Šiaulių laiko sinonimai

Šiau­lių lai­ko si­no­ni­mai

Šiau­lių fo­tog­ra­fi­jos mu­zie­jaus stu­di­jo­je ati­da­ro­ma pir­mo­ji fo­tog­ra­fo, 2018 me­tų Šiau­lių mies­to Jau­no­jo me­ni­nin­ko sti­pen­di­jos lau­rea­to Ed­var­do Ta­mo­šiū­no pa­ro­da „bu­vo ir yra“. Fo­tog­ra­fas 112 me­tų se­nu­mo me­di­ne dump­li­ne ka­me­ra nau­jai įam­ži­no tar­pu­ka­rio ir anks­ty­vo­jo so­viet­me­čio fo­tog­ra­fi­jos meist­rų už­fik­suo­tas Šiau­lių vie­tas. „Lai­ko si­no­ni­mai“, – taip sa­vo dar­bą įvar­di­ja au­to­rius.

Ži­vi­lė KA­VA­LIAUS­KAI­TĖ

zivile@skrastas.lt

Praei­tis su­si­tin­ka su da­bar­ti­mi

E. Ta­mo­šiū­nas apie fo­tog­ra­fi­ją kal­ba su mei­le, aist­ra ir at­ra­di­mų džiaugs­mu.

Idė­ja nau­jai įam­žin­ti Šiau­lių vaiz­dus su se­na tech­ni­ka gi­mė ga­na spon­ta­niš­kai – svars­tant, kaip bū­tų ga­li­ma pra­smin­gai pa­nau­do­ti jau­no­jo me­ni­nin­ko sti­pen­di­ją.

Pir­miau­sia E. Ta­mo­šiū­nas Fo­tog­ra­fi­jos mu­zie­jaus ar­chy­vuo­se su­si­ra­do se­nas Šiau­lių nuo­trau­kas, da­ry­tas ži­no­mų meist­rų – Mau­šos Fli­ge­lio, Sta­sio Iva­naus­ko, Ge­rar­do Bag­do­na­vi­čiaus – bei ne­ži­no­mų au­to­rių.

„Pir­mas įspū­dis – se­nie­ji Šiau­liai la­bai gra­žūs! Su­ne­rim­da­vau, kaip rei­kės da­bar nu­fo­tog­ra­fuo­ti, kai mies­tas at­ro­do ki­taip, – sa­ko E. Ta­mo­šiū­nas. – Nuot­rau­kos at­sklei­džia ir dra­ma­tiš­kus Šiau­lių mies­to mo­men­tus. Žiū­ri į se­ną nuo­trau­ką ir ma­tai, kad da­bar kaž­ko trūks­ta: sto­vė­jo pa­sta­tas ir jo ne­bė­ra. O pa­sta­tas toks gra­žus bu­vo!“

Su­si­kė­lęs se­ną­sias nuo­trau­kas į te­le­fo­ną, fo­tog­ra­fas ieš­ko­jo ati­tin­ka­mų šian­die­nos taš­kų.

„Bu­vo ir at­virkš­čiai, kai pir­ma nu­fo­tog­ra­fa­vau vie­tą, o tik pa­skui su­ži­no­jau, kad mu­zie­ju­je sau­go­ma to­kia pati nuo­trau­ka! O juk ga­lė­jau pa­si­sta­ty­ti fo­toa­pa­ra­tą kaž­kur ki­tur!“ – ma­lo­niu su­ta­pi­mu džiau­gia­si fo­tog­ra­fas.

Fo­tog­ra­fuo­jant te­ko tai­ky­tis ir prie pa­ros, ir prie me­tų lai­ko. Tin­ka­miau­sia švie­sa įam­ži­nant mies­tą šim­ta­me­čiu fo­toa­pa­ra­tu bu­vo anks­ty­vas ry­tas ir pa­va­ka­rė.

Svar­bu bu­vo iš­lauk­ti ir tin­ka­mo me­to, kad pa­sta­tų ne­deng­tų ža­liuo­jan­tys me­džiai. „Praė­ju­si va­sa­ra bu­vo il­ga, net ki­lo stre­sas: ka­da tie la­pai nu­kris?! Pir­mą kar­tą lau­kiau ru­dens“, – juo­kia­si fo­tog­ra­fas.

E. Ta­mo­šiū­nas sprag­te­li 112 me­tų se­nu­mo fo­toa­pa­ra­to už­rak­tu. Da­bar fo­tog­ra­fas ži­no ir men­kiau­sius šios ka­me­ros niuan­sus.

„Glo­bus A.G. Er­ne­man­nu E. Herbst&Firl Görlitz“ – už­ra­šas ant me­di­nės dė­žu­tės nu­ro­do fo­toa­pa­ra­to ga­min­to­jus.

XX am­žiaus pra­džio­je pa­ga­min­tas fo­toa­pa­ra­tas šiau­lie­čio fo­tog­ra­fo Ro­lan­do Pa­ra­fi­na­vi­čiaus Fo­tog­ra­fi­jos na­mų stu­di­jo­je bu­vo nau­do­ja­mas edu­ka­ci­jai. Ed­var­dui knie­tė­jo iš­ban­dy­ti: gal jis vei­kia, gal juo ga­li­ma fo­tog­ra­fuo­ti?

Ėmė­si ban­dy­mų. Sus­kai­čia­vo, kad fo­toa­pa­ra­to iš­lai­ky­mas yra vie­na tris­de­šim­to­ji se­kun­dės da­lis. Iš­lai­ky­mas svy­ruo­ja, nes, pa­vyz­džiui, šal­ty­je spy­ruok­lės el­gia­si ki­taip.

Fo­tog­ra­fuo­jant se­ną­ja tech­ni­ka rei­kia ne tik iš­ma­ny­mo, bet ir kant­ry­bės. Vien vaikš­čio­ti su sun­kia ka­me­ra ne­leng­va.

Pa­si­ruo­ši­mas fo­tog­ra­fuo­ti trun­ka apie 15 mi­nu­čių. Re­zul­ta­tui – vie­nai nuo­trau­kai pa­da­ry­ti – rei­kia maž­daug pen­kių va­lan­dų: „Pro­ce­sas yra siau­bin­gai lė­tas.“

Ed­var­das at­ne­ša pa­ro­dy­ti kon­tak­ti­nė­je dė­žė­je su­dė­tus ne­ga­ty­vus. Di­džiu­lis ne­ga­ty­vas (13x18 cm) tal­pi­na tiek in­for­ma­ci­jos, kiek 36 kad­rų fo­to­juos­te­lė.

„Anuo­met fo­tog­ra­fai daž­niau­siai tu­rė­jo vie­ną ob­jek­ty­vą, to­dėl ra­kur­sai, kam­pai, per­spek­ty­va, ku­ria iš­si­dės­to ob­jek­tai, yra ga­na pa­na­šūs“, – ly­gin­da­mas nuo­trau­kas sa­ko E. Ta­mo­šiū­nas.

Ed­var­do nuo­trau­ko­se ma­to­mos dė­mės, ne­to­ly­gu­mai – ne fo­to­šo­pi­niai efek­tai. Fo­tog­ra­fas nu­spren­dė nuo­trau­kų ne­re­tu­šuo­ti, nes dė­me­lės su­tei­kia sa­vi­tu­mo, emo­ci­jų, ener­ge­ti­kos. Ir vaiz­das tuo­met at­ro­do ki­taip – dė­mė­se sly­pi da­le­lė is­to­ri­jos. Su­si­lie­ja ir bu­vu­si, ir esa­ma die­na, praei­tis per­si­den­gia su da­bar­ti­mi.

Fo­tog­ra­fas ne­si­jau­čia iš­sė­męs „bu­vo ir yra“ te­mą. Tik di­de­li po­ky­čiai ne vi­sur lei­džia tęs­ti su­ma­ny­mą. Bu­vo nu­si­žū­rė­jęs vaiz­dą prie Ch. Fren­ke­lio vi­los: at­vy­kęs su fo­toa­pa­ra­tu pa­ma­tė, kad vis­kas taip už­žė­lę, kad nuo­trau­ko­je ne­be­sup­ra­si, kad tai – ta pa­ti vie­ta.

At­gai­vi­no se­ną tech­ni­ką

E. Ta­mo­šiū­nas gi­mė Ute­no­je, užau­go Drus­ki­nin­kuo­se. Vil­niaus tech­no­lo­gi­jų ir di­zai­no ko­le­gi­jo­je bai­gė fo­tog­ra­fi­jos stu­di­jas.

Į Šiau­lius, šyp­so­si Ed­var­das, at­ve­dė mis­tiš­ka is­to­ri­ja. Vil­niu­je su­lau­kė pa­siū­ly­mo va­žiuo­ti at­lik­ti pra­kti­ką pas Ro­lan­dą Pa­ra­fi­na­vi­čių. Ga­vo kon­tak­tus ir re­ko­men­da­ci­ją, kad pas šiau­lie­tį fo­tog­ra­fą pra­kti­ką at­li­ku­si mer­gi­na bu­vo la­bai pa­ten­kin­ta.

„Kai nu­va­žia­vau, Ro­lan­das ra­miu vei­du pa­sa­kė, kad pas jį nie­kas neat­li­ki­nė­jo pra­kti­kos! Toks bu­vo li­ki­mo vin­gis“, – šyp­so­si Ed­var­das.

R. Pa­ra­fi­na­vi­čius įver­ti­no jau­no fo­tog­ra­fo dar­bus, ge­bė­ji­mus ir pa­siū­lė įsi­jung­ti į Fo­tog­ra­fi­jos na­mų veik­lą. Taip Eval­das li­ko Šiau­liuo­se.

Ru­de­nį bus ket­ve­ri me­tai, kaip E. Ta­mo­šiū­nas dir­ba fo­tog­ra­fu mu­zie­ju­je. Fo­tog­ra­fi­jos mu­zie­jaus stu­di­jo­je va­do­vau­ja moks­lei­vių fo­tog­ra­fi­jos bū­re­liui, su ko­le­go­mis ren­gia edu­ka­ci­nes pro­gra­mas, kū­ry­bi­nes dirb­tu­ves.

Ed­var­das re­konst­ra­vo vie­ną iš se­nų­jų fo­tog­ra­fi­jos tech­ni­kų – bro­moi­lio. Tam sky­rė daug lai­ko ir pa­stan­gų: skai­tė li­te­ra­tū­rą, da­rė ban­dy­mus su che­mi­ka­lais, ieš­ko­jo at­sa­ky­mų, kau­pė pa­tir­tį.

Ga­liau­siai pa­vy­ko su­reng­ti bro­moi­lio tech­ni­kos dirb­tu­ves. E. Ta­mo­šiū­nas nė­ra tik­ras, ar Lie­tu­vo­je yra dau­giau fo­tog­ra­fų, dir­ban­čių su šia tech­ni­ka.

Pa­pa­sa­ko­ti apie bro­moi­lio tech­ni­ką trum­pai ne­leng­va. E. Ta­mo­šiū­nas pa­si­kvie­čia į fo­to­la­bo­ra­to­ri­ją.

Bro­moi­lio tech­ni­ka bu­vo pra­dė­ta nau­do­ti XX am­žiaus pra­džio­je, pir­miau­sia iš­po­pu­lia­rė­jo Di­džio­jo­je Bri­ta­ni­jo­je, ne­tru­kus pa­sie­kė ir ki­tas Eu­ro­pos ša­lis. Šia tech­ni­ka daug kū­ri­nių su­kū­rė vie­nas iš žy­miau­sių XX am­žiaus I pu­sės lat­vių fo­tog­ra­fų Vi­lis Ry­dze­nie­kas.

Ant tra­di­ci­nio ne­spal­vo­to fo­to­po­pie­riaus at­spaus­din­ta nuo­trau­ka bū­da­vo mer­kia­ma į skys­tį, ku­ris iš­ba­li­na už­fik­suo­tą vaiz­dą ir su­for­muo­ja rel­je­fą.

„Ta­da pra­si­de­da eks­pe­ri­men­tai su da­žais ir nuo­trau­ka: sten­gie­si į grio­ve­lius, ku­rie su­si­da­rė rel­je­fe, įkel­ti da­žus, kad gau­tų­si vaiz­das. Ga­li­ma sa­ky­ti, kad tai – pir­ma­sis fo­to­šo­pas, vaiz­du ga­li šiek tiek ma­ni­pu­liuo­ti, keis­ti nuo­trau­kos kont­ras­tą“, – ro­dy­da­mas nuo­trau­ką aiš­ki­na Ed­var­das.

Li­tog­ra­fi­niais da­žais pa­deng­tą nuo­trau­ką fo­tog­ra­fai pa­ties­da­vo ant bal­to po­pie­riaus la­po ir spaus­da­mi pre­su per­kel­da­vo fo­tog­ra­fi­nį vaiz­dą. Taip bu­vo ga­li­ma pa­da­ry­ti ne vie­ną fo­tog­ra­fi­nį at­spau­dą.

E. Ta­mo­šiū­nas juo­kia­si pri­si­mi­nęs, kaip var­go, kol ra­do li­tog­ra­fi­nių da­žų: pa­klaus­tos par­da­vė­jos gūž­čio­da­vo pe­čiais. Pa­si­ro­do, pa­pras­čiau­siai ne­su­si­kal­bė­jo! Da­bar šie da­žai va­di­na­mi gi­lias­pau­dės gra­fi­kos da­žais.

Fo­tog­ra­fas iš­ban­dė ir ne vie­ną tep­tu­ką: nau­do­ti re­ko­men­duo­ja­ma spe­cia­laus plau­ko – šer­no, šeš­ko.

No­rint per­pras­ti bro­moi­lio tech­ni­ką, rei­kia bū­ti ne tik fo­tog­ra­fu, bet ir dai­li­nin­ku? „La­biau – ga­na tech­niš­ku gra­fi­ku“, – šyp­so­si Ed­var­das.

Pa­sak E. Ta­mo­šiū­no, pri­tai­kius šiuo­lai­ki­nes ga­li­my­bes ir spar­čiai dir­bant, bro­moi­lio tech­ni­ka su­kur­ti nuo­trau­ką įma­no­ma per 4–5 va­lan­das. XX am­žiaus pra­džio­je lai­kas bū­da­vo skai­čiuo­ja­mas die­no­mis.

Gied­riaus BA­RA­NAUS­KO nuo­tr.

Ed­var­das Ta­mo­šiū­nas me­di­ne dump­li­ne ka­me­ra nau­jai įam­ži­no se­nų­jų fo­tog­ra­fi­jos meist­rų už­fik­suo­tas Šiau­lių vie­tas.

Reng­da­ma­sis pa­ro­dai „bu­vo ir yra“ fo­tog­ra­fas Ed­var­das Ta­mo­šiū­nas tu­rė­jo per­pras­ti šim­ta­me­tės ka­me­ros niuan­sus.

Ed­var­do Ta­mo­šiū­no įam­žin­ta šian­die­ni­nė Pri­si­kė­li­mo aikš­tė su­pai­nio­ja lai­ko po­jū­tį: fo­tog­ra­fuo­ta da­bar ar po ka­ro?

Da­bar­ti­nė Var­po gat­vė Šiau­liuo­se.

Ed­var­das Ta­mo­šiū­nas ro­do se­nų­jų fo­tog­ra­fų įam­žin­tus Šiau­lius. Fo­tog­ra­fi­ja vir­šu­je – Mau­šos Fli­ge­lio, apa­ti­nės nuo­trau­kos au­to­rius ne­ži­no­mas.

Di­džiu­lis ne­ga­ty­vas (13x18 cm) tal­pi­na tiek in­for­ma­ci­jos, kiek 36 kad­rų fo­to­juos­te­lė.