Šiaulių gete sunaikinta dalis miesto istorijos

Šiau­lių ge­te su­nai­kin­ta da­lis mies­to is­to­ri­jos

Šie­met su­kan­ka 75-eri me­tai, kai bu­vo lik­vi­duo­tas Šiau­lių ge­tas. Iš jo žy­dai bu­vo iš­vež­ti į Štut­ho­fo ir Da­chau kon­cent­ra­ci­jos sto­vyk­las. Šiau­lių ap­skri­ties žy­dų bend­ruo­me­nė or­ga­ni­zuos ne vie­ną ren­gi­nį, kvies­da­ma pri­si­min­ti tra­giš­kus įvy­kius. Bend­ruo­me­nės pir­mi­nin­kas Sa­nia Ker­be­lis sa­ko, kad į ge­tą pa­te­ko žmo­nės, kū­rę Šiau­lius: vers­li­nin­kai, moks­li­nin­kai, me­ni­nin­kai. „Svar­bu, kad žmo­nės su­si­vok­tų, kur nu­ve­da kaž­kie­no ne­pag­rįs­tas pyk­tis ir nea­py­kan­ta“, – apie at­min­ties pra­smę sa­ko S. Ker­be­lis.

Lo­re­ta KLIC­NER

loreta@skrastas.lt

Su­va­ry­ti, kad su­nai­kin­tų

1902 me­tų duo­me­ni­mis, Šiau­liuo­se gy­ve­no per 9 tūks­tan­čius žy­dų. Tai bu­vo gau­si bend­ruo­me­nė, su­da­riu­si di­džią­ją da­lį mies­to gy­ven­to­jų. Prieš Ant­rą­jį pa­sau­li­nį ka­rą ne­ma­žai žy­dų emig­ra­vo į Ame­ri­ką, Pie­tų Af­ri­ką, Pa­les­ti­ną, o pir­mo­mis ka­ro die­no­mis da­lis jų pa­si­trau­kė į Ry­tus.

Šiau­lių ge­tas, vie­nas iš tri­jų di­džiau­sių ge­tų Lie­tu­vo­je, bu­vo įkur­tas 1944 me­tų rugp­jū­tį.

„Į Šiau­lių ge­tą pa­te­ko apie 6 500 žy­dų. Pir­ma­sis ge­tas bu­vo ati­da­ry­tas Kau­ka­zu va­di­na­mo­je te­ri­to­ri­jo­je ne­to­li se­nų­jų žy­dų ka­pi­nių, – pa­sa­ko­ja Šiau­lių ap­skri­ties žy­dų bend­ruo­me­nės pir­mi­nin­kas Sa­nia Ker­be­lis. – Žy­dai į jį ne­be­til­po, nes čia pa­te­ko ne tik šiau­lie­čiai, bet ir žmo­nės iš ap­lin­ki­nių vie­to­vių. Ant­ra­sis ge­tas bu­vo ati­da­ry­tas tarp Trakų ir Ežero gat­vių. Da­lį žy­dų per­kė­lė į Ža­ga­rę, sa­kė, kad ten bus lais­viau gy­ven­ti. Iš­ve­žė dar­bams, bet su­šau­dė Na­ryš­ki­no par­ke.“

„Ge­tai bu­vo ku­ria­mi ir ma­žes­niuo­se mies­tuo­se, mies­te­liuo­se, bet jie ten il­gai neeg­zis­ta­vo. Jie bu­vo rei­ka­lin­gi tik su­rink­ti žy­dus į krū­vą, atim­ti jų tur­tą ir juos su­nai­kin­ti. O Šiau­liuo­se žmo­nės bu­vo nau­do­ja­mi dar­bams, daug jų dir­bo Ch. Fren­ke­lio fab­ri­ke, Pa­ven­čių cuk­raus fab­ri­ke, prie ge­le­žin­ke­lio. Ne­rei­ka­lin­gų pro­fe­si­jų ar silp­nos fi­zi­nės būk­lės žmo­nės, se­ne­liai ir vai­kai bu­vo nai­ki­na­mi, – pa­sa­ko­ja S. Ker­be­lis. – Žu­dy­nės vy­ko Gu­ber­ni­jos miš­ke, Ku­žių miš­ke, Pro­čiū­nuo­se... Apie 50 nu­žu­dy­ta Kai­rių miš­ke. Tuos žmo­nes bu­vo paė­mę dirb­ti pas ūki­nin­kus, o gruo­džio mė­ne­sį nu­žu­dė. Iš pa­sa­ko­ji­mų ži­nau, kad Bu­biuo­se nu­žu­dy­ta dau­giau­sia vai­kai ir mo­te­rys.“

Tie, ku­rie mir­da­vo ge­te, būdavo už­ka­sa­mi se­no­sio­se Šiau­lių žy­dų ka­pi­nė­se Žal­gi­rio gat­vė­je.

Su­nai­kin­tos šei­mos

Žy­dų bend­ruo­me­nės va­do­vas sa­ko, kad ir ge­te žmo­nės tu­rė­jo vil­tį: mo­ky­to­jai mo­kė vai­kus, gy­dy­to­jai gy­dė, nors gy­ve­ni­mo są­ly­gos bu­vo ne­pa­ke­lia­mos.

Iš pa­sa­ko­ji­mų S. Ker­be­lis ži­no, kad jo mo­čiu­tės bro­lis, kaip ir ki­ti, į ge­tą ban­dy­da­vo įsi­neš­ti mais­to, kad iš­gy­ven­tų. Tą­kart ne­šė­si bul­ves, ri­zi­ka bu­vo mir­ti­na: jei­gu sar­gy­bi­niai pa­tik­rins ir ras, nu­žu­dys. Pa­tik­ri­no. Bul­ves su­ra­do. Mo­čiu­tės bro­lį už­da­rė į Šiau­lių ka­lė­ji­mą, o iš ten vež­da­vo su­šau­dy­ti į Pro­čiū­nus.

„Jį su­šau­dė. Jo vai­kai bu­vo nu­žu­dy­ti per „vai­kų ak­ci­ją“, o žmo­na, kiek ži­nau iš pa­sa­ko­ji­mų, iš­gy­ve­no“, – pa­sa­ko­ja S. Ker­be­lis. Ge­te bu­vo ir jo mo­čiu­tės se­suo –16-me­tė iš Ža­ga­rės at­va­žia­vo pas bro­lį, bet pa­te­ko į ge­tą. Nu­žu­dy­ta, spė­ja­ma, Ku­žių miš­ke.

„Ma­no ma­mos se­sers vy­ras į ge­tą pa­te­ko su tė­vu, ma­ma ir bro­liu. Bro­lį su­de­gi­no Da­chau, tė­vą nu­žu­dė gal Šiau­lių ge­te, mo­ti­na iš­gy­ve­no, bet iš kon­cent­ra­ci­jos sto­vyk­los grį­žo iš­se­ku­si ir mi­rė. Jį pa­tį iš­va­da­vo ame­ri­kie­čiai są­jun­gi­nin­kai. Tu­rė­jo ga­li­my­bę pa­si­trauk­ti į Ame­ri­ką, bet jis grį­žo čia, ti­kė­da­ma­sis ras­ti kaž­ką iš gi­mi­nės. Vė­liau jau so­vie­tai nie­kur ne­beiš­lei­do“, – pa­sa­ko­ja apie skau­dų gi­mi­nės li­ki­mą S. Ker­be­lis.

1943 me­tų spa­lio 1 die­ną Šiau­lių ge­tas bu­vo per­duo­tas SS ži­niai – jie ta­po kon­cent­ra­ci­jos sto­vyk­lo­mis. 1944 me­tų lie­pos 15 die­ną pra­si­dė­jo Šiau­lių ge­to lik­vi­da­ci­ja. S. Ker­be­lis sa­ko, kad ge­tas bu­vo lik­vi­duo­ja­mas tri­mis eta­pais – lie­pos 15, 17 ir 19 die­ną.

Ke­li tūks­tan­čiai žy­dų bu­vo per­vež­ti į Štut­ho­fo kon­cent­ra­ci­jos sto­vyk­lą. Iš ten vy­rai nu­ga­ben­ti mir­čiai į Da­chau, mo­te­rys ir vai­kai nai­kin­ti Štut­ho­fe. 1945 me­tų ge­gu­žės 2 die­ną kon­cent­ra­ci­jos sto­vyk­lo­se li­ku­sius gy­vus žy­dus iš­lais­vi­no ame­ri­kie­čių ka­riuo­me­nė.

Kvie­čia atei­ti ir pri­si­min­ti

Mi­nė­da­ma Šiau­lių ge­to lik­vi­da­vi­mo 75-me­tį Šiau­lių ap­skri­ties žy­dų bend­ruo­me­nė pir­mą­jį ren­gi­nį kar­tu su „Auš­ros“ mu­zie­ju­mi or­ga­ni­zuo­ja va­sa­rio 14 die­ną 14 va­lan­dą Ch. Fren­ke­lio vi­lo­je: Jad Va­šem (Tau­tos at­mi­ni­mo ins­ti­tu­to) moks­li­nin­kė Se­ra­fi­ma Vel­ko­vich skai­tys pa­skai­tą „Lie­tu­vos žy­dų li­ki­mai Ho­lo­kaus­to me­tu iš Jad Va­šem do­ku­men­tų ir pro­jek­tų“.

„Pa­si­rin­ko­me die­nos lai­ką, nes no­ri­me pa­kvies­ti kuo dau­giau vi­suo­me­nės, iš mo­kyk­lų, is­to­ri­jos mo­ky­to­jų, kad su­pras­tų, kas bu­vo ge­tas, Ho­lo­kaus­tas“, – sa­ko S. Ker­be­lis.

Bend­ra­dar­biau­da­ma su „Auš­ros“ mu­zie­ju­mi, bend­ruo­me­nė sa­vo pa­tal­po­se (P. Vi­šins­kio g. 24) rengs do­ku­men­tų ir nuo­trau­kų iš ge­to pa­ro­dą. Dar pla­nuo­ja­ma or­ga­ni­zuo­ti kon­fe­ren­ci­ją apie žy­dų gel­bė­to­jus iš Šiau­lių kraš­to. Tik jų dė­ka ka­ro pa­bai­gos su­lau­kė iš­gel­bė­ti žy­dai.

Pag­rin­di­nis ren­gi­nys lie­pos 14 die­ną pra­si­dės prie ak­mens, sim­bo­li­zuo­jan­čio ge­to var­tus Trakų ir Ežero gat­vių kam­pe, bus skai­to­mos ge­to ka­li­nių pa­var­dės, pa­sa­ko­ja­mi liu­di­ji­mai, lau­kia­ma iš už­sie­nio at­va­žiuo­jančių žy­dų, ku­rių li­ki­mai su­sie­ti su Šiau­liais. Nuo ge­to var­tų pa­ju­dės „Gy­vų­jų mar­šas“ iki ge­le­žin­ke­lio sto­ties, iš kur žmo­nės bu­vo iš­vež­ti į kon­cent­ra­ci­jos sto­vyk­las.

„Jei­gu pa­vyks ras­ti rė­mė­jų, pa­ke­liui už­deg­si­me tiek žva­ku­čių, kiek bu­vo žmo­nių ge­te. Jei­gu ne­pa­vyks, pa­pra­šy­si­me, kad kiek­vie­nas, ku­ris ateis, at­si­neš­tų po žva­ku­tę“, – sa­kė S. Ker­be­lis. Iš ge­le­žin­ke­lio sto­ties va­žiuos pa­gerb­ti au­kų į ma­si­nių žu­dy­nių vie­tas.

S. Ker­be­lis sa­ko, kad ge­tas pa­lie­tė be­veik vi­sas mies­to žy­dų šei­mas.

„Įvy­ko be­pras­mis, ne­tu­rin­tis jo­kio paaiš­ki­ni­mo žmo­nių žu­dy­mas, pir­miau­sia juos su­va­rant į ge­tus. Juk tie žmo­nės kū­rė Šiau­lius, ten bu­vo su­va­ry­ti ir vers­li­nin­kai, ir moks­li­nin­kai, ir me­ni­nin­kai. Jie bu­vo to­kie pat Lie­tu­vos pi­lie­čiai... Pir­miau­sia vi­si ren­gi­niai skir­ti tam, kad žmo­nės su­si­vok­tų, kur nu­ve­da kaž­kie­no ne­pag­rįs­tas pyk­tis ir nea­py­kan­ta“, – sa­kė S. Ker­be­lis.

Jo ma­ny­mu, svar­biau­sia, kad atei­tų kuo dau­giau mies­to bend­ruo­me­nės, nes ge­te su­nai­kin­ta di­de­lė da­lis Šiau­lių is­to­ri­jos.

Gied­riaus BA­RA­NAUS­KO nuo­tr.

Šiau­lių ap­skri­ties žy­dų bend­ruo­me­nės pir­mi­nin­kas Sa­nia Ker­be­lis sa­ko, kad ir so­viet­me­tis bu­vo tar­si ge­tas žy­dams: „Vi­sos tau­tos bu­vo ne­lais­vos, bet žy­dai ne­tu­rė­jo sa­vo mo­kyk­lų, ne­ži­no­jo­me sa­vo kul­tū­ros, tik tai, ką tė­vai pa­pa­sa­ko­jo. Bet ma­no ma­mai bu­vo še­še­ri me­tai, kai pra­si­dė­jo ka­ras. Ji man ga­lė­jo per­duo­ti tik kal­bą.“

***

Daik­tai iš ge­to: kam jie pri­klau­sė?

Šiau­lių ap­skri­ties žy­dų bend­ruo­me­nės mu­zie­ju­je sau­go­ma ke­le­tas daik­tų, ku­rie pri­klau­sė į ge­tą pa­te­ku­siems žmo­nėms.

Praė­ju­sią va­sa­rą į bend­ruo­me­nę atė­jo mo­te­ris su anū­ku ir at­ne­šė žva­ki­dę ir dė­žu­tę su ke­liais žie­de­liais, mer­gi­nos prie žir­go nuo­trau­ką. Mo­te­ris pa­pa­sa­ko­jo, kad jos ma­ma ka­ro me­tais dir­bo Ch. Fren­ke­lio fab­ri­ke, į ku­rį at­va­ry­da­vo žy­dus dirb­ti. Jos ma­mai vie­na mo­te­ris pa­da­vė dė­žu­tę su žie­dais, nuo­trau­ką ir žva­ki­dę. Iš ma­mos pa­sa­ko­ji­mų mo­te­ris pri­si­mi­nė, kad žva­ki­dė ga­lė­jo pri­klau­sy­ti ra­bi­nui. Ban­dy­ta ieš­ko­ti, kie­no tai daik­tai ir kas nuo­trau­ko­je, bet nie­kas jau ne­beat­si­lie­pė.

Gra­žų, kruopš­čiai iš­siu­vi­nė­tą pa­veiks­lą vie­nam žy­dų bend­ruo­me­nės na­riui per­da­vė šiau­lie­tis. Pri­si­mi­nė pa­sa­ko­ji­mą, kad vie­na mer­gi­na, kai ją va­rė į ge­tą, pa­da­vė jo mo­čiu­tei šį pa­veiks­lą ir pa­sa­kė: „Jei­gu kaž­kas liks iš žy­dų gy­vi, per­duok“.

Iš­siu­vi­nė­tą pa­veiks­lą įrė­mi­no, su­tvar­kė, pa­ka­bi­no bend­ruo­me­nės pa­tal­po­se. Jis tu­rė­jo bū­ti la­bai bran­gus, jei­gu mer­gi­na ne­šė­si į ge­tą, gal­būt jis ma­mos, mo­čiu­tės? Jo­kių ini­cia­lų ant pa­veiks­lo nė­ra.

Gied­riaus BA­RA­NAUS­KO nuo­tr.

Lo­re­tos KLIC­NER nuo­tr.