Naujausios
Šiauliuose kalama dar viena „skardinė“
Ruošiamasi Šiaulių dailės galerijos pastato renovacijai. Projektuotojai siūlo šiltinant fasadą jį padengti plokštėmis, kaip daugelis pastaruoju metu renovuojamų pastatų, tarp jų ir Valstybinio Šiaulių dramos teatro pastatas. Tokiam siūlymui priešinasi ir paveldosaugininkai, ir architektai, nes taip būtų sunaikintas šiauliečio architekto Aleksandro Petrikausko kūrinys.
Jurgita JUŠKEVIČIENĖ
jurgita@skrastas.lt
„Autorius neprieštaravo“
Šiaulių dailės galerijos pastatas yra dviejų dalių. Naujoji dalis pastatyta 1977 metais, ją projektavo architektas A. Petrikauskas. Antroji dalis – tarpukario Lietuvos laikais statytas gyvenamasis namas. Vienas senojo pastato fasadas integruotas į naująjį pastatą.
Galerijos direktorė Romualda Atkočiūnienė pasakoja, kad pastatas statytas kaip sandėlis, mat tuo laikotarpiu leidimai statyti kultūrinės paskirties objektus nebūdavo išduodami.
Pastatas iškilo, kai Šiaulių vykdomajam komitetui vadovavo Vilius Antanas Kazanavičius. Per 11 jo vadovavimo metų Šiauliuose atsirado daug naujų statinių, įkurta naujų mokymo ir kultūros įstaigų, įrengtas pirmasis Lietuvoje pėsčiųjų bulvaras, pastatyta Povilo Višinskio biblioteka, Kauno politechnikos instituto Šiaulių fakultetas, Santuokų rūmai, Inžinierių ir Mokytojų namai, „Saulės“ ir „Laiko“ kino teatrai, Vaikų dailės mokykla. Visi šie pastatai modernizmo stiliaus.
Pasak R. Atkočiūnienės, Dailės galerijos pastatas buvo neapšiltintas, sienose yra atsiradę plyšių, žiemą jame šalta, skverbiasi drėgmė. Apšiltinti pastatą yra būtina.
Galerijos vadovė tikina, kad su architektu A. Petrikausku tartasi dėl pastato renovacijos ir jis tam neprieštaravęs.
„Kad ir ne paveldas, bet autorinis darbas“
Kultūros paveldo departamento Šiaulių skyriaus vedėjas Rytis Budrys neabejoja, kad „apskardinus“ Dailės galeriją kils toks pat triukšmas, kaip ir plokštėmis apkalus architektų Karolio Reisono ir Stasio Kudoko projektuotą Šiaulių dramos teatro pastatą. „Vėl lipama ant to paties grėblio“, – sako R. Budrys.
Nors pastatas ir nėra įtrauktas į Kultūros vertybių registrą, tačiau nuo to netampa mažiau vertingas, įsitikinęs R. Budrys. Pasak jo, vertingos abi pastato dalys: naujesnioji – kaip netipinis sovietmečio modernizmo kūrinys, autorinis darbas, antroji – kaip tarpukario Lietuvos pastatas su išlikusiais kai kuriais fasado dekoro elementais.
„Man keista, kai yra užsakymas tik apšiltinti, suremontuoti, nes nusidėvėjo, atsitinka taip, kad dar ir architektūrą imama keisti. Taip negali būti“, – sako R. Budrys.
Šiaulių miesto savivaldybės suformuluotoje projektavimo užduotyje UAB „Ademo grupė“ yra nurodyta, kad projektuojant fasadų apšiltinimą, reikia numatyti ilgaamžes, smūgiams atsparias fasado apdailos medžiagas ir fasadų apdailos apsaugos nuo grafičių priemones.
Paveldosaugininkas įsitikinęs, kad šiais laikais yra pakankamai ir šiltinimo, ir apdailos medžiagų, kad renovuojant kuo mažiau nukentėtų pastato originali išvaizda. Plokštės, R. Budrio manymu, tinkamos tik komerciniams, industriniams pastatams, bet ne teatrams, galerijoms.
„Suprantu, kad ši medžiaga universali, apsaugo nuo smūgių, nuo grafičių, praktiškai antivandalinė, bet ar to reikia teatrui, galerijai? Ar jų lankytojai spardo, teplioja sienas?“ – klausia paveldosaugininkas.
Projektiniuose pasiūlymuose projektuotojai siūlo abi Dailės galerijos dalis (senąją ir naująją) suvienodinti, „apdailinant“ tomis pačiomis medžiagomis.
„Jeigu pastatas yra iš dviejų dalių, yra reikalaujama, kad tai būtų matoma. Jeigu abu pastatai sulyginami, tai nesimato nei vieno, nei kito. Tai kur čia įdomumas? Dar viena dėžė vidury miesto“, – sako R. Budrys.
Nors senoji galerijos dalis nuo Vilniaus gatvės ir nematoma, tačiau, pasak R. Budrio, nėra užkampyje, juolab dabar, kai prie Šv. Ignaco Lojolos stovi turistų lankomas paminklas popiežiui Jonui Pauliui II, o link jo veda alėja.
R. Budrys sako, kad paveldosaugininkai turi šiokių tokių įrankių apginti senąją galerijos dalį nuo sudarkymo, o apginti naująją dalį gali ir turi bendruomenė, miestiečiai.
Turi būti išlaikyti architektūriniai sprendimai
Ginti architekto A. Petrikausko kūrinio ėmėsi Lietuvos architektų sąjungos Šiaulių skyrius.
„A. Petrikauskas jau garbaus amžiaus ir būtų laimingas, jeigu Architektų sąjunga išgelbėtų pastatą, mes tą ir darom. Architektūriniai sprendiniai turi būti išlaikyti, tuo labiau kad egzistuoja architekto autorinės teisės, tai vienas iš geriausių jo kūrinių, ir lengva ranka nubraukti ir sugadinti jo nereikėtų“, – sako Šiaulių skyriaus pirmininkė Rūta Stuopelienė.
Architektai surašė pastabas ir jas nusiuntė į Savivaldybę atsakingiems specialistams, taip pat kalbėjosi ir su projektuotoja, rengiančia pastato renovacijos pasiūlymus.
R. Stuopelienė sako, kad šiuo atveju dar nenueita toli, yra daugiau viešumo ir informacijos, negu buvo renovuojant Šiaulių dramos teatro pastatą. Nors ir kilo pasipiktinimo banga, tačiau jau buvo per vėlu ką nors pakeisti, o galbūt pritrūko ir noro, svarsto architektė.
„Šiauliai, kaip ir bet kuris miestas, yra daugiasluoksnis, ir renovuojant pastatus neturėtų būti uždengiamos, sunaikinamos įvairių laikmečių detalės, tokiu būdu visuomenei demonstruojam, kuriuo laikmečiu kokia buvo architektūra, kokie buvo sprendiniai, ką galvojo žmonės, kokios buvo medžiagos ir taip toliau. Taip išsaugomas miesto identitetas. Pastatai, kurie išlaikė istorijos išbandymus, turėtų ir išlikti tokie, nes apskardinimai, apkalimai faneros imitacijos plokštėmis – tikrai ne istoriniams pastatams. Tai gera medžiaga, bet ji skirta naujai architektūrai“, – įsitikinusi architektė.
R. Stuopelienė taip pat akcentuoja, kad visuomenė turėtų aktyviau reikšti savo nuomonę ir pastabas dėl mieste vykstančių procesų, nes tokia teisė yra numatyta ir įstatymuose. Bėda tik, kad neretai informacija visuomenės tiesiog nepasiekia.
„Į pastabas atsižvelgsime“
Šiaulių miesto savivaldybės Urbanistinės plėtros ir ūkio departamento direktorius Virgilijus Statkus patvirtino, kad Lietuvos architektų sąjungos Šiaulių skyrius atsiuntė protokolą su pastabomis.
„Jie siūlo keisti apdailos medžiagas, kad tinko pagrindu būtų apdaila, o ne moderniais šiltinimo elementais, kurie užgožtų dabartinį vaizdą. Mes į tai atsižvelgsime, siųsime projektuotojams šias nuostatas, kad jie darytų korekcijas. Bandysime rasti kompromisinį variantą, kad tiktų ir išvaizda, ir būtų atsparu“, – patikino V. Statkus.
Paklaustas, ar prieš imantis darbų buvo kalbėtasi su architektu A. Petrikausku, V. Statkus sakė: „Ne. Pasiūlysim „Ademo grupei“ sukontaktuoti, nes jie ruošia projektą. Logiška, kad projektuotojai bendradarbiautų.“
„Šiaulių kraštui“ susisiekti su architektu A. Petrikausku ir išgirsti jo nuomonę apie jo projektuoto pastato renovaciją nepavyko.
„Architektūriniai sprendiniai turi būti išlaikyti, tuo labiau kad egzistuoja architekto autorinės teisės, tai vienas iš geriausių jo kūrinių, ir lengva ranka nubraukti ir sugadinti jo nereikėtų.“
Giedriaus BARANAUSKO nuotr.
Šiaulių dailės galerija pastatyta prieš daugiau kaip 40 metų, jai reikia renovacijos, tačiau baiminamasi, kad tai taps dar viena skardine dėže miesto centre.
Lietuvos architektų sąjungos Šiaulių skyriaus pirmininkė Rūta Stuopelienė pastabas dėl Dailės galerijos pastato išorės apdailos medžiagų išsakė Savivaldybės specialistams ir projektuotojai.
Kultūros paveldo departamento Šiaulių skyriaus vedėjas Rytis Budrys: „Dailės galerija – sovietmečio modernistinis kūrinys ir jis turi vertę, kadangi yra netipinis. Nors ir ne paveldas, bet tai yra autorinis darbas. Paimti ir sugadinti jį remontuojant būtų nedovanotina.“
Algirdo Juliaus Greimo portretą ant Dailės galerijos sienos bus stengiamasi išsaugoti.
Senoji Dailės galerijos pastato dalis – tarpukariu statytas gyvenamasis namas.
