Didžiausia grėsmė Europai – Afrika

Di­džiau­sia grės­mė Eu­ro­pai – Af­ri­ka

Va­ka­rie­čiai daž­niau­siai įsi­vaiz­duo­ja, jog di­džiau­sią grės­mę Eu­ro­pai ke­lia Do­nal­do Tram­po Ame­ri­ka, Vla­di­mi­ro Pu­ti­no Ru­si­ja ar eko­no­miš­kai stip­rė­jan­ti Ki­ni­ja. Ta­čiau šios grės­mės esą nie­kas, pa­ly­gin­ti su Af­ri­kos ke­lia­mu pa­vo­ju­mi. Apie tai iš­skir­ti­nia­me in­ter­viu „Va­ka­ro ži­nioms“ kal­bė­jo Ber­ly­no ins­ti­tu­to „Ci­vi­li­za­ci­jų dia­lo­gas“ eks­per­tas, ra­šy­to­jas ir žur­na­lis­tas dr. To­mas Fas­ben­de­ris (Tho­mas Fas­ben­der).

– Jūs daug me­tų gy­ve­no­te Ru­si­jo­je, to­dėl įvai­riuo­se in­ter­viu va­ka­rie­čiai jums daž­nai už­duo­da vie­ną ir tą pa­tį klau­si­mą: ar Ru­si­ja yra Eu­ro­pos da­lis? Aš no­rė­čiau šį klau­si­mą iš­plės­ti: kas ap­skri­tai yra šiuo­lai­ki­nė Eu­ro­pa? Ko­kios ver­ty­bės, ko­kie kul­tū­ri­niai sai­tai yra bend­ri vi­soms Eu­ro­pos tau­toms?

– Taip, tą klau­si­mą apie Ru­si­ją gir­džiu daž­no­kai... At­sa­ky­čiau taip: Ru­si­ja nė­ra Eu­ro­pa da­bar­ti­nia­me pa­čios Eu­ro­pos su­vo­ki­mo kon­teks­te. Ži­no­ma, geog­ra­fiš­kai ir kul­tū­riš­kai Ru­si­ja yra Eu­ro­pos da­lis, apie tai liu­di­ja ir jų sla­viš­ko­sios šak­nys, il­ga­me­tė is­to­ri­ja. Bet juk šian­dien pa­ti Eu­ro­pa trau­kia­si vis to­liau nuo tra­di­ci­nių eu­ro­pie­tiš­kų sa­vo iš­ta­kų, pa­mirš­da­ma sa­vo šak­nis, kul­tū­ri­nį ir dva­si­nį pa­li­ki­mą, sa­vo tra­di­ci­jas...

Va­di­na­mo­sios šiuo­lai­ki­nės eu­ro­pie­tiš­kos ver­ty­bės yra prie­šin­gos ma­no iš­pa­žįs­ta­moms, nuo vai­kys­tės įpras­toms ver­ty­bėms. Kai dar bu­vau vai­kas, eu­ro­pie­tiš­kos ver­ty­bės bu­vo Die­vas, Šei­ma ir Tė­vy­nė. To­mis ver­ty­bė­mis gy­ve­no vi­sa po­ka­ri­nė Va­ka­rų Eu­ro­pa, bū­tent šios ver­ty­bės lei­do Eu­ro­pai su­stip­rė­ti ir tap­ti ga­lin­ga bei tur­tin­ga erd­ve. Bet kai tai pa­sa­kau šiuo­lai­ki­niams tau­tie­čiams, jie į ma­ne žiū­ri iš­pū­tę akis: kaip tai ga­li bū­ti? O ko­kios yra tos šiuo­lai­ki­nės ver­ty­bės? To­le­ran­ci­ja ab­so­liu­čiai vis­kam, liūd­nai pa­gar­sė­jęs po­lit­ko­rek­tiš­ku­mas, to­ta­li­nis li­be­ra­liz­mas, ab­so­liu­tus in­di­vi­dua­liz­mas ir ko­lek­ty­vi­nių ver­ty­bių at­si­sa­ky­mas, iš­kreip­tai su­vo­kia­ma mo­ra­lė...

Vi­sa tai mus, eu­ro­pie­čius, klam­pi­na į neišb­ren­da­mą prieš­ta­ra­vi­mų pel­kę, ne­veiks­nu­mą ir abe­jin­gu­mą ne­tgi rea­lių grės­mių aki­vaiz­do­je. Va­ka­rai pra­ra­dę sa­vo verž­lu­mą, po­lė­kį ir ne­tgi dar­bin­gu­mą. Tą pa­tį ga­li­ma pa­sa­ky­ti ir apie Vo­kie­ti­jos, Pran­cū­zi­jos ar ES po­li­ti­ką, ku­rią ga­li­ma api­bū­din­ti kaip vi­siš­ką sa­vo ga­li­my­bių neut­ra­li­za­ci­ją ir ne­tgi nuo­sa­vų in­te­re­sų ig­no­ra­vi­mą, ne­kal­bant jau apie kaž­ko­kias atei­ties stra­te­gi­jas. Mū­sų po­li­ti­nis eli­tas mėgs­ta pa­šne­kė­ti apie Eu­ro­pos že­my­no vie­ny­bę, bet nie­kas ne­kal­ba apie to­kios vie­ny­bės tiks­lus, il­ga­lai­kę per­spek­ty­vą. Kas bus su Eu­ro­pa, pa­vyz­džiui, po 50 me­tų? Juk da­bar aki­vaiz­du, kad Jung­ti­nės Eu­ro­pos Vals­ti­jos tė­ra tuš­čia pro­pa­gan­da, ble­fas...

– Vis dėl­to kar­tais ir to­kio­je Eu­ro­po­je pri­pa­žįs­ta­ma, kad eg­zis­tuo­ja nau­ji iš­šū­kiai, ypač ma­si­nė ne­kont­ro­liuo­ja­ma mig­ra­ci­ja. Kas ir kaip su šiuo iš­šū­kiu šian­dien ga­li su­si­do­ro­ti? Nuo­lat gir­tas Jun­ke­ris? Apie Jung­ti­nes Eu­ro­pos Vals­ti­jas klie­din­tis Mak­ro­nas? Ar mig­ran­tus pa­si­kvie­tu­si Mer­kel?

– Šis iš­šū­kis jau da­bar griau­na eu­ro­pie­tiš­kos vi­suo­me­nės konst­ruk­ci­ją ir gre­sia mil­ži­niš­kais po­ky­čiais. Mul­ti­kul­tū­ra­liz­mas ir vi­sa va­di­na­ma įvai­ro­vė, pra­de­dant šim­tais re­li­gi­jų, Eu­ro­pą už­plū­du­sių et­ni­nių gru­puo­čių ir bai­giant pa­čiais keis­čiau­siais sek­sua­li­niais da­ri­niais, yra pa­ti tik­riau­sia Eu­ro­pos pa­ka­sy­nų pra­džia.

Tie­są sa­kant, ne­ma­ža da­lis ma­no tau­tie­čių su tuo ne­su­tin­ka. To­dėl kaip reak­ci­ja į vo­kiš­ko­jo bei eu­ro­pie­tiš­ko­jo po­li­ti­kos eli­to kre­čia­mas ne­są­mo­nes stip­rė­ja ult­ra-de­ši­nio­sios jė­gos. Šios jė­gos vie­ni­ja dau­giau­sia tuos, ku­rie ne­pa­ten­ka į va­di­na­mą­jį eli­tą – šie žmo­nės ne­ra­šo straips­nių ži­niask­lai­do­je, ne­šmėkš­čio­ja TV ek­ra­nuo­se, jie ne­tu­ri įta­kos na­cio­na­li­nė­je ar fe­de­ra­li­nė­je po­li­ti­ko­je. Bet šian­dien Va­ka­rų Eu­ro­po­je 20–25 pro­cen­tai žmo­nių aki­vaiz­džiai prieš­ta­rau­ja ofi­cia­liai „eli­to“ po­li­ti­kai ir su­da­ro rim­tą ne­pa­si­ten­ki­ni­mo ži­di­nį. O vi­si tie jū­sų pa­mi­nė­ti žmo­nės ne­ga­li su­si­do­ro­ti nei su to­kiais iš­šū­kiais, kaip mig­ra­ci­ja, nei su kur kas smul­kes­niais. Jiems nie­ko se­niai jau ne­rei­kia...

– Vis dėl­to kaip jūs paaiš­kin­tu­mė­te An­ge­los Mer­kel kvie­ti­mą vi­siems svie­to pe­rė­jū­nams at­vyk­ti į Eu­ro­pą?

– A. Mer­kel sa­vy­je ban­do su­de­rin­ti du ne­su­de­ri­na­mus da­ly­kus: krikš­čio­niš­ką­jį hu­ma­niz­mą ir na­cio­na­li­nius in­te­re­sus. Ji tai mo­ty­va­vo no­ru pa­dė­ti ken­čian­tiems pa­bė­gė­liams, ta­čiau vie­toj jų į Eu­ro­pą pra­dė­jo plūs­ti mi­li­jo­nai eko­no­mi­nių mig­ran­tų.

Ki­taip sa­kant, ge­ri no­rai ne­su­de­ri­na­mi su žiau­ria rea­ly­be. Nes rea­ly­bė mums dik­tuo­ja ap­ri­bo­ji­mus, ku­rių mo­ra­lė ne­no­ri pri­pa­žin­ti. Kai no­ri sa­vy­je su­de­rin­ti šiuos iš prin­ci­po ne­su­de­ri­na­mus da­ly­kus, tu­ri­me ap­gai­lė­ti­ną re­zul­ta­tą: mes juos pa­si­kvie­tė­me tar­si ge­rų žmo­giš­kų no­rų ve­di­ni, ta­čiau da­bar rei­ka­lau­ja­me iš kai­my­nų, kad jie mū­sų „sve­čius“ pri­glaus­tų bent nak­čiai...

Blo­giau­sia, kad išei­ties iš šios si­tua­ci­jos nie­kas Va­ka­ruo­se ne­ži­no. Bet yra ir ki­ta A. Mer­kel pro­ble­ma: gre­ta sa­vo dek­la­ruo­ja­mo hu­ma­niz­mo ji dar yra ir stip­ri Eu­ro­pos Są­jun­gos ideo­lo­gė. Ji tu­ri tik vie­ną Vo­kie­ti­jos už­sie­nio po­li­ti­kos tiks­lą: kur­ti vie­nin­gą Eu­ro­pą. Ji išau­go Ry­tų Vo­kie­ti­jo­je, tar­na­vo ten ideo­lo­gi­ne sek­re­to­re VDR kom­jau­ni­mo or­ga­ni­za­ci­jo­je. Ten ne­pa­tek­da­vo šiaip žmo­nės iš gat­vės – jie tu­rė­jo bū­ti ga­na ideo­lo­giš­kai lo­ja­lūs ko­mu­nis­ti­nei val­džiai. Pas jus juk ly­giai tas pa­ts: jū­sų la­biau­siai pro­va­ka­rie­tiš­ki po­li­ti­kai išau­go so­vie­ti­nė­je ko­mu­nis­ti­nė­je ideo­lo­gi­nė­je sis­te­mo­je. Ir štai vi­si to­kie po­li­ti­kai šian­dien yra di­džiau­si Va­ka­rų ir Eu­ro­pos vie­ny­bės ša­li­nin­kai, nors, kaip mi­nė­jau, nie­kas ne­ži­no, ką su ta vie­ny­be rei­kia da­ry­ti to­liau.

Vie­ny­bė su­vo­kia­ma iš­kreip­tai: tie­siog pa­si­da­ly­ti mig­ran­tus. Ir po­nia A. Mer­kel pa­kliu­vo į sa­vo pa­čios pa­spęs­tus spąs­tus: tuo me­tu, kai ji pri­pa­žįs­ta, jog Vo­kie­ti­ja tu­ri gin­ti sa­vo sie­nas, kaip rei­ka­lau­ja jos koa­li­ci­jos par­tne­ris už­sie­nio rei­ka­lų mi­nist­ras ir dėl to ne­tgi ki­lo vy­riau­sy­bės kri­zė (tie­sa, vė­liau bu­vo ras­tas tam tik­ras komp­ro­mi­sas), tuo pat me­tu ji pri­va­lės at­si­sa­ky­ti „vie­nin­gos Eu­ro­pos“ idė­jos, nes sie­nų gy­ni­mas tam tie­siog prieš­ta­rau­ja.

– Tai ku­rios idė­jos ji tu­rės at­si­sa­ky­ti? Mul­ti­kul­tū­ri­nės vie­nin­gos Eu­ro­pos ar na­cio­na­li­nių Vo­kie­ti­jos in­te­re­sų? Nes juk toks dua­liz­mas gre­sia tie­siog as­me­ny­bės su­si­dve­ji­ni­mu, moks­liš­kai va­di­na­mu ši­zof­re­ni­ja...

– Vi­siš­kai tei­sin­gai, jos pa­si­rin­ki­mas yra ga­na skur­dus. Jei­gu kal­ba­me apie Eu­ro­pos vie­ny­bę, tai pir­miau­sia rei­kia ap­gin­ti vi­sos Eu­ro­pos sie­nas. Tai reiš­kia, į Eu­ro­pą ne­ga­li pa­tek­ti tos mi­nios mig­ran­tų, ku­rios da­bar per Vi­dur­že­lio jū­rą plau­kia kas­dien. Bet tuo pa­čiu me­tu ky­la aud­rin­ga dis­ku­si­ja Vo­kie­ti­jos vi­suo­me­nė­je – esą bet ku­ri gy­ny­bos for­ma, o ypač ka­ri­nė for­ma, au­to­ma­tiš­kai prieš­ta­rau­ja A. Mer­kel dek­la­ruo­ja­miems hu­ma­niz­mo prin­ci­pams.

Jei­gu Vi­dur­že­mio jū­ro­je kur­suo­jan­tys ka­ri­niai lai­vai vi­sus mig­ran­tus ga­bens at­gal į Af­ri­ką, o jų li­ki­mas ten bus neaiš­kus, tai vi­siš­kai prieš­ta­raus mū­sų mo­ra­li­niams įsi­pa­rei­go­ji­mams. Šiuo lyg­me­niu ir vyks­ta dis­ku­si­ja, bet nie­kas ne­sup­ran­ta, kad taip tik tuš­čiai švais­to­mas lai­kas.

Di­džiau­sia Eu­ro­pos grės­mė šian­dien yra ne D. Tram­po Ame­ri­ka, ne Ki­ni­ja, ne V. Pu­ti­no Ru­si­ja, o fak­tas, kad iki 2050 me­tų Af­ri­ko­je at­si­ras dau­giau nei 1 mi­li­jar­das pa­pil­do­mų žmo­nių. To­dėl vi­siems tiems „hu­ma­nis­tams“ no­ri­si rėk­te rėk­ti: at­mer­ki­te akis ir pa­svars­ty­ki­te, kur vi­sas šis mi­li­jar­das nu­ke­liaus?

Tai čia ne­skai­tant Azi­jos, be to, pri­dė­ki­me geo­met­ri­nę gims­ta­mu­mo pro­gre­si­ją... Pa­ly­gi­ni­mui: šian­dien Eu­ro­po­je vos iš­si­ten­ka 550 mi­li­jo­nų.

To­kius skai­čius pa­tei­kia vi­si pa­sau­lio de­mog­ra­fai, tai yra tiks­lu­sis moks­las, o su moks­lu ne­pa­si­gin­čy­si. Nie­kas ir ne­si­gin­či­ja, o tie­siog ty­li ar­ba tuš­čiai pliur­pia apie „hu­ma­niz­mą“, bet ne­tru­kus tik­rie­ji eu­ro­pie­čiai virs rea­liais pa­bė­gė­liais.

Tai­gi, per ar­ti­miau­sius 32 me­tus su­si­dur­si­me su ma­si­niu ant­plū­džiu ir to­kios Eu­ro­pos, ku­rią pa­žįs­ta­me šian­dien, pa­pras­čiau­siai ne­liks.

Ti­kė­ti­na, kad dau­ge­lis va­ka­rie­čių pa­trauks į Ry­tų Eu­ro­pą, jau da­bar da­lis žmo­nių ieš­ko to­kios ga­li­my­bės, o Va­ka­rų Eu­ro­pa liks Af­ri­kos ir Azi­jos oku­puo­ta te­ri­to­ri­ja, su vi­sais čia per­kel­tais et­ni­niais konf­lik­tais, ma­si­niu nu­si­kals­ta­mu­mu ir ki­tais „pri­va­lu­mais“. Jei­gu mes ne­ra­si­me bend­ro eu­ro­pie­tiš­ko spren­di­mo – ar sau­go­me sa­vo sie­nas at­ski­rai, ar vi­si kar­tu – mes pra­ra­si­me vis­ką. Apie aukš­tą „mo­ra­lę“ ir mū­sų „hu­ma­niz­mą“ tie­siog ne­be­liks kam šne­kė­ti...

Tam, kad šios pro­ble­mos mas­tą bent su­vok­tų šian­die­ni­nis po­li­ti­kos eli­tas, pir­miau­sia rei­kia at­si­kra­ty­ti sa­vo neį­ga­lu­mo įvai­riau­sių komp­lek­sų ir šiuo­lai­ki­nių ver­ty­bių pro­pa­gan­dos ir ne­del­siant pra­dė­ti kur­ti ati­tin­ka­mas struk­tū­ras, ku­rios bū­tų pa­jė­gios už­kirs­ti ke­lią gre­sian­čiai ka­tast­ro­fai.

– Pa­kal­bė­ki­me apie itin šil­tus Vo­kie­ti­jos ir Ru­si­jos san­ty­kius. Jūs ren­gia­te bend­rus geo­po­li­ti­nius pro­jek­tus, kaip an­tai „Nordst­ream-2“, jū­sų vers­li­nin­kai vis gar­siau kal­ba, kad rei­kia at­šauk­ti Ru­si­jai san­kci­jas, drau­gau­ti su jais ir pre­kiau­ti, jūs ne­pa­lai­ko­te su Ru­si­ja ka­riau­jan­čios Uk­rai­nos ir ne­tgi ty­liai lin­kę pri­pa­žin­ti jiems Kry­mą. Iš kur to­kia mei­lė, ypač tu­rint gal­vo­je, kad dar ne taip se­niai su jais nuo­lat ka­ria­vo­te?

– Ne­pa­sa­ky­čiau, kad yra kaž­ko­kia mei­lė. Tie­siog vo­kie­čiai žiū­ri pra­gma­tiš­kai. No­ri­me mes to ar ne, bet Ru­si­ja vis tiek bus. Mei­lė ga­li bū­ti tik tarp at­ski­rų žmo­nių, o „tau­tų drau­gys­tė“ tė­ra ideo­lo­gi­nis štam­pas. Po­li­ti­kai tu­ri tar­pu­sa­vy­je bend­rau­ti, jei­gu ne­no­ri­me XX am­žiaus ka­rų pa­si­kar­to­ji­mo.

Mes į Ru­si­ją 1941 me­tais pa­siun­tė­me 156 di­vi­zi­jas, bet mums ne­pa­vy­ko jos su­nai­kin­ti. Gal da­bar ga­li­me pa­siųs­ti 300 di­vi­zi­jų ir mums pa­vyks? Tik ras­ki­te tiek no­rin­čių ka­riau­ti... Tie­siog tai yra in­te­re­sų klau­si­mas. Ko­kie yra bend­ri Eu­ro­pos in­te­re­sai? Pir­miau­sia, tai sie­kis iš­veng­ti nau­jų glo­ba­lių konf­lik­tų ir ka­rų, sta­bi­lu­mas tarp­tau­ti­niuo­se san­ty­kiuo­se. Ru­si­ja yra di­džiau­sia pa­sau­lio vals­ty­bė ir su šiuo fak­tu rei­kia skai­ty­tis bei su juo su­si­tai­ky­ti. Aš ge­rai su­pran­tu Bal­ti­jos ša­lis, ži­nau jū­sų praei­tį ir man su­vo­kia­mas jū­sų ne­pa­si­ti­kė­ji­mas Ru­si­ja. Tik kaip žmo­gus, 23 me­tus pra­gy­ve­nęs Ru­si­jo­je, ge­rai ži­nau ir ru­sų men­ta­li­te­tą, jų troš­ki­mus bei sie­kius. Ga­liu at­sa­kin­gai tvir­tin­ti, kad Ru­si­ja jau se­niai su­si­tai­kė su Bal­ti­jos ša­lių pra­ra­di­mu – ir ei­li­niai žmo­nės, ir jų eli­tas. Jie, kaip ir vi­sas pa­sau­lis, pri­pa­žįs­ta, kad Bal­ti­jos ša­lys bei Suo­mi­ja yra Va­ka­rų eu­ro­pie­tiš­kos ci­vi­li­za­ci­jos neats­ki­ria­ma da­lis.

Vi­sai kas ki­ta jiems yra Uk­rai­na, Bal­ta­ru­si­ja ar Mol­da­vi­ja, Kau­ka­zo ša­lys. Jie įsi­ti­ki­nę, kad šios ša­lys tu­ri am­žiams lik­ti Ru­si­jos įta­ko­je. Pri­mi­ty­viai kal­bant, ru­sai vi­sas ša­lis skirs­to į tris gru­pes: „mū­siš­kiai“, „sa­vi“ ir „sve­ti­mi“. Bal­ta­ru­si­ja jiems yra „mū­siš­kiai“, Uk­rai­na – „sa­vi“, o Bal­ti­jos ša­lys – „sve­ti­mi“. Nes čia yra vi­siš­kai ki­ta, va­ka­rie­tiš­ka kul­tū­ra, ki­ta ci­vi­li­za­ci­ja, ku­ri ru­sams yra sve­ti­ma.

Trum­pa dos­jė

To­mas Fas­ben­de­ris gi­mė 1957 me­tais, gy­ve­na Ham­bur­ge. Jis – fi­lo­so­fi­jos moks­lų kan­di­da­tas, žur­na­lis­tas, vers­li­nin­kas. Nuo 1992 iki 2015 me­tų gy­ve­no Mask­vo­je, pa­ra­šė ir iš­lei­do kny­gą „Lais­vė vie­toj de­mok­ra­ti­jos. Ru­si­jos ke­lias ir Va­ka­rų iliu­zi­jos“ (2014 m., vo­kie­čių kal­ba). Šiuo me­tu jis – Ber­ly­no ins­ti­tu­to „Ci­vi­li­za­ci­jų dia­lo­gas“ pa­ta­rė­jas.

Pa­reng­ta pa­gal dien­raš­tį „Va­ka­ro ži­nios“

Dai­niaus LA­BU­ČIO nuo­tr.

To­mas Fas­ben­de­ris: „Per ar­ti­miau­sius 32 me­tus su­si­dur­si­me su ma­si­niu ant­plū­džiu ir to­kios Eu­ro­pos, ku­rią pa­žįs­ta­me šian­dien, pa­pras­čiau­siai ne­liks.“