Naujausios
Jubiliejus – su dainomis ir šokiais
Vasaros lietus liepos 13 dieną nesutrukdė švęsti sodų bendrijos „Toločiai“ 35-mečio. Jaukiai įrengta poilsiavietė prie bendrijos tvenkinio sulaukė didelio pulko vietos žmonių ir svečių, ir buvusių bendrijos gyventojų.
Veikliausi bendrijos nariai apdovanoti padėkomis, atminimo dovanomis, apkabinimais.
Jubiliejaus proga pasveikinti bendrijos atvyko ir kaimynystėje įsikūrusios sodininkų bendrijos „Jubiliejiniai 2“ pirmininkė Ligita Laucevičienė, ji padovanojo šermukšnį.
Kokia šventė be didelio ir skanaus šventinio torto su užrašu „S/b „Toločiai“ 35!“ ir žaidimų, į kuriuos buvo įtraukti ir jaunesni, ir vyresni, ir garbaus amžiaus sulaukę sodininkai.
Vaikams, kurių bendrijoje išties gausus būrys, šventės proga išnuomotas batutas.
„Pas mus gyventi gera, nes čia nuostabiausi gyventojai! – puikia nuotaika tryško bendrijos pirmininkė Kristina Jakovlevienė. – Labai džiaugiuosi, kad bendruomenės veikloje yra daug žmonių, atiduodančių save bendram tikslui, savanoriškai dirbančių visos bendrijos gerovei. Per kelerius metus subūrę darnią komandą nuveikėme labai daug.“
Sprendimas – patraukti savo tvoras
Šešerius metus „Toločiams“ pirmininkaujanti K. Jakovlevienė galvoja, jog ši sodininkų bendrija miestiečiams labai patraukli. O patraukli pirmiausia dėl to, kad yra prisišliejusi prie Šiaulių miesto.
„Vis važiuoja ir važiuoja pas mus pirkėjai. Klausiu, kodėl jūs čia ieškote sklypų? Žmonėms patinka, kad iš čia į miestą kuršėnkeliu galima greitai patekti, kad bendrija erdvi, su plačiomis gatvėmis, skirtingai negu daugelyje kitų bendrijų, kad čia ramu, saugu, tvarkinga.“
Anot pirmininkės, bendrijos sklypai vasaromis tampa labai paklausūs, nepaisant sklypų kainų, kurios nėra mažos. Sako, kad pardavėjai už visai tuščią sklypą 14–15 tūkstančių prašo, o už namą – ir 160–170 tūkstančių.
„Aš, žinokite, visų laikų blogiausia pirmininkė, nes bendrijos kelius išplatinau, nugriaudama visų tvoras“, – sakė ponia Kristina.
Žino, kad sklypus savininkai buvo pasididinę apie 2–2,5 metro pažeisdami bendrojo naudojimo kelio ribas, nustatytas bendrijai įsikuriant prieš 35 metus.
„Susirinkime pasakiau: privalome visi atsitraukti, nes bendrijos keliai turi būti devynių metrų pločio, kaip suprojektuoti. Daugelis neprieštaravo, o kas prieštaravo, buvo perduotas Nacionalinei žemės tarnybai ir gavo baudas“, – paaiškino K. Jakovlevienė.
„Toločiuose“, sako, veikia saugios kaimynystės grupė, greičiausiai todėl čia ir ramu, ir jokių incidentų beveik nepasitaiko – visi jaučiasi atsakingi ne tik už savo, bet ir už šalia ar tolėliau gyvenančio kaimyno turtą. Pirmininkės žodžiais, veikia vietinė „žvalgyba“, kuri soduose pasirodžiusį nematytą žmogų tučtuojau užfiksuoja ir informuoja kaimynus bendrijos feisbuko grupėje.
Toločiškiai – ne vieno Saugios kaimynystės grupės konkurso laimėtojai, o laimėjimai – lauko pavėsinė ir sferinis veidrodis – tarnauja bendram poilsiui ir saugumui. Vietą soduose surado ir čia gyvenančio mediko bendrijai padovanotas defibriliatorius – kompiuterinis prietaisas, analizuojantis žmogaus širdies ritmą, atpažįstantis sutrikimą ir elektros impulsu atkuriantis normalų širdies darbą.
Vis dėlto didžiausiu laimėjimu K. Jakovlevienė įvardija Šiaulių rajono savivaldybės biudžetiniame konkurse gautą pasiūlytos idėjos – lauko pavėsinės scenos ir treniruoklių – finansavimą.
„Sakiau, kol negausiu pinigų tiems reikalams, tol neišeisiu iš pirmininkų. Laimėjome 27 tūkstančius“, – sakė vadovė.
Lygiai prieš šešerius metus K. Jakovlevienė iš pirmos algos už vadovavimą bendrijai nupirko ir poilsio zonoje pastatė dailius suoliukus, ant kurių iki šiol labai mėgsta sėdėti vietiniai gyventojai ir jų svečiai.
Bendrijos poilsiavietėje, prie vidinio tvenkinio, bendru vietinių gyventojų susitarimu pastatyta ir šašlykinė bei kazanas.
Apie problemas
Pašnekovė entuziastingai pasakoja, kad „Toločių“ bendriją sudaro 135 sklypai ir apie 75 procentai savininkų, tarp kurių labai daug jaunų, energingų šeimų su vaikais, čia gyvena nuolatos.
„Soduose – daug vaikų, bet situacija tokia: norint gauti mieste darželį ar mokyklą, reikia, kad vienas iš tėvų būtų deklaravęs gyvenamąją vietą mieste, taip mes prarandame deklaruotus gyventojus. Mažieji važiuoja į Voveriškes, o jei reikia gimnazijos – į Kužius. Pagaliau miesto valdžia su rajonu švietimo, ugdymo reikalais turi atrasti sutarimą, tikiuosi, kad situacija pasikeis į gerąją pusę.“
Kalbant apie sodininkų bendrijos vaikų ugdymą, atskiriant miesto ir kaimo vaikus, K. Jakovlevienė turi savo patirties, kuri nebuvo maloni. Dabar jos dukrai jau 22 metai, ji Dailės akademijos ketvirtakursė, o tada, kai ji, mergaitė iš rajono sodų bendrijos, lankė mokyklą ir labai gražiai piešė – mieste esanti Menų mokykla jai buvo nepasiekiama.
„Mums buvo patarta važiuoti į Kuršėnus. Pagalvokite – gyvename puskilometris iki Šiaulių, o važiuojame į už 20 kilometrų esančius Kuršėnus. Kaip tai paaiškinti? Mano vaikas po pamokų iš Šiaulių Ragainės progimnazijos, kurioje buvome gavę vietą, turėjo važiuoti į Menų mokyklą Kuršėnuose. Smagu, kad dabar mokiniams tokių bėdų nebėra.“
Tačiau šiek tiek sunkumų, anot bendrijos vadovės, vis dar kyla dėl susisiekimo. Autobusai į šalia sodų bendrijos įsikūrusį Toliočių kaimą nekursuoja, nebent mokyklinis autobusiukas, kuris vaikus nuveža į Voveriškių pradinę mokyklą. Tuo tarpu į miestą vykstantiems mokiniams, vyresniems gyventojams ir sodininkams tenka klampoti pėsčiomis arba prašyti ratuotų kaimynų pagalbos.
„Kita bendrijos gyventojų problema – viską turime daryti savo lėšomis, nes esame nors rajono, bet ne kaimo, o tik sodų bendrijos gyventojai. Patys įvedėme dujų trasą, patys – požemines elektros linijas. Svajojame apie centralizuotą vandentiekį, nes vandens bokštas palei nosį, bet rajono valdžia pasakė: nepriklauso, nes bendrija – ne kaimas. Nors pašonėje esančiame Toliočių kaime nė pusės tiek gyventojų, kiek gyvena pas mus, bet mums vanduo nepriklauso. Kažkokią diskriminaciją jaučiam. Kaip sakau, mes, sodai, tik rinkti į valdžią galim, daugiau nieko.“
Problema, neturint centralizuoto vandens tiekimo, anot pirmininkės, yra rimta, nes vasarą bendrijos šuliniai ištuštėja, nėra kur nusiprausti, o apie skalbimą bei laistymą net kalbos nėra.
Vaikystės atmintis ir įgyvendinta svajonė
V. Jakovlevienės vaikystė prabėgo Toliočių kaime, todėl ji aiškiai prisimena, kaip šalia kūrėsi sodininkų bendrija „Toločiai“.
Prieš 35 metus šioje vietoje buvo Pranės Jankutės kolūkio laukai, juos Miškų ūkis suskirstė ir savo darbuotojams atmatavo žemės sklypus – tai buvo pradžia.
„Kai vaikai buvome, soduose priešgaisrinį tvenkinį iškasė, galvojom – kaip mes čia maudysimės! Bet mūsų tėvams tada labiau daržai rūpėjo, negu tas tvenkinys.“
Susipažinusi su būsimu vyru, Kristina prie to tvenkinio eidavo į pasimatymus. Vėliau tas tvenkinys apaugo krūmynais.
„Užtat užsibrėžiau padaryti čia pliažą. Iškirtome brūzgynus, pastatėme suoliukus, tvenkinys ir teritorija tapo populiaria bendruomenės žmonių poilsiui skirta vieta. Vasaromis čia kaip skruzdėlynas: deginamės, maudomės, švenčiam, o pastačius treniruoklius ir sportuosime. Niekur kitur nenorėčiau gyventi.“
