Partizanų ryšininkė su Pelytės ženklu

Par­ti­za­nų ry­ši­nin­kė su Pe­ly­tės ženk­lu

Kai Ge­du­lo ir vil­ties die­ną į re­dak­ci­ją už­su­ko smul­ku­tė gu­vi mo­te­ris ir pri­si­sta­tė esan­ti po­li­ti­nė ka­li­nė Ma­ri­ja Bla­žy­tė-Rim­kie­nė, jos aky­se skau­džių ir sun­kių iš­gy­ve­ni­mų, ro­dos, nė ne­ma­ty­ti. Vė­liau, pa­sa­ko­da­ma apie ka­li­ni­mą, sun­kius dar­bus la­ge­riuo­se, ji nuo­lat šyp­so­jo­si, o aša­ros aky­se su­ži­bo vie­nin­te­lį kar­tą – pri­si­mi­nus grį­ži­mą į Lie­tu­vą.

Jur­gi­ta JUŠ­KE­VI­ČIE­NĖ

jurgita@skrastas.lt

Ap­sup­ta pe­ly­čių

„Ar ne­bi­jo­te pe­lių?“ – per­žen­gian­čius jos na­mų slenks­tį klau­sia ki­tų me­tų sau­sį 90-me­tį švę­sian­ti M. Rim­kie­nė.

Pe­ly­tės pa­si­tin­ka dar ko­ri­do­riu­je – ant rak­tų pa­ka­bu­čio, lem­pos, spin­tos, įžen­gus į sve­tai­nę jų dar dau­giau – vos tel­pa spin­te­lės len­ty­no­se. Pliu­ši­nės, plas­ti­ki­nės, ke­ra­mi­nės, spal­vo­tos ir pil­kos, ma­žos ir di­de­lės links­mais snu­ku­čiais žvel­gia į sve­čius.

„Aš pa­ti Pe­ly­tė, tai ir pra­dė­jau ko­lek­cio­nuo­ti pe­ly­tes“, – sa­ko Ma­ri­ja, bu­vu­si par­ti­za­nų ry­ši­nin­kė, sla­py­var­džiu Pe­ly­tė.

M. Rim­kie­nės ko­lek­ci­jo­je – per 300 pe­ly­čių. Da­lis per­duo­ta vie­nam Drus­ki­nin­kų mu­zie­jui. Ko­lek­ci­ja ne kar­tą eks­po­nuo­ta vie­šai.

Po­nia Ma­ri­ja pa­sa­ko­ja, kad ko­lek­cio­nuo­ti pra­dė­jo 1996-ai­siais, Pe­lės me­tais. Net­ru­kus apie po­mė­gį su­ži­no­jo drau­gai, ar­ti­mie­ji, pe­ly­čių par­vež­da­vo iš ke­lio­nių, do­va­no­da­vo įvai­rio­mis pro­go­mis. Se­niau­sias eks­po­na­tas – duk­ters iš Mask­vos 1980 me­tais par­vež­ta gu­mi­nė pe­ly­tė. Apie sa­vo ko­lek­ci­ją Ma­ri­ja yra su­kū­ru­si ir ei­lė­raš­tį.

Už pa­trio­tiš­ku­mą – 10 me­tų ne­lais­vės

„Aš juk pa­na­ši į pe­lę, ar ne? Laks­tau grei­tai, bet be „tol­ko“, – šyp­so­si M. Rim­kie­nė, pil­da­ma kvap­ią žo­le­lių ar­ba­tą.

Pap­ras­tai, be siel­var­to bal­se pa­sa­ko­ja sa­vo jau­nys­tės is­to­ri­ją. Bu­vo 19 me­tų, ką tik bai­gu­si mo­kyk­lą, Šiau­liuo­se nuo­mo­jo­si kam­ba­rį, ruo­šė­si lie­tu­vių kal­bos ir li­te­ra­tū­ros stu­di­joms Šiau­lių mo­ky­to­jų ins­ti­tu­te. Jo rū­mai bu­vo ką tik pa­sta­ty­ti, tad pir­mą sa­vai­tę stu­den­tai tvar­kė au­di­to­ri­jas, plo­vė grin­dis.

Ma­ri­jai stu­di­juo­ti taip ir ne­te­ko. 1948 me­tų rug­sė­jo 6-osios nak­tį į kam­ba­rį įsi­ver­žė ka­riš­kiai ir suė­mė už ry­šius su par­ti­za­nais.

Mer­gi­na bu­vo ry­ši­nin­kė. Jos už­duo­tis bu­vo priim­ti ki­tus ry­ši­nin­kus, su rei­ka­lais at­vyks­tan­čius į Šiau­lius. Kaip tik suė­mi­mo iš­va­ka­rė­se pas Ma­ri­ją at­vy­ko ki­ta ry­ši­nin­kė, kam­ba­ry­je pa­si­li­ko dvi­ra­tį, ryšulė­lį par­ti­za­nų laik­raš­čių ir pa­sa­kė trum­pam išei­nan­ti, bet taip ir ne­grį­žo.

Ry­ši­nin­kę, sla­py­var­džiu Al­do­na, vi­są su­muš­tą pa­ma­tė Šiau­lių sau­gu­me per akis­ta­tą. Ma­ri­ja neiš­si­da­vė, kad pa­žįs­ta. Įg­rū­do į ka­me­rą. Žiau­rus šiau­lie­tis ka­riš­kis tar­dy­da­vo ir die­no­mis, ir nak­ti­mis, ne­leis­da­mas iš­si­mie­go­ti, ti­kė­da­ma­sis, kad pa­lūš, ta­čiau jau­na mer­gi­na lai­kė­si sa­vo ver­si­jos.

Sau­gu­mie­čiai iš na­mų paė­mė Ma­ri­jos die­no­raš­tį, daug klau­si­nė­jo pa­gal jį.

„Daug kliu­vo už įra­šą apie du ma­no tė­viš­kės šu­niu­kus Pi­kį ir Dul­ką. Jau ne­beat­si­me­nu, ką ten apie juos bu­vau pa­ra­šiu­si, bet jiems at­ro­dė, kad čia apie par­ti­za­nus. To­kia smulk­me­na, o kiek ga­vau už ją lup­ti“, – pri­si­mi­nu­si šyp­te­li M. Rim­kie­nė.

Už po­ros sa­vai­čių suim­tą­ją per­ve­žė į Vil­nių, ka­li­no KGB rū­siuo­se. Ten bu­vo leng­viau: sė­dė­jo ne­be vie­nu­tė­je, bent 10 mi­nu­čių per die­ną iš­leis­da­vo pa­si­vaik­ščio­ti po kie­mą, o ir tar­dy­to­jas ru­sas pa­si­tai­kė kur kas švel­nes­nis.

„Jis pra­si­ta­rė, kad ne­ga­li ma­nęs tar­dy­ti kaip ki­tų, nes esu pa­na­ši į jo duk­rą“, – pa­sa­ko­ja M. Rim­kie­nė.

Ka­me­ros pa­lu­bė­je bu­vo ne­di­de­lis lan­gas. Ki­tos mo­te­rys pa­kel­da­vo Ma­ri­ją, nes bu­vo leng­viau­sia, kad ši pa­pa­sa­ko­tų, ką ma­to. „Da­bar „ven­gier­kos“ pro ša­lį ei­na, o da­bar ma­žas vai­kiu­kas ta­pe­na...“ – su šyp­se­na ka­li­nių pra­mo­gas pri­si­me­na šiau­lie­tė.

Po aš­tuo­nių ka­li­ni­mo mė­ne­sių atė­jo nuo­spren­džio die­na.

„Man bu­vo sma­gu tą die­ną. Bu­vo mū­sų ka­me­ro­je to­kia dzū­kė Le­vu­tė. Ją iš na­mų paė­mė kaip sto­vi, su me­di­niais klum­piu­kais. Sa­kau, duok pa­si­ma­tuo­ti. Vaikš­tau su tais klum­piu­kais po ka­me­rą, ke­liu aukš­tai ko­jas kaip gand­ras, vi­sos juo­kia­si.

Stai­ga at­si­da­ro du­rų lan­ge­lis ir pa­šau­kia „na B“, su­prask, kie­no pa­var­dė pra­si­de­da iš B rai­dės. O mū­sų ka­me­ro­je trys to­kios. Ka­riš­kis pa­ro­do į ma­ne ir lie­pia išei­ti. Aš su tais klum­piu­kais ir išė­jau. Li­pu ge­le­ži­niais laip­tais iš tre­čio į pir­mą aukš­tą ir ty­čia kauk­šiu kiek ga­liu smar­kiau. Sar­gy­bi­nis ba­ra, o aš sa­kau – pa­ban­dyk su to­kiom klum­pėm paei­ti ty­liai.

Se­ny­vas ka­riš­kis pa­skai­tė nuo­spren­dį – 58 straips­nis, 10 me­tų ne­lais­vės. Pa­si­ra­šiau ir vėl sma­giai par­kauk­šė­jau į ka­me­rą“, – pa­sa­ko­ja M. Rim­kie­nė.

Ar ne­bu­vo bai­mės, iš­gąs­čio, ne­vil­ties?

„10 me­tų bu­vo ma­ža baus­mė, tai ko čia per­gy­ven­ti“, – gūž­te­li pe­čiais po­nia Ma­ri­ja.

Ke­lio­nė per la­ge­rius

Dar pu­sė me­tų praė­jo, kol M. Rim­kie­nė pa­sie­kė la­ge­rį. Ve­žė per per­siun­ti­mo punk­tus, kiek­vie­na­me pra­lei­džiant po ke­lis mė­ne­sius. Ga­liau­siai pa­sie­kė la­ge­rį Tai­še­te, Ir­kuts­ko sri­ty­je. Ja­me pra­lei­do me­tus. Per vi­sus aš­tuo­ne­rius ne­lais­vės me­tus (mi­rus Sta­li­nui baus­mė su­trum­pin­ta) pa­bu­vo­jo try­li­ko­je la­ge­rių. Pas­ku­ti­niai bu­vo Ka­zachs­ta­ne ne­to­li Ka­ra­gan­dos.

Ma­ri­ja bu­vo jau­na, ta­čiau nu­si­lpu­si. La­ge­rių vir­ši­nin­kai, ma­ty­da­mi po­ten­cia­lią dar­bi­nin­kę, ban­dė mer­gi­ną „at­šer­ti“. Bu­vo skir­tas OP ("oso­bo­je pi­ta­ni­je“ – ypa­tin­gas mai­ti­ni­mas): dau­giau duo­nos ir ko­šės, ma­žiau sun­kių dar­bų.

„Per dvi sa­vai­tes priau­gu du ki­log­ra­mus ir iš­va­ro į dar­bus. Po kiek lai­ko ir vėl nu­si­lpus“, – sa­ko M. Rim­kie­nė.

O dar­bai – miš­ko kir­ti­mas, ak­me­nų tam­py­mas, ge­le­žin­ke­lių tie­si­mas, grio­vių ka­si­mas, dar­bas ply­ti­nė­je.

„Kar­tą ma­nęs vos ne­nu­šo­vė, – lyg nuo­ty­kį pri­si­mi­nu­si šyp­so­si po­nia Ma­ri­ja. – Mums, ve­ži­kų bri­ga­dai, bu­vo duo­tas įsa­ky­mas iš­vež­ti iš­vie­čių tu­ri­nį. Ve­žiau pil­ną sta­ti­nę ir ties var­tais ma­no ark­lys pa­si­bai­dė, ve­ži­mas pa­si­su­ko, sta­ti­nė – ant šo­no, o vi­sas tu­ri­nys – sar­gy­bi­niams ant ko­jų. Tie su keis­mais į ma­ne šau­tu­vus at­sta­tė. Tai lai­mė, kad mū­sų bri­ga­di­nin­kė ne­to­li bu­vo. Ji ge­rai mo­kė­jo ru­siš­kai ir ma­ne už­ta­rė.“

Dar­bas ply­ti­nė­je nors bu­vo sun­kus, ta­čiau pra­skaid­rin­tas ro­man­ti­kos. Die­no­mis ply­ti­nė­je dirb­da­vo vy­rai, mat jiems bu­vo rei­ka­lin­ga griež­tes­nė ap­sau­ga, o ry­ti­nė­mis ir nak­ti­nė­mis pa­mai­no­mis – mo­te­rys.

Net­ru­kus tarp vy­rų ir mo­te­rų pra­si­dė­jo su­si­ra­ši­nė­ji­mas. Ma­žu­čius laiš­ke­lius į ply­ti­nę ir iš jos ne­šda­vo­si pa­slė­pę rū­buo­se, apa­ve ar net plau­kuo­se. Su­tar­to­je vie­to­je pa­lik­da­vo po ply­to­mis.

Dar iš­si­kraus­ty­da­ma iš la­ge­rio, į ku­rį vė­liau at­kė­lė vy­rus, Ma­ri­ja prie sa­vo gultų pa­li­ko laiš­ke­lį su pa­lin­kė­ji­mu drą­siai ko­vo­ti su bla­kė­mis ir pa­si­ra­šė „Pe­ly­tė“.

Po ku­rio lai­ko „pa­šti­nin­kė“, ku­ri su­rink­da­vo laiš­ke­lius ply­ti­nė­je, at­ne­šė laiš­ke­lį Pe­ly­tei – nuo Ka­ti­no.

Su­si­ra­ši­nė­ji­mas tru­ko il­gai, už­gi­mė švel­nūs jaus­mai, nors vie­nas ki­to nė kar­to ne­bu­vo ma­tę. La­bai trum­pas su­si­ti­ki­mas įvy­ko tik Ka­ti­nui pa­lie­kant la­ge­rį. Jis pa­si­skun­dė, kad ne­tu­ri už ką iš­va­žiuo­ti ir Ma­ri­ja pa­si­siū­lė pa­sko­lin­ti pi­ni­gų. Su­ta­rė, ka­da ir kur per­duos, kaip bus ap­si­ren­gu­si, kad vai­ki­nas at­pa­žin­tų.

Po­nia Ma­ri­ja sa­ko, kad net ge­rai ne­ma­tė, kaip at­ro­do jos Ka­ti­nas. Vos įspau­dus į del­ną pi­ni­gus ir iš­gir­dus švel­nų „ačiū“, te­ko at­si­trauk­ti vie­nam nuo ki­to, kad ne­pa­ma­ty­tų sar­gy­bi­niai.

Net­ru­kus Ma­ri­ja ga­vo Ka­ti­no laiš­ką iš trem­ties: „Ra­šau tau, kol na­mie nė­ra žmo­nos...“ Tuo mei­lės is­to­ri­ja ir bai­gė­si.

Ka­li­nių ir trem­ti­nių šei­ma

Pas­ku­ti­niais me­tais te­ko au­gin­ti ver­še­lius, ga­ny­ti kar­vių ban­dą. Jau bu­vo dau­giau lais­vės, sar­gy­bi­niai už nu­ga­ros ne­sto­vė­jo. Gau­da­vo dau­giau pi­ni­gų, bu­vo ga­li­ma nu­si­pirk­ti ne tik duo­nos, bet ir mar­ga­ri­no, cuk­raus.

Pa­si­bai­gus ka­li­ni­mo lai­kui, M. Rim­kie­nė pir­miau­sia nu­vy­ko į Tai­še­tą ap­lan­ky­ti trem­ty­je gy­ve­nan­čių tė­vų ir se­sers. Juos iš­trė­mė praė­jus me­tams po Ma­ri­jos suė­mi­mo. Prieš me­tus bu­vo suim­tas Ma­ri­jos bro­lis ir nu­teis­tas pen­ke­riems me­tams.

„Vi­si bu­vom tos nuo­mo­nės, kad ki­taip ne­ga­lė­jo bū­ti. Mes bu­vo­me sme­to­ni­niai vai­kai, išauk­lė­ti pa­trio­tiš­kai“, – sa­ko M. Rim­kie­nė.

Nuo trem­ties ir la­ge­rių pa­vy­ko iš­si­gel­bė­ti dviem iš pen­kių Bla­žių vai­kams: duk­rai ir sū­nui.

Po­nia Ma­ri­ja pa­sa­ko­ja, jog atė­jus ka­riš­kiams trem­ti tė­ve­lių ir se­se­rų, vie­na se­suo nuė­jo į sek­ly­čią pa­siim­ti dra­bu­žių, pa­ma­čiu­si, kad nie­kas jos ne­ste­bi, pa­bė­go per lan­gą. Ka­riš­kiai ap­si­žiū­rė­ję, kad mer­gi­na pa­bė­go, tė­vams dau­giau ne­be­lei­do krau­tis daik­tų, kiek bu­vo spė­ję su­dė­ti į ve­ži­mą, su tiek ir iš­ve­žė.

Vy­riau­sia­s bro­lis trem­ties iš­ven­gė, nes bu­vo iš­vy­kęs į Vil­nių Ma­ri­jai per­duo­ti siun­ti­nio, su­grį­žu­sį į Šiau­lius vai­ki­ną įspė­jo kai­my­nas, kad nei­tų na­mo, nes tė­vus ve­ža.

Se­se­riai ir bro­liui pa­vy­ko iš­si­slaps­ty­ti. Se­suo ra­šy­da­vo laiš­kus tė­vams ir Ma­ri­jai, siųs­da­vo siun­ti­nius ir lau­kė grįž­tan­čių. Tai įvy­ko po 10 me­tų.

„Bu­vo keis­ta su­grįž­ti. Ne­tu­rė­jom kuo ap­si­reng­ti, su pra­stom ter­be­lėm. Abi su drau­ge tū­no­jom va­go­no kam­pu­ty, kad nie­kam neužk­liū­tu­me. Lai­min­gai par­va­žia­vom. Aša­rų la­bai daug bu­vo. Pir­miau­sia nuė­jo­me prie Auš­ros Var­tų pa­dė­ko­ti Ma­ri­jai, kad grį­žom“, – pir­mą kar­tą per vi­są su­si­ti­ki­mą M. Rim­kie­nės aky­se su­bliz­ga aša­ros.

Grį­žu­si į Šiau­lius Ma­ri­ja ap­si­sto­jo pas se­se­rį, ta­me pa­čia­me nuo­mo­ta­me kam­ba­ry­je, ku­ria­me ją suė­mė. Ir pri­si­re­gist­ruo­ti ne­bu­vo var­go, nes na­mų kny­go­je vis dar bu­vo Ma­ri­jos Bla­žy­tės pa­var­dė.

„Ne­bu­vau nei my­lė­ju­si, nei drau­ga­vu­si, kai ma­ne suė­mė, o grį­žau sen­mer­gė, – šyp­te­li M. Rim­kie­nė. – Ge­rai, kad pa­si­tai­kė toks sen­ber­nis.“

Su bū­si­mu vy­ru, taip pat po­li­ti­niu ka­li­niu, Ma­ri­ją su­pa­žin­di­no to pa­ties li­ki­mo drau­gė. Jis į Šiau­lius bu­vo su­grį­žęs pa­na­šiu lai­ku kaip ir Ma­ri­ja, bet jau bu­vo „ba­go­tas“ – tu­rė­jo dar­bą, nuo­mo­jo­si ne­di­de­lį kam­ba­rė­lį, bu­vo nu­si­pir­kęs ge­le­ži­nę lo­vą, sta­lą ir vir­tu­vi­nę spin­te­lę. Ji te­bes­to­vi M. Rim­kie­nės vir­tu­vė­je.

Apie la­ge­rius šei­mo­je nie­ka­da ne­si­kal­bė­da­vo. Tik po vy­ro mir­ties, prieš 20 me­tų, su­ži­no­jo, kad jie bu­vo ry­ši­nin­kai to­je pa­čio­je Pri­si­kė­li­mo apy­gar­do­je.

Grį­žu­si į Šiau­lius iš pra­džių M. Rim­kie­nė dir­bo se­zo­ni­nius dar­bus, vė­liau ga­vo bu­hal­te­rės dar­bą. Su vy­ru užau­gi­no dvi duk­ras. Vie­na gy­ve­na Pa­lan­go­je, ki­ta – Fi­la­del­fi­jo­je, JAV.

Sa­vo ir gi­mi­nės is­to­ri­ją M. Rim­kie­nė su­gul­dė į kny­gą „Pe­ly­tė“, ku­ri bu­vo iš­leis­ta 2006 me­tais. Po me­tų iš­lei­do kny­gą „Spąs­tuo­se“ – apie gy­ve­ni­mą ka­lė­ji­muo­se ir la­ge­riuo­se.

„Kai pa­gal­vo­ji, jau­nys­tė ga­li la­bai daug iš­ken­tė­ti“, – at­si­dūs­ta Ma­ri­ja.

Gied­riaus BA­RA­NAUS­KO nuo­tr.

Skau­dūs ir šiur­pūs praei­ties iš­gy­ve­ni­mai Ma­ri­jos Rim­kie­nės ne­pa­lau­žė – jos akys šyp­so­si, pa­sa­ko­jant neį­ti­kė­ti­nus gy­ve­ni­mo nuo­ty­kius.

„Aš pa­ti Pe­ly­tė, tai ir pra­dė­jau ko­lek­cio­nuo­ti pe­ly­tes“, – sa­ko Ma­ri­ja Rim­kie­nė, bu­vu­si par­ti­za­nų ry­ši­nin­kė, sla­py­var­džiu Pe­ly­tė.

M. Rim­kie­nės na­muo­se ka­bo Lie­tu­vos gy­ven­to­jų trem­ties ir ka­li­ni­mo vie­tų že­mė­la­pis, ku­ria­me rau­do­na li­ni­ja pa­ženk­lin­tas pa­čios la­ge­rių ke­lias, gel­to­na – vy­ro, tė­ve­lių – mė­ly­na, ža­lios li­ni­jos žy­mi jau lais­vas ke­lio­nes po So­vie­tų Są­jun­gą. Tam­sus kry­žius virš že­mė­la­pio žy­mi praei­tį, švie­sus – da­bar­tį. Du ner­ti an­ge­liu­kai sau­go, kad to­kia is­to­ri­ja ne­pa­si­kar­to­tų.

Vi­sos M. Rim­kie­nės pe­ly­tės, ku­rių yra apie 300, tu­ri var­dus.

As­me­ni­nio al­bu­mo nuo­tr.

1991 me­tais į Ka­zachs­ta­ną vy­ko 19 lie­tu­vių eks­pe­di­ci­ja, va­do­vau­ja­ma rad­vi­liš­kie­čio Al­gir­do Ka­man­taus­ko, ieš­ko­ti po­li­ti­nių ka­li­nių ka­pų. Ra­do tik ke­lis ap­leis­tus la­ge­rius, o ka­pų ne­li­kę jo­kio ženk­lo. Eks­pe­di­ci­jos da­ly­viai sta­tė kry­žius ir de­gė žva­ku­tes vie­to­se, kur ga­li­mai ga­lė­jo bū­ti pa­lai­do­ti ka­li­niai. Ma­ri­ja Rim­kie­nė klū­pi kai­rė­je.

Lie­tu­viai prie bu­vu­sio Do­lin­kos la­ge­rio griu­vė­sių. M. Rim­kie­nė prie­ky­je ant­ra iš kai­rės.