Gimtojo krašto istorija žadina pilietiškumą

As­me­ny­bės ku­ria is­to­ri­ją

Ri­man­tas Ser­va ki­lęs iš Tel­šių. Stu­di­jų me­tais su­si­pa­ži­no su kel­miš­ke sa­vo žmo­na Ri­ma, to­dėl pa­si­rin­ko gy­ven­ti jos kraš­te. Pra­džia bu­vo ne­leng­va. Is­to­ri­jos mo­ky­to­jų anuo­met ne­trū­ko. Jau­nas spe­cia­lis­tas va­ži­nė­jo dirb­ti į ato­kų Kiau­no­rių kai­me­lį, vė­liau į Žal­pius. Dar­bą, kaip pa­ts sa­ko, rink­da­vo­si pa­gal au­to­bu­sų gra­fi­kus.

– Kas įkvė­pė do­mė­tis Kel­mės kraš­tu?

– Kai at­si­kraus­čiau čia gy­ven­ti, Kel­mės kraš­tas man bu­vo tar­si bal­tas la­pas. Nie­ko apie jį ne­ži­no­jau. Mo­kyk­lo­se at­si­ra­do kraš­to is­to­ri­jos pa­mo­ka, pra­dė­jau do­mė­tis. Rin­kau fak­tus iš en­cik­lo­pe­di­jų, vie­tos kraš­to­ty­ri­nin­kų dar­bų. Pag­rin­di­nis šal­ti­nis anuo­met bu­vo už­ven­tiš­kio kraš­to­ty­ri­nin­ko Vac­lo­vo Rim­kaus kny­ga "Kel­mės kraš­tas". Šis kraš­to­ty­ri­nin­kas is­to­ri­jos fak­tus pa­teik­da­vo la­bai at­sa­kin­gai. Iš­li­ku­si ne tik kny­ga, bet ir 180 ap­lan­kų su jo su­rink­tais kraš­to is­to­ri­jos fak­tais. Ši me­džia­ga sau­go­ma kraš­to­ty­ri­nin­ko na­muo­se. Po jo mir­ties li­ko ar­ti­mie­siems.

In­for­ma­ci­ją V. Rim­kus rink­da­vo iš se­nų lei­di­nių, ar­chy­vų dė­lio­jo ją lyg mo­zai­ką iš at­ski­rų ži­nu­čių. Ko nors pa­klaus­tas neat­sa­ky­da­vo iš kar­to. Pa­tik­rin­da­vo sa­vo šal­ti­nius ir pa­teik­da­vo in­for­ma­ci­ją raš­tu.

Ki­ti ra­jo­no kraš­to­ty­ri­nin­kai pra­dė­jo reikš­tis vė­liau. Jų dar­bo sti­lius – kiek ki­toks. Kra­žiš­kis is­to­ri­kas Ed­var­das Dir­mei­kis pui­kiai iš­nag­ri­nė­jo par­ti­za­nų te­mą. Šau­kė­niš­kė Ele­na Bur­du­lie­nė už­ra­šė daug au­ten­tiš­kų se­nų žmo­nių pri­si­mi­ni­mų apie Šau­kė­nų kraš­tą, su­kū­rė fil­mų apie iš­ny­ku­sius kai­mus. Ja­ni­na Gar­be­nie­nė sa­vo kny­go­se ap­ra­šė Kark­lė­nų kraš­to is­to­ri­ją. Vid­man­tas Lo­pe­ta at­sklei­dė Šau­lių są­jun­gos įkū­rė­jo Vla­do Pūt­vio - Put­vins­kio veik­lą.

Yra ir dau­giau Kel­mės kraš­to pa­trio­tų, ku­rie do­mė­jo­si įvai­riau­sio­mis su Kel­mės kraš­tu su­si­ju­sio­mis te­mo­mis. Da­bar jau me­džia­gos – ap­stu. Sus­kait­me­nin­ti se­nie­ji lei­di­niai.

– Iš nau­jo tu­rė­jo­te mo­ky­tis ir Lie­tu­vos is­to­ri­jos?

– Tik­ro­sios Lie­tu­vos is­to­ri­jos nei mo­kyk­la, nei ins­ti­tu­tas be­veik ne­mo­kė. Tik pa­sku­ti­niais stu­di­jų me­tais, 1990 – 1991- ai­siais, at­si­ra­do Lie­tu­vos is­to­ri­jos dis­cip­li­na. Pa­me­nu 1989 me­tais mus stu­den­tus ve­žė į Bul­ga­ri­ją. Ke­lia­vo­me J. Ba­sa­na­vi­čiaus ke­liais. Ten su­ži­no­jo­me da­lį tik­ro­sios Lie­tu­vos is­to­ri­jos. Į ke­lio­nę pa­siė­mė­me net tris­pal­vę. Tai bu­vo vi­siš­kai nau­ji vė­jai. Kaž­koks ste­buk­las.

Pi­lie­tiš­ku­mo pa­mo­kos

– Jau de­vy­nio­li­ka me­tų dir­ba­te vy­riau­siuo­ju mu­zie­ji­nin­ku Kel­mės kraš­to mu­zie­ju­je. Ir vie­nuo­li­ka me­tų ve­da­te pi­lie­tiš­ku­mo pa­mo­kas. Ką jos reiš­kia Jums pa­čiam? Ar tai sa­vo­tiš­ka mo­ky­to­jo dar­bo tą­sa? Ar sa­vęs kaip is­to­ri­ko įpras­mi­ni­mas?

– Kel­mės kraš­te daug as­me­ny­bių, su­si­ju­sių su Nep­rik­lau­so­my­bės at­kū­ri­mu, jos puo­se­lė­ji­mu, kal­bos ir kul­tū­ros sklai­da. Už­ven­ty­je gy­ve­no 1918 me­tų Nep­rik­lau­so­my­bės ak­to sig­na­ta­ras Jo­nas Smil­ge­vi­čius. Ta­me pa­čia­me kraš­te švie­tė­jo veik­lą vyk­dė Po­vi­las Vi­šins­kis, ra­šė Že­mai­tė, Šat­ri­jos Ra­ga­na. Ši­lo Pa­vė­žu­py­je knyg­ne­šiais rū­pi­no­si Šau­lių są­jun­gos įkū­rė­jas Vla­das Pūt­vis- Put­vins­kis. Kel­mės dva­ras me­na 1831 me­tų su­ki­li­mą, ku­ni­gas An­ta­nas Mac­ke­vi­čius, su­si­jęs su 1863 me­tų su­ki­li­mu.

Tai as­me­ny­bės, ku­rių ne­va­lia už­mirš­ti. Bū­tent jos mo­ko jau­ni­mą pi­lie­tiš­ku­mo. Man ten­ka tik tar­pi­nin­ko vaid­muo.

– Per vie­nuo­li­ka me­tų pi­lie­tiš­ku­mo pa­mo­kos kei­tė sa­vo pa­vi­da­lą. Ar po­ky­čius dik­ta­vo lai­kas?

– Daug prie­žas­čių. Penk­to­kai mo­ko­si Lie­tu­vos is­to­ri­jos. Po to mo­kyk­lų pro­gra­mo­se da­ro­ma per­trau­ka. Vai­kai mo­ko­si vi­du­ram­žių ir pa­sau­lio is­to­ri­jos. Prie Lie­tu­vos is­to­ri­jos su­grįž­ta­ma tik vy­res­nė­se kla­sė­se. Pa­ma­niau, jog šią spra­gą sa­vo kraš­to is­to­ri­ja ga­li už­pil­dy­ti mu­zie­jus. Juo­lab, kad vyks­ta is­to­ri­jos olim­pia­dos, ku­rio­se to­kios ži­nios pra­ver­čia. Iš pra­džių su­gal­vo­da­vo­me klau­si­mus, mo­kyk­loms duo­da­vo­me li­te­ra­tū­ros. Ko­man­dos pa­si­ruoš­da­vo ir var­žy­da­vo­si tar­pu­sa­vy­je, ku­ri ge­riau at­sa­kys į vik­to­ri­nos klau­si­mus. Į mu­zie­jų su­va­žiuo­da­vo po 12 ko­man­dų.

Pas­kui šiek tiek pa­kei­tė­me for­ma­tą, tiks­liau pi­lie­tiš­ku­mo pa­mo­kas pa­pil­dė­me pa­skai­to­mis ir su­si­ti­ki­mais. Pas­kai­tas yra skai­tę 1990 me­tų Nep­rik­lau­so­my­bės ak­to sig­na­ta­rai. Bu­vo at­vy­kęs net šian­die­ni­nis kar­di­no­las Si­gi­tas Tam­ke­vi­čius. Pi­lie­tiš­ku­mo pa­mo­kų da­ly­viai su­si­ti­ko su 1991 me­tų sau­sio 13- osios Par­la­men­to gy­nė­jais.

Kai ku­rios pi­lie­tiš­ku­mo pa­mo­kos vyks­ta ne mu­zie­ju­je, o to­se vie­to­se, ku­rios me­na is­to­ri­nius įvy­kius. Pa­vyz­džiui, Kra­žių se­niū­ni­jo­je ap­lan­kė­me vi­sus par­ti­za­nams pa­sta­ty­tus kry­žius.

Ren­gia­me ir kon­fe­ren­ci­jas. Tie­siog fo­ku­suo­ja­mės į vie­ną pa­tį svar­biau­sią įvy­kį. Per­nai kon­fe­ren­ci­ja pa­mi­nė­jo­me Šau­lių są­jun­gos įkū­ri­mo šimt­me­tį.

Pas­ta­ruo­sius tre­jus me­tus pra­ne­ši­mus pi­lie­tiš­ku­mo pa­mo­koms ren­gia ir pa­tys mo­ki­niai. Pas­kel­bia­ma te­ma, pa­vyz­džiui, par­ti­za­ni­nis ju­dė­ji­mas, sa­vi­val­da ar kt., ir vi­si kon­fe­ren­ci­jos da­ly­viai ren­ka in­for­ma­ci­ją apie įvy­kius sa­vo gy­ve­na­mo­je vie­to­vė­je. Pas­kui su­dė­lio­ja ir pa­ren­gia pra­ne­ši­mą.

Pi­lie­tiš­ku­mo pa­mo­kos paį­vai­ri­na­mos vik­to­ri­nos už­duo­ti­mis. Pa­vyz­džiui, vik­to­ri­nos da­ly­viai tarp mu­zie­jaus eks­po­na­tų tu­ri su­ras­ti daik­tus, me­nan­čius Lie­tu­vos vals­ty­bės at­kū­ri­mo pra­džią.

Kul­tū­ros pa­sas

– Pi­lie­tiš­ku­mo ug­dy­mui bei gim­to­jo kraš­to is­to­ri­jos pa­ži­ni­mui tu­ri įta­kos ir ki­ti edu­ka­ci­niai už­siė­mi­mai, ren­gia­mi mu­zie­ju­je. Ku­rie jų su­si­lau­kia di­džiau­sio po­pu­lia­ru­mo? Ir kiek įta­kos mu­zie­jaus lan­ky­mui tu­ri moks­lei­vių kul­tū­ros pa­sas?

– Kul­tū­ros pa­sas, ku­rio ver­tė šiuo me­tu yra 15 eu­rų, nau­din­gas vai­kų pi­lie­ti­niam ug­dy­mui. O mu­zie­jams ir ki­toms kul­tū­ros įstai­goms pa­de­da už­dirb­ti pa­pil­do­mų lė­šų, ku­rias ga­li­ma skir­ti veik­los plė­to­ji­mui. At­si­ra­dus kul­tū­ros pa­sui, ge­ro­kai dau­giau mo­ki­nių lan­ko mu­zie­jus.

Mu­zie­jaus dar­buo­to­jai ra­šo pro­gra­mą, ku­rią ak­re­di­tuo­ja kul­tū­ros mi­nis­te­ri­ja. Mo­kyk­los re­gist­ruo­ja­si in­ter­ne­tu į mū­sų pa­siū­ly­tas ir ak­re­di­tuo­tas edu­ka­ci­jas. O mi­nis­te­ri­ja per­ve­da lė­šas už lan­ky­to­jų bi­lie­tus mu­zie­jui.

Kel­mės kraš­to mu­zie­jus siū­lo ke­ra­mi­kos, juos­tų vi­ji­mo, Ka­lė­dų bur­tų, in­dė­nų bui­ties ir žai­di­mų, Kel­mės kraš­to sak­mių, pie­me­nu­kų žai­di­mų edu­ka­ci­nius už­siė­mi­mus.

Po­pu­lia­riau­sia Ka­lė­dų bur­tų pro­gra­ma. Iš did­mies­čių at­va­žia­vę vai­kai su­si­pa­žįs­ta ne tik su Ka­lė­dų bur­tais, dva­ro rū­siuo­se, bet ga­li pa­si­va­ži­nė­ti ir ve­ži­mai­čiu, trau­kia­mu ark­lio. Juk ki­tas nė­ra ma­tęs ark­lio. Dau­gu­ma edu­ka­ci­nių už­siė­mi­mų su­si­ję su kraš­to ir Lie­tu­vos is­to­ri­ja, pa­pro­čiais, tad at­lie­ka sa­vo vaid­me­nį pi­lie­tiš­kai ug­dant jau­ni­mą.