Naujausios
Geriau trumpai, bet gražiai
Mielosios, nežinau, ką jūs sau galvojate ir kaip gyvenate po to, kai sužinojote visą tiesą apie kosmetiką, tačiau labai noriu su jumis pasidalinti savo svarstymais ir abejonėmis.
Taigi, po to, kai perskaičiau ir išgirdau visą tiesą apie nuodus kosmetikoje, ne juokais sutrikau: tai ką dabar daryti?
Pasirodo, mes per dieną ant savęs susipilame ir susipurškiame apie 20-25 nuodingų produktų, pradedant kremais, baigiant šampūnais ir dantų pasta. O štai neseniai išgirdau, kad plaukų dažai, atseit, iš viso kažkas baisaus... Kad dažydamos plaukus mes per juos tiesiai į galvą gauname visokiausių nuodų.
Iškart man kilo mintis, gal todėl tos dažytos blondinės, vargšelės, ir kvailėja, kad peroksidas, kuris blukina plaukus, kažkaip per plaukų šaknis pažeidžia smegenis...
Beje, aš šiuo metu esu brunetė, bet vistiek dažyta, mat dauguma mūsų, vargšių lietuvių, turime „lietuviškos pilkosios pelės spalvos“ plaukus. Nežinau, gal čia gamta priderino mus prie pilko ir ūkanoto gimtinės dangaus.
Žodžiu, lūpų dažai yra nuodai ir konservantai, šampūnas — nuodai ir konservantai, kremai — nuodai ir parabenai, ir taip toliau...
Kai pagalvoji, tai ko tie vyrai stebisi, kad mes atseit esame gyvatės, tiek nuodo dėl grožio vartojant ir liežuvis gali sudvišakėti...
Siaubingai įsibaiminusi skubiai sukviečiau drauges į pasitarimą... Išgirdusios temą, visos sulėkė šimtu procentu. Juk reikalas ne šiaip sau: mums reikėjo apsispręsti, kaip toliau gyventi, nes gyventi baimėje — neįmanoma, o gyventi be kosmetikos — tuo labiau...
„Aš tai apsisprendžiau kategoriškai: dažiau ir dažysiuos“, — papurtė “sachara blond“ atspalvio galvą mūsų gražioji blondinė, — jau geriau aš mirsiu jauna, bet graži, negu sveika ir žila“
„Dėl blondinių viskas aišku, o kaip “Chna“ ir “Basma?“. Mano mama visą gyvenimą dažė plaukus natūraliais dažais, ir dar tebegyvena“, — atsiliepė “haselnut“ spalvos brunetė.
„Na jau ne, aš nuo vaikystės prisimenu mūsų name ryškiai voverės spalvos rusų karininko žmoną, kuri dažydavo plaukus ar tai “Chna“, ar tai “Basma“. Jau tada prisiekiau, kad tokia nebūsiu nie-ka-da“, — pareiškė “pelenų blond“ atspalvio galvutė ir paklausė, kokios spalvos dabar yra brunetės mama. “Violetinės, nes ji žila. Bet jai tinka. Ypač prie šalikėlio“, — nesutriko brunetė.
Dėl dažų mes beveik visos apsisprendėme: dažysimės iki mirties, nes jau žilos ar violetinės į grabą tai negulsime (nors violetinė ir tiktų prie įkapių).
„Na, o kaip dėl kremų? Aš, pavyzdžiui, išgirdusi tas baisybes, pradėjau teptis alyvuogių aliejumi“, — prisipažinau.
„Aš irgi buvau pradėjusi naudoti aliejų, bet tada pasiklausiau savo kosmetikės, ar tai gerai“, — pradėjo pasakoti beraukšlė draugė, kartą per mėnesį apsilankanti kosmetikos kabinete. “Ir ką?“, — suklusome visos.
Žodžiu, ta kosmetikė pasakiusi, kad aliejus nėra blogai, kad jis iš tiesų odą suminkština ir pamaitina, bet daugiau nieko nedaro, o tai reiškia, kad raukšlelių nenaikina. „Nežinau, kaip jūs, bet aš nusprendžiau, kad geriau mirti anksčiau, negu gyventi ilgai ir raukšlėtai“..
„Nesirūpink, mirtis išlygina visas raukšles“, — makabriškai pajuokavo mūsų jogė, ir visos pasijutome kažkaip nejaukiai, bet tyliai apsisprendėme išsilyginti raukšles dar gyvoms esant...
Tada vieningai nutarėme, kad lūpų dažų mes jokiu būdu neatsisakysime, nors jų sudėtyje būtų ir kalio cianidas nedidelėmis dozėmis. Juk nedažysime lūpų burokėliais XXI amžiuje.
Apsisprendėme ir dėl šampūnų — plausime. Juolab, kad viena draugė sakė pabandžiusi išsiplauti plaukus kiaušinio tryniu, bet po to, kai netyčia virš jos palinkęs bendradarbis paklausė, kas čia smirdi kiaušiniais, ji natūraliai kosmetikai padėjo tašką visiems laikams.
„Ir šiaip, man tie natūralūs produktai... Jau geriau mirti nuo glutamatų ir parabenų, negu tepti ant savęs grietinę ir grietinėlę — man nieko “neseksoviau“ nėra už tą parūgusių pieno produktų kvapą ant odos ir tą vaizdą... Brrrr...“, — pasakė kita draugė.
Taigi, mielosios, labai greitai mes vieningai priėjome išvados: tik nereikia mūsų gąsdinti. Svarbiausia, dažantis, plaunantis dantis ir plaukus, nesinervinti, nes jei nuolat galvosime apie nuodus, iš tų nervų dar labiau susiraukšlėsime.
Ir apskritai geriau trumpai, bet gražiai. Nes kur jūs matėte epitafiją: „Buvo sveika ir numirė“. Kaip gaila. O va: “Buvo tokia graži ir jauna, ir numirė. Kaip gaila...“ Ir skamba visai kitaip....
Ir tada viską užtvirtino ir palaimino mūsų jogė ilgais tiesiais „dunkelbraun“ atspalvio plaukais, pareiškusi, kad geriausia išeitis kovoti su nuodais yra prieš naudojant prie jų pamedituoti arba paprasčiausiai peržegnoti, taip pakeičiant molekulinę produkto struktūrą. O jei jau visai nėra laiko žegnoti kiekvieną produktą atskirai, tai galima tiesiog pasidažyti ir persižegnoti. Tai aš tai dabar ir darau, ir amen.
Ieva, pasidažiusi persižegnojanti
