
Naujausios
Budi, kad padėtų vaikams
Kai po darbo dienos visi skuba namo, Šiaulių apskrities vaiko teisių apsaugos skyriaus budėtojams darbas tik prasideda. Šiokiadieniais po darbo valandų, savaitgaliais ir švenčių dienomis sulaukę skambučio, jie skuba į bet kurią apskrities vietą spręsti problemų, surasti vaikams saugios aplinkos. Nuo 2018 metų liepos 1 dienos vaiko teisių apsauga užtikrinama visą parą.
Jurgita JUŠKEVIČIENĖ
jurgita@skrastas.lt
Naktiniai ir savaitgaliniai budėtojai
Šiaulių apskrities vaiko teisių apsaugos skyriuje pamainomis po du naktimis ir savaitgaliais budi šeši budėtojai – trys vyrai ir trys moterys. Vakarą, kai lankėmės skyriuje, budėjo Jurgita Jakubėnaitė ir Aistė Igorytė.
Beprasidedančio savaitgalio vakaras pasitaikė ramus, tačiau, pasak septynis mėnesius skyriuje dirbančios Jurgitos, taip būna ne visada, kartais vos prasidėjus budėjimui tenka skubėti į atokiausius apskrities kampelius.
Šiaulių apskrities vaiko teisių apsaugos skyrius aptarnauja septynias savivaldybes: Šiaulių miesto ir rajono, Joniškio, Radviliškio, Pakruojo, Kelmės ir Akmenės rajonų.
J. Jakubėnaitė sako, kad budėjimo metu gali ir nesulaukti skambučio, o kartais būna ir trys, ir net penki iškvietimai.
Į kiekvieną iškvietimą vyksta abu budėtojai. Vienas vairuoja automobilį, kitas navigacijoje nustatinėja maršrutą bei duomenų bazėje ieško informacijos apie asmenis, pas kuriuos vykstama.
„Mano praktikoje kartą per budėjimą buvo net keturi iškvietimai. Nuvažiavus į įvykio vietą gavome naują pranešimą, nuvykus ten – ir vėl iškvietimas. Gerai, jeigu tame pačiame rajone, o būna, kad iš vieno apskrities galo važiuoji į kitą. Kartais net navigacija adreso nerodo, tenka gerokai paklaidžioti, kol randi. Atokesnių vietų žiemą negali pasiekti, nes užpustyti keliai, pavasarį ar rudenį negali privažiuoti, nes keliai pažliugę“, – pasakoja Jurgita.
Jeigu policija, nuvykusi į įvykio vietą, randa vaikų nesaugioje aplinkoje, praneša pagalbos centrui, o šis susisiekia su vaiko teisių apsaugos specialistais. Budėtojai turi atvykti per valandą, bet kai aptarnaujama teritorija tokia didelė, ne visada įmanoma suspėti. Policijos pareigūnai dažniausiai laukia įvykio vietoje tiek, kiek reikia, kol atvyks specialistai.
J. Jakubėnaitė sako, kad budėtojai paprastai jau nemato nei muštynių, nei didelių barnių. Kai atvyksta, aistros jau būna aprimusios, ir su tėvais dažniausiai pavyksta ramiai pasikalbėti.
Jeigu budėtojai atvykę nustato, kad namuose vaikams likti nesaugu, pirmiausia tėvų klausia, kas vaikais galėtų laikinai pasirūpinti. Dažniausiai pasirūpinti apsiima seneliai, dėdės, tetos, kartais – kaimynai. Prieš palikdami vaikus pas nurodytus asmenis, budėtojai įsitikina, kad jiems ten bus saugu.
Tik tokiu atveju, jei neatsiranda artimųjų, giminaičių, ar artimą emocinį ryšį su šeima turinčių asmenų, kurie sutiktų laikinai pasirūpinti, vaikai vežami į šeimynas ar vaikų globos įstaigas, kūdikiai – į Moters ir vaiko kliniką.
Kaip reaguoja vaikai, išvydę vaiko teisių pasaugos specialistus?
„Tikrai nerėkia, neklykia ir nesidrasko, kaip daugelis įsivaizduoja. Jeigu vaikas didesnis, jam paaiškinama, kur jis dabar važiuos. Susitarti pavyksta ir su mažiukais. Tėvai kartais reiškia nepasitenkinimą, keikiasi, bet paprastai įmanoma ir su jais susitarti, nes vaikai dažniausiai keliauja pas pažįstamus, savus žmones“, – sako J. Jakubėnaitė.
Dažniausiai įsivaizduojama, kad vaiko teisių specialistai kviečiami tik į netvarkingas, girtaujančias, skurdžias šeimas, tačiau budėtojos skuba paneigti šį stereotipą.
„Kiekvienas atvejis skirtingas. Problemų turi ir vargingai, ir turtingai gyvenantys žmonės. Man baisiausia, kai atvažiuoji ir randi visiškai girtus tėvus, o lopšyje guli kūdikis. Ir tėvai, vos patys pastovėdami ant kojų, dar bando imti vaiką ant rankų“, – sako Jurgita.
Moterys pasakoja, kaip kolegos budėtojai nuvykę į vienus namus rado be priežiūros paliktą kelių savaičių kūdikį. Mažylis buvo nešvarus, išalkęs. Budėtojai apiprausė, pamaitino kūdikį ir perdavė jį medikams.
Mato prasmę
Prieš pradėdamos dirbti Šiaulių apskrities vaiko teisių apsaugos skyriuje, ir J. Jakubėnaitė, ir A. Igorytė dirbo socialinį darbą. Jurgita dirbo seniūnijoje su rizikos šeimomis, Aistė – šeimynoje su vaikais.
„Čia darbas visai kitoks, mažiau kontakto su vaikais ir tėvais, bet turi greitai orientuotis, greitai priimti sprendimą“, – sako budėtojos.
Ne visada sprendimą lengva priimti, nes situacijos būna labai skirtingos.
„Džiaugiuosi, kad vadovams galima skambinti bet kada, nors ir vidury nakties, ir pasitarti“, – sako Jurgita.
„Tai suteikia saugumo jausmą“, – pritaria mėnesį skyriuje dirbanti Aistė.
A. Igorytė šiuo metu derina ir darbą, ir magistrantūros studijas universitete. J. Jakubėnaitė magistrantūros studijas baigė pernai.
Ar niekada nebuvo nusivylimo socialiniu darbu?
„Aš beveik 13 metų iki ateidama čia dirbau socialinį darbą ir niekada nebuvo nusivylimo, minčių viską mesti. Visada į darbą eidavau su noru. Man ir čia patinka. Nė dienos nebuvo, kad gailėčiausi. Gal tik iš pradžių baimės buvo, nes čia kitoks darbas ir iki tol nėra tekę naktimis dirbti. Bet dabar viskas gerai“, – šypsosi J. Jakubėnaitė.
Savo pasirinkimu neabejoja ir Aistė: „Mačiau didelę prasmę ir to darbo, kurį dariau anksčiau, ir to, kurį dirbu dabar. Kartais taip pikta būna klausyti, kai apie mus kalba kaip apie priešus, kurie nori pakenkti. Bet mes ateiname padėti. Bent tą naktį vaikas ramiai išsimiegos. Ir man tai atrodo prasminga.“
Neliko socialinės rizikos šeimų
Nuo praeitų metų birželio 30 dienos neliko socialinės rizikos šeimų aprašo, tad, pasak Šiaulių apskrities vaiko teisių apsaugos skyriaus vyresniosios patarėjos Alos Ivanovos, neliko ir socialinės rizikos šeimos sąvokos. Tik tų šeimų problemos niekur nedingo.
Apskrityje yra šeimų, kuriose policija ir vaiko teisių apsaugos specialistai kone nuolatiniai svečiai.
Gavę pranešimą ir šeimoje apsilankę vaiko teisių specialistai teisės aktais nustatyta tvarka vertina grėsmės lygį, surenka informaciją apie tėvus, giminaičius, susisiekia su ugdymo įstaiga, kurioje ugdomi vaikai.
Kai nustatomas 0 grėsmės lygis, vaikai perduodami tėvams (arba vaiko atstovams pagal įstatymą). Jei nustatomas 1 grėsmės lygis, inicijuojama atvejo vadyba, įvertinama, kokių paslaugų reikia šeimai, ir vaikai perduodami tėvams.
Jeigu nustatomas 2 grėsmės lygis, kreipiamasi į teismą su prašymu leisti paimti vaiką iš tėvų ar globėjų. Jei teismas duoda leidimą, sprendžiamas laikinos vaikų globos klausimas. Kartu su šeima pradeda dirbti mobili komanda, sudaryta iš socialinio darbuotojo, psichologo ir specialisto, dirbančio su turinčiais priklausomybių. Pasak A. Ivanovos, siekiama tėvams suteikti įvairiapusę pagalbą, kad vaikai galėtų grįžti namo.
Ieškant laikinų globėjų mažiems vaikams, pasak vyresniosios patarėjos, paprastai problemų nekyla.
„Sudėtingiausia būna su paaugliais, ypač maištaujančiais, bėgančiais iš namų. Jų niekas nenori. Ir kaip dėl to turėtų būti skaudu ir pikta šiems vaikams, nes jie viską supranta. Mes laukiame jų pilnametystės, bet užaugęs vaikas su savo pykčiu, nepasitikėjimu žmonėmis ir institucijomis lieka toje pačioje visuomenėje“, – apie užburtą problemų ratą sako A. Ivanova.
Giedriaus BARANAUSKO nuotr.
Kūdikiui ir mažam vaikui pervystyti, nuraminti ir pamaitinti – visas reikmenų krepšys.
Kai budėtojai skuba į šeimą, kurioje yra kūdikis, vežasi ir automobilinį kūdikio lopšelį.
Nuo 2018 metų liepos 1 dienos vaiko teisių apsaugos specialistai, gavę iškvietimą, į šeimas vyksta ir dieną, ir naktį, ir darbo, ir švenčių dienomis.