
Naujausios
Dailės studija dar be iškabos
Nedidelis 25 kvadratinių metrų pločio kambarėlis buvusio banko pastate nuo praėjusių metų vasario tapo joniškiečio Egidijaus Godliausko dailės studija, kurioje prabėga didžioji dabartinio jo gyvenimo dalis. Dar nėra net iškabos.
Pasieniuose paramstyti, vienas ant kito sudėti įvairaus dydžio paveikslai, skardinėse tarsi puokštės kyšo teptukai, stovi molbertas, ant grindų patiestas didelis kilimas, tolėliau – stalas, sulankstomos kėdės. Kompiuteryje paleistas grojaraštis skleidžia garsią muziką. Menininkas sako klausantis ir klasikos, ir roko ar elektronikos kūrinių. Priklauso nuo kūrybinio proceso: jeigu pieši portretą, labai garsi, blaškanti muzika neleidžia susikaupti ties smulkiomis detalėmis, kuriančiomis esminį vaizdinį.
Pro nedidelius puslangius žmogaus ūgio aukštyje matyti mūrinis buvusio telekomo pastatas, kuriame įsikūrusios bent kelios privačios įstaigos, renovuojamas policijos komisariatas ir pilko dangaus lopinėlis. Ne labiausiai įkvepianti aplinka.
Tačiau 32-ejų metų menininkas pro langus nesidairo, nebent nukreipia žvilgsnį į tolį pailsinti akis. Netrukus šioje erdvėje turės išsitekti keliese, nes nuo vasario mėnesio joniškietis pradeda tapybos kursus moksleiviams ir suaugusiesiems. Apie juos paskelbė socialiniame tinklapyje ir netrukus susidarė kelios grupės. Planuoja dirbti vienu metu su dviem trimis žmonėmis, kad užtektų vietos ir vadovas kiekvienam galėtų skirti pakankamai dėmesio, sudaryti pritaikytą individualią programą.
Tik darbas sukuria rezultatą
– Joniškyje veikia Algimanto Raudonikio meno mokykla. Ar manai, kad visuomenėje yra didesnis poreikis dailei? Tu kitaip mokysi, turi sukūręs savą metodiką?
– Aš pats nesu lankęs meno mokyklos, nors universitete baigiau dailę (šypsosi...). Manau, kad atėjo laikas kažką keisti, vietoje stovėti nepakanka, nes stovintis vanduo sudūsta, ima smirdėti. Kiti menininkai rengia kursus miestuose, nusprendžiau pabandyti ir aš. Norinčiųjų atsirado įvairaus amžiaus žmonių, viena studentė žada važinėti savaitgaliais. Atėjo ir buvusių meno mokyklos mokinių, kai kurie nebaigė jos.
Vienam užsidarius kurti darosi nuobodu, nes tam paskyriau metus, tapydamas šimtą paveikslų. Ėmiau pasiilgti bendravimo. Jaučiuosi optimistiškai. Manau, jeigu žmonės registravosi, bus nusiteikę dirbti.
– Bet tam reikia kantrybės, disciplinos. Ar pats ją turi?
– Esu susikūręs rutiną: visus 2019 metus kas rytą atsikeldavau, po pusryčių eidavau į studiją, užsitempdavau drobę ir tapydavau. Grįždavau vakare, kaip bet kuris žmogus. Tik darbas sukuria rezultatą.
Aš laisvesnis, nes pats planuoju laiką, būdamas menininkas, neturėdamas darbo sutarties. Jei svarbu buitinius reikalus susitvarkyti, galiu nesukti galvos, kad vėluoju į ofisą. Tačiau turiu planuoti, numatyti, ko reikia mano darbui, ar netrūksta dažų, teptukų, molberto...
Kaip atsirado šimtas paveikslų
– Per praėjusius metus nutapei neįtikėtinai daug paveikslų – šimtą. Tai buvo iššūkis? Kodėl jo reikėjo?
– Tas šimtas nenukrito iš dangaus. Dar dirbdamas Šiaulių fotografijos muziejuje, kur praleidau pusantrų metų, pateikiau paraišką Lietuvos kultūros tarybai jaunojo menininko stipendijai gauti, ruošiausi kurti abstrakcijas. Galvojau, kaip bus, taip. Menininkai kažkokiu būdu išgyvena. Išėjau iš darbo, norėdamas atsidėti kūrybai. Ir ateina atsakymas, kad skyrė stipendiją pusei metų. O visiems 2019 metams buvau įsipareigojęs nutapyti šimtą paveikslų, tad liko 50.
Norėjau dar Joniškio peizažus įamžinti. Prieš penkerius metus 2014-aisiais buvau gavęs Joniškio rajono savivaldybės stipendiją, vėl kreipiausi ir šįsyk paskyrė. Nusprendžiau, jog reikia imtis žadėto iššūkio su apvaliu skaičiumi. Kai išsikeli uždavinį, visai smagu: turi tikslą, dirbi.
– Kokį pamatei Joniškį, Žiemgalos kraštą, žvelgdamas jau dailininko akimis? Tavo darbuose atsidūrė ne vienas kultūros paveldo pastatas, bet yra ir labai paprastų, savo architektūra neišsiskiriančių ar net niūriai atrodančių objektų, pavyzdžiui, Joniškio turgaus tvora, kuri tiesiog pražydo oranžiniais, žaliais atspalviais. Arba daugelio iki skausmo pažįstamas į autobusų stotį numintas takelis ir mėlynai dažytas dviaukštis gyvenamasis namas, Žemaičių kvartalo daugiabutis.
– Tapiau daugiau iš atminties, kas įstrigę iš vaikystės. Objektai ateidavo savaime, lyg pasiprašydami būti tapomi. Kai kuriuos juos dar kartą apžiūrėjau, turėjau anksčiau, prieš penkerius šešerius metus užfiksavęs fotografijose, tad norėjosi atspindėti dar neseną praeitį. Man gražus ir koks senas medis, kurio po kelerių metų nebeliks, ir medinis namas, kuris toks, kaip Pizzos bokštas pakrypęs buvo prieš 15–20 metų, ir išliko iki šiol. Vėliau galvoju grįžti ir prie portretų.
Į Joniškiui skirtą parodą įsikomponavo keli paveikslai iš praėjusių metų rugpjūčio mėnesį Viešučiuose (Akmenės rajonas) organizuoto dailininkų miniplenero, kuriame buvo gilinamasi į Žiemgalos krašto istoriją, o paveiksluose atsidūrė idėjos, jų transformacijos, atspindžiai, gimę vaikščiojant po apylinkes.
Nesu labai didelis plenerų fanas, nes mėgstu nusistovėjusį darbo ritmą, bet kartais labai gerai save įmesti į kitas vėžes, atsitraukti nuo supančios aplinkos, pažvelgti iš šono.
Patinka lėti procesai
– O ką davė penkerius metus trukusi patirtis Joniškio kultūros centro darbininko pareigose, po to – Šiaulių fotografijos muziejuje, irgi buvo savęs įmetimas kitur?
– 2012 metais, baigęs magistrą, ieškojau darbo. Radau Joniškio kultūros centre. Darbininkas darbininkui nelygu, žiūrint, kur esi. Kultūros įstaigoje reikdavo padėti pasiruošti renginiams, gaminti dekoracijas.
Po penkerių metų radau skelbimą, kad ieško muziejininko, ekspozicijų konsultanto Šiaulių fotografijos muziejuje. Nuvažiavau pokalbiui, priėmė. Padėdavau ruošti parodas, vesdavau ekskursijas, edukacijas. Vaikams ypač įdomus senovinis fotografavimo procesas: ant šviesai jautraus popieriaus dėdavau daiktus tamsoje, uždengtus dėžute ir raudonoje šviesoje fiksuodavome vaizdą, ryškindavome kaip senais laikais nuotraukas. Man patinka tokie lėti procesai. Dabar ir dailėje galima taikyti kompiuterinę tapybą, bet labiau priimtina su teptuku prie molberto.
– Anksčiau daugiausia tapei abstrakcijas, tik pastaruoju metu atsirado peizažai, portretai. Ar nesulaukdavai pastabų, kad toks menas nesuprantamas, ypač platesnei publikai?
– Jei piešiu peizažą, iš anksto pasiruošiu, fotografuoju vaizdus, susikuriu juos. Mėgstu ekspresiją, todėl mano paveiksluose dominuoja ryškios spalvos, dėmės. Tai – emocija, išgyvenimai.
Esu sulaukęs keletos žinučių, kad gal kažkas ne taip, bet stengiuosi nekreipti dėmesio, nes tada gali per daug užsikrauti mąstydamas, ką tas komentatorius norėjo pasakyti.
Menas turi kelti klausimus
–Tu gaudai ir pasaulio impulsus, aktualijas.Taip atsirado šiek tiek karikatūriški žinomų asmenybių portretai: V. Putinas, D. Trumpas. Kodėl jie pateko į kūrybinį akiratį? Reagavai ir į įvykį, kai praėjusiais metais kaip nepadorus iš parodos Varšuvoje (Lenkija) veikiančiame nacionaliniame muziejuje buvo pašalintas 1975 metų videomeno kūrinys „Sztuka konsumpcyjna“ („Vartotojiškas menas“). Šiame menininkės Natalios LL kūrinyje vaizduojama jauna moteris, su pasimėgavimu valganti bananą. Tu nutapei tokį pat paveikslą.
– JAV Prezidento Donaldo Trumpo labai kontraversiški pasisakymai, kad ir apie tai, jog klimato kaita yra apgaulė. Tai nevienareikšmė, arogantiška asmenybė, žmogus, su kuriuo nenorėčiau tapatintis, sekti. Bet žmonės jį išrinko.
Vladimirą Putiną nutapiau su Mikimauzo ausimis ir pavadinau darbą „Putinmauzu“. Mikimauzas – mėgiamiausias ir seniausias animacinis personažas gerietis, o Rusijos prezidentas vargu ar ką gero padaręs. Taip sukryžminau blogį ir gėrį, atkreipdamas dėmesį, siūlydamas susimąstyti, kas po tomis ausimis slepiasi.
Buvau nutapęs ir Ramūną Karbauskį, portretas kabėjo parodoje Kaune. Reakcijų iš jo ar aplinkos nesulaukiau. Džiaugiuosi, kad gyvename laisvoje šalyje, galiu kurti, kaip noriu, o ne kaip privaloma. Juk anoje senojoje santvarkoje nebūčiau galėjęs to daryti.
Mano nuomone, menas turi būti ne tik gražus, bet ir kelti klausimus. Aš suprantu, kad žmonės Instagrame ieško gražių vaizdų, žiūri popsą kaip atsvarą žiniasklaidoje dominuojančioms blogoms naujienoms, tačiau tai yra jų pasirinkimas, ne mano.
Manau, kad menininkai gali ir turi turėti nuomonę, o drąsieji ją išreiškia. Tik tai nėra komerciškai patogu, todėl nemažai meno žmonių išlieka neaktyvūs. Ir tas, kuris nusipirks neįprastą, kiek kitokį paveikslą, turės paaiškinti draugams, svečiams, kodėl jis kabo svetainėje ir ką reiškia. Kam tokių nepatogumų reikia?
Galima išgyventi
– Kelios tavo abstrakcijos praėjusiais metais iškeliavo į meno galeriją Italijoje Padujos mieste už 40 kilometrų nuo Venecijos. Pagal metų sutartį jie įsipareigojo darbus eksponuoti keliose meno parodose-mugėse. Kaip su jais susisiekei ir patekai? Gal jau kažkas įsigijo tavo darbų?
– Kol kas iš jų naujienų neturiu. O surado mane patys per Instagramą. Šiuolaikinės technologijos suteikia galimybę bendrauti su visu pasauliu. Ten daugiausia reklamuoju savo kūrinius, keliu naujausius darbus.
Prieš Naujuosius metus iš italų meno žurnalo „Corriere dell' Arte“ redaktorės sulaukiau kvietimo dalyvauti jų organizuojamame tarptautiniame tapybos darbų konkurse tema „Moteris“. Planuoju bandyti laimę. Turėjau ir daugiau kvietimų į konkursus: iš Anglijos, Rusijos, bet visur nespėju, žiūriu, ar turiu tinkamų darbų, ar mane domina. Ir ypatingai nesiveržiu, nes tai užima laiko, o noriu atsidėti kūrybai. Bet jei tarptautiniame konkurse pasisektų laimėti, galėčiau įsirašyti į CV, gal praverstų, atsirastų norinčių įsigyti paveikslų.
– O Lietuvoje galima išgyventi iš meno?
– Iš visko galima gyventi, jei tik savo amatą išmanai. Juk batsiuvys, jei gerai tvarko, siuva batus, sulaukia vis daugiau užsakymų. Taip pat ir menininkas. Tik gal reikia vadybininko, kad galėtum bendradarbiauti su galerijomis.
– Bet meno ne kiekvienam reikia, o be batų niekas negyvena...
– Taip, bet Lietuvoje ir visame pasaulyje daugėja žmonių, kurie investuoja į ilgalaikius, ne paviršutinius dalykus, ne į materialų turtą: prabangų automobilį ar motociklą. Daiktai nėra tas dalykas, kuris visada teiktų malonumą. Automobilis susidėvės, namas reikalaus remonto, o meno kūrinys visada džiugins akį. Grįžęs į namus bet kada galėsi gėrėtis, juk tai visai kas kita nei naujas dar didesnis plačiaekranis televizorius.
Susikurti gyvenimą nuo pradžių
– Koks apskritai buvo tavo kelias į dailę? Kas iki jos atvedė?
– Gal kai kam iš mokytojų (Egidijus baigė Joniškio „Aušros“ gimnaziją – aut. past.) buvo netikėta, kai įstojau į Šiaulių universitetą studijuoti dailės, išlaikydamas egzaminus su tais, kurie mokėsi meno mokyklose. Tačiau visus studijų metus gavau stipendiją, turbūt nebuvau labai prastas.
Mokykloje mane labiau domino muzika: gal aštuntoje klasėje su bendramoksliu Evaldu Katinu sukūrėme repo grupę „JNS–SQUAD“, įrašėme gal dešimt dainų. Abu kiekvienas sau kūrėme tekstus, komponavome muziką. Apie ką dainavome? Tai tos pačios paaugliams būdingos temos – maištas prieš visuomenę. Norėjome išsiskirti, tuo metu reperiai, metalistai, forsai ir kitos subkultūros turėjo didelę skirtį, dabar tos ribos išskydusios. Patiko dirbti su aparatūra, daryti įrašus.
Repavome iki dvyliktos klasės, pasirodydavome gimnazijos renginiuose.
O paskui staiga – dailė, tapybą stodamas į Universitetą buvau įrašęs pirmuoju numeriu, toliau – dizainas ir panašūs dalykai. Įstojau.
– Gyveni Joniškyje. Ar jaunam žmogui nesinorėjo ištrūkti į pasaulį? Tavęs nevilioja svetimi kraštai, kur „pieno upės teka“?
– Iš prigimties esu introvertas. Man lengviau užlipti kalbėti nuo scenos, prieš auditoriją nei rasti taip pat mąstantį ir šnekėtis individualiai. Turiu kelis draugus, su kuriais apie viską kalbamės, o kūrybą sau pasilieku. Užtenka savęs ir molberto.
Svetimi kraštai netraukia, nors studijų metais per mainų programą buvau išvykęs į Lenkiją kuriam laikui ir nesakau „ne, niekada“. Bet studijuodamas kasdien po paskaitų grįždavau namo į Joniškį, išskyrus, pirmą kursą, kada su bendramoksliais nuomojomės Šiauliuose butą.
Visur turi nuo pradžių gyvenimą susikurti. Daug metų reikia pažinti aplinką, ten nieko savo neturi. Lietuvoje lengviau, kur šeima, artimieji, bičiuliai. Kai tapai, nežinai, kur esi – ar Joniškyje, ar Niujorke.
Menininko kelias
Egidijus Godliauskas baigė Joniškio „Aušros“ gimnaziją, Šiaulių Universitete studijavo tapybą. 2012 metais įgijo magistro laipsnį.
Nuo 2017 metų – Lietuvos dailininkų sąjungos narys. Iš viso su savo darbais dalyvavo apie 60 parodų, iš jų 15 – personalinių.
2014 ir 2019 metais jam skirta Joniškio rajono savivaldybės meno stipendija. 2019 metais jaunojo menininko stipendiją skyrė Lietuvos kultūros taryba.