rin­ti jū­sų mi­nė­tą inf­rast­ruk­tū­rą, ku­ri leis­tų de­rin­ti dar­bą ir šei­mą. Ne­rei­kia ak­cen­tuo­ti fi­nan­si­nių iš­mo­kų. Taip, sim­bo­li­nis dė­me­sys ir tam tu­ri bū­ti ski­ria­mas, bet tai ne­tu­ri bū­ti pa­grin­di­nis da­ly­kas. Pag­rin­di­nis da­ly­kas – vai­kų au­gi­ni­mo inf­rast­ruk­tū­ra.

- Tas sim­bo­li­nis fi­nan­si­nis dė­me­sys ir­gi nė­ra ne­svar­bus, ta­čiau ar per gims­ta­mu­mą ne­ker­ta po­li­ti­kos tęs­ti­nu­mo ne­bu­vi­mas? Atei­na vie­na val­džia – pa­di­di­na mo­ti­nys­tės iš­mo­kas ir ki­tas so­cia­li­nes ga­ran­ti­jas, atei­na ki­ta – vis­ką „nu­pjau­na“, tre­čia – vėl vis­ką grą­ži­na. Kaip žmo­nės ga­li bū­ti ga­ran­tuo­ti, kad tas grą­ži­ni­mas ne­bus lai­ki­nas?

- 2016 m. mes bai­gė­me pro­jek­tą, ku­rį ini­ci­ja­vo Oks­for­do uni­ver­si­te­tas. Bu­vo ver­ti­na­ma, kaip šei­mos po­li­ti­kos po­ky­čiai le­mia gims­ta­mu­mo pa­si­kei­ti­mus. Lie­tu­va su Veng­ri­ja iš Ry­tų bei Vi­du­rio Eu­ro­pos įvar­din­tos kaip tu­rin­čios ne­sta­bi­liau­sią šei­mos po­li­ti­ką: pri­de­da, ati­ma, pa­kei­čia, at­šau­kia ir t.t. Tas ne­sta­bi­lu­mas pas mus itin ak­cen­tuo­ja­mas. Tai aki­vaiz­džiai gims­ta­mu­mui duo­da nei­gia­mą efek­tą. Ta­čiau ty­ri­mai ro­do, kad prie gims­ta­mu­mo di­dė­ji­mo la­biau­siai pri­si­de­da vai­ko prie­žiū­ros pa­slau­gų inf­rast­ruk­tū­ra. Ką jūs as­me­niš­kai ir jau­čia­te. Inf­rast­ruk­tū­ra ne­ga­li ne­duo­ti efek­to. Jei šei­ma su vie­nu vai­ku pri­si­kan­ki­no lauk­da­ma ei­lė­se į dar­že­lį, jei var­go ban­dy­da­ma su­de­rin­ti dar­bą su vai­ko au­gi­ni­mu, dar yra ti­ki­my­bė, kad ry­šis ant­ram. Bet tai jau ir vis­kas.

Parengta pagal "Vakaro žinias"